- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-10-20
- Bylos Nr.
- I-3154-789/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01019-2014-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- Rusak Business Service Sp
- Atsakovas
- Vilniaus teritorinės muitinės
- Trečiasis asmuo
- Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Advokatai
- Edvardas Sinkevičius
- Kategorijos
- 1.9.3.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.10.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė, dalyvaujant pareiškėjo Rusak Business Service Sp. z. o. o. atstovui advokatui Edvardui Sinkevičiui, atsakovės Vilniaus teritorinės muitinės atstovei Limantei Stankevičiūtei, trečiojo suinteresuoto asmens Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui Dariui Kiaušui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Rusak Business Service Sp. z. o. o. skundą atsakovei Vilniaus teritorinei muitinei (trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjo Rusak Business Service Sp. z. o. o. atstovai 2014-02-15 išsiuntė paštu teismui skundą (t. 1, b. l. 1–10), kuriame prašo panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2014-01-27 sprendimą Nr. 1A-38, Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Vilniaus TM) 2013-09-11 sprendimą Nr. 18KP-O-400 ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškino, kad Vilniaus teritorinė muitinė skundžiamu sprendimu nustatė, kad Lenkijos muitinėje buvo įformintos muitinio tranzito deklaracijos, pagal kurias prekės nebuvo išvežtos iš Europos Sąjungos muitų teritorijos, o Lietuvos muitinės duomenų bazėje MCC/ECN esantys įrašai apie muitinės tranzito procedūrų užbaigimą yra fiktyvūs, nes realiai prekės iš Lietuvos į Baltarusiją nebuvo įvežamos. Dėl šių priežasčių muitinė pagal atitinkamas T1 deklaracijas nustatė 134 336 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) skolą, apskaičiavo 24 765 Lt delspinigių ir paskyrė 13 434 Lt baudą. Pabrėžė, kad Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, ginčijamu sprendimu jį atmetė ir iš esmės atkartojo vietos mokesčių administratoriaus nurodytus argumentus. Mano, kad skundžiami sprendimai yra neteisėti, nes jais yra pažeisti esminiai viešojo administravimo, tame tarpe ir mokesčių administravimo, principai bei akivaizdžiai viršyta viešojo administravimo subjektų kompetencija. Pareiškėjo nuomone, skundžiamuose sprendimuose Vilniaus teritorinė muitinė ir Departamentas padarė nepagrįstas išvadas dėl skolos muitinei atsiradimo fakto, skolos muitinei atsiradimo momento ir skolos muitinei atsiradimo vietos.
Vietos mokesčių administratorius skundžiamą sprendimą grindė tuo, kad nenustatytas asmuo (muitinės darbuotojas), neteisėtai ir neleistinai įsibrovęs į Europos Sąjungos muitinės kompiuterines duomenų bazes, fiktyviai įformino muitinės tranzito procedūrų pabaigimą, bei nustatytais realaus prekių neišvežimo iš Europos Sąjungos muitų teritorijos faktais, tačiau minėti faktai buvo nustatyti remiantis išvestiniais įrodymais. Mano, kad atsakovė ne nustatė, bet preziumavo skundžiamame sprendime nurodytas aplinkybes, o trečiasis suinteresuotas asmuo nepagrįstai papildė Vilniaus teritorinės muitinės sprendimo argumentus. Pareiškėjo nuomone, egzistuoja akivaizdus prieštaravimas tarp atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens nustatytų aplinkybių. Pabrėžė, kad skundžiamuosiuose sprendimuose nėra jokio objektyvumo, priešingai, yra vidiniai loginiai prieštaravimai.
Atkreipė dėmesį, kad fiktyvų muitinės tranzito procedūrų pabaigimą turėtų konstatuoti ne ikiteisminio tyrimo įstaiga, kuri neturi viešojo administravimo įgalinimų, tačiau šiuo atveju Vilniaus teritorinė muitinė nevertino jokių įrodymų, o tiesiog pasirėmė kriminalinės justicijos specialisto nuomone apie muitinės procedūras. Paaiškino, kad Vilniaus teritorinė muitinė nėra nustačiusi prekių paėmimo iš muitinės priežiūros vietos, tuo tarpu Departamentas skundžiamame sprendime nustatė naujas faktines aplinkybes, t. y. kad prekės iš muitinės priežiūros buvo paimtos Vilniuje. Pareiškėjo nuomone, Departamentas privalėjo įvertinti Vilniaus teritorinės muitinės sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Vilniaus teritorinės muitinės nustatytas faktines aplinkybes), o ne savo sprendimu papildyti ir patikslinti muitinės sprendime nustatytomis laikytas faktines aplinkybes ir sprendimo motyvus, konstatuojant teritorinės muitinės nenustatytas faktines aplinkybes. Taip buvo padaryti esminiai nešališkumo ir objektyvumo principų pažeidimai. Nurodė, kad muitinės išorinio tranzito procedūros pabaiga yra nustatoma visiškai kitaip, nei kad teigiama muitinės sprendime. Tinkamas procedūros įvykdymas yra fakto klausimas, t. y. procedūra laikoma baigta, kuomet prekės fiziškai išvežamos iš Europos Sąjungos muitinės teritorijos, o aplinkybė, kad prekės neteisėtai ar nedeklaruotos įvežamos į trečios valstybės muitų teritoriją, jokios įtakos muitinio tranzito procedūrų užbaigimui neturi. Pabrėžė, kad tranzito procedūros pabaiga yra įrodoma pateikiant muitinės paskirties įstaigai tranzito deklaraciją, tačiau skundžiamuose sprendimuose nėra užsiminta apie deklaracijų pateikimo paskirties įstaigai faktus, nėra nagrinėti įrašai ant minėtų deklaracijų. Mano, kad įrašai MCC/ECN duomenų bazėse galėjo atsirasti tik minėtų deklaracijų pateikimo muitinei pagrindu. Nagrinėjamos bylos atveju paskirties įstaiga buvo Vilniaus teritorinė muitinė ir jos postas „Raigardas“, o įrašai MCC/ECN duomenų bazėse buvo padaryti pateiktų deklaracijų pagrindu. Skundžiamuose sprendimuose nėra analizuojami pirminiai dokumentai – tranzito deklaracijos, kurių pagrindu Vilniaus teritorinė muitinė pati MCC/ECN duomenų bazėse pažymėjo apie tranzito procedūrų tinkamą pabaigimą, o pasiremta tik Baltarusijos muitinės raštu, kuris su Europos Sąjungos muitų teritorijoje įformintomis muitinio tranzito procedūromis neturi nieko bendro.
Pažymėjo, kad muitinės tranzito nepabaigimo faktas yra grindžiamas automobilio PEUGEOT 405, v/n 9080II-5 nejudėjimu per sieną, nors iš MRN 12PL44302012F72AE1 turinio pati Vilniaus teritorinė muitinė buvo nustačiusi, kad ši tranzito procedūra buvo vykdoma su visiškai kita transporto priemone. Mano, kad nepagrįstai buvo atmesti pareiškėjo prašymai nustatyti objektyvius galimai su ginčo muitinės procedūromis susijusių asmenų ir transporto priemonių vykimą per valstybės sieną duomenis. Nors aplinkybė, kad pareiškėjas pats faktiškai nevykdė muitinės tranzito procedūrų ir tokiu būdu prisiėmė riziką, yra akivaizdi, tačiau rizikos prisiėmimas jokiu būdu nepanaikina atsakovės pareigos pagrįsti sprendimą objektyviais duomenimis (faktais).
