Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Violetos Balčytienės, Broniaus Januškos ir Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant pareiškėjo atstovui M. G. ir atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės energetikos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos atstovui N. B., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „N. F.“ skundą atsakovui Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijai, veikiančiai prie Valstybinės energetikos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei energetikos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu ir patikslintu skundu, prašydamas 1) panaikinti 2014-01-24 Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos sprendimus Nr. 17R-3496, 17R-3497, 17R-3485, 17R-3486, 17R-3487, 17R-3488, 17R-3474 dalyse dėl pareiškėjo patirtų avansinio mokėjimo išlaidų nekompensavimo; 2) įpareigoti Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisiją priimti sprendimus kompensuoti pareiškėjo patirtas avansinių mokėjimų išlaidas – 338.800,00 Lt. Skundu taip pat prašo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Skunde (t. I, b. l. 1-9) ir patikslintame skunde (t. V, b. l. 7-16) nurodė ir teismo posėdyje atstovas paaiškino, kad 2013 m. liepos 22 d. ir 2013 m. rugpjūčio 22 d. kreipėsi į Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisiją (toliau – ir Komisija) su prašymais dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo (toliau – ir Prašymai), kuriuos išnagrinėjusi Komisija priėmė sprendimus Nr. 17R-557, 17R-556, 17R-555, 17R-554, 17R-553, 17R-552, 17R-551. Juos apskundė Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai (toliau – ir VAGK), kuri šiuos sprendimus panaikino bei įpareigojo Komisiją prašymus nagrinėti iš naujo. 2014 m. vasario 11 d. pareiškėjas gavo 2014 m. sausio 24 d. pakartotinius Komisijos sprendimus Nr. 17R-3496, 17R-3497, 17R-3485, 17R-3486, 17R-3487, 17R-3488, 17R-3474 dėl išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimo, kompensavimo, kuriais nuspręsta iš dalies kompensuoti pareiškėjo iki 2013 m. vasario 1 d. patirtas išlaidas, susijusias su saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtojimu.

Pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 2012 m. lapkričio 29 d. gavo leidimus plėtrai Nr. LP-4323, LP-4324, LP-4325, LP-4326, LP-4327, LP-4328 bei 2012 m. gruodžio 3 d. leidimą plėtrai Nr. LP-4538. Dėl jų pratęsimo pareiškėjas į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją nesikreipė, dėl ko leidimai plėtrai pratęsti nebuvo, todėl, pagal 2013 m. birželio 23 dieną, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 594 patvirtintą Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), turi teisę kreiptis dėl patirtų išlaidų kompensavimo. Išlaidos buvo patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., sumokėtas avansinis mokėjimas buvo skirtas saulės energijos elektrinės projekto plėtojimui.

