Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-554-174/2014

Teisėja Irena Šeškauskienė Teisminio proceso Nr. 1-78-1-00106-2012-9

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nuosprendis

2014 m. gruodžio 11 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. K. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo K. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 176 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – 40 MGL (5 200 Lt) bauda.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta panaikinti pradėjus vykdyti bausmę.

Nukentėjusiesiems J. D., S. D., D. P., G. D. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Nuosprendžiu priteista iš nuteistojo K. K. J. D. 2 000 Lt nukentėjusiųjų turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Pratęstas laikinas nuosavybės teisių apribojimas civilinės atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtui, taikytas Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 2 d. nutartimi, siekiant užtikrinti J. D., S. D., G. D. ir D. P. civilinius ieškinius iki tol, kol ieškiniai bus išnagrinėti (turto arešto akto unikalus numeris 2013000466).

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. K. nuteistas už tai, kad būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), esančios adresu (duomenys neskelbtini), direktoriumi, tai yra darbdaviu, 2012 m. vasario 9 d., apie 8.00 val., UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje, (duomenys neskelbtini) garaže, leido UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojui K. D. atlikti vilkiko „Volvo FH12“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), remontą, nesant garaže UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2010-12-04 įsakymu Nr. 10/12-01 patvirtintų sunkvežimių vairuotojų saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 3 67 p. numatytų įrenginių – metalinės konstrukcijos atramų, skirtų pakeltai automobilio daliai paremti, reikalingų atliekant darbus, susijusius su automobilio pakėlimu (ratų ar lingių keitimas ir pan.). Taigi K. K. nesudarė darbuotojui K. D. saugių darbo sąlygų visais su darbu susijusiais aspektais ir neužtikrino, kad darbo įrenginiai, kuriais naudojosi K. D., būtų tinkami arba pritaikyti darbui atlikti, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo Nr. IX-1672, priimto 2003-07-01 11 straipsnio 1 dalyje, ir Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1999-12-22 įsakymu Nr. 102 5 p. 6 p., numatytus reikalavimus. Dėl to 2012 m. vasario 9 d., apie 10.09 val., UAB „(duomenys neskelbtini)“ garaže, adresu (duomenys neskelbtini), vairuotojui K. D. garažo duobėje remontuojant sunkvežimio „Volvo FH12“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priekinį dešinės pusės ratą, nusprūdus ir nusileidus žemyn hidrauliniu pakeltuvu pakeltam automobilio priekiniam tiltui, pajudėjus automobiliui, K. D. buvo prispaustas automobilio. Dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo vairuotojui K. D. buvo padarytas krūtinės ląstos sumušimas–suspaudimas, besikomplikavęs paradoksiniu kvėpavimu, galvos smegenų kraujotakos sutrikimu bei uždusimu, dėl to K. D. mirė.

Kaip matyti iš jo pirminių paaiškinimų Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnams bei ikiteisminio tyrimo pareigūnams, niekur nėra atsakymo į klausimą, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo metalines atramas pakeltai automobilio daliai atremti ir ar šios atramos buvo garaže, kuriame žuvusysis K. D. remontavo automobilį. Tokio jo, K. K., tiesioginio atsakymo niekur nėra užfiksuota, nes toks klausimas jam nebuvo pateiktas, t. y. jo nebuvo klausiama, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo aprūpinęs darbuotojus „ožiukais“, t. y. metalinėmis atramomis pakeltai automobilio daliai atremti. Jeigu jam būtų buvę pateiktas toks klausimas, tai jis būtų neabejotinai teigiamai atsakęs į šį klausimą ir būtų įvykį tyrusiems pareigūnams parodęs „ožiukus“, nes šios atramos nelaimingo atsitikimo metu garaže tikrai buvo. Tačiau tokio klausimo jam nepateikė nei inspektorius J. L., nei ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai. Jo buvo klausiama tik tai, ar jis nejaučia savo kaltės dėl nelaimingo atsitikimo ir ar galima buvo remontuoti automobilį nepasidėjus „ožiukų“. Būtent dėl tos priežasties bei dėl to, kad dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo, kurio metu žuvo žmogaus, jis buvo streso būsenos, jis ir pasakė, jog ne viską padarė, kad būtų apsaugotas žmogus ir kad neturint metalinių atramų „ožiukų“, nebuvo galima remontuoti automobilio, tačiau niekada jis nesakė, kad jų garaže nebuvo.