Mano, kad atsakovės argumentai, jog Komisijos Reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, (toliau – ir Įgyvendinimo nuostatos) 366 str. 2 d. nustatytas baigtinis sąrašas dokumentų, įrodančių muitinės tranzito procedūros pabaigimą, yra nepagrįsti ir jie yra paneigiami sisteminiu Įgyvendinimo nuostatų 361 str., 363 str. 1 d. ir 3 d. aiškinimu. Pabrėžė, kad bet kokios operacijos kompiuterinėse duomenų bazėse privalo būti registruojamos, be to, operacijos atliekamos tik pagal pateiktus muitinei dokumentus, o pagal Įgyvendinimo nuostatų 361 str. 1 d. tam, kad atlikti kokius nors veiksmus kompiuterinėje sistemoje įforminant muitinės procedūros pabaigą, paskirties muitinei turi būti pateikti: prekės ir reikalingi dokumentai, kurie po įforminimo pagal to pačio straipsnio 3 d. reikalavimus turi likti paskirties muitinėje. Atsižvelgiant į tai, tikėtina, kad tranzito deklaracijos egzemplioriai muitinei buvo pateikti ir jie turėjo likti atsakovės – Vilniaus teritorinės muitinės – žinioje. Be to, iš Įgyvendinimo nuostatų 363 str. reglamentavimo matyti, kad faktiškai kiekvienai muitinės tranzito procedūrai pabaigti privalėjo būti siunčiami elektroniniai pranešimai Varšuvos muitinei apie prekių atvykimo faktą ir antrą kartą – apie prekių patikrinimo rezultatus. Tuo tarpu atsakovės nurodomi Įgyvendinimo nuostatų 366 str. 2 d. minimi dokumentai yra laikytini tik alternatyviu įrodymu, jei dėl kokių nors priežasčių muitinės procedūrų pabaiga negalėjo būti įrodyta Įgyvendinimo nuostatų 361 str. 1 d. nustatyta tvarka.
Atkreipė dėmesį, kad skundžiamuose sprendimuose apskritai nėra pasisakyta apie tranzito deklaracijas, kurių pagrindu galėjo būti įvesti duomenys į muitinės kompiuterinę duomenų bazę, atsakovė netyrė muitinės žinioje esančių dokumentų, nenustatė asmenų, 20 kartų teikusių pranešimus Varšuvos muitinei, nenustatė pranešimų išsiuntimo laiko, o remdamasi nebaigto ikiteisminio tyrimo medžiaga nepagrįstai padarė išvadą apie duomenų kompiuterinėje duomenų bazėje suklastojimą ir atitinkamai procedūrų netinkamą įvykdymą. Mano, kad ginčo deklaracijos yra ikiteisminio tyrimo medžiagoje. Paaiškino, kad skundžiamuose sprendimuose nėra jokių duomenų ir įrodymų, kad, nustojus taikyti išorinio tranzito procedūras, prekės, kurioms buvo taikytos išorinio tranzito procedūros, buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pabrėžė, kad pagal taikytinus teisės aktus leidžiama laikyti kompetentinga išieškoti skolą muitinei tą valstybę narę, kurios teritorijoje buvo padarytas pirmasis pažeidimas ar nusižengimas, kuris gali būti kvalifikuojamas kaip paėmimas iš muitinės priežiūros. Tačiau jei pažeidimo arba nusižengimo vietos nustatyti neįmanoma, kompetenciją išieškoti muitus turi ta valstybė narė, kuri priklauso išvykimo įstaigai. Taigi atsakovė, konstatavusi, jog prekių siunta nebuvo pateikta paskirties įstaigai, tačiau nenustačiusi prekių buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje fakto, neturėjo jokios kompetencijos skundžiamu sprendimu nustatyti PVM skolą, delspinigius ir baudas, nes nenustatė galimo pažeidimo arba nusižengimo vietos.
Pagal Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Muitinės kodeksas), 203 str. 1 d. ir 2 d. skola muitinei atsiranda neteisėtai paimant iš muitinės priežiūros importo muitais apmokestinamas prekes ir prekių paėmimo iš muitinės priežiūros momentu, o pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką neteisėtu paėmimu laikomas prekių atskyrimas nuo T1 dokumento. Šios bylos atveju Vilniaus teritorinė muitinė nėra nustačiusi konkrečių 10 vietų, kur galimai buvo prekės atskirtos nuo T1 dokumentų. Nenustačius 10 prekių nuo T1 atskyrimo vietų, Lietuvos muitinė nėra įgaliota veikti apskritai, o veikimas, neturint kompetencijos, nei pareiškėjui, nei Lenkijos muitinei nesukelia ir negali sukelti jokių neigiamų teisinių ar mokestinių padarinių. Skundžiamuose sprendimuose nėra nustatyti realūs skolos atsiradimą lemiantys veiksniai, todėl, skundžiamu sprendimu neteisingai nustačius skolos muitinei atsiradimo vietą, žinant, kad tokia vieta realiai nėra nustatyta, šiam ginčui turi būti taikoma Muitinės kodekso 215 str. 1 d. 3 įtrauka. Minėta teisės norma aiškiai parodo, kad Vilniaus teritorinė muitinė ir Departamentas neturi kompetencijos pareiškėjo atžvilgiu priiminėti jokių sprendimų, susijusių su PVM skolos nustatymu, delspinigių ir baudų paskyrimu. Taigi skundžiami sprendimai yra priimti neteisėtai, t. y. veikiant ultra vires.
Atsiliepimas
Atsakovė Vilniaus teritorinės muitinė atsiliepime (t. 1, b. l. 53–57) nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad buvo informuota, jog pagal tranzito deklaracijas T1 iš Lenkijos per Lietuvą į Baltarusiją tranzitu gabentos prekės (mobilaus ryšio telefonai ir planšetiniai kompiuteriai) nebuvo įvežtos į Baltarusijos Respublikos muitų teritoriją. Pabrėžė, kad Muitinės kriminalinės tarnybos (toliau – ir MKT) Vilniaus skyriuje atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 04-1-117-12 pagal nusikalstamų veikų, nustatytų Baudžiamojo kodekso 200 str. 1 d., 228 str. 1 d. požymius (neteisėtas prekių ar produkcijos neišvežimas iš Lietuvos Respublikos ir piktnaudžiavimas). Ikiteisminio tyrimo metu yra surinkti duomenys, kad, siekiant išvengti importo mokesčių tranzitu gabenamiems mobiliojo ryšio telefonams ir planšetiniams kompiuteriams, minėtos tranzito procedūros MCC/ECN sistemoje buvo baigtos fiktyviai. Paaiškino, kad Lenkijos muitinė pripažino, kad paskirties įstaiga yra atsakinga už skolos, susijusios su minėta tranzito procedūra, išieškojimą. MKT Vilniaus skyrius 2013-02-13 rašte Nr. (7.16/03)10T-271 pažymėjo, kad tranzito procedūrų pagal minėtas tranzito deklaracijas baigimas elektroninėje erdvėje Vilniaus teritorinės muitinės Raigardo kelio poste buvo atliktas fiktyviai ir pažeidžiant nustatytą tvarką, tačiau konkreti prekių paėmimo iš muitinės priežiūros vieta nebuvo nustatyta.
