Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-05-13 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-226-1020/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-05-13
Bylos Nr.
AN2-226-1020/2019
Teisminio proceso Nr.
4-68-3-02421-2018-1
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Ernestas Rimšelis
Kategorijos
Byla Nr. AN2-226-1020/2019
Teisminio proceso Nr.: 4-68-3-02421-2018-1Procesinio sprendimo kategorija: 16.9.7.2.; 16.9.10.; 21.9.12. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ernestas Rimšelis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą pagal R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 26 d. nutarties, kuria R. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 423 straipsnio 1 dalį ir ANK 426 straipsnio 2 dalį bei jam paskirta galutinė 2 300 EUR dydžio bauda bei administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 2 metams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

1. R. Š. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 26 d. buvo nubaustas už tai, kad 2018 m. kovo 19 d. apie 20.08 val., Vilniuje, Žirgo g. 1, vairavo automobilį „BMW 318i“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisės vairuoti, kai teisė atimta, vairuodamas automobilį neatsižvelgė į kelio ir meteorologines sąlygas, nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė automobilio, atsitrenkė į stovintį automobilį „Volkswagen Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nuo smūgio trenkėsi į automobilį „Nissan Qashqai“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Eismo įvykio metu sugadintos trys transporto priemonės. Iš eismo įvykio vietos R. Š. pasitraukė ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 14, 127 ir 220 punktų reikalavimus. Padaryta žala viršija 15 bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių.

Šalies argumentai

2. Apeliaciniu skundu R. Š. prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir jo atžvilgiu administracinių nusižengimų teiseną nutraukti. Pasak apelianto, teismas pripažindamas jį kaltu pagal ANK 423 straipsnio 1 dalį ir ANK 426 straipsnio 2 dalį, rėmėsi tik netiesioginiais įrodymais: 1) kad jis praėjus po įvykio tam tikram laikui (apie 40 min.) buvo įvykio vietoje; 2) kad moteris, kuri buvo įvykio vietoje po įvykio, pranešė, kad tai padarė jos sūnus, galimai buvo jo motina; 3) kad R. Š. praėjus po įvykio keletui dienų su J. R. bandė susitarti, kad šis tarpininkautų dėl žalos atlyginimo nukentėjusiajam šioje byloje V. M.. Apelianto įsitikinimu, teismas nustatinėdamas automobilio „BMW“ vairuotoją neteisingai vertino minėtus įrodymus, o taip pat neatsižvelgė ir į kitas aplinkybes, kurios paneigia tokias teismo išvadas.