2012 m. liepos 18 d. pirkimo-pardavimo sutartini Nr. 120718/6 (toliau – ir Sutartis) UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ (toliau – ir Pardavėjas) įsipareigojo įrengti Pareiškėjui saulės elektrines bei iš Energetikos Ministerijos gauti leidimus elektros energijos gamybai. Vadovaudamasis Sutarties 4.3 punktu pareiškėjas 2012 m. gruodžio 12 d. rangovui atliko avansinį mokėjimą, skirtą ne kam kitam, kaip tik saulės elektrinių projektui plėtoti. Vykdydamos Sutartį šalys žodiniu susitarimu nusprendė, jog Avansinis mokėjimas už vienos saulės elektrinės įrangą sudarys 48.400,00 Lt (keturiasdešimt aštuonis tūkstančius keturis šimtus litų) įskaitant PVM. Atitinkamai, pareiškėjas pagal Pardavėjo pateiktą 2012 m. gruodžio 12 d. išankstinę sąskaitą ITP Nr. 121212/4, 2012 m. gruodžio 12 d. atliko 338.800,00 Lt avansinį mokėjimą už septynių saulės elektrinių įrangos užsakymą. Pažymėtina, kad šios išankstinės sąskaitos-faktūros išrašymo momentas laikytinas Pareiškėjo pareigos atlikti Avansinį mokėjimą atsiradimo momentu. Tiek Komisijai, tiek Vilniaus apygardos administraciniam teismui su šiuo skundu pareiškėjas pateikė visus jo su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų patyrimą ir apmokėjimą pagrindžiančius dokumentus. Pareiškėjas kreipėsi į pardavėją, siekdamas taikiu derybų būdu išspręsti Sutarties nutraukimo ir sumokėto avanso susigrąžinimo klausimą. Pardavėjui atsisakius grąžinti sumokėtą avansinį mokėjimą, 2013 m. kovo 1 d. šalys sudarė susitarimą (toliau – ir Susitarimas), kuriuo nusprendė, jog pardavėjas negrąžina pareiškėjui jo sumokėto avanso, nes pareiškėjui atsisakius Sutarties pardavėjas patyrė nuostolių. Dėl to patirtos išlaidos atitinka Aprašo 5 punkte nustatytą reikalavimą – yra negrąžintinos. Seimas, priimdamas Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (toliau – ir Pakeitimo įstatymą) numatė, jog dalis ūkio subjektų patirs žalą, dėl ko Įgyvendinimo įstatymu nustatė šiems ūkio subjektams teisę į patirtų išlaidų kompensavimą. Tik žinodamas jam Įgyvendinimo įstatymu suteiktas teises, pareiškėjas atsisakė galimybės ginčą su pardavėju spręsti teisminiu būdu, dėl ko Sutartį su Pardavėju nutraukė taikiai. Atitinkamai, pareiškėjas išnaudojo reikalingas galimybes susigrąžinti avansinius mokėjimus. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjo sumokėtas avansas sudaro nedidelę dalį visos Sutarties kainos, pareiškėjas pateikė visus išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentus. Pareiškėjo, su saulės elektrinės projektų plėtojimu susiję, patirti ir apmokėti Avansiniai mokėjimai tenkina visas šiems mokėjimams keliamas kompensuotinumo sąlygas ir skundžiami sprendimai yra naikintini, o atsakovas įpareigotinas kompensuoti ginčo išlaidas. Pareiškėjas, nors ir patyręs išlaidas įrangos įsigijimui, o būtent sumokėjęs avansą, kuriam taikytas PVM, Sutartyje numatytos įrangos negavo. Vadinasi, objektyviai negalėjo panaudoti įrangos PVMĮ 58 str. 1 dalyje nurodytos veiklos vykdymui (t.y. jos nevykdė), PVM apmokestinamų prekių (paslaugų) šalies teritorijoje netiekė (neteikė). Kadangi pareiškėjas, nors ir būdamas PVM mokėtoju, niekada nevykdė ir neketina vykdyti ateityje saulės šviesos energijos elektrinių plėtojimo veiklos, nesinaudos įranga, už kurią sumokėtas avansas, PVM objekto nesukurs, todėl ir teisės į PVM atskaitą pareiškėjas neturės. Atitinkamai, sumokėtas PVM dydis pareiškėjui nėra ir nebus grąžintas, todėl pareiškėjo sumokėtas PVM dydis laikytinas su saulės elektrinių projekto plėtojimu susijusiomis išlaidomis, dėl ko, vadovaujantis Įgyvendinimo įstatymo 3 str. 1 dalyje turi būti kompensuojamas.