Apeliantas aiškina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuomojo automobilių remontui vienintelį garažą, esantį (duomenys neskelbtini), ir jame laikė visas priemones automobilių remontui. Dar 2011 m. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nusipirko metalines atramas pakeltai automobilio daliai atremti ir jos buvo laikomos būtent garaže, kuriame buvo remontuojami automobiliai. Šios metalinės atramos automobilio pakeltai daliai atremti buvo žinomos visiems darbuotojams, iš jų ir žuvusiajam K. D.. Taip pat visi vairuotojai buvo supažindinti, kaip saugiai jomis naudotis. Šias aplinkybes teisme patvirtino liudytojai N. L. ir R. R.. Į klausimą, ar „ožiukai“ buvo garaže nelaimingo atsitikimo dieną, liudytojai pasakė, kad jie nematė. Tačiau akivaizdu, kad jeigu „ožiukai“ buvo laikomi garaže, kad juos būtų galima naudoti pagal paskirtį, tai jie niekur kitur nebuvo.

Kitas dalykas, kaip matyti iš fotonuotraukų, žiemos metu garažas buvo prikrautas visokių daiktų ir nebuvo tvarkingas. Tačiau vairuotojai žinojo, kurioje vietoje garaže laikomi „ožiukai“ ir juos naudodavo, kai jų reikėdavo. Kokioje vietoje buvo padėti ir laikomi garaže „ožiukai“, gerai žinojo ir žuvusysis K. D., jis buvo instruktuotas, kaip jais naudotis, ir juos ne kartą naudojo.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padarė niekuo nepagrįstą ir neteisėtą išvadą, kad net tuo atveju: „Jeigu šios metalinės konstrukcijos ir būtų buvusios, darbdavys turėjo prižiūrėti, kad jais K. D. naudotųsi.“ Nuteistasis K. K. pažymi, kad jo, kaip darbdavio, pareiga buvo užtikrinti tinkamų įrenginių parūpinimą darbuotojams ir darbuotojų tinkamą apmokymą. Jis, kaip darbdavys, neturi galimybės kiekvieną minutę būti su kiekvienu darbuotoju tuo metu jam atliekant automobilio remonto darbus. Jeigu taip būtų, tai kiltų klausimas, ką turėtų darbuotojas dirbti, jeigu būtų ir jis, K. K., bei pats remontuotų vairuotojams priskirtus automobilius. Be to, nėra nustatyta, kad jis būtų netinkamai instruktavęs darbuotoją K. D., kaip elgtis remontuojant automobilį. Jam pareikštas įtarimas yra ne dėl to, kad jis pats nebuvo tuo metu, kai buvo nuimamas automobilio ratas, ir nesukontroliavo, kokiais įrenginiais vairuotojas naudojasi, o dėl to, kad garaže nebuvo metalinių atramų, skirtų pakeltai automobilio daliai atremti. Todėl tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta.

Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuomojamame garaže nebuvo metalinių atramų pakeltai automobilio daliai atremti , t. y. „ožiukų“, yra neteisinga ir pagrįsta tik prielaidomis, o ne patikimais ir neginčijamais įrodymais. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė visapusiškai ir išsamiai neištyręs bei neišanalizavęs surinktų įrodymų.

Kaip minėta, klausimas, ar garaže buvo „ožiukai“ nelaimingo atsitikimo metu, jam nebuvo pateiktas, o pirmą kartą į tokį klausimą jis atsakė tik teisiamojo posėdžio metu. Jis pateikė teismui šių įrenginių įsigijimo dokumentus, iš kurių matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ „ožiukus“ buvo įsigijęs. Teisiamojo posėdžio metu jo interesams atstovaujanti advokatė pateikė fotonuotraukas, kuriose užfiksuota vieta, kurioje „ožiukai“ buvo laikomi garaže (tik nelaimingo atsitikimo metu jie buvo užkrauti įvairiais daiktais), tačiau teismas atsisakė šias fotonuotraukas pridėti prie bylos.

Įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad „ožiukų“ garaže nėra. Tačiau, esant tokiam prieštaravimui tarp jo parodymų ir inspektoriaus surašyto įvykio vietos apžiūros protokolo, inspektorius J. L. buvo pakviestas ir apklaustas teisme kaip liudytojas. Jis duodamas parodymus teisme patvirtino tą aplinkybę, kad garažas buvo prikrautas įvairiausių daiktų ir trūko jame tvarkos ir kad apžiūrint įvykio vietą akivaizdžiai matomoje vietoje „ožiukų“ nesimatė, jų nebuvo automobilių remonto duobėje ar prie šios duobės, todėl buvo nustatyta, kad K. D. jų nenaudojo. Būtent dėl tos priežasties inspektorius J. L. įvykio vietos apžiūros protokole nurodė, kad „ožiukų“ nėra. Tačiau J. L. teismui patvirtino tą aplinkybę, kad jis nepaklausė jo, K. K., kur yra „ožiukai“, todėl jis jam jų ir neparodė. Jeigu inspektorius J. L. būtų paklausęs jo, kur yra „ožiukai“, jis juos būtų parodęs nelaimingo atsitikimo vietoje, t. y. garaže, kuriame buvo remontuojamas automobilis. „Ožiukų“ buvimo vieta visiems vairuotojams buvo žinoma, tik jie buvo užkrauti kitais daiktais, todėl inspektorius vizualiai jų nematė. Naudotis „ožiukais“ turėjo vairuotojai, atlikdami automobilio remonto darbus, ir jie gerai žinojo, kur jie yra laikomi, ir jais naudodavosi.

Kaip matyti iš anksčiau nurodytų argumentų, objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog garaže nebuvo metalinių atramų pakeltai automobilio daliai atremti, surinkta nebuvo ir nėra. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė prielaidomis ir spėjimais. Tuo tarpu, kaip numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje, teismo nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ar spėjimais. Net specialistas J. L., tyręs nelaimingą atsitikimą, teisiamajame posėdyje nepatvirtino aplinkybės, kad garaže „ožiukų“ tikrai nebuvo. Jis tik nurodė, kad pačioje įvykio vietoje jų nematė. Išvada, kad garaže nebuvo „ožiukų“, nėra padaryta ir Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnų surašytame nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo akte. K. K. pažymi, kad klausimas, ar buvo garaže „ožiukai“, jam pirmą kartą buvo pateiktas tik teisiamojo posėdžio metu, tuo tarpu specialistė, net neturėdama konkretaus atsakymo, buvo ar nebuvo „ožiukai“ garaže, padarė išvadą, kad jų nebuvo. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas ir turi būti panaikintas.

Apelianto nuomone, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme būtina atlikti įrodymų tyrimą. Reikalinga paskirti papildomą darbų saugos ekspertizę ir pateikti ekspertams klausimą, kieno veiksmai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su nelaimingo atsitikimo kilimu.

Atsikirtimais į apeliacinį skundą nukentėjusieji J. D., S. D. bei G. D. interesams atstovaujanti D. P. prašo atmesti nuteistojo K. K. apeliacinį skundą, o Plungės rajono apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

Nuteistasis ir jo gynėja advokatė S. Jorudienė prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras nuteistojo K. K. apeliacinį skundą palaikė.

Nukentėjusieji prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Skundžiamu nuosprendžiu K. K. nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 176 straipsnio 1 dalyje, padarymą.

Pagal BK 176 straipsnio 1 dalį atsako darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, pažeidęs darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, jeigu dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms, avarija ar atsirado kitokių sunkių padarinių. BK 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma yra blanketinė, ją taikant būtina nustatyti, kokie darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe įstatymų reikalavimai buvo pažeisti. Kiekvienu konkrečiu atveju analizuojami tie įstatymai ir įstatymų lydimieji teisės aktai bei lokalinio pobūdžio teisės aktai, kuriuose įtvirtintos konkrečios darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui nustatytos pareigos, vertinama, ar tų pareigų buvo laikomasi. Baudžiamajai atsakomybei taikyti būtina nustatyti ir priežastinį ryšį tarp atsiradusių padarinių ir veikos, dėl kokių konkrečių norminių aktų reikalavimų pažeidimų jie atsirado. Priežastinio ryšio nustatymas tarp darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimo ir nelaimingo atsitikimo, avarijos ar kitokių sunkių padarinių, kaip minimumas, suponuoja išvadą, jog be šių pažeidimų nebūtų ir išvardytų padarinių. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 176 straipsnį galima esant tiek tyčinei, tiek neatsargiai kaltei.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojas K. D., atlikdamas vilkiko „Volvo FH12“ remonto darbus, t. y. įmonės garaže remonto duobėje remontuodamas sunkvežimio priekinį dešinės pusės ratą, nusprūdus ir nusileidus žemyn hidrauliniu kėlikliu pakeltam automobilio priekiniam tiltui ir pajudėjus automobiliui, po juo remonto duobėje buvęs K. D. buvo prispaustas automobilio ir mirtinai sužalotas.