Atkreipė dėmesį, kad iš Baltarusijos muitinės 2012-11-01 gavo išsamų atsakymą Nr. 03-1/14441, kuriame nurodyta, jog tyrimo metu buvo gautas Baltarusijos piliečio M. S. M. paaiškinimas, kuriuo jis pripažįsta, kad transporto priemone PEUGEOT 406, valst. Nr. 908011-5, prekės, nurodytos Lenkijoje įformintuose dokumentuose, į Baltarusiją nebuvo įvežtos. Lietuvos Respublikos Raigardo kelio poste buvo forminami krovinio dokumentai, nesant prekių. Gardino regioninės muitinės pareigūnai ne kartą tikrino šią transporto priemonę, vykstančią per Lietuvos-Baltarusijos sieną, vairuojamą minėto asmens, tačiau tikrinimo metu nenustatyta, kad būtų gabentos minėtos prekės. Gardino muitinės duomenų bazėje nerasta informacija, patvirtinanti prekių, nurodytų Lenkijos muitinėje įformintose tranzito deklaracijose, įvežimą į Baltarusijos muitų teritoriją. Be to, nustatyta, kad įmonė „Landry trad of Belarus city“, kuri tranzito deklaracijose nurodyta prekių gavėja, nėra registruota Baltarusijos Respublikos įmonių registre, kadangi tokia įmonė neegzistuoja.
Mano, kad pagrįstai konstatavo, jog skola muitinei atsirado muitinės įstaigoje, kurioje fiktyviai ir pažeidžiant nustatytą tvarką MCC/ECN sistemoje buvo baigtos tranzito procedūros pagal minėtas tranzito deklaracijas. Šiuo atveju pareiškėjas yra tranzito procedūros vykdytojas, todėl yra atsakingas už prievolių, nustatytų Muitinės kodekso 96 str., atlikimą ir mokestinių prievolių sumokėjimą. Nurodė, kad elektroninių atžymų MCC/ECN sistemoje tikrumą paneigia MKT Vilniaus skyriaus atliktas tyrimas ir Baltarusijos Respublikos muitinės tarnybos raštai Nr. 03-1/5343 (2012-04-27), Nr. 03-1/14441 (2012-11-01), iš kurių matyti, kad pagal minėtas tranzito deklaracijas gabentos prekių siuntos, skirtos neegzistuojančiam gavėjui, per Raigardo kelio postą į Baltarusijos Respubliką nebuvo išvežtos. Atsakovės nuomone, įrašas muitinės elektroninėje MCC/ECN sistemoje negali būti besąlygiškas pagrindas konstatuoti tranzito procedūros užbaigimą, kadangi, patvirtinant arba paneigiant minėtą faktą, turi būti įvertinami visi muitinės turimi duomenys. Atkreipė dėmesį, kad prekės gavimas paskirties muitinės įstaigoje ir jos neišgabenimas į trečiąją šalį, laikantis visų teisės aktuose nustatytų reikalavimų, yra neįmanomas.
Pagal Muitinės kodekso 366 str. 2 d. Bendrijos tranzito procedūra laikoma užbaigta, jei vykdytojas muitinei priimtinu būdu pateikia vieną iš šių dokumentų: a) trečioje šalyje išduotą dokumentą, kuriuo patvirtinama, kad prekėms įforminamas sankcionuotas veiksmas; b) trečioje šalyje išduotą ir šios šalies muitinės antspaudu patvirtintą dokumentą, kuriuo patvirtinama, kad prekės laikomos išleistos į laisvą apyvartą atitinkamoje trečiojoje šalyje. Nors pateiktinų dokumentų sąrašas yra baigtinis, tačiau nei vieno iš jų pareiškėjas pateikti negali. Jau minėta, kad Baltarusijos Respublikos, į kurią turėjo būti išgabentos prekės, kompetentingos institucijos nustatė ir pranešė Lietuvos muitinei apie tai, kad prekės į šią šalį neįvežtos. Pareiškėjo argumentai, kad minėtos prekės į Baltarusiją galėjo būti įvežtos nelegaliai, apeinant muitinės patikros postus, nelaikytini korektiška prielaida įrodinėjant, kad muitinės procedūra buvo atlikta tinkamai. Atvirkščiai, tokie samprotavimai tik patvirtina padarytą pažeidimą ir dėl to kilusią atsakomybę procedūros vykdytojui. Pažymėjo, kad vien tik dokumentų pateikimas paskirties muitinės įstaigai nėra tolygus prekių siuntos deklaravimui ir teisėtam tranzito procedūros užbaigimui. Atsakovės nuomone, Departamentas skundžiamame sprendime teisingai konstatavo, kad, net ir esant atitinkamam įrašui apie Bendrijos tranzito procedūros užbaigimą kompiuterinėje duomenų sistemoje, realiai šios tranzito procedūros nebuvo užbaigtos. Pareiškėjui leistinais įrodymais nepagrindus procedūrų tinkamo įvykdymo, pagrįstai jam buvo įregistruota mokestinė prievolė.
Paaiškino, kad su mokesčių mokėjimu susiję ir baudžiamosios atsakomybės klausimai yra skirtingi, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą gali egzistuoti vienu metu. Nesutinka su pareiškėjo nuomone, kad ginčijamas Vilniaus teritorinės muitinės sprendimas neturėjo būti vykdomas, kol nėra pasibaigęs MKT ikiteisminis tyrimas ar išspręsta jo pagrindu iškelta baudžiamoji byla. Mano, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl tam tikrų asmenų vykimo per Lietuvos Respublikos sieną neturi įrodomosios galios. Departamentas skundžiamame sprendime yra teisingai pažymėjęs, kad pareiškėjo siekimas perkelti tranzito procedūros vykdytojo pareigas vežėjui ar muitinės pareigūnui, nepagrįstas teisės normų nuostatomis, nes minėti asmenys šios procedūros nevykdė ir neturėjo pareigos prekes pristatyti į paskirties įstaigą. Pareiškėjo dėstomi argumentai dėl vienos ar kitos transporto priemonės vykimo per valstybinę sieną neįrodytų prekių gabenimo ir pateikimo muitinei fakto. Taip pat muitinės procedūros vykdytojo atsakomybės nustatymui nėra reikšminga ta aplinkybė, kad pareiškėjas pats betarpiškai nedalyvavo darant pažeidimą. Pabrėžė, kad, atlikdama tyrimą bei apskaičiuodama mokestinę prievolę, griežtai laikėsi Europos Bendrijos ir nacionalinių teisės aktų reikalavimų, kuriuos detaliai išdėstė ginčijamame sprendime.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime (t. 1, b. l. 58–60) nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad tiek Vilniaus teritorinė muitinė, tiek Departamentas, priimdami skundžiamus sprendimus, rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika dėl procedūros vykdytojo atsakomybės netinkamai vykdžius bendrosios tranzito procedūras. Mano, kad vien fakto, jog tranzito deklaracijos buvo pateiktos muitinei bei jų pagrindu buvo padaryti įrašai MCC/ECN duomenų bazėse, nustatymas negali būti laikomas pakankamu konstatuoti, kad ginčo prekės buvo pristatytos paskirties įstaigai ir išgabentos iš Bendrijos muitų teritorijos. Pabrėžė, kad tyrimo metu nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, jog nagrinėjamu atveju ginčo prekės nebuvo pateiktos paskirties įstaigai ir iš Bendrijos muitų teritorijos nebuvo išgabentos prekių gavėjui. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjo muitinei pateikti įrašai iš kompiuterinės MCC/ECN sistemos negali būti naudojami kaip įrodymai, kad procedūros užbaigtos. Taigi pareiškėjas objektyviais leistinais įrodymais negali patvirtinti, kad prekės yra išgabentos iš Bendrijos muitų teritorijos.
Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo siekis perkelti tranzito procedūros vykdytojo pareigas vežėjui ar muitinės pareigūnui vertintinas kaip gynybinė pozicija, kadangi minėti asmenys bendrosios tranzito procedūros nevykdė ir neturėjo pareigos prekes pristatyti paskirties įstaigai. Pareiškėjo minima informacija tik patvirtintų / paneigtų minėto automobilio ir Baltarusijos piliečių vykimo per valstybinę sieną, bet ne prekių gabenimo ir pateikimo muitinei faktą. Net nustačius nusikalstamas veikas padariusius asmenis, pareiškėjui neišnyksta pareiga vykdyti dėl nusikalstamų veiksmų atsiradusią mokestinę prievolę. Nagrinėjamu atveju prekių paėmimo iš muitinės priežiūros faktas buvo įvykdytas Lietuvos Respublikos teritorijoje (ginčo prekės iš Varšuvos buvo atgabenamos į Vilnių ir atiduotos asmeniui (Dmitrij), o dokumentai buvo atiduodami asmeniui Druskininkuose, kuris turėjo fiktyviai užbaigti Lenkijos eksporto deklaracijas), todėl skolos atsiradimo vieta laikytina Vilniaus teritorinės muitinės veiklos zona. Taigi Lietuvos valstybė yra kompetentinga išieškoti skolą muitinei. Pažymėjo, kad iš Lenkijos muitinės 2013-01-28 gauti patvirtinimai, kad Lietuvos muitinė yra atsakinga už skolos išieškojimą. Pareiškėjo skunde nurodytas argumentas dėl skundžiamame Vilniaus teritorinės muitinės sprendime nurodytų neteisingų transporto priemonės duomenų laikytinas technine klaida, kuri nustatytų aplinkybių vertinimui įtakos neturi, kadangi kituose dokumentuose yra nurodyti teisingi transporto priemonės, su kuria vykdyta muitinės procedūra, duomenys.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas skundą palaikė ir prašė jį tenkinti iš esmės skunde nurodytais motyvais.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti atsiliepime į skundą nurodytais motyvais.
Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti atsiliepime į skundą nurodytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl Bendrijos tranzito procedūrų pagal T1 deklaracijas MRN 11PL44302012B21961, MRN 11PL44302012BF7050, MRN 11PL44302012C40C10, MRN 11PL44302012CDD506, MRN 11PL44302012D92110, MRN 12PL44302012E55822, MRN 12PL44302012EE04B8, MRN 12PL44302012F72AE1, MRN 12PL44302012FE6A64 ir MRN 12PL4430201315FE19IE45, vykdymo, t. y. pareiškėjo, kaip procedūros vykdytojo, atsakomybės bei mokestinės prievolės įregistravimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus TM, vykdydama Departamento 2013 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. 1A-202, atliko pakartotinį patikrinimą ir 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. 18KP-O-400 pripažino, kad už neįvykdytas muitinio tranzito procedūras pagal T1 deklaracijas MRN 11PL44302012B21961 (2011-10-17), MRN 11PL44302012BF7050 (2011-11-07), MRN 11PL44302012C40C10 (2011-11-14), MRN 11PL44302012CDD506 (2011-11-28), MRN 11PL44302012D92110 (2011-12-14), MRN 12PL44302012E55822 (2012-01-09), MRN 12PL44302012EE04B8 (2012-01-23), MRN 12PL44302012F72AE1 (2012-02-06), MRN 12PL44302012FE6A64 (2012-02-18), MRN 12PL4430201315FE19 (2012-03-21) pareiškėjui, kaip procedūros vykdytojui, atsirado mokestinė prievolė muitinei, kurios dydis - 134 336, 00 Lt PVM, taip pat apskaičiavo 24 765, 00 Lt delspinigių ir paskyrė 13 434, 00 Lt baudą (t. 1, b. l. 19-28). Minėtame sprendime pažymėta, kad skolos muitinei atsiradimo data laikytina: pagal MRN 11PL44302012B21961 - 2011-10-24, pagal MRN 11PL44302012BF7050 - 2011-11-09, pagal MRN 11PL44302012C40C10 - 2011-11-18, pagal MRN 11PL44302012CDD506 - 2011-12-08, pagal MRN 11PL44302012D92110 - 2011-12-19, pagal MRN 12PL44302012E55822 - 2012-01-16, pagal MRN 12PL44302012EE04B8 - 2012-01-28, pagal MRN 12PL44302012F72AE1 - 2012-02-11, pagal MRN 12PL44302012FE6A64 - 2012-02-19, pagal MRN 12PL4430201315FE19 - 2012-03-25, skolos atsiradimo vieta - Vilniaus teritorinės muitinės veiklos zona, skolininkas - Rusak Business Service Sp. z. o. o., Matuszewska 14, 03-876 Warszawa, Lenkija (įm. kodas PL113008088300000).
Nesutikdamas su Vilniaus TM 2013-09-11 sprendimu Nr. 18KP-0-400, pareiškėjas pateikė skundą Departamentui, kuris 2014-01-27 sprendimu Nr. 1A-38 pareiškėjo skundą atmetė ir patvirtino Vilniaus TM 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 18KP-0-400 (t. 1, b. l. 14-17).
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja 1992 m. spalio mėn. 12 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr.2913/92, nustatantis Bendrijos muitinės kodeksą, 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamentas (EEB) Nr. 2454/93, išdėstantis Tarybos reglamento (EEB) Nr-2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (toliau - ir Įgyvendinimo nuostatos), 2002-03-05 Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas Nr. IX-751 (toliau - ir PVM Įstatymas).