3. Skunde nurodoma, kad teismas nekėlė klausimo dėl to, kodėl J. R. apie tai, jog jis iškart atpažino R. Š. automobilį bei neva, kad R. Š. su juo dar įvykio vietoje bandė susitarti, tiesiogiai nepranešė įvykio vietoje buvusiems policijos pareigūnams. Toks klausimas nekilo nei teismui, nei tyrimą atlikusiam pareigūnui. Taip pat teismas nesiteiravo policijos pareigūnų, kodėl vaikino, kuris įvykio vietoje neva trukdė policijos pareigūnams – lupo „BMW“ automobilio valstybinių numerių ženklus, juos mėtė į krūmus, bandė išlupti akumuliatorių, nemandagiai bendravo su pareigūnais ir pan., pastarieji neketino sulaikyti. Nei tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nesiaiškinta ar „BMW“ markės automobilį buvo galima užvesti be rakto, ar įvykio metu, automobilyje buvo užvedimo raktai ar kiti daiktai. Apelianto įsitikinimu, tyrimas apskritai buvo labai paviršutiniškas ir tendencingas – lengviausia išeitis kaltu pripažinti buvo jį. Taip pat pareigūnai siekiant išsiaiškinti tiriamas aplinkybes iš automobilio „BMW“ nesurinko nei kvapų, nei galimų DNR ar kraujo pėdsakų, kurie galėjo padėti nustatyti vairuotojo tapatybę. Be to, teismas tendencingai vertino nukentėjusiųjų, liudytojo J. R. bei liudytojų policijos pareigūnų parodymus, kurie yra tarpusavyje prieštaringi. Pasak apelianto, nors nukentėjusieji nurodė, kad belaukiant policijos pasirodė moteris, kuri nurodė, kad automobilį „BMW“ vairavo jos sūnus, kuris bijo išeiti į lauką – iš policijos pareigūnų ir J. R. parodymų matyti, jog vėliau pasirodo vaikinas, kuris ne tik nieko nebijo, tačiau drąsiai vaikšto po įvykio vietą, pareigūnų akivaizdoje agresyviai elgiasi, ardo automobilį ir pan. Taigi akivaizdu, kad asmenų parodymai šioje apimtyje yra prieštaringi. Beje, ir vienas iš nukentėjusiųjų asmens parodymo atpažinti iš jo nuotraukos metu neatpažino L. Š.. Apelianto įsitikinimu, teismas tinkamai neįvertino ir to, kad R. Š. nuo tyrimo nesislapstė, kviečiamas laiku atvykdavo į procesinių veiksmų atlikimą, t. y. nevengė tyrimui padėti nustatant tiesą byloje, nesijautė kaltas dėl įvykio, nes jei būtų iš tiesų kaltas ir norėtų išvengti atsakomybės, jis galėjo įvairiais būdais vengti proceso. Tai, kad praėjus po įvykio jau kuriam laikui R. Š. paskaitų metu bandė su J. R. susitarti dėl žalos atlyginimo jo svainiui V. M., nelaikytina duomenimis, kad teisei priešingus veiksmus atliko būtent apeliantas. Skunde nurodoma, jog neatmetama galimybė, kad R. Š. galėjo numatyti, jog dėl praeityje jo padarytų KET pažeidimų, kurių pagrindu jam atimta teisė vairuoti, tyrimą atliekantys pareigūnai galėjo nepagrįstai įtarti, jog būtent jis padarė šį pažeidimą. Todėl nenorėdamas negatyvių pasekmių kilimo, jis galėjo tartis su nukentėjusiaisiais dėl žalos atlyginimo, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad būtent jis sukėlė tą žalą vairuodamas automobilį – susitarimas dėl žalos atlyginimo nėra prilyginamas kaltės pripažinimui. Teismas neatkreipė dėmesio ir į tai, kad apelianto tėvas dar nesulaukus sprendimo šioje byloje pradėjo atlyginti žalą draudimo bendrovei, jausdamas atsakomybę dėl netinkamai palikto stovėti automobilio, kuriuo pasinaudojęs asmuo (asmenys) padarė eismo įvykį. Apibendrindamas visa tai, apeliantas nurodo, kad nei vienas asmuo byloje nematė ir tyrimui nenurodė, kad 2018 m. kovo 19 d. R. Š. padarė eismo įvykį, kurio metu apgadino 3 transporto priemones ir iš eismo įvykio vietos pasišalino. Apelianto įsitikinimu, tiesioginių jo kaltės padarius minėtus administracinius nusižengimus įrodymų byloje nėra, todėl vadovaujantis in dubio pro reo principu, visos abejonės vertintinos jo naudai. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

R. Š. apeliacinis skundas atmestinas.

4. Apygardos teismas, įvertinęs administracinio nusižengimo bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus bei skundžiamo teismo sprendimo turinį, konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad R. Š. padarė jam inkriminuotus ANK 423 straipsnio 1 dalyje ir ANK 426 straipsnio 2 dalyje numatytą nusižengimus – tokią teismo išvadą nulėmė byloje surinktų objektyvių ir į nuoseklią bei logišką grandinę besijungiančią įrodymų visuma. Visgi aptariamą procesinį sprendimą apylinkės teismas pavadino „nutartimi“, nors iš viso sprendimo turinio (ypatingai sprendimo rezoliucinės dalies) akivaizdu, kad iš esmės buvo priimtas nutarimas administracinio nusižengimo byloje – todėl šis rašytinis apsirikimas ištaisytinas.

5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad R. Š. kaltė padarius aptariamus nusižengimus yra pagrįsta tik netiesioginiais įrodymais – kitaip tariant, nei vienas asmuo nematė ir tyrimui nenurodė, kad būtent šis asmuo vairavo automobilį „BMW 318i“. Sutikdamas su tokia apelianto pozicija, apygardos teismas visgi pažymi, kad draudimo ir negalimumo asmens kaltės grįsti vien netiesioginiais įrodymais nėra.

6. Nagrinėjamos bylos kontekste itin svarbi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) pozicija, jog tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013). Ši praktika yra aktuali ir administracinių nusižengimų bylose.

7. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas pripažindamas R. Š. kaltu pagal ANK 423 straipsnio 1 dalį ir ANK 426 straipsnio 2 dalį, rėmėsi visų bylos duomenų išsamia bei nešališka analize ir esminių įrodymų vertinimo klaidų nepadarė. Apelianto skundo argumentai byloje esančių įrodymų grandinės nepaneigia.