Kaltinimas K. K. padarius BK 176 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą buvo pagrįstas tuo, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, tai yra darbdaviu, 2012 m. vasario 9 d., apie 08.00 val., UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje, (duomenys neskelbtini) garaže, leido UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojui K. D. atlikti vilkiko „Volvo FH12“ remontą, nesant garaže UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2010-12-04 įsakymu Nr. 10/12-01 patvirtintų sunkvežimių vairuotojų saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 3 67 p. numatytų įrenginių – metalinės konstrukcijos atramų, skirtų pakeltai automobilio daliai paremti, reikalingų atliekant darbus, susijusius su automobilio pakėlimu. Tokiu būdu K. K. nesudarė darbuotojui K. D. saugių darbo sąlygų visais su darbu susijusiais aspektais ir neužtikrino, kad darbo įrenginiai, kuriais naudojosi K. D., būtų tinkami arba pritaikyti darbui atlikti, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo Nr. IX-1672, priimto 2003-07-01 11 straipsnio 1 dalyje ir Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1999-12-22 įsakymu Nr. 102 5 p. 6 p. numatytus reikalavimus.

Remdamasis byloje esančiais duomenimis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nors žuvusysis K. D. buvo tinkamai instruktuotas, tačiau jis remontavo automobilį neįjungęs rankinio stabdžio, o tai yra saugaus darbo reikalavimų pažeidimas, tačiau padarė išvadą, kad pagrindinė nelaimingo atsitikimo darbe kilimo ir jo padarinių atsiradimo priežastis yra „Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo IX-1672, priimto 2003-07-01 11 str. 1 dalyje ir Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų, patvirtintų LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1999-12-22 įsakymu Nr. 102 5 p., 6 p. nurodytų reikalavimų, kad darbdavio pareiga yra sudaryti darbuotojams saugias darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais, o įgyvendindamas šią pareigą darbdavys, parinkdamas darbo įrenginius, įvertina specifines darbo sąlygas bei pavojus įmonėje ir privalo užtikrinti, kad darbo įrenginiai, kuriais naudojasi darbuotojai įmonėje, būtų tinkami arba pritaikyti darbui atlikti, bei Sunkvežimių vairuotojų saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 3 57 p., 67 p. reikalavimų, kad atliekant techninį aptarnavimą automobilis sustabdomas rankiniu stabdžiu, o pakeltas automobilis turi būti pastatytas ant specialių ,,ožiukų“, pažeidimas.“, nes nelaimingo atsitikimo metu įmonės garaže metalinių konstrukcijų – „ožiukų“, reikalingų pakelto automobilio stabilizavimui, nebuvo, o jų nesant, įmonės vadovas K. K. neturėjo leisti K. D. savarankiškai nuimti vilkiko ratą, be to, apylinkės teismo vertinimu, jeigu šios metalinės konstrukcijos ir būtų buvusios garaže, darbdavys turėjo prižiūrėti, kad K. D. jomis naudotųsi. Todėl teismas padarė išvadą, jog K. K. pažeidė jo, kaip įmonės vadovo, t. y. darbdavio, pareigas reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, kadangi jis nesudarė darbuotojui K. D. saugių darbo sąlygų visais su darbu susijusiais aspektais ir neužtikrino, kad darbo įrenginiai, kuriais naudojosi K. D., būtų tinkami arba pritaikyti darbui atlikti, tai buvo nelaimingo atsitikimo kilimo ir padarinių atsiradimo priežastis, todėl K. K. kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 176 straipsnio 1 dalį.

