- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-05-23
- Bylos Nr.
- 1A-293-648-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-14-1-00450-2013-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Artūras Pažarskis (pirm.), Jolanta Čepukėnienė, Sigita Bieliauskienė
- Nuteistasis
- J. J., V. M., R. M.
- Nukentėjusysis
- V. S.
- Advokatai
- Jonas Leikauskas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, teisėjų Sigitos Bieliauskienės, Jolantos Čepukėnienės,
Žemesnės instancijos teismas
vertėjai Jekaterinai Chochlanovai,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 15 d. nuosprendžio, kuriuo J. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalių nuostatomis, paskirtą bausmę subendrinus su Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu paskirta bausme, nuteistajam J. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 1 mėnesiui. Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu įskaitytas laikino sulaikymo laikas. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Šiuo nuosprendžiu V. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., 180 str. 2 d. (3 veikos), R. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. (2 veikos), o pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. išteisintas, tačiau jų atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
J. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. už tai, kad, panaudodamas peilį, pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2013-04-01 apie 01.20 val., veikdamas kartu su R. M. ir V. M., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), suėmė nukentėjusiajai V. S. už rankų, pridėjo peilį prie kaklo ir, prispaudę prie sienos, iš jai priklausančios rankinės pagrobė svetimą, nukentėjusiajai priklausantį turtą - mobiliojo ryšio telefoną „Nokia Asha 300“ 300 litų vertės, piniginę 30 litų vertės, kurioje buvo 90 litų, asmens tapatybės kortelė bei „SEB“ ir „DNB Nord“ banko kortelės, šiais savo veiksmais padarė nukentėjusiajai V. S. 420 litų žalą.
Šalies argumentai
Nuteistasis J. J. apeliaciniame skunde, kaip matyti iš jo turinio, prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 15 d. nuosprendį ir jį išteisinti. Apeliantas, neigdamas savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu V. M. bei R. M. teigė, jog tame plėšime jis nedalyvavo. Be to, nukentėjusioji V. S. ikiteisminio tyrimo metu ją apiplėšusių vyrų veidų atpažinti nesugebėjo, o teisme pareiškė, kad atpažino R. M. ir J. J., nors jis plėšime nedalyvavo. Tvirtina, kad apie kartu su V. M. ir R. M. buvusį „X“ jis sužinojo tik šių kaltinamųjų apklausos teisme metu. Apelianto nuomone, jis yra apkaltintas dėl to, kad policija apie „X“ neturi duomenų.
Teismo posėdyje nuteistasis J. J. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistieji V. M., R. M., jų gynėjai ir nukentėjusioji V. S. tam neprieštaravo, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo J. J. apeliacinis skundas tenkinamas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p., teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytas taisykles. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Kasacinės instancijos teismas ne kartą savo nutartyse yra nurodęs, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neabejotinai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-44/2007, 2K-347/2007, 2K-251/2010, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus dėl nuteistajam J. J. inkriminuoto nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d., apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje panaikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 p.).
Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį J. J. atžvilgiu iš esmės grindė nukentėjusiosios V. S. parodymais teisme, kai ji atpažino teismo salėje buvusį J. J., kaip asmenį, kuris buvo jos apiplėšimo metu. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad netikėti jos parodymais nėra jokio pagrindo. Be to, nuteistojo J. J. kaltę pagrindžiančiais įrodymais laikė nuteistojo V. M. iš karto po jo sulaikymo 2013-05-28 vykusios apklausos metu duotus parodymus, kad balandžio mėnesio pirmomis dienomis jis kartu su draugais R. ir Ž. (duomenys neskelbtini) gatvėje, grasindami peiliu, pagrobė iš nepažįstamos merginos jai priklausančius daiktus (t. 2, b. l. 139), bei 2013-06-06 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuotus duomenis, kad jis atpažino J. J., kaip asmenį, vardu Ž., kuris kartu su juo 2013 metų balandžio 1 d. apie 1.20 val. (duomenys neskelbtini) įvykdė plėšimą (t. 2, b.l. 151-153). Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pats J. J. patvirtino aplinkybes, kad 2013 metų balandžio 1 d. naktį kartu su V. M. ir R. M. buvo (duomenys neskelbtini), matė merginą, kurią V. M. pasiūlė apiplėšti, ir kad po įvykdyto apiplėšimo leido laiką su V. M. ir R. M.. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus bei byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad J. J. kaltė dėl V. S. apiplėšimo yra visiškai įrodyta. Su tokiu pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis teisėjų kolegija nesutinka.
Vertinant apeliacinio skundo argumentą, kad nukentėjusioji V. S. ikiteisminio tyrimo metu ją apiplėšusių asmenų veidų atpažinti negalėjo, o teisme pareiškė, kad atpažįsta R. M. ir J. J., nors pastarasis plėšime nedalyvavo, atkreipiamas dėmesys į nukentėjusiosios pirmosios instancijos teisme duotus parodymus. Būtent, iš teismo posėdžio protokolo (4 t., b. l. 93-94) matyti, kad nukentėjusioji V. S. J. J. kaip jos apiplėšime dalyvavusį asmenį atpažino nekategoriškai. Ji parodė, kad iš trijų ją užpuolusių asmenų gali atpažinti tik du – aukštą asmenį (R. M.) atpažino iš veido ir sudėjimo, o J. J. nurodė atpažįstanti labiau iš veido. Tačiau vėliau aiškino, kad labiau atsimena apiplėšime dalyvavusių asmenų figūras, bet ne veidus. Taigi, kaip matyti iš šių nukentėjusiosios parodymų, ji J. J. atpažino nekategoriškai. Be to, nukentėjusioji negalėjo nurodyti konkrečių J. J. veiksmų, parodė tik tai, kad jis „ten šmėžavo“. Teisėjų kolegija laiko visiškai tikėtina ir logiška, kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu iš jai pateiktų fotonuotraukų neatpažino nuteistųjų, juolab, kad šie asmenys nebuvo pateikti atpažinimui gyvai.
Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti kilusias abejones dėl nuteistojo J. J. kaltės įrodytumo, atliko dalinį įrodymų tyrimą ir papildomai apklausė nukentėjusiąją bei nuteistuosius J. J., V. M. ir R. M.. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji V. S. parodė, kad po to, kai davė parodymus pirmosios instancijos teisme, pasiliko teismo posėdžių salėje, klausėsi kitų proceso dalyvių parodymų bei kalbų ir tik po keleto dienų, susigulėjus įvykio situacijai, prisiminė jos apiplėšime dalyvavusius du asmenis - pagal veido bruožus V. M., kuris atėmė ir jos rankinę ir joje rausėsi, bei pagal aprangą ir laikyseną R. M., su kuriuo ji prasilenkė ir kuris ją laikė prispaudęs bei apieškojo. Šiuos nuteistuosius nukentėjusioji atpažino ir apeliacinės instancijos teisme. Tačiau dėl trečiojo plėšime dalyvavusio asmens ji išreiškė abejones ir negalėjo patvirtinti, kad šis asmuo buvo būtent J. J., nes trečiojo plėšime dalyvavusio asmens dėl buvusio nakties meto neįsidėmėjo.
Teisėjų kolegija, vertindama nukentėjusiosios V. S. apeliacinės instancijos teisme duotus parodymus, sprendžia, kad ji, pirmosios instancijos teisme atpažindama J. J. kaip jos apiplėšime dalyvavusį asmenį, galėjo sąžiningai klysti, o vėliau, įsižiūrėjusi į apeliacinės instancijos teisme dalyvavusių nuteistųjų veidus, kūno sudėjimus, laikyseną, išklausiusi proceso dalyvių parodymus ir kalbas, galėjo tiksliai prisiminti įvykio situaciją ir joje dalyvavusius asmenis, jų veiksmus. Teisėjų kolegos vertinimu, būtent apeliacinės instancijos teisme duoti nukentėjusiosios parodymai, sprendžiant nuteistojo J. J. kaltės klausimą, laikytini esminiais ir paneigiančiais J. J. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Teismui netikėti nukentėjusiosios V. S. apeliacinės instancijos teisme duotais parodymais nėra pagrindo, juolab, kad šie parodymai sutampa su nuteistųjų J. J., R. M. ir iš dalies su nuteistojo V. M. pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, kuriais jis neigė nukentėjusiosios V. S. apiplėšime dalyvavus ir J. J.. Būtent, nuteistasis J. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose nuosekliai tvirtino, kad jam inkriminuotame nusikaltime jis nedalyvavo. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis R. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose metu nuosekliai ir vienareikšmiškai parodė, kad J. J. nukentėjusiosios V. S. apiplėšime nedalyvavo. Papildomai apklausiamas apeliacinės instancijos teisme nuteistasis V. M. neigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad jis kartu su draugais R. ir Ž. (J. J.) (duomenys neskelbtini), grasindami peiliu, pagrobė iš nepažįstamos merginos jai priklausančius daiktus (2 t., b.l. 139), tvirtino, kad jis iš karto po sulaikymo parodė, jog J. J. ėjo kartu su jais, bet paskui apsisuko ir išėjo, ir kad tokius parodymus davė ir pirmosios instancijos teisme. Teigė, kad apklausos protokoluose, o taip pat ir 2013-06-06 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole (2 t., b.l. 151-153) pasirašė, neskaitęs šių dokumentų turinio, neigė davęs pastarajame protokole užfiksuotus paaiškinimus, taip pat patvirtino, kad neturėjo pagrindo apkalbėti J. J.. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad nuteistasis V. M. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė nenuoseklius parodymus, nurodė vis kitus nusikaltime dalyvavusius asmenis, taip pat ir byloje nenustatytą asmenį „X“, daro išvadą, kad šio asmens pirminiai parodymai, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti ir teisminio nagrinėjimo metu patikrinti įrodymai, yra nepatikimi, todėl jais nesivadovaujama.
Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtus nuteistųjų teisme duotus parodymus, o taip pat tai, kad nuteistasis J. J. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu iš karto sutiko duoti parodymus ir detaliai nurodė visas jam žinomas įvykio aplinkybes (4 t., b.l. 77), daro išvadą, kad teismui netikėti šiais asmenų parodymais nėra pagrindo. Tokia išvada darytina, įvertinus ir aukščiau nurodytus nukentėjusiosios V. S. apeliacinės instancijos teisme duotus parodymus, kuriais ji paneigė savo pirmosios instancijos teisme duotus parodymus dalyje dėl J. J. kaip jos apiplėšime dalyvavusio asmens atpažinimo ir nepatvirtino, jog plėšime dalyvavęs trečiasis asmuo buvo būtent J. J..
Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012 ir kt.).
Įvertinusi visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad neįrodyta, jog J. J. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalyje, todėl jis išteisinamas (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Nuteistojo J. J. apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 15 d. nuosprendžio dalį, kuria J. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos 180 straipsnio 2 dalį, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį: J. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).
Panaikinti J. J. paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą ir jį nedelsiant paleisti iš suėmimo.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.