Atsakovo Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos, atstovas trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė energetikos inspekcija prie Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos atsiliepime į skundą (t. II, b. l. 1-4) nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėja už patirtas išlaidas jokių prekių ir paslaugų negavo, tačiau susitarė, kad nutraukiant Sutartį šio avanso negrąžina. Toks susitarimas neatitinka teisinių protingumo ir teisingumo principų. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 2 d. Teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu – šiuo atveju Komisija skundžiamus sprendimus priėmė pagal jai suteiktus įgaliojimus ir diskreciją. Priimant skundžiamus sprendimus nebuvo padaryta aiški klaida, nepiktnaudžiauta įgaliojimais, dėl šių priežasčių šie sprendimai yra pagrįsti, teisėti, priimti vadovaujantis Aprašo nuostatomis, todėl prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos atstovas į posėdį neatvyko. Apie posėdį pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėjama jam nedalyvaujant. Atsiliepime į skundą (t. IV, b. l. 7-8) nurodė, kad priimdama skundžiamą sprendimą Komisija veikė kompetencijos ribose, vadovavosi jai suteikta diskrecija, todėl prašo pareiškėjo skundą atmesti. Komisijai yra suteikta diskrecijos teisė priimti sprendimus dėl su saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo, ji turi diskreciją pasirinkti, kokiu būdu įgyvendinti savo kompetenciją. Šie Komisijos įgalinimai numatyti Aprašo 18-21 punktuose, jokiems kitiems asmenims, įskaitant ir pareiškėją, Aprašas nesuteikia įgaliojimų vertinti tokių išlaidų pagrįstumo. Atsižvelgiant į susiklosčiusią Lietuvos ir Europos Sąjungos teismų praktiką, teismo vertinimas šiuo atveju apsiriboja klausimais ar Komisija nepadarė aiškios klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, laikytasi atitinkamų procedūrinių taisyklių ir, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas. Skundžiami sprendimai atitinka šiuos reikalavimus, todėl prašo pareiškėjo skundą atmesti.

Bylos faktinės aplinkybės, teisinis reglamentavimas ir teismo išvados

Byloje ginčas kilo dėl Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos 2014-01-24 sprendimų Nr. 17R-3496, 17R-3497, 17R-3485, 17R-3486, 17R-3487, 17R-3488, 17R-3474 (t. I, b. l. 26-39), kuriais buvo iš dalies kompensuotos pareiškėjo UAB „N. F.“ patirtos išlaidos dėl projekto plėtojimo.

Pareiškėjas prašo panaikinti skundžiamus aktus ta apimtimi, kiek jais buvo pripažintos nekompensuotinomis dalis išlaidų, patirtų dėl sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų.

2012-12-03 Lietuvos Respublikos energetikos ministerija pareiškėjui išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą, Nr. LP-4583 ir 2012-11-29 išdavė leidimus plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą, Nr. LP-4583, LP-4328, LP-4327, LP-4326, LP-4323, LP-4324, LP-4325 (t. I, b. l. 47-53).

2012-07-18 pareiškėjas sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 120718/6 (t. I, b. l. 54-58) (toliau – ir Sutartis) su UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ (toliau – ir Pardavėjas), kuria Pardavėjas įsipareigojo įrengti saulės elektrines ir iš Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos gauti leidimus elektros energijos gamybai.

Pardavėjas 2012-12-12 išrašė pareiškėjui išankstinę sąskaitą Nr. 121212/4, kurioje nurodyta avanso pagal Sutartį suma 338800 Lt (su PVM) (t. I, b. l. 60). Pareiškėjas pateikė Komisijai sąskaitos išrašą, kuriame pateikti duomenys, kad pareiškėjas 2012-12-12 apmokėjo Sutarties dalį 338800 Lt (t. I, b. l. 59). 2013-01-31 Pardavėjas pareiškėjui išrašė PVM sąskaitą-faktūrą (serija ITP Nr. 051668), kurioje nurodyta avanso pagal Sutartį suma 338800 Lt (t. II, b. l. 17).

Pareiškėjas su Pardavėju 2013-03-01 sudarė susitarimą (t. I, b. l. 61-62), kuriuo Sutartis buvo nutraukta.