K. K. su jo nuteisimu nesutinka, teigia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio reikalavimų – neanalizavo ir netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir padarė prielaidomis grįstą išvadą, kad nelaimingo atsitikimo metu įmonės garaže metalinių konstrukcijų – „ožiukų“, skirtų automobiliui stabilizuoti, nebuvo, nors jis pateikė teismui dar gerokai iki nelaimingo atsitikimo jų įsigijimą pagrindžiančius dokumentus apie tai, kad įmonės nuomojamame garaže „ožiukai“ buvo, tai patvirtino ir teisme apklausti liudytojai A. B. ir N. L., kurie nurodė anksčiau matę UAB „(duomenys neskelbtini)“ garaže metalines konstrukcijas – „ožiukus“, A. B. dar nurodė juos net skolinęsis, be to, nelaimingo atsitikimo darbe aplinkybes tyręs Valstybinės darbo inspekcijos vyr. darbo inspektorius J. L., 2012-03-21 surašęs nelaimingo atsitikimo darbe aktą, nors 2012-02-10 įvykio vietos apžiūros akte nurodė, kad apžiūrėdamas įvykio vietą nuomojamame UAB „(duomenys neskelbtini)“ garaže metalinių konstrukcijų – „ožiukų“ –prie nukritusio automobilio jis nematė, tačiau apklaustas kaip liudytojas teisme jis nepatvirtino aplinkybės, kad garaže „ožiukų“ tikrai nebuvo, t. y. nurodė, kad apžiūrėdamas įvykio vietą prie automobilių remonto duobės ar akivaizdžiai matomoje vietoje jų nematė, tačiau kartu nurodė neatmetantis galimybės, kad galėjo jų nepastebėti, nes garaže pasieniuose buvo prikrauta įvairių daiktų, kurių jis nekilnojo ir nežino, kas galėjo būti po jais, bei nepatvirtino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus klausė apie „ožiukų“ buvimą garaže. Be to, apelianto K. K. teigimu, visiškai nepagrįsta teismo išvada, jog ir tuo atveju, jeigu metalinės konstrukcijos ir būtų buvusios garaže, jis, kaip darbdavys, turėjo prižiūrėti, kad jomis K. D. naudotųsi, nes jo, kaip darbdavio, pareiga buvo užtikrinti tinkamą darbuotojų apmokymą (kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pats teismas pripažino, jog K. D. buvo tinkamai instruktuotas) bei tinkamų įrenginių parūpinimą darbuotojams (kaip minėta, „ožiukų“ įsigijimą patvirtinantys dokumentai buvo pateikti). Kita vertus, K. D. pažymi, kad jam pareikštas kaltinimas yra ne dėl to, kad jis pats nebuvo tuo metu, kai buvo nuimamas automobilio ratas, ir nesukontroliavo, kokiais įrenginiais K. D. naudojosi, o dėl to, kad garaže nebuvo „ožiukų“. Be to, apeliantas pažymi, jog tai, kad jis neskundė nelaimingo atsitikimo darbe akto, skirtingai nei konstatavo apylinkės teismas, nereiškia, jog jis pripažino savo kaltę dėl nelaimingo atsitikimo, nes šiame akte nieko nekalbama apie tai, kad garaže nebuvo „ožiukų“, priešingai, jame nurodyta, kad dėl įvykusio nelamingo atsitikimo yra kaltas vairuotojas K. D., nes jis remontavo automobilį neįjungęs rankinio stabdžio. Dėl pastarojo pažeidimo, K. K. teigimu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad jis turėjo užtikrinti, jog K. D. laikytųsi šių darbų saugos reikalavimų, nes pats teismas pripažino, kad K. D. saugaus darbo instruktažai buvo pravesti ir kad pastarasis buvo apmokytas, kaip pakeisti automobilio ratą. Nuteistojo nuomone, teismas skundžiamą nuosprendį priėmė tinkamai neatlikęs įrodymų vertinimo, nepašalinęs prieštaravimų tarp byloje esančių duomenų, neišsamiai ir nevisapuškai ištyrė ir įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, nepagrįstai rėmėsi vien tik prielaidomis pagrįstais jį kaltinančiais įrodymais, be pagrindo neišsiaškino, kieno veiksmai buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su nelaimingo atsitikimo kilimu.

Siekdamas motyvuotai atsakyti į nuteistojo K. K. apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą. Tuo tikslu apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklausti nelaimingo atsitikimo darbe aktą surašęs vyr. darbo inspektorius J. L. bei darbų saugos ekspertizę atlikusi ekspertė J. R.. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, taip pat pats atlikęs įrodymų tyrimą bei įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina K. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 176 straipsnio 1 dalyje.

