- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-02-12
- Bylos Nr.
- I-1173-168/2014
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Sušinskienė
- Pareiškėjas
- R. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Sušinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. G. 2013-09-10 kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), kurį 2013-09-27 papildė (b. l. 13–149), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2008-09-22 iki 2013-05-21 įvairiais laikotarpiais buvo laikomas Lukiškių TI-K. Paaiškino, kad iki 2010-05-21 buvo laikomas kaip suimtasis ir laikotarpiu nuo 2008-09-21 iki 2010-05-20 jam teismas vieną kartą suteikė galimybę pasimatyti su sugyventine per trumpalaikį pasimatymą. Ilgalaikių pasimatymų neskyrė, nes nėra įrengtų tinkamų patalpų. Be to, ir įstatyme nėra nustatyta, kad asmenimis, laikomiems kalėjime ar izoliatoriuje, būtų skiriami ilgalaikiai pasimatymai. Pareiškėjas labai išgyveno, kad galėjo nutrūkti ryšys su sugyventine, nes jis ne tik negalėjo artimai bendrauti, bet net jai paskambinti. Dėl to jį apėmė depresija, jautėsi pažemintas, patyrė fizinį skausmą. Nors nacionalinėje teisėje nėra nustatytos galimybės gauti ilgalaikių pasimatymų, tačiau šiuo atveju turi būti taikomos Europos Sąjungos teisės normos. Neskiriant pareiškėjui ilgalaikių pasimatymų, buvo pažeista jo konstitucinė teisė į orumą, ir taip buvo padaryta žala. Jei Lukiškių TI-K būtų suteikęs galimybę gauti ilgalaikius pasimatymus, jis nebūtų patyręs žalos, kuri jam pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais. Dėl artimų santykių neturėjimo atšalo santykiai su sugyventine ir vėliau visai nutrūko. Pareiškėjas patyrė dvasinį skausmą, stresą, emocinę depresiją, didžiulį diskomfortą ir pažeminimą. Skundą grindė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimu, priimtu byloje Varnas prieš Lietuvą.
Pareiškėjas skundo papildyme nurodė, kad dėl ilgalaikių santykių ribojimo labai išgyveno, dėl depresijos kreipėsi į psichiatrą.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 18–21).
Atsakovės atstovė atsiliepime nurodė, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ) 22 straipsnyje nustatyta suimtųjų teisė pasimatyti. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 65 punkte ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 108 punkte nustatyta, kad pasimatymas vyksta be fizinio kontakto. Pasimatymų patalpos įrengtos pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) IV skyriuje nustatytus reikalavimus. Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K nėra įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių IV skyriuje reglamentuojamas tik trumpalaikių pasimatymų su giminaičiais ar kitais asmenimis patalpų įrengimas, o ilgalaikių pasimatymų patalpų įrengimas nėra nustatytas. Ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarka nėra nustatyta ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse.
Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K vadovaujamasi ir Lukiškių TI-K direktoriaus 2011-12-09 įsakymu Nr. 1-145 patvirtintu Asmenų, norinčių pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarkos aprašu (toliau – Aprašas). Minėtame Apraše yra ir Elgesio trumpalaikio pasimatymo metu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime taisyklės, kurių 1.6 punkte yra nurodyta, kad pasimatymas vyksta be fizinio kontakto, o 1.7 punkte – kad per pasimatymą bendraujama naudojantis tik specialiai tam įrengtu telefono aparatu.
Lukiškių TI-K akcentavo, kad neturi teisinio pagrindo savavališkai keisti SVĮ, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir kitų teisės aktų. Įstaigos darbuotojai griežtai vadovaujasi galiojančiais teisės aktais ir jų nuostatomis, reglamentuojančiomis pasimatymus tardymo izoliatoriuje, bei tinkamai ir teisėtai veikia, jų nepažeisdami.
Nurodė, kad, sprendžiant R. G. skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, jog Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet būtina išsiaiškinti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo kilo pareiškėjo nurodyta žala. Šiuo atveju, nenustačius žalos padarymo fakto, civiliniai teisinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 46–48).
Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad jam padaryta neturtinė žala, taip pat nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai pasireiškė žala. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl pasimatymų suteikimo į Kalėjimų departamentą nesikreipė. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas į Kalėjimų departamentą dėl Lukiškių TI-K 2013-08-22 sprendimo Nr. 22-1195 panaikinimo apskritai nesikreipė, todėl šio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo jis nevertino. Pabrėžė, kad pareiškėjas nepatyrė skunde minimų neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomo diskomforto ir nepablogėjo gyvenimo kokybė. Jis buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas pareiškėjo buvimas šioje įstaigoje, nebuvo. Skundas teismui pateiktas tik 2013-09-03, t. y. praėjus penkeriems metams nuo to momento, kai, pareiškėjo nuomone, Lukiškių TI-K buvo pažeistos jo teisės. Tai rodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas tik sau turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl atsakovės pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, patyrė nesuteikus ilgalaikių pasimatymų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2008-09-22 iki 2010-05-20, jam būnant suimtuoju.
Kardomojo kalinimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2009-04-01) 16 straipsnis nustatė, kad „kalinamiesiems pasimatyti su giminaičiais arba kitais asmenimis leidžia kardomojo kalinimo vietos administracija tik bylą tiriančio pareigūno arba teismo, kurio žinioje yra byla, sutikimu. Pasimatymo trukmė nustatoma iki dviejų valandų. Pasimatymai vyksta Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklių nustatyta tvarka.“ Nuo 2009-04-01 galiojančio SVĮ 22 straipsnis reglamentuoja suimtųjų teisę pasimatyti. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas.“ Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas.“ To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodytiems asmenims, norintiems pasimatyti, nereikia gauti ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinio sutikimo. Šie asmenys turi teisę į vieną pasimatymą“, o 4 dalyje – „pasimatymų tvarka nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse.“
Teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintos Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės), kurių XI skyrius reglamentuoja suimtųjų pasimatymus su giminaičiais ir kitais asmenimis. Taisyklių 61 punkte nustatyta, kad suimtieji turi teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis tik esant ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniam sutikimui. Asmenys, norintys pasimatyti su suimtuoju, registruojami tardymo izoliatoriaus direktoriaus nustatyta tvarka (62 punktas). Asmuo, atvykęs pasimatyti su suimtuoju, tardymo izoliatoriaus siuntinių, perdavimų ir smulkiųjų paketų su spauda priėmimo biure rašo prašymą suteikti pasimatymą (63 punktas). Pasimatymas vyksta be fizinio kontakto. Kalėjimų departamento direktorius nustato, kaip pasimatymų kambariai turi būti įrengiami (65 punktas). Tai detalizuota Aprašo nuostatose.
Įvertinus SVĮ ir Taisyklių nuostatas, darytina išvada, kad suimtieji nustatyta tvarka turi teisę pasimatyti su giminaičiais, pasimatymas trunka ne ilgiau kaip dvi valandas ir vyksta be fizinio kontakto. Lukiškių TI-K nėra kompetentingas suteikti leidimus pasimatyti ar priimti sprendimus dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo.
Pareiškėjas skunde teigia, kad jam nebuvo leista skambinti sugyventinei, tačiau skunde (b. l. 2 antra lapo pusė) nurodė, kad žalą kildina visų pirma iš Lukiškių TI-K administracijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo, nesuteikus jam ilgalaikių pasimatymų, todėl pareiškėjo teiginiai dėl leidimo skambinti sugyventinei nevertintini. Pareiškėjas dėl to jokių įrodymų teismui neteikė.
Remiantis informacinės teismų sistemos LITEKO duomenimis, nustatyta, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2010-02-19 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. I-388-651/2010 pripažino pareiškėją kaltu padarius nusikaltimą, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 str. 1 d., ir skyrė bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaudamasis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., prie griežčiausios Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 9 d. nuosprendžiu paskirtos subendrintos 6 (šešerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis šiuo nuosprendžiu skirtos bausmės ir R. G. paskirta galutinė subendrinta 7 (septynerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2010-02-19. Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., į bausmės laiką įskaityta iš dalies atlikta bausmė pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 9 d. nuosprendį. Kaip kardomoji priemonė iki nuosprendžio įsiteisėjimo R. G. paskirtas suėmimas teismo posėdžių salėje.
Kauno apygardos teismas 2010-05-20 nuosprendžiu (baudžiamoji byla 1A-307-138/2010) nuteistojo R. G. apeliacinį skundą atmetė ir Kauno miesto apylinkės teismo 2010-02-19 nuosprendį pakeitė, t. y. teismas, vadovaudamasis BK 27 str. 2 d. 3 p., R. G. pripažino pavojingu recidyvistu ir už nusikaltimo, nustatyto BK 260 str. 1 d., padarymą paskyrė bausmę – laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaudamasis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., prie griežčiausios Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 9 d. nuosprendžiu paskirtos subendrintos 6 (šešerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis šiuo nuosprendžiu skirtos bausmės ir R. G. paskirta galutinė subendrinta 8 (aštuonerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Taigi, nuosprendis įsiteisėjo 2010-05-20.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2008-09-22 iki 2010-05-20 tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas Lukiškių TI-K kaip suimtasis, pažeidžiant jo teisę į ilgalaikius pasimatymus. Lukiškių TI-K 2014-01-20 rašte Nr. 9-1535 (b. l. 180) ir kalinamojo asmens įskaitos kortelėje nurodyti duomenys (b. l. 22–30) patvirtina, kad pareiškėjas pirmą kartą į Lukiškių TI-K atvyko 2008-10-02. Taigi, byloje vertintinas laikotarpis nuo 2008-10-02 iki 2010-05-20. Pareiškėjas šiuo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas 120 dienų.