Dėl skolos atsiradimo vietos nustatymo
Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 37 straipsniu, į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės nuo jų įvežimo momento yra muitinės prižiūrimos. Jos gali būti muitinės tikrinamos vadovaujantis galiojančiomis nuostatomis. Ne Bendrijos prekės lieka muitinės prižiūrimos tol, kol pakeičiamas prekių statusas, jos įvežamos į laisvą zoną, padedamos į laisvą sandėlį, reeksportuojamos ar sunaikinamos vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 182 straipsniu. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 1 dalies 13 punktą muitinės priežiūra yra priemonės, kurias paprastai taiko ši institucija, siekdama užtikrinti, kad būtų laikomasi muitinės veiklos taisyklių ir, atitinkamais atvejais, kitų nuostatų, taikomų prekėms, kurios yra muitinės prižiūrimos. Muitinė turi teisę atlikti visų rūšių tikrinimą, kuris, jos nuomone, būtinas, norint užtikrinti tinkamą muitų teisės aktų įgyvendinimą (Bendrijos muitinės kodekso 13 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1A-444-197/2015 (teisminio proceso Nr. 1-04-1-00117-2012-0), 2015 m. vasario 20 d. priėmė nuosprendį, kuriuo S. G. pripažino kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d. (neteisėtas prekių ar produkcijos neišvežimas iš Lietuvos Respublikos ir piktnaudžiavimas) ir paskyrė jai 120 MGL (4 519 Eur) dydžio baudą (t. 2, b. l. 123-137). Teismo nuosprendis priimtas nustačius, kad kaltinamoji S. G., būdama Lietuvos Respublikos valstybės tarnautoja ir eidama Vilniaus teritorinės muitinės Raigardo kelio posto inspektorės pareigas, laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 9 d. 15 val. 30 min. iki 2012 m. balandžio 23 d. 1 val., dirbdama Vilniaus teritorinės muitinės Raigardo kelio poste pagal nustatytą grafiką, atlikdama tranzitu vykstančių transporto priemonių ir jomis gabenamų krovinių ir dokumentų tikrinimą iš Lietuvos Respublikos, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, įformindama realiai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną neišvežamų prekių, kurios pagal tranzito dokumentus turėjo būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos, tranzito procedūrą, nesilaikė Vilniaus teritorinės muitinės viršininko 2004-12-15 įsakymu Nr. 3B-303 patvirtinto Vilniaus teritorinės muitinės kelio posto inspektoriaus, atliekančio pareigas (Medininkų, Lavoriškių Raigardo ir Šalčininkų) poste pareigybės aprašymo 9.1 p. reikalavimo, neatliko per postą gabenamų ir poste deklaruojamų prekių ir dokumentų muitinio tikrinimo ir 9.4 p. reikalavimo, nevykdė kontrabandos ir muitų taisyklių pažeidimų prevencijos. Lietuvos apeliacinis teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1A-444-197/2015 (teisminio proceso Nr. 1-04-1-00117-2012-0), 2015 m. birželio 12 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 20 d. nuosprendį paliko nepakeistą (t. 2, b. l. 138-150).
Minėtoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad S. G., dirbdama Vilniaus teritorinės muitinės Raigardo kelio poste pagal nustatytą grafiką ir atlikdama tranzitu vykstančių transporto priemonių ir jomis gabenamų krovinių ir dokumentų tikrinimą iš Lietuvos Respublikos, be kitų nuosprendyje nurodytų atvejų (viso – 11 epizodų), 2011 m. lapkričio 9 d. 15 val. 30 min priėmė tikrinti tranzitinę deklaraciją Nr.11PL44302012BF7050, sąskaitą Nr. 2927 ir kitus dokumentus dėl 70 vnt. planšetinių kompiuterių, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 40 446,42 Lt, išvežimo iš Lietuvos Respublikos; 2011 m. lapkričio 18 d. 5 val. 46 min. priėmė tikrinti tranzitinę deklaraciją Nr. 11PL44302012C40C10 ir kitus dokumentus dėl 193 vnt. mobiliojo ryšio telefonų ir 5 vnt. planšetinių kompiuterių (88 kg), kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 57 529,38 Lt vertės, išvežimo iš Lietuvos Respublikos; 2011 m. gruodžio 8 d. 00 val. 58 min. priėmė tikrinti deklaraciją Nr. 11PL44302012CDD506 dėl 260 vnt. mobiliojo ryšio telefonų (107 kg), kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 63 523,62 Lt vertės, išvežimo iš Lietuvos Respublikos; 2011 m. gruodžio 19 d. 21 val. 47 min. priėmė tikrinimui tranzitinę deklaraciją Nr. 11PL44302012D92110 dėl 273 vnt. mobiliojo ryšio telefonų (141 kg), kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 58 340,62 Lt, išvežimo iš Lietuvos Respublikos; 2012 m. sausio 16 d. 13 val. 19 min. priėmė tikrinti tranzitinę deklaraciją Nr. 12PL44302012E55822 dėl 120 vnt. mobiliojo ryšio telefonų ir 105 vnt. planšetinių kompiuterių (163 kg), kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 70 334,74 Lt, išvežimo iš Lietuvos Respublikos; 2012 m. sausio 28 d. 8 val. 40 min. priėmė tikrinimui tranzitinę deklaraciją Nr. 12PL44302012EE04B8 dėl 271 vnt. mobiliojo ryšio telefonų ir 10 vnt. planšetinių kompiuterių (135 kg), kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 92 862 Lt, išvežimo iš Lietuvos Respublikos; 2012 m. vasario 11 d. 4 val. 07 min. priėmė tikrinimui tranzito deklaraciją Nr. 12PL44302012F72AE1 dėl 255 vnt. mobiliojo ryšio telefonų ir 25 vnt. planšetinių kompiuterių (137,5 kg), kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 75 475,92 Lt, išvežimo iš Lietuvos Respublikos; 2012 m. vasario 19 d. 00 val. 44 min. priėmė tikrinimui tranzito deklaraciją Nr. 12PL44302012FE6A64 dėl 204 vnt. mobiliojo ryšio telefonų (59 kg), kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 48 738,66 Lt, išvežimo iš Lietuvos Respublikos; 2012 m. kovo 25 d. 21 val. 16 min. priėmė tikrinimui tranzito deklaraciją Nr. 12PL4430201315FE19 dėl 355 vnt. mobiliojo ryšio telefonų (153 kg), kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 69 081,29 Lt, išvežimo iš Lietuvos Respublikos (t. 2, b. l. 123-137). Visais aukščiau paminėtais atvejais nustatyta, kad planuojamos išvežti iš Lietuvos Respublikos prekės S. G. nebuvo pateiktos ir ji Vilniaus teritorinės muitinės Raigardo kelio poste elektroninėje erdvėje, sistemoje „MCC“, įvedė žinomai melagingus duomenis apie tranzitinių deklaracijų Nr. 11PL44302012BF7050, Nr. 11PL44302012C40C10, Nr. 11PL44302012CDD506, Nr. 11PL44302012D92110, Nr. 12PL44302012E55822, Nr. 12PL44302012EE04B8, Nr. 12PL44302012F72AE1, Nr. 12PL44302012FE6A64, Nr. 12PL4430201315FE19 patikrinimą ir tuo įformino