Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio, Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aušros Baubienės, sekretoriaujant Onai Martinaitytei, šalims ir jų atstovams nedalyvaujant, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės G. M. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-753-482/2012 pagal ieškovo Didvyžių socialinės globos namų ieškinį atsakovei G. M. dėl iškeldinimo iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovo atsiliepimas į apeliacinį skundą teisme negautas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje kilo ginčas dėl teisinio ieškovą su atsakove siejančio santykio, susijusio su naudojimusi gyvenamąja patalpa, vertinimo. Apeliantė nesutinka su ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nuostata, jog šalis siejantys santykiai turi būti kvalifikuojami kaip tarnybinės gyvenamosios patalpos nuoma, ginčija ieškovo siekį iškeldinti apeliantę iš nuomojamos patalpos teisėtumą ir pagrįstumą.

Vadovaujantis CK 1.7 straipsnio 2 dalimi, civiliniai įstatymai negalioja atgaline tvarka, todėl teisinis ginčas turi būti sprendžiamas taikant materialinės teisės normas, galiojusias materialinio teisinio santykio atsiradimo metu. Nurodyta aplinkybė leidžia vertinti kaip pagrįstą apeliacinio skundo argumentą, jog nuomos sutarties pobūdžio įvertinimui taikytinos jos sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK nuostatos. 1964 m. CK 360 straipsnio 2 dalyje ir 361 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, jog gyvenamosios patalpos prie tarnybinių gyvenamųjų patalpų priskiriamos ir darbuotojų, kuriems gali būti suteiktos tarnybinės gyvenamosios patalpos, kategorijų sąrašai nustatomi įmonės, įstaigos ar organizacijos valdymo organo sprendimu, tuo tarpu sprendimą suteikti konkrečiam asmeniui tarnybinę gyvenamąją patalpą, kuriuo remiantis sudaroma tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, priima įmonės, įstaigos, organizacijos vadovas.

Ieškovas apeliacinės instancijos teisme pagrindė vieną iš sąlygų, sudarančių pagrindą šioje byloje tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius kvalifikuoti kaip tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos. Pastarasis į bylą pateikė ieškovo vadovo 1994 m. rugpjūčio 8 d. įsakymą Nr. 232 (b. l. 141), kuriuo ginčo butas įtrauktas į tarnybinių butų sąrašą. Tokiu atveju gyvenamosios patalpos teisinis statusas yra teisiškai tinkamai reglamentuotas – patalpai suteiktas tarnybinės gyvenamosios patalpos statusas, o atsakovei būtent tokį statusą turinti gyvenamoji patalpa buvo suteikta. Vien tas faktas, jog byloje liko nepatvirtinta kita sąlyga – nepateikti duomenys apie pareigybių, kurioms gali būti suteikiamas tarnybinis butas, sąrašo patvirtinimą, nepaneigia to, jog butas atsakovei buvo suteiktas būtent dėl ją su ieškovu siejusių darbo santykių. Į bylą pateikti 1994 m. rugpjūčio 10 d. įsakymas Nr. 238 (b. l. 3) ir tos pačios dienos Tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos tipinė sutartis Nr. 4 (b. l. 52–53, 138–140), kuriuose aiškiai nurodoma, jog nuomos sutartis su atsakove sudaroma būtent dėl to, jog ji yra ieškovo darbuotoja, sutarties galiojimo terminas yra susietas su darbo santykių trukme. Jau reikšdama savo valią dėl gyvenamųjų patalpų suteikimo atsakovė turėjo suprasti, kad jai gali būti suteikiamos tik tokios gyvenamosios patalpos, kurios neatsiejamos nuo darbo santykių su ja suteikusia įstaiga. Gavusi naudotis tarnybines gyvenamąsias patalpas, atsakovė jų teisinio statuso neginčijo. Nei šių teisinių dokumentų, kaip visumos, nei atskirų jų nuostatų apeliantė neginčija ir dabar, nereiškia reikalavimo dėl nuomos sutarties pripažinimo neterminuota, nepateikia savo pozicijos dėl to, kokia galėjo būti alternatyvi šalių susitarimo esmė. Dėmesys atkreiptinas į tai, jog imperatyvių kliūčių tarnybinės patalpos nuomos teisiniams santykiams atsirasti nebuvo. Ginčo patalpą valdė ieškovas, vien tik nuo ieškovo apsisprendimo priklausė tiek patalpos teisinis statusas, tiek ir darbuotojų, kuriems tokios patalpos turėtų būti suteikiamos, pareigybių sąrašas. Aplinkybė, jog atitinkamas ieškovo apsisprendimas, kurį atskleidžia nuomos santykių pagrindu tapusių dokumentų forma ir turinys, nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka įformintas, vertintinas kaip formalus procedūrinis netikslumas, kuris negali įtakoti susiklosčiusių teisinių santykių esmės. Nurodyta aplinkybė leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo susiklosčiusį teisinį santykį kaip tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomą.

Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teismas nepagrįstai apeliantės pareigą atlaisvinti nuomojamas patalpas susiejo vien tik ją su ieškovu siejusių darbo santykių pabaiga, tačiau nevertino apeliantės teisės į būsto neliečiamumą pagal EŽTK 8 straipsnio ir EŽTT formuojamą šios teisės normos taikymo ir aiškinimo praktiką, dėl ko apeliantę nepagrįstai buvo nuspręsta iškeldinti iš ginčo buto, nesuteikiant jai kitos gyvenamosios vietos. Teisės į būsto neliečiamybės gerbimą apribojimas gali būti įvairių formų, iš kurių griežčiausia – būsto netekimas, todėl kiekvienu atveju svarbu nustatyti nurodytos formos proporcingumą ir pagrįstumą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą (Buckley v. the United Kingdom, judgment of 25 September 1996, Reports of Judgments and Decisions 1996‑IV, §§ 52-54, and Commission’s report of 11 January 1995, § 63; Gillow v. the United Kingdom, judgment of 24 November 1986, Series A no. 109, § 46; Wiggins v. the United Kingdom, no. 7456/76, Commission decision of 8 February 1978, Decisions and Reports (DR) 13, p. 40). Teisėjų kolegija mano, kad dėl apeliantės tęstinių ir glaudžių ryšių su konkrečia gyvenamąja patalpa šis ginčo butas gali būti laikomas ,,būstu“ pagal Konvencijos 8 straipsnį. Ginčo gyvenamoji patalpa apeliantei buvo suteikta 1994 metais, tam, jog ji galėtų tinkamai atlikti jai pavestą darbą ieškovo įmonėje – socialinės globos namuose. Joje ji išgyveno 19 metų, nuomos santykiai nebuvo nutrūkę, šį būstą neabejotinai laiko savo namais, nes kito gyvenamojo būsto neturi (b. l. 82). Tokiu atveju pagal EŽTT praktikoje nustatytus standartus būtina vertinti, ar apeliantės teisės į būstą neliečiamybės gerbimą ribojimas atliktas pagal įstatymą, turi teisėtą tikslą ir būtinas demokratinėje visuomenėje (Stankova v. Slovakia, judgement of 9 October 2007, ap. no. 7205/02, § 58; Prokopovich v. Russia, jugdement of 18 February 2005, ap. no. 58255/00 §§ 43–45). Iš vienos pusės sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog apeliantė turi pareigą, nutrūkus darbo santykiams su darbdaviu, atlaisvinti nuomojamą patalpą, tačiau iš kitos pusės – reikia atsižvelgti į tai, jog iškeldinamoji yra 1938 metų gimimo, pensininkė, todėl preziumuotina, silpnos sveikatos, gaunanti minimaliam darbo užmokesčiui prilygstančią senatvės pensiją (990,27 Lt) (b. l. 82), gyvena viena (b. l. 83), todėl neabejotinai negali pasirūpinti kita gyvenamąja patalpa, o kitų patalpų neturi (b. l. 81). Tuo tarpu ieškovas, ketinantis šias patalpas panaudoti ne kaip tarnybines, o socialinėms reikmėms, valdo ir daugiau patalpų (b. l. 87–135), taip pat matosi, kad tame pačiame pastate yra išnuomojęs patalpą dar kitam asmeniui (b.l. 137). Todėl darytina išvada, jog ginčo patalpos neatlaisvinimas iš esmės neturėtų pažeisti ieškovo interesų, ir duoda pagrindą kolegijai abejoti, kokioms socialinėms funkcijoms atlikti reikalingos atsakovės gyvenamosios patalpos, jei tame pačiame pastate yra nuomojamos kitos patalpos. Priešingai vertinant, būtų pažeista gyvenamosios patalpos nuomos sutarties šalių interesų pusiausvyra. Tuo labiau, jog byloje net nėra duomenų, kad apeliantė būtų nesilaikiusi savo, kaip nuomininkės, pareigų, o pats ieškovas šioje byloje yra nesilaikęs vienos iš sąlygų tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos santykiams atsirasti, t.y. nesudaręs pareigybių, kurioms gali būti suteikiami tarnybiniai butai, sąrašo. Svarbi aplinkybė yra ir ta, kad apeliantė ieškovo įmonėje išdirbo iš esmės visą darbingą gyvenimo dalį (darbo santykiai nutrūko tik 2010 m. gruodžio 31 d.), ir šios bylos kontekste gali būti laikoma silpnesne- socialiai pažeidžiama šalimi, iš kurios atimant teisę į vienintelį gyvenamąjį būstą būtų pažeistas EŽTT pripažįstamas proporcingumo principas.