8. Sprendžiant R. Š. kaltės padarius jam inkriminuojamus pažeidimus klausimą, šioje byloje itin svarbiais laikytini policijos pareigūnų, t. y. asmenų, kurie neturi suinteresuotumo bylos baigtimi, parodymai. Nors apelianto įsitikinimu, policijos pareigūnų parodymai prieštarauja nukentėjusiųjų ir liudytojo J. R. parodymams, apygardos teismas daro išvadą, kad tokie argumentai nėra pagrįsti. Apygardos teismo vertinimu, esminėse dalyse policijos pareigūnai iš esmės patvirtino nukentėjusiųjų ir liudytojo parodymus bei juos papildė.

Žemesnės instancijos teismas

9. Pirmiausia pažymėtina, kad tiek nukentėjusieji, tiek liudytojas J. R. tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nuosekliai nurodė, kad po autoįvykio praėjus tam tikram laikui ir pasirodžius policijos pareigūnams įvykio vietoje pasirodė jaunuolis, kurį J. R. atpažino kaip savo bendramokslį R. Š. (tai, kad su J. R. jie yra pažįstami teismo posėdyje patvirtino ir pats apeliantas). Pasak minėtų asmenų, įvykio vietoje pasirodęs jaunuolis bandė nuimti automobilio „BMW 318I“ valstybinius numerius, lindo į šio automobilio vidų, bandė išimti daiktus iš šio automobilio (pvz. akumuliatorių) ir pan., po ko pareigūnai asmens paprašė to nedaryti. Iš esmės tokias aplinkybes patvirtino ir teisminio nagrinėjimo metu apklausti policijos pareigūnai D. A. ir N. G.

10. D. A. be kita ko nurodė, jog kai automobilis buvo priverstinai nutempiamas, į įvykio vietą atvyko automobilio savininko sūnus ar giminaitis (jaunuolis lyg sakė, kad tai jo tėvo automobilis); jis iš automobilio išiminėjo visokius daiktus, norėjo nuplėšti automobilio valstybinius numerius. Jis su kolegomis neleido to daryti, po ko jaunuolis daiktus sudėjo atgal į automobilį. D. A. be kita ko pabrėžė, kad kelis kartus įspėjus, jog nevykdžius policijos pareigūnų reikalavimų, jo atžvilgiu gali būti imtasi priemonių, agresyvus jaunuolis susiprato ir pasišalino. Atitinkamai policijos pareigūnas N. G. nurodė, kad eismo įvykio vietoje buvo pasirodęs, kaip suprato, automobilio „BMW“ savininko sūnus (pastarasis sakė, kad automobilis „BMW“ priklauso jo tėvui), kuris kažką darė, lyg norėjo išimti akumuliatorių, krapštėsi prie automobilio.

11. Apygardos teismo vertinimu, minėtų parodymų analizė rodo, kad nukentėjusiųjų, liudytojo J. R. bei policijos pareigūnų parodymai iš esmės sutampa, vieni kitus papildo ir jungiasi į logišką ir nuoseklią duomenų grandinę. Be to, šie duomenys, turint omenyje tai, kad abu pareigūnai nurodė jaunuolį prisistačius automobilio savininko sūnumi – šią aplinkybę N. G. nurodė kategoriškai (b. l. 86), apskritai paneigia R. Š. gynybinę versiją (alibi), kad įvykio metu jis nebuvo Vilniaus mieste, dėl ko apelianto parodymai apie įvykio aplinkybes vertintini itin atsargiai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokių nuoseklių duomenų kontekste, tai, kad galimai prieš atvykstant pareigūnams viena moteris nukentėjusiesiems nurodė, jog eismo įvykį sukėlė jos sūnus, kuris bijo pasirodyti, o vėliau atvykęs įvykio vietą jaunuolis elgėsi agresyviai, jokiu būdu neleidžia konstatuoti, kad tai buvo du skirtingi asmenys ar, kad minėtų asmenų parodymai dėl įvykio aplinkybių buvo prieštaringi. Kita vertus, apelianto versija, kad jei jaunuolis būtų elgęsis išties agresyviai, kaip tai nurodė proceso dalyviai, jis būtų buvęs sulaikytas – iš esmės yra paneigta policijos pareigūno D. A. parodymais, kad dėl savo elgesio jaunuolis buvo įspėtas ir po to pasišalino iš įvykio vietos bei jo atžvilgiu nebuvo poreikio taikyti atitinkamų priemonių.