realiai neišvežamų per Lietuvos Respublikos valstybės sieną prekių tranzito procedūras, tuo pažeisdama Muitinės kodekso 183 straipsnį, 2004-04-27 LR muitinės įstatymo Nr. IX-2183 20 straipsnio 4 punkto 1 papunktį, t. y. nevykdė muitų teisės aktų reikalavimų, žinodama, kad tranzitu gabenamos prekės, nurodytos tranzitinėse deklaracijose, nepateiktos tikrinimui, padarė įrašus kompiuterinėje programoje „MCC“, tokiu būdu nepagrįstai patvirtindama, kad prekės išvežtos iš Lietuvos Respublikos. Taip pat minėtoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad A. N., eidamas Vilniaus teritorinės muitinės Raigardo kelio posto vyresniojo inspektoriaus pareigas, 2011 m. spalio 24 d. 2 val. 31 min. Vilniaus teritorinės muitinės Raigardo kelio poste pagal nustatytą grafiką, atlikdamas tranzitu vykstančių transporto priemonių ir jomis gabenamų krovinių ir dokumentų tikrinimą iš Lietuvos Respublikos, priėmė tikrinti tranzitinę deklaraciją Nr. PL44302012B21961, sąskaitą – faktūrą Nr. DU-D120729 ir kitus dokumentus dėl 286 vnt. mobiliojo ryšio telefonų ir 20 vnt. planšetinių kompiuterių (137 kg), kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 63 355 Lt, išvežimo iš Lietuvos Respublikos, nors šios prekės realiai jam pateiktos nebuvo ir jis Vilniaus teritorinės muitinės Raigardo kelio poste elektroninėje erdvėje, sistemoje „MCC“ įvedė žinomai melagingus duomenis apie tranzitinės deklaracijos Nr. 11PL44302012B21961 patikrinimą, tuo įformindamas realiai neišvežamų per Lietuvos Respublikos valstybės sieną prekių tranzito procedūras. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad A. N. yra charakterizuojamas teigiamai, o jam inkriminuoti veiksmai yra vienkartinio pobūdžio, išteisino A. N. pagal Lietuvos Respublikos BK 200 str. 1 d., 228 str. 1 d. konstatvęs, kad jo veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Taigi, nagrinėjamu atveju prekių paėmimo iš muitinės priežiūros faktas (kuris pagal aukščiau paminėtus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimus reiškia ir T1 tranzito dokumento atskyrimą nuo prekių) buvo įvykdytas Lietuvos Respublikos teritorijoje. Skola muitinei atsirado muitinės įstaigoje, kurioje fiktyviai ir pažeidžiant nustatytą tvarką MCC/ECN sistemoje buvo baigtos tranzito procedūros pagal tranzito deklaracijas Nr. MRN 11PL44302012B21961, MRN 11PL44302012BF7050, MRN 11PL44302012C40C10, MRN 11PL44302012CDD506, MRN 11PL44302012D92U0, MRN 12PL44302012E55822, MRN 12PL44302012EE04B8, MRN 12PL44302012F72AE1, MRN 2PL44302012FE6A64, MRN 12PL4430201315FE19, t. y. Vilniaus TM veiklos teritorijoje.
Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir į Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnį bei Įgyvendinimo nuostatų 450 b straipsnio 1 dalį, teismas daro išvadą, kad Vilniaus TM pagrįstai konstatavo, jog skolos atsiradimo vieta laikoma Vilniaus TM veiklos zona.
Dėl procedūros vykdytojo atsakomybės
Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 84 straipsnio 1 dalimi, išorinio tranzito procedūra yra sąlyginio neapmokestinimo procedūra, o šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad importuotos prekės – tai prekės, kurioms įforminta sąlyginio neapmokestinimo procedūra. Todėl prekės, įforminus joms muitinio tranzito procedūras pagal tranzito deklaracijas Nr. MRN 11PL44302012B21961, MRN 11PL44302012BF7050, MRN 11PL44302012C40C10, MRN 11PL44302012CDD506, MRN 11PL44302012D92110, MRN 12PL44302012E55822, MRN 12PL44302012EE04B8, MRN 12PL44302012F72AE1, MRN 12PL44302012FE6A64, MRN 12PL4430201315FB19, vadovaujantis BMK 84 straipsnio 2 dalimi, laikomos importuotomis prekėmis, kurioms sąlyginai atidedamas importo mokesčių mokėjimas, iki procedūros bus baigtos.
Bendrijos muitinės kodekso 92 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išorinio tranzito procedūra baigiama ir jos vykdytojo įsipareigojimai įvykdomi, kai prekės, kurioms buvo įforminta procedūra, ir atitinkami dokumentai pateikiami paskirties muitinės įstaigai, vadovaujantis atitinkamos procedūros nuostatomis. Minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad muitinė užbaigia procedūrą, kai, palyginusi išvykimo įstaigos turimus duomenis su paskirties muitinės įstaigos turimais duomenimis, gali patvirtinti, kad procedūra buvo atlikta tinkamai.
Pagal Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 1 dalį už prievolių, susijusių su išorinio Bendrijos tranzito procedūra, įvykdymą atsako jos vykdytojas. Jis atsako: a) už nesugadintų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties įstaigą, deramai prižiūrint, kad nebūtų pažeistos muitinės panaudotos prekių indentifikavimo priemonės; b) už nuostatų, susijusių su Bendrijos tranzito procedūra, laikymąsi. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, nepaisant 1 dalyje nustatytų tranzito procedūros vykdytojo prievolių, prekių vežėjas arba gavėjas, priėmęs prekes ir žinantis, kad jos gabenamos taikant Bendrijos tranzito procedūrą, taip pat atsako už nesugadintų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą.
Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 dalimi, importo skola muitinei atsiranda neteisėtai paimant iš muitinės priežiūros importo muitais apmokestinamas prekes. Skola muitinei atsiranda prekių paėmimo iš muitinės priežiūros momentu (Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 2 dalis). Pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies 1-4 punktus skolininkais laikomi: 1) asmuo, paėmęs prekes iš muitinės priežiūros, 2) bet kurie asmenys, dalyvavę taip paimant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės paimamos iš muitinės priežiūros, 3) bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros ir 4) atitinkamais atvejais asmuo, turėjęs vykdyti prievoles, susijusias su laikinuoju prekių saugojimu arba su prekėms įformintos muitinės procedūros taikymu.
Aukščiau paminėtų teisės aktų nuostatų analizė leidžia teismui daryti išvadą, kad procedūros vykdytojas visais atvejais yra atsakingas už skolą muitinei, kuri atsirado dėl išorinio tranzito procedūros reikalavimų nesilaikymo. Be to, muitinės procedūros vykdytojas turi taip pat ir bendro pobūdžio pareigą nepažeisti su Bendrijos tranzito procedūra susijusių teisės aktų nuostatų, o, tokias nuostatas pažeidus, atsakomybė kyla būtent jam.
Įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vykdytojas, muitinei priimtinu būdu pateikdamas paskirties valstybės narės muitinės patvirtintą dokumentą, kuriuo identifikuojamos prekės ir kuriame nurodoma, kad jos buvo pateiktos paskirties įstaigai arba, jei taikomas 406 straipsnis, pristatytos įgaliotajam gavėjui, gali įrodyti, kad procedūra užbaigta iki deklaracijoje nurodyto termino. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Bendrijos tranzito procedūra taip pat laikoma užbaigta, jei vykdytojas muitinei priimtinu būdu pateikia vieną iš šių dokumentų: a) trečiojoje šalyje išduotą dokumentą, kuriuo patvirtinama, kad prekėms įforminamas muitinės sankcionuotas veiksmas; b) trečiojoje šalyje išduotą ir šios šalies muitinės antspaudu patvirtintą dokumentą, kuriuo patvirtinama, kad prekės laikomos išleistomis į laisvą apyvartą atitinkamoje trečiojoje šalyje.
Pareiškėjas vykdytos išorinės Bendrijos tranzito procedūros užbaigimą grindžia tik įrašais kompiuterinėje MCC/ECN sistemoje, kitų šį faktą pagrindžiančių dokumentų, nurodytų Įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnio 2 dalyje, pareiškėjas nepateikė.
Atsižvelgdamas į Įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnio 2 dalyje nurodytą dokumentų, įrodančių procedūros užbaigimą, baigtinį sąrašą, teismas pažymi, kad įrašas kompiuterinėje MCC/ECN sistemoje negali būti laikomas tinkamai užbaigtos Bendrijos tranzito procedūros įrodymu. Įrašas kompiuterinėje MCC/ECN sistemoje yra tik tam tikro juridinio veiksmo (fakto) fiksavimas, kuris atliekamas remiantis tam tikrais dokumentais. Tokio įrašo kompiuterinėje sistemoje buvimas nepaneigia muitinės teisės atlikti visų rūšių tikrinimą, kuris, jos nuomone, yra būtinas, norint užtikrinti tinkamą muitų teisės aktų įgyvendinimą, ir imtis visų priemonių, būtinų sureguliuoti padėčiai, susijusiai su prekėmis, kurioms įforminta procedūra nebuvo užbaigta laikantis nustatytų sąlygų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-364/2013).
Nagrinėjamu atveju Vilniaus TM, atlikusi pareiškėjo atliktos išorinės tranzito procedūros patikrinimą, nustatė, jog net ir esant atitinkamam įrašui apie Bendrijos tranzito procedūros užbaigimą kompiuterinėje Muitinės sistemoje, realiai šios tranzito procedūros nebuvo užbaigtos.
Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-444-197/2015 (teisminio proceso Nr. 1-04-1-00117-2012-0) konstatuota, kad pagal visas nuteistajai S. G. ir išteisintajam A. N. inkriminuotas deklaracijas prekės iš Lenkijos Respublikos buvo įvežtos į Lietuvos Respubliką, tačiau išvežtos deklaracijoje nurodytiems gavėjams nebuvo. Teismas nustatė, kad: „MRN 11PL44302012B21961 deklaracijos 18 langelyje transporto priemonė nenurodyta, o vadovaujantis VSAT duomenų bazėje esančia informacija, nustatyta, kad 2011 m. spalio 24 d. 12:31 iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką išvyko automobilis, valst. Nr. 9080II5, kuriuo važiavo M. M.; MRN 11PL44302012BF7050 deklaracijos 18 langelyje transporto priemonė nenurodyta, o vadovaujantis VSAT duomenų bazėje esančia informacija nustatyta kad 2011 m. lapkričio 9 d. 15:42 iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką išvyko lengvasis automobilis AUDI Q7, valst. Nr. 2814II5, kuriuo važiavo A. K. a.k. 3160485B093PB2; MRN 11PL44302012C40C10 deklaracijos 18 langelyje nurodyta transporto priemonė 2814 II-5/bY, o vadovaujantis VSAT duomenų bazėje esančia informacija, nustatyta, kad 2011 m. lapkričio 18 d. 05:51 iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką išvyko lengvasis automobilis AUDI Q7, valst. Nr. 2814II5, kuriuo važiavo A. K. a.k. 3160485B093PB2; MRN 11PL44302012CDD506 deklaracijos 18 langelyje, transporto priemonė nenurodyta, o vadovaujantis VSAT duomenų bazėje esančia informacija, nustatyta, kad 2011 m. gruodžio 8 d. M. M. Raigardo kelio posto nekirto; MRN 11PL44302012D92110 deklaracijos 18 langelyje nurodyta transporto priemonė v .n. 9080II-5, o vadovaujantis VSAT duomenų bazėje esančia informacija, nustatyta, kad 2011 m. gruodžio 19 d. automobilis, valst. Nr. 9080II-5, bei M. M. Raigardo kelio posto nekirto; MRN 12PL44302012E55822 deklaracijos 18 langelyje nurodyta transporto priemonė 9080II-5, o vadovaujantis VSAT duomenų bazėje esančia informacija, nustatyta, kad 2012 m. sausio 16 d. automobilis, valst. Nr. 9080II-5, nurodytas deklaracijoje, bei M. M. Raigardo kelio posto nekirto; MRN 12PL44302012EE04B8 deklaracijos 18 langelyje nurodyta transporto priemonė 9080II-5, o vadovaujantis VSAT duomenų bazėje esančia informacija, nustatyta, kad 2012 m. sausio 28 d. automobilis, valst. Nr. 9080II-5, nurodytas deklaracijoje, bei M. M. Raigardo kelio posto nekirto; MRN 12PL44302012F72AE1 deklaracijos 18 langelyje nurodyta transporto priemonė 9080II-5, o vadovaujantis VSAT duomenų bazėje esančia informacija, nustatyta, kad 2012 m. vasario 11 d. automobilis v .n. 9080II-5, nurodytas deklaracijoje, Raigardo kelio posto nekirto; MRN 12PL44302012FE6A64 deklaracijos 18 langelyje nurodyta transporto priemonė 9080II-5, o vadovaujantis VSAT duomenų bazėje esančia informacija, nustatyta, kad 2012 m. vasario 19 d. automobilis, valst. Nr. 9080II-5, nurodytas deklaracijoje, Raigardo kelio posto nekirto; MRN 12PL4430201315FE19 deklaracijos 18 langelyje nurodyta transporto priemonė 9080II-5, o vadovaujantis VSAT duomenų bazėje esančia informacija, nustatyta, kad 2012 kovo 15 d. automobilis v. n. 9080II-5, nurodytas deklaracijoje, Raigardo kelio posto nekirto”. Teismas pažymėjo, kad tranzitinėse deklaracijose nurodyti prekių gavėjai pagal aukščiau nurodytas deklaracijas jokių prekių negavo, jie neužsiima mobiliųjų telefonų importu, nėra nieko girdėję apie deklaracijose nurodytą prekių siuntėją, nėra sudarę jokių sutarčių ir nėra bendradarbiavę. Atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad visose muitiniam patikrinimui pateiktose tranzitinėse deklaracijose nurodytos prekės iš Lietuvos Respublikos išvežtos nebuvo, deklaracijose nurodyti gavėjai prekių negavo ir neturėjo gauti, nes deklaracijose nurodyti gavėjai buvo fiktyvūs, o dokumentai buvo pateikti tikrinimui nesant prekių, siekiant fiktyviai užbaigti tranzito procedūrą imituojant deklaracijose nurodytų prekių išvežimą iš Lietuvos, tačiau faktiškai jas paliekant Lietuvos Respublikoje.