Iš Lukiškių TI-K apskaitos kortelės matyti, kad R. G. (pareiškėjo sugyventinė) buvo atvykusi į trumpalaikį pasimatymą 2009-06-04, o podukra G. M. – 2012-06-15 (b. l. 39–43).
Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso, toliau – CK, 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą ir nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-105/2013).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinių išgyvenimų, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.
Dėl žalos, kurią pareiškėjas įvertino 5 000 Lt
Pareiškėjas teigia, kad dėl ilgalaikių pasimatymų su sugyventine nebuvimo išgyveno, jog nenutrūktų jų santykiai, jis patyrė neigiamų emocinių išgyvenimų, jautėsi pažemintas, susirgo depresija.
Byloje esantys duomenys rodo, kad jo sugyventinė į trumpalaikį pasimatymą buvo atvykusi tik vieną kartą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jo santykiai su sugyventine nutrūko dėl ilgalaikių pasimatymų nebuvimo. Nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas ar jo sugyventinė byloje aptariamu laikotarpiu apskritai būtų prašę jiems suteikti ilgalaikius pasimatymus.
Pareiškėjas tik 2013-07-25 su skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą, prašydamas paaiškinti, kodėl kalint Kauno tardymo izoliatoriuje, Lukiškių TI-K, jam nebuvo skirti ilgalaikiai pasimatymai (b. l. 50). Kalėjimų departamentas 2013-08-19 rašte Nr. 2S-3628 nurodė, kad nepradėjo administracinės procedūros, nes pareiškėjas nenurodė, kokiais viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar sprendimais galimai padarytas pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų pažeidimas (b. l. 49).
Pareiškėjas 2013-08-11 kreipėsi su skundu į Lukiškių TI-K, prašydamas išsiaiškinti, kodėl jį laikant Lukiškių TI-K nebuvo skiriami ilgalaikiai pasimatymai (b. l. 32–33).
Lukiškių TI-K 2013-08-22 rašte Nr. 22-1195 atsakė pareiškėjui į jo skundą ir nurodė, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims ilgalaikių pasimatymų teisės aktai nenustato (b. l. 31).
Pareiškėjas 2013-07-25 kreipėsi į Lukiškių TI-K, prašydamas jį informuoti raštu, kokiais laikotarpiais nuo 2008 m. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K (b. l. 36). Kitame tos pačios dienos skunde jis prašė Lukiškių TI-K išsiaiškinti, kodėl nuo 2008 m. iki dabar, laikant jį Lukiškių TI-K, nebuvo skirti ilgalaikiai pasimatymai (b. l. 37). Pareiškėjas 2013-08-12 pateikė prašymą Lukiškių TI-K nurodyti, nuo kada iki kada jis buvo laikomas Lukiškių TI-K (b. l. 38).
Lukiškių TI-K 2013-08-29 rašte Nr. 22-1257, atsakydamas į pareiškėjo 2013-07-25 ir 2013-08-12 prašymus, pateikė prašomą informaciją, nurodė, kokiose kamerose jis buvo laikomas ir kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių bei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatas ilgalaikio pasimatymo pareiškėjui negalėjo skirti (b. l. 34–35).
Taigi, pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2008-10-02 iki 2010-05-20) nebuvo nei kreipęsis į Lukiškių TI-K, nei į Kalėjimų departamentą su prašymu paaiškinti, kodėl jam neskiriami ilgalaikiai pasimatymai, nei prašė tokių pasimatymų skirti.
Pareiškėjas tik 2013-07-25 pirmą kartą kreipėsi į Administraciją ir Kalėjimų departamentą paaiškinti dėl ilgalaikių pasimatymų skyrimo. Pareiškėjas prašymuose nenurodė, kad jam nebuvo skirti ilgalaikiai pasimatymai, o kreipėsi tik dėl tokių pasimatymų skyrimo tvarkos paaiškinimo. Tai, kad pareiškėjas kreipėsi tik po EŽTT sprendimo, priimto byloje Varnas prieš Lietuvą, savaime neįrodo, kad būdamas Lukiškių TI-K norėjo ir siekė, kad jam būtų skirti ilgalaikiai pasimatymai, ir atsakovas tokių pareiškėjo prašymų netenkino. Nors pareiškėjas teigia, kad santykiai su sugyventine nutrūkę, tačiau 2013-07-25 prašo paaiškinti, kodėl ilgalaikiai pasimatymai jam neskiriami. Taigi, iš esmės savo santykius su sugyventine pareiškėjas interpretuoja skirtingai. Pareiškėjas teismui neįrodė, kad jo santykiai, kaip teigia skunde, su sugyventine iširo dėl ilgalaikių pasimatymų ribojimo, o ne dėl galimai kitų asmeninių priežasčių, kurių susieti su atsakovo neteisėtais veiksmais ir pareiškėjui jo įvardyta žala negalima.