2013-07-22 pareiškėjas pateikė Komisijai prašymus (t. I, b. l. 12-25), iš kurių kiekvienu prašė kompensuoti 100 Lt patirtų išlaidų valstybės rinkliavos už leidimo plėtoti elektros energijos projektą išdavimą bei 48400 Lt išlaidų sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų pagal sutartis dėl elektrinės, leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-4323, LP-4324, LP-4325, LP-4326, LP-4327, LP-4328, LP-4583 pagrindu, projektų plėtojimo, viso – 338800 Lt išlaidų sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų bei 700 Lt patirtų išlaidų valstybės rinkliavos už leidimo plėtoti elektros energijos projektą išdavimą.

Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2013-09-03 pateikė pareiškėjai prašymą (t. I, b. l. 63-64) pateikti papildomus paaiškinimus ir dokumentus dėl to ar pridėtose PVM sąskaitose-faktūrose nurodytas avansas mokėtas vykdant Sutartį; įrodymus, patvirtinančius, kad avansinis mokėjimas nebuvo grąžintas pareiškėjui; paaiškinimus dėl elektrinių ir gautų leidimų skaičiaus; paaiškinimus dėl atlikto avansinio mokėjimo sumos atitikimo Sutartyje numatytai sumai; ir kitus susijusius dokumentus.

Komisija 2014-01-24 priėmė sprendimus Nr. 17R-3496, 17R-3497, 17R-3485, 17R-3486, 17R-3487, 17R-3488, 17R-3474, (t. I, b. l. 26-39), kuriais pripažino kompensuotinomis pareiškėjo patirtas išlaidas valstybės rinkliavos už leidimo plėtoti elektros energijos projektą išdavimą, o likusias išlaidas – sumokėtus ir negrąžintus avansinius mokėjimus – pripažino nekompensuotinomis.

Nagrinėjamo ginčo santykių teisinis reglamentavimas aiškintinas sistemiškai, atsižvelgiant į kartu priimtas kitų įstatymų nuostatas. Lietuvos Respublikos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu (toliau – ir AIEĮ) siekiama užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą, ypač atsižvelgiant į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo principus (AIEĮ 1 str. 2 d.). Įstatymų leidėjas, jau priimdamas pirminės redakcijos AIEĮ, akcentavo, kad šiuo įstatymu siekė užtikrinti palankesnes sąlygas subjektams pradėti ir plėtoti ūkinę veiklą (gaminti energiją iš atsinaujinančių išteklių, imtis iniciatyvos plėsti esamus pajėgumus, projektuoti ir statyti naujas jėgaines ir pan.); remti privačias investicijas į atsinaujinančių energijos išteklių eksploatavimą; skatinti smulkaus verslo vystymąsi atsinaujinančių energijos išteklių energetikos srityje, namų ūkių siekius statyti elektrines ir naudoti energiją, pagamintą iš atsinaujinančių energijos išteklių (žr. 2010 m. vasario 18 d. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo projekto aiškinamąjį raštą Nr. XIP-1749). Šie deklaruoti tikslai buvo įgyvendinti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme įtvirtinus inter alia tokias skatinimo priemones kaip fiksuotas tarifas bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas, itin aktualias elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW.

2013-01-17 buvo priimtos AIEĮ pataisos, pagal kurias buvo pakeistas fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas (įsigaliojo 2013-02-01). Iki šių pakeitimų galiojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo šiam subjektui diena (žr. AIEĮ 20 str. 7 d., 2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). 2013-02-01 įsigaliojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą susiejo su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam subjektui diena – buvo įtvirtinta, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos (žr. AIEĮ 20 str. 6 d., 2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija).

Dėl šitų pakeitimų daliai asmenų, kurie pagal AIEĮ buvo gavę leidimus plėtoti saulės elektros energijos gamybos pajėgumą pasikeitė šios veiklos sąlygos ir buvo numatyta galimybė asmenims, kurie šios veiklos nebevykdys, kompensuoti patirtas pagrįstas išlaidas.

Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (kuris buvo priimtas 2013-01-17), 3 straipsnyje numatyta, kad asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo. Šio įstatymo aiškinamajame rašte numatyta, kad jo tikslas – užtikrinti sklandų AIEĮ pakeitimų įgyvendinimą ir darnią tolesnę atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą, siekiama sudaryti sąlygas asmenims, turintiems leidimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių išteklių pajėgumus, sudaryti sąlygas užbaigti pradėtus projektus leidimo išdavimo metu galiojusiomis sąlygomis, kaip numato Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas. Asmenys, turintys leidimus ir nepradėję projektų įgyvendinti, šią galimybę prarastų. Tačiau, kaip numato Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnis, tokiems asmenims būtų atlyginamos išlaidos, susijusios su elektrinės projekto vystymu. Įgyvendinant šias nuostatas buvo sudaryta Komisija, kuri savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013-06-23 nutarimu Nr. 594 patvirtintu Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašu.

Aprašo 23 p. numatyta, kad išlaidos, susijusios su elektrinės projekto plėtojimu, pripažįstamos viešuosius interesus atitinkančių paslaugų išlaidomis (toliau – ir VIAP), todėl interpretuojant ginčo santykiams taikytiną reguliavimą, turi būti atsižvelgiama ir į viešąjį interesą, poreikį efektyviai naudoti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas.

Apibendrinant, ginčo teisinius santykius reguliuojančiu teisiniu reglamentavimu yra siekiama inter alia skatinti atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, o išlaidų kompensavimo galimybę nustatančiomis teisės aktų nuostatomis – atlyginti dalį pagrįstų praradimų, kuriuos dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo patyrė asmenys, siekę plėtoti atsinaujinančių išteklių energijos gamybą. Kadangi šis kompensavimas sietinas su viešuoju interesu, nustatant kompensuotinų išlaidų dydį, inter alia atsižvelgtina į patirtų išlaidų būtinumą ir proporcingumą.

Pažymėtina, kad AIEĮ pakeitimai Lietuvos Respublikos Seime inicijuoti 2012 m. gruodžio mėnesį. Lietuvos Respublikos Seimo aplinkos apsaugos komiteto 2012-12-05 posėdyje (protokolo Nr. 107-P-46(3)) buvo svarstytas klausimas dėl elektros energijos, pagamintos naudojant saulės energiją supirkimo tarifų ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų tikslinio naudojimo bei atsinaujinančių išteklių energetikos įtakos elektros energijos kainai. Šiuo klausimu nutarta pasiūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei artimiausiu metu pateikti Seimui svarstyti AIEĮ projektą, kuriame būtų patikslintos įstatymo nuostatos, dėl kurių iškilo problemos jo įgyvendinimo metu. Po derinimo Vyriausybėje, Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Lietuvos Respublikos Seime buvo pateiktas 2013-01-15, o priimtas – 2013-01-17.

Kaip buvo minėta, pareiškėjo pateiktame mokėjimo nurodyme pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas prašomas kompensuoti lėšas 338800 Lt apmokėjo 2012-12-12 (t. I, b. l. 59). Pardavėjas pareiškėjui 2013-01-31 išrašė PVM sąskaitą-faktūrą (serija ITP Nr. 051668) (t. II, b. l. 17).

Sutarties 4.3 punktu pareiškėjas įsipareigojo sumokėti Pardavėjui 40 proc. nuo kiekvienos pradėtos statyti saulės elektrinės kainos per 10 (dešimt) dienų nuo įrangos užsakymo dienos. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.5 str. nurodyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Taip pat CK 6.200 str. nustatyta, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis, sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu. Pareiškėjas yra komercinę veiklą vykdantis subjektas, kuriam taikomi šie aukštesni apdairumo standartai. Laikydamasis šių principų, o ypač, vykdydamas prievolinių santykių šalių bendradarbiavimo pareigą, veikdamas rūpestingai, pareiškėjas galėjo ir turėjo numatyti, kad ginčo santykių reglamentavimas gali būti koreguojamas ir veiklos sąlygos gali keistis. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas galėjo ir turėjo imtis priemonių, kