Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Donato Šerno ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A.M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. liepos 20 d. nutarties, kuria patenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, civilinėje byloje Nr. 2-1082-510/2006 pagal ieškovo V.M. ieškinį atsakovui A.M. dalyvaujant trečiajam asmeniui Prienų rajono 2-ojo notaro biuro notarei Rasai, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas nepranešė apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą (CPK 148 str. 1 d.). Teismo nurodoma grėsmė nereali, nes per tris dienas neįmanoma perleisti nekilnojamojo turto tretiesiems asmenims. Teismas, priimdamas nutartį rėmėsi tik prielaidomis, nors teismo nutartis turėjo remtis faktais. Teismas nesiaiškino ar būtent atsakovas pateikė skelbimą apie perleidžiamą turtą spaudoje, nes toje pačioje gatvėje yra net keletas parduodamų namų. Teismas nesiaiškino ar ieškovo nurodytos aplinkybės susijusios su ginčo turtu, ar jos realiai egzistuoja. Šias aplinkybes privalėjo įrodyti ieškovas prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovo pateiktas laikraštis negali būti traktuojamas kaip tinkamas įrodymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes neatitinka įstatymo reikalavimų. Teismas priėmė ieškinį, nors ieškinys yra pareikštas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė ir tai yra pagrindas atsisakyti priimti ieškinį (CPK 137 str.).Ieškovu gali būti tik B. M. , tačiau šioje byloje ji patraukta atsakove. Ji neįgaliojo ieškovo atstovauti jos interesų ieškovo, ieškovo interesai niekuo nesusiję su ieškinio dalyku, todėl jis neturėjo teisinio pagrindo kreiptis į teismą su ieškiniu.Atsakovas nepažeidė jokių ieškovo teisių ir interesų, jų nesieja jokie teisiniai santykiai, todėl negalėjo būti areštuojamas atsakovo turtas.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apeliantas ginčija laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą motyvuodamas tuo, kad nebuvo jam pranešta apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą. Apelianto teigimu pranešimas nebūtų sukėlęs jokios grėsmės laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nes per tris dienas neįmanoma perleisti nekilnojamo turto. Be to, teismas nesiaiškino ar spaudoje skelbimą apie nekilnojamojo turto perleidimą pateikė atsakovas ar kitas asmuo, todėl teismo išvados remiasi tik prielaidomis.

Įstatymas nustato, kad prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismas išsprendžia ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo gavimo (CPK 148 str. 1 d.). Apie prašymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui tik išimtinais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą neįmanomu. Nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimama rašytinio proceso tvarka. Remiantis CPK 153 straipsnio 2 dalimi rašytinio proceso atveju į teismo posėdį dalyvaujantis byloje asmenys nekviečiami ir jame nedalyvauja.

Minėtos teisės normos suponuoja išvadą, kad apie prašymo nagrinėjimą pranešimu turi būti informuojama šalis, tačiau ji nėra kviečiama į teismo posėdį ir jame nedalyvauja. Pažymėtina, kad realiai, dėl labai trumpų terminų (trys dienos), šalis neturi galimybės pateikti teismui savo argumentų, atsiliepimų, prašymų ir pan. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su tam tikrais šaliai nustatomais ribojimais, todėl pagrindinis šio informavimo tikslas (neskaitant šalies teisės žinoti apie prasidėjusį teisminį procesą ir pan.) yra kuo greičiau suteikti šaliai galimybę pasinaudoti įstatymo suteikiamomis teisėmis, pvz.: prašyti teismo taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, pasiūlyti įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, pateikti laidavimą, įkeisti turtą arba prašyti taikyti kitą laikinąją apsaugos priemonę. Nepranešimas, ar pranešimas nagrinėjimo dieną, nedaro teismo nutarties nepagrįsta, neteisėta ir dėl to nėra neteisingai išsprendžiamas klausimas. Pagal CPK 151 straipsnio 2 dalį informavimas sukelia tokias pasekmes: terminas pateikti atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pradėdamas skaičiuoti nuo nutarties priėmimo dienos, jei šalis buvo informuota arba nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos, jei šalis nebuvo informuota. Nepranešimas ar pranešimas šaliai apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, neįtakojo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti iš esmės pagrįstą teismo nutartį (CPK 329 str. 1 d.).

Teismas turi teisę bet kurioje civilinio proceso stadijoje imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d., 3 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Kaip jau minėta, teismas turi išspręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą per labai trumpą terminą - tris dienas, ir teismas neturi galimybių nustatyti objektyvius faktus apie įvykius, kurie tik gali įvykti ateityje, bei apie juos surinkti ir patikrinti visus esamus įrodymus. Įvykiai ateityje yra tik tikėtini ir dar neturi realių atspindžių realioje tikrovėje. Todėl įstatymas nenustato teismui pareigos, taikant laikinąsias apsaugos priemones, visapusiškai išnagrinėti ir neginčijamai nustatyti visus faktus. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas remiasi ne jau įvykusiais faktais ir įrodymais apie juos, bet remiasi realiomis galimybėmis, kurios gali įvykti arba gali ir neįvykti, tačiau būtent šioms galimybėms atsirasti siekiama užkirsti kelią. Todėl apelianto argumentai, kad teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negali remtis prielaidomis, yra nepagrįsti. Be to, pažymėtina, jog galimybė, kad teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, teismų praktikoje preziumuojama tuomet, kai pareikštas didelės sumos turtinis ginčas, nes didelė reikalavimo suma gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Iš ieškinio matyti, kad atsakovams pareikštas 120 041 Lt reikalavimas (b.l. 2-4), t.y. reikalavimo suma yra didelė. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo ir šį pagrindą manyti, jog teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu ir pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str. 1 d.).

Apeliantas atskirajame skunde teismo nutarties nepagrįstumą įrodinėja aplinkybėmis patvirtinančiomis ieškinio nepagrįstumą (kad ieškovas neturi reikalavimo teisės, kad šalių nesieja jokie teisiniai santykiai ir pan.), tačiau įstatymas nereikalauja, kad ieškovas, prašydamas užtikrinti ieškinį, kartu pagrįstų ir savo teisę į ieškinį. Ieškinio pagrįstumą teismas nustatinėja, spręsdamas bylą iš esmės, todėl minėti klausimas bus sprendžiamas tolimesnėje bylos nagrinėjimo stadijoje. Todėl apelianto argumentai, susiję su ieškinio pagrįstumu ar kitomis bylos nagrinėjimo metu nustatinėtinomis bylos aplinkybėmis, nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, yra teisiškai nereikšmingi.

Apeliantas nenurodė bylos aplinkybių, įrodymų ir teisinių argumentų, kuriais pagrįstų skundžiamos nutarties neteisėtumą ar nepagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį ir naikinti ją atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2006 m. liepos 20 d. nutartį palikti nepakeistą.