12. Nors apeliantas nurodo, kad tai, jog vėliau jis galėjo tartis su J. R. dėl žalos atlyginimo, nėra tolygu savo kaltės pripažinimui, šios aplinkybės taip pat yra reikšmingos konstatuojant, jog eismo įvykį išties sukėlė apeliantas. Pirmiausia apeliaciniame skunde iš esmės nėra neigiama tokio susitikimo aplinkybė – „Teismui nepasirodė, kad R. Š., jei ir norėjo atlyginti žalą (kai gerokai vėliau po įvykio, jau paskaitų metu bandė tartis su J. R.), tai galėjo daryti ne tam, kad išvengtų policijos susidomėjimo juo, nes jau buvo akivaizdžiai per vėlu, tačiau todėl, kad tokį sprendimą priėmė jo tėvas A. Š.“ (b. l. 113). Turint omenyje liudytojo J. R. nuoseklius parodymus apie situaciją eismo įvykio vietoje, kurie, kaip jau minėta, buvo patvirtinti ir policijos pareigūnų, minėti apeliacinio skundo argumentai iš esmės patvirtina ir minėto liudytojo parodymus dalyje apie tai, kad R. Š. po įvykio praėjus keletui dienų kreipėsi į jį norėdamas susitarti.

13. Apygardos teismas pabrėžia ir tai, kad iš proceso dalyvių R. Š. iki įvykio pažinojo tik J. R.. Turint omenyje tai, kad teisminio nagrinėjimo metu J. R. be kita ko nurodė, jog šį automobilį R. Š. vairavo ir iki įvykio (ši aplinkybė neneigiama ir paties apelianto bei yra patvirtinta administracinių nusižengimų registro duomenimis apie tai, kad R. Š. šiuo automobiliu praeityje yra padaręs KET pažeidimų) bei net praėjus ilgam laiko tarpui nuo įvykio prisiminė šio automobilio valstybinio numerio raidinius elementus bei kitus specifinius požymius (ratlankių tipą), visumoje rodo ne A. Š., tačiau jo sūnaus aktyvų ir tikslingą veikimą siekiant susitarti su asmeniu, kuris vienintelis įvykio vietoje jį objektyviai galėjo identifikuoti. Esant šioms aplinkybėms vien tai, kad J. R. paaiškinimo pareigūnai įvykio vietoje nepaprašė ir tik vėliau jis savo iniciatyva juos pateikė, jokiu būdu nesumenkina jo parodymų, kurie yra patvirtinti policijos pareigūnų ir kitais bylos duomenimis, įrodomosios vertės.

14. Apeliacinės instancijos teismo vidinį įsitikinimą, kad ne kas kitas, o būtent R. Š. vairavo jo tėvui priklausantį automobilį „BMW 318I“, sustiprina ir teismui abejonių nekeliantys šio asmens veiksmai įvykio vietoje – bandymas išimti objektus iš automobilio, nuimti automobilio valstybinių numerių ženklus ir kt. Šių veiksmų visuma, apygardos teismo vertinimu, rodo, kad R. Š. minėtą automobilį valdė kaip savą. Kita vertus, jo veiksmai bandant nuimti (nuplėšti) nuo apgadinto „BMW 318I“ automobilio valstybinių numerių ženklus, kurie be kita ko yra skirti identifikuoti automobilį, o, esant būtinybei, ir nustatyti jos savininką ir (ar) valdytoją, taip pat laikytini orientuotais į siekį išvengti atsakomybės bei apsunkinti automobilio valdytojo nustatymą. Šios aplinkybės ir duomenys, kitų Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 26 d. sprendime aptartų duomenų visumoje, sudaro pagrindą teisėtai ir pagrįstai išvadai, jog R. Š. padarė jam inkriminuojamus pažeidimus vairuodamas automobilį „BMW 318I“ ir vėliau pasišalindamas iš įvykio vietos.

15. Taigi kaip nepagrįstus atmetus skundo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo, apelianto skunde nurodomi argumentai apie būtinus atlikti ir tyrimo metu neva nepagrįstai neatliktus procesinius veiksmus ir kiti apelianto teiginiai nekeičia apygardos teismo išvados dėl apylinkės teismo priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmiausia vien tai, kad R. Š. nesislapstė nuo tyrimo, kviečiamas atvykdavo pas pareigūnus, jokiu būdu nelaikytina jo nekaltumą pagrindžiančia aplinkybe – asmuo visais atvejais turi pareigą dalyvauti procesiniuose veiksmuose, į kuriuos atvykti jis yra šaukiamas, o priešingu atveju jam gali būti taikomos atitinkamos teisinės priemonės. Apygardos teismas, šioje nutartyje bei apylinkės teismo procesinio sprendime aptartų duomenų kontekste, neįžvelgia pažeidimų ir tuo aspektu, kad policijos pareigūnai neva nesurinko visų pažeidimo pėdsakų įvykio vietoje ir nepatikrino ar automobilis buvo užrakintas. Pirmiausia duomenų visuma neabejotinai patvirtina, kad būtent R. Š. vairavo šį automobilį veikos padarymo metu. Kita vertus, apelianto versija, kad automobilyje, atsižvelgus į automobiliams padarytą žymią žalą, būtų buvę galima rasti įvairių pėdsakų yra hipotetinė. Apie tokių pėdsakų paieškos poreikį sprendžiamą kiekvienu atveju individualiai, atsižvelgiant į įvykio aplinkybių visumą ir realias tokių pėdsakų aptikimo galimybes.