Taigi, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nustatyta, kad pagal tranzitines deklaracijas Nr. 11PL44302012BF7050, Nr. 11PL44302012C40C10, Nr. 11PL44302012CDD506, Nr. 11PL44302012D92110, Nr. 12PL44302012E55822, Nr. 12PL44302012EE04B8, Nr. 12PL44302012F72AE1, Nr. 12PL44302012FE6A64, Nr. 12PL4430201315FE19 ir Nr. 11PL44302012B21961 iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respubliką buvo įvežtos muitinės prižiūrimos ne Bendrijos prekės, tačiau jos nebuvo išvežtos iš Bendrijos muitų teritorijos šiose deklaracijose nurodytiems gavėjams.
Byloje nustatyta faktinė aplinkybė, jog prekės, kurioms buvo įforminta tranzito procedūra, nebuvo pateiktos paskirties įstaigai, negali būti laikoma suderinama su Bendrijos muitų teisės aktų reikalavimais ir jų nepažeidžiančia. Kadangi siekiant išvengti importo mokesčių tranzitu gabenamiems mobiliojo ryšio telefonams ir planšetiniams kompiuteriams, tranzito procedūros MCC/ECN sistemoje buvo baigtos fiktyviai ir prekės, kurios buvo gabenamos pagal minėtas tranzito deklaracijas, nagrinėjamu atveju nebuvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai, kaip to reikalauja Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnis, darytina išvada, kad šiuo atveju būtent išorinės Bendrijos tranzito procedūros vykdytojas - Rusak Business Services SP., z. o. o., Matuszewska 14, 03-876 Warszawa, Lenkija, t. y. asmuo, nurodytas Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies 4 punkte, neįvykdė prievolių, susijusių su minėtų tranzito procedūrų taikymu. Todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra atsakingas už skolą muitinei, atsiradusią dėl išorinio tranzito procedūros reikalavimų nesilaikymo.
Analogiškos pozicijos laikosi ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, kuris 2008 m. balandžio 3 d. sprendime byloje Nr. C-230/06 konstatavo, kad muitinės teisės aktuose nenumatyta procedūros vykdytojo atsakomybės apribojimų (44 punktas). Be to, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nurodė, kad procedūros vykdytojas, kaip Bendrijos išorinio tranzito procedūrą vykdantis asmuo, yra atsakingas už skolą muitinei, kuri atsirado dėl šios procedūros nuostatų nesilaikymo (18 punktas). Remiantis minėtomis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo nuostatomis, tranzito procedūros vykdytojas yra laikomas skolininku net tuo atveju, jei tranzito procedūros pažeidimą sudaro sukčiavimo veiksmai, kuriuos atliekant jis nedalyvavo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-11-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-2779/2011, 2011-06-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-2362/2011).
Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pats pareiškėjas turėjo deramai įvertinti riziką, ar, tapdamas procedūros vykdytoju, jis galės tinkamai įvykdyti įsipareigojimus muitinei, susijusius su Bendrijos tranzito procedūra, ir nustatyta tvarka pateikti prekes bei atitinkamus dokumentus paskirties muitinės įstaigai. Pareiškėjo siekimas perkelti tranzito procedūros vykdytojo pareigas vežėjui ar muitinės pareigūnui yra nepagrįstas teisės normų nuostatomis, nes minėti asmenys šios procedūros nevykdė ir neturėjo pareigos prekes pristatyti į paskirties įstaigą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. vasario 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-438-59/2008 pažymėjo, kad kitų asmenų nusikalstami veiksmai, kurie sukėlė arba galėjo sukelti mokestinių teisinių santykių subjektui mokestinių prievolių atsiradimą, mokesčių įstatymų taikymo prasme nėra reikšmingi, nes šie asmenys nėra atitinkamų mokestinių teisinių santykių subjektai ir jie savo nusikalstamais veiksmais padarė žalą ne valstybės biudžetui, o įmonei, kuriai tenka pareiga vykdyti dėl nusikalstamų veiksmų atsiradusią mokestinę prievolę. Šie tokių asmenų veiksmai mokestinių teisinių santykių subjektui (mokesčio mokėtojui) galėtų sudaryti prielaidas reikalauti iš šių asmenų atlyginti žalą remiantis Civilinio kodekso normomis, arba šie asmenys galėtų atsiradusias įmonei mokestines nepriemokas sumokėti valstybės biudžetui už šią įmonę Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 83 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2008 m. balandžio 3 d. sprendimas byloje Nr. C-230/06; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-59/2008, 2009 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-516-521/2009).
Pažymėtina, kad pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoje byloje nustatyti kitų asmenų neteisėti veiksmai nešalina ir neįtakoja procedūros vykdytojo atsakomybės. Todėl pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl galimų neteisėtų kitų asmenų veiksmų (kontrabandos į Baltarusiją) vertintini kaip pareiškėjo pasirinkta gynybinė pozicija.
Pagal Bendrijos muitinės kodekso 89 straipsnio 1 dalį ekonominio poveikio turinti sąlyginio neapmokestinimo procedūra baigiama, kai prekėms arba kompensaciniams ar perdirbtiesiems produktams, kuriems ši procedūra buvo įforminta, įforminami nauji muitinės sankcionuoti veiksmai. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad muitinė imasi visų priemonių, būtinų sureguliuoti padėčiai, susijusiai su prekėmis, kurioms įforminta procedūra nebuvo užbaigta laikantis nustatytų sąlygų.
Vadovaujantis PVM Įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, importo PVM objektas yra prekių importas, kai prekės pagal PVM Įstatymo nuostatas laikomos importuotomis šalies teritorijoje. Pagal PVM Įstatymo 2 straipsnio 24 dalies 1 punktą prekių importas yra ne Bendrijos prekių įvežimas į EB teritoriją arba jų įvežimą sukėlę veiksmai. PVM Įstatymo 12-3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tuo atveju, kai nustojus taikyti išorinio tranzito procedūrą (ar veiksmą) prekės tebėra šalies teritorijoje, jos laikomos importuotos šalies teritorijoje. Vadovaujantis PVM įstatymo 14 straipsnio 13 dalimi, prievolė apskaičiuoti importo PVM už prekes atsiranda tuo metu, kai pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio nuostatas atsiranda prievolė už prekes apskaičiuoti importo muitus ar importo skolą muitinei.
Nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėjo vykdomos išorinės tranzito procedūros metu ne Bendrijos prekės buvo neteisėtai paimtos iš muitinės priežiūros, pareiškėjui atsirado importo skola muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 dalį, todėl jis įgijo prievolę mokėti (apskaičiuoti) importo PVM.
Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, išdėstytais motyvais ir teisės aktų analize, teismas daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti Departamento 2014-01-27 sprendimą Nr. 1A-38 ir Vilniaus TM 2013-09-11 sprendimą Nr. 18KP-O-400, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).
Pareiškėjas savo skunde taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d. proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Netenkinus pareiškėjo skundo, priteisti bylinėjimosi išlaidas nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 ir 129 str.,
nusprendė:
atmesti pareiškėjo Rusak Business Service Sp. z. o. o. skundą kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.