Šios apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės patvirtina apeliantės intereso teisėtumą į ginčo butą, kuris turi būti apgintas. Todėl vadovaujantis protingumo kriterijumi, ginant atsakovės teises – laikyti, jog iškeldinimas iš ginčo patalpų, nesuteikiant apeliantei kitos gyvenamosios patalpos, šiuo atveju yra neproporcingas, kas sudaro pagrindą panaikinti tokį teismo sprendimą ir ieškinį dėl iškeldinimo atmesti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Apeliacinės instancijos teismui priėmus naują sprendimą, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Apeliantė pirmosios instancijos teisme patyrė iš viso 780 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, ką patvirtina 2012–06–08 pinigų priėmimo kvito Serija LAT Nr. 668222 kopija (b. l. 48) ir 2012–06–12 pinigų priėmimo kvito Serija LAT Nr. 668225 kopija (b. l. 49). Atsakovės naudai priėmus sprendimą, šios išlaidos advokato pagalbai apmokėti, kurios, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, apimtį ir nagrinėjamus klausimus, nelaikytinos per didelėmis, atsakovei priteistinos iš priešinius reikalavimus reiškusios proceso šalies – ieškovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Be to, apeliantė (atsakovė) už apeliacinį skundą sumokėjo 144 Lt žyminį mokestį, ką patvirtina 2013–01–14 mokėjimo kvitas (b. l. 68). Apeliacinį skundą patenkinus, iš ieškovo apeliantei taip pat priteistinas jos paduodant apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis – 144 Lt (CPK 93 str. 1 d.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

atsakovės apeliacinį skundą patenkinti.

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinys tenkintas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo Didvyžių socialinės globos namų (j. a. k. 190792165, reg. Klausučių sen., Vilkaviškio r., Augalų k.) atsakovei G. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) jos patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme – 780 Lt (septynis šimtus aštuoniasdešimt litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš ieškovo Didvyžių socialinės globos namų (j. a. k. 190792165, reg. Klausučių sen., Vilkaviškio r., Augalų k.) atsakovei G. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme – 144 Lt (vieną šimtą keturiasdešimt keturis litus) žyminį mokestį, sumokėtą valstybei paduodant apeliacinį skundą.

Apeliacinės instancijos teismo sprendimas įsiteisėja nuo priėmimo dienos.