16. Apeliaciniame skunde nepasisakoma dėl nubaustajam paskirtos nuobaudos rūšies ir dydžio ar taikytų administracinio poveikio priemonių, todėl apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs jokių esminių ANK pažeidimų, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu paskirti R. Š., jam inkriminuotų administracinių nusižengimų sankcijose numatytus baudos nuobaudos ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimo vidurkius. Atsižvelgus į tai, kad R. Š. ne kartą baustas administracine tvarka už KET taisyklių pažeidimus, o taip pat ir vienąkart teistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalį, jog šioje byloje jam inkriminuojamus pažeidimus jis padarė teisei vairuoti transporto priemones esant atimtai, jam paskirtos administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė savo dydžiu ir trukme nėra per griežta ar neproporcinga – priešingai, šios priemonės būtinos siekiant užtikrinti ANK 22 straipsnio paskirtį.

17. Nepriklausomai nuo visa to, kas minėta apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas administracinio nusižengimo bylą nustatė skundžiamos nutarties netikslumą, kurį būtina ištaisyti. Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamas apylinkės teismo procesinis sprendimas, kuriuo R. Š. buvo pripažintas kaltu padaręs jau minėtus administracinius nusižengimus ir jam už tai paskirta administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė, yra pavadintas nutartimi (b. l. 88). Pažymėtina, jog iš viso nutarties turinio, o ypač iš jos rezoliucinės dalies matyti, kad teismas iš esmės priėmė nutarimą ir padarė formalią klaidą įvardindamas jį nutartimi. Pirmiausia apylinkės teismas priėmė sprendimą vadovaudamasis ANK 635 straipsnio 1 dalies 1 punktu, o toks sprendimas, pagal minėto straipsnio 2 dalį, yra vadinamas nutarimu. Skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje irgi nurodyta, kad „Nutarimas per dvidešimt kalendorinių dienų nuo jo kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu“ (b. l. 100). Galiausiai iš LITEKO sistemos duomenų matyti, kad aptariamas procesinis sprendimas yra patalpintas ir pavadintas nutarimu. Taigi apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad ši klaida yra formalaus pobūdžio, net ir turint omenyje tai, kad turi būti keičiamas priimto procesinio sprendimo pavadinimas, nes tai niekaip nekeičia apylinkės teismo baigiamojo akto esmės ir neturi jokios įtakos apelianto teisinei padėčiai.

18. ANK 638 straipsnyje yra numatyta, kad teismas gali savo iniciatyva ar pagal administracinio nusižengimo teisenoje dalyvaujančių asmenų prašymus ištaisyti nutarime (nutartyje) administracinio nusižengimo byloje esančius rašymo apsirikimus, aiškias aritmetines klaidas ar kitus netikslumus, kurių ištaisymas nekeičia nutarimo (nutarties) esmės. Apygardos teismas, vadovaujamasis šiomis ANK nuostatomis, anksčiau aptartą apylinkės teismo procesiniame sprendime padarytą netikslumą, neturintį įtakos apelianto teisinei padėčiai, ištaiso.

19. Atsižvelgiant į visa tai, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 26 d. nutarimas, kuriuo R. Š. pripažintas kaltu pagal ANK 423 straipsnio 1 dalį ir ANK 426 straipsnio 2 dalį, buvo priimtas nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių, todėl yra teisėtas ir pagrįstas. Visgi apygardos teismas nustatė, kad apylinkės teismas procesiniame sprendime padarė netikslumą jį pavadindamas nutartimi, todėl šis netikslumas ištaisytinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 638 straipsnio 1 dalimi ir 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Ištaisyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 26 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. A15.-23-961/2019 (Teisminio proceso Nr. 4-68-3-02421-2018-1) padarytą rašymo apsirikimą ir vietoje šio teismo sprendimo įžanginėje dalyje nurodyto žodžio „NUTARTIS“ (po žodžių „VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS“), įrašyti žodį „NUTARIMAS“.

R. Š. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 26 d. nutarimą palikti galioti nepakeistą.

Teisėjas Ernestas Rimšelis