Apeliacijos teismo posėdyje apklausta 2012-09-03 specialisto išvadą Nr. 11-1801 (12) (t. 1, b. l. 711) bei 2013-08-29 ekspertizės aktą Nr. 11-1681 (13) surašiusi ekspertė J. R. parodė, kad išvadas pateikė remdamasi pateiktais duomenimis. VDI inspektorius nurodė, kad nebuvo užtrauktas rankinis stabdis, taip pat nebuvo „ožiukų“ ir tik vienas ratas buvo paremtas trikampėmis atramomis. Inspektoriaus akte minimas tik vienas ratas, o turėjo būti stabilizuoti abu ratai, nes tas automobilis vis tiek galėjo kryptelėti. Jei automobilis būtų paremtas „ožiukais“, o rankinis neužtrauktas ir mašina neužfiksuota, kad ji horizontaliai nejudėtų – tai jei būtų automobilis pajudėjęs, tai tikėtina, kad „ožiukai“ būtų padėję, nes jie sulaikytų automobilį, bet jie turėtų būti pastatyti tinkamoje vietoje. „Ožiukas“ neturėtų nuvirsti, nes jis yra trikojis ir nėra labai greitai griūvantis. Kad jis nuvirstų, reikėtų, kad mašina pajudėtų labai stipriai, o kadangi vienas ratas buvo užblokuotas, tai mašina labai stipriai negalėjo pajudėti. Kadangi nebuvo stabilizuoti abu ratai bei neužtrauktas rankinis stabdis, todėl automobilis galėjo nusprūsti. Ekspertės nuomone, tiesioginis priežastinis ryšys dėl nelaimės yra tai, kad vilkikas nebuvo tinkamai stabilizuotas ir nebuvo papildomų atramų – „ožiukų“, o jų nesant neleidžiama dirbti po automobiliu. Jei būtų buvę „ožiukai“, tai net jei automobilis nebūtų tinkamai stabilizuotas, tai vis tiek liktų „ožiukai“. Nors „ožiukai“ nuo nuslydimo nuo kėliklio neišgelbėtų, tačiau sulaikytų visą mašinos masę, todėl automobilis neprispaustų žmogaus. Ekspertės nuomone, šiuo atveju buvo svarbiausia stabilizuoti automobilį „ožiukais“ ir jei jie būtų buvę, viskas būtų buvę gerai. Šioje situacijoje atramas turėjo pastatyti vairuotojas, kuris buvo instruktuotas bei apmokytas ir žinojo apie darbo pobūdį, tačiau jas nupirkti ir užtikrinti, kad jos būtų darbo vietoje, turėjo darbdavys, tačiau jų nebuvo.