Pareiškėjas skundą grindžia ir ta aplinkybe, kad dėl ilgalaikių pasimatymų neturėjimo pablogėjo sveikata, t. y. susirgo depresija ir dėl to kreipėsi į psichiatrą. Iš įrašų medicininėje kortelėje matyti, kad jis kreipėsi pagalbos į psichiatrą dėl blogo miego naktimis, išgyvenimo dėl teismo proceso, padidėjusio dirglumo, piktumo (b. l. 79–89), bet nė viename kreipimesi neišdėstė aplinkybių, kad blogai jaučiasi dėl to, kad jam neskiriami ilgalaikiai pasimatymai ar kad bijo, jog jo santykiai su sugyventine nutrūks. Nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad minėti negalavimai būtų siejami su ilgalaikių pasimatymų nesuteikimu.
Pareiškėjas skundą grindė iš esmės 2013-07-09 EŽTT sprendimu, priimtu byloje Varnas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 42615/06), kuris 2013-12-09 tapo galutiniu. Minėtoje byloje EŽTT konstatavo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 ir 14 straipsnių pažeidimą. EŽTT rėmėsi 1987 metų Europos kalėjimų taisyklėmis (Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija Nr. R (87) 3), kuriose, be kita ko, nustatyta, kad kalinamiesiems turi būti leidžiama susitikti su šeimos nariais, išskyrus teisingumo vykdymo ir institucijų tvarkos tikslams būtinus ribojimus ir kontrolę. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje nėra objektyvių duomenų, kad analizuojamu laikotarpiu R. G., kuri apskaitos kortelėje įvardinta kaip atvykusi į trumpalaikį pasimatymą sugyventinė, buvo pareiškėjo šeimos nare. Pats faktas, kad R. G. buvo atvykusi į vienintelį trumpalaikį pasimatymą, neleidžia daryti išvados, kad tuo metu ji dar buvo pareiškėjo šeimos nare, ar kad jų šeiminiai santykiai ginčo laikotarpiu buvo išlikę. Pats pareiškėjas R. G., kaip savo sugyventinės, skunde neįvardijo. Pažymėtina ir tai, kad vienintelio trumpalaikio pasimatymo su R. G. faktas iš dalies rodo, kad galimai jai nebuvo poreikio su pareiškėju palaikyti šeiminių santykių bei siekti su juo ilgalaikių pasimatymų. EŽTT minėtame sprendime nekonstatavo, kad ilgalaikiai pasimatymai turėtų būti skiriami ne su šeimos nariais.
Vien tik ta aplinkybė, kad EŽTT priėmė sprendimą byloje Varnas prieš Lietuvą, šioje byloje savaime negali patvirtinti pareiškėjui padarytos žalos fakto. Kaip minėta, pareiškėjas teigia, kad žalą patyrė laikotarpiu nuo 2008-10-02 iki 2010-05-20, tačiau skundas teismui išsiųstas tik 2013-09-10, t. y. praėjus daugiau nei trims metams nuo, pareiškėjo nuomone, patirtų išgyvenimų. Tai rodo, kad pareiškėjas galimai siekia pasinaudoti viešai žinomu faktu, t. y. EŽTT sprendimu byloje Varnas prieš Lietuvą, nors ginčo laikotarpiu pats nesiekė ilgalaikių pasimatymų ir su tokiu prašymu į Administraciją net nebuvo kreipęsis.
Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti 5 000 Lt neturtinę žalą yra nepagrįstas. Lukiškių TI-K, laikydamasis galiojančių teisės aktų, pareiškėjui suteikė trumpalaikį pasimatymą, to jis ir neginčijo. Pareiškėjas nesiekė ilgalaikių pasimatymų iki 2013-07-25. Be to, nuosprendis, kuriuo jis pripažintas kaltu ir kardomoji priemonė – suėmimas – palikta iki nuosprendžio įsiteisėjimo, 2010-05-20 įsiteisėjo ir pareiškėjas, turėdamas nuteistojo statusą, turi galimybę prašyti ilgalaikių pasimatymų ir šią teisę realizuoti tokius pasimatymus reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie, jo teigimu, patirtos žalos faktą, jos pobūdį, patirtų išgyvenimų intensyvumą, poveikį jo fizinei ir psichinei savijautai. Nustatytos aplinkybės rodo, kad pareiškėjas neįrodė, jog patyrė skunde nurodytų dvasinių išgyvenimų. Atsižvelgus į tai, kas anksčiau išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, t. y. atsakovės atstovo Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos atsiradimo fakto, todėl valstybei nekyla civilinė atsakomybė ir nėra jokio teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.