Nelaimingo atsitikimo darbe aktą surašęs Valstybinės darbo inspekcijos vyr. darbo inspektorius J. L. apeliacijos teismo posėdyje parodė, jog tiriant nelaimingo atsitikimo aplinkybes buvo nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ garaže atliekant automobilio remontą, jis buvo pakeltas ant kėliklio ir niekuo nebuvo paremtas bei neįjungtas stovėjimo stabdys, nors tai buvo būtina. Kadangi automobilis stovėjo ant apžiūros duobės, tai nelabai buvo galimybė pastatyti „ožiuką“, nes nebuvo kur jį atremti. Be to, jeigu „ožiukas“ ir būtų buvęs pastatytas, automobilis vis tiek būtų galėjęs pajudėti, tačiau neaišku, ar būtų prispaudęs K. D., nes nenustatyta, kurioje vietoje jis buvo prispaustas. Kėliklis buvo pastatytas ant iš įvairių pasirinktų daiktų nuo apžiūros duobės dugno sukonstruotos nestabilios piramidės, kuri buvo pakrypusi į šoną. Kėliklis nebuvo įveržtas, jį lengvai galima nuimti ranka. Kėliklio techninė būklė įtarimų nekėlė, todėl jis nebuvo tiriamas. Įtarimų nekėlė ir Darbų saugos instrukcija, su kuria K. D. buvo supažindintas, tačiau reikėtų akcentuoti ne patį instruktavimą, o aprūpinimą tinkamomis priemonėmis. Darbdavys turėjo kontroliuoti darbų eigą, tai reiškia, kad visų pirma turėjo aptarti darbų eigą bei aprūpinti reikiamomis priemonėmis. Jis neatsimena, ar bendrovės direktorius K. K. nurodė, jog K. D. buvo paaišknta, kaip atlikti tą darbą, taip pat neatsimena, ar pastarojo klausė, ar buvo garaže tokios priemonės, kuriomis būtų galima paremti automobilį.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas padarė išvadą, kad nelaimingo atsitikimo metu įmonės garaže metalinių konstrukcijų – „ožiukų“, reikalingų pakelto automobilio stabilizavimui, nebuvo, o jų nesant, įmonės vadovas K. K. neturėjo leisti K. D. savarankiškai nuimti vilkiko ratą, tačiau, kaip matyti iš VDI inspektoriaus J. L., surašiusio nelaimingo atsitikimo darbe aktą, paaiškinimų, pastarasis nepatvirtino, kad „ožiukų“ įmonės garaže tikrai nebuvo, jis tik nurodė, kad jų nebuvo šalia nelaimingo atsitikimo vietos, tačiau nepatvirtino, kad jų nebuvo kitoje garažo, kuris buvo užkrautas įvairiais daiktais, vietoje, nes netikrino, bei nepatvirtino, kad įmonės direktoriaus K. K. jis klausė apie „ožiukų“ buvimą garaže. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad metalinės atramos – „ožiukai“ – buvo įsigytos gerokai anksčiau iki įvykio. Bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu apklausti kaip liudytojai A. B. ir N. L. taip pat patvirtino anksčiau matę „ožiukus“ UAB „(duomenys neskelbtini)“ garaže. Esant šiems duomenims, apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nelaimingo atsitikimo metu „ožiukų“ garaže nebuvo. Byloje neginčijamai nustatyta, jog K. D. buvo tinkamai instruktuotas (ekspertė patvirtino, kad instrukcija buvo tinkama), todėl jis turėjo saugiai dirbti, t. y. šiuo atveju remontuodamas automobilį, pakeldamas jį kėlikliu, turėjo tinkamai jį stabilizuoti, tačiau, kaip nustatyta, jis to nepadarė, nes buvo stabilizuotas tik vienas užpakalinis ratas, be to, nebuvo užtrauktas rankinis stabdis bei nepastatyti „ožiukai“, kurių nebuvimas, ekspertės nuomone, lėmė nelaimingo atsitikimo kilimą, kurio metu mirtinai buvo sužalotas K. D.. Tačiau, kaip minėta, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nelaimingo atsitikimo dieną „ožiukų“ garaže tikrai nebuvo. Byloje pateikti jų įsigijimą patvirtinantys dokumentai bei minėtų liudytojų parodymai leidžia daryti priešingą išvadą, t. y. kad jie garaže buvo. Kita vertus, jeigu ir būtų nustatyta, kad tą dieną „ožiukų“ garaže nebuvo, K. D., žinodamas saugos darbe reikalavimus ir būdamas apmokytas, kaip atlikti automobilio remonto darbus, (t. y. žinodamas, kad prieš nuimant automobilio ratą, reikia užtraukti rankinį stabdį bei tinkamai stabilizuoti automobilį), turėjo apie tai informuoti savo darbdavį, kad šis užtikrintų reikiamų automobiliui remontuoti įrenginių pateikimą, tačiau to nepadarė ir automobilį remontavo pažeisdamas saugaus darbo reikalavimus. Taigi, kaip matyti, paties žuvusiojo K. D. veiksmai, pažeidžiant darbų saugos reikalavimus (netinkamai stabilizavo automobilį – neužtraukė rankinio stabdžio, stabilizavo tik vieną užpakalinį ratą, nepastatė metalinių atramų – ir automobiliui pajudėjus vertikaliai, nusprūdo kėliklis (tokį mechanizmą patvirtino tiek ekspertė, tiek nelaimingo atsitikimo darbe aktą surašęs Darbo inspekcijos specialistas), lėmė nelaimingo atsitikimo kilimą ir padarinių atsiradimą.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas neteisingai įvertino bylos įrodymus, todėl netinkamai pritaikė BK 176 straipsnio 1 dalies nuostatas ir priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį K. K.. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir K. K. priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

J. D., S. D., G. D. ir D. P. civiliniai ieškiniai paliktini nenagrinėti (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 10 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

K. K. pagal BK 176 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

Panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 2 d. nutartimi civilinės atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtui taikytą laikiną nuosavybės teisių apribojimą.

J. D., S. D., G. D. ir D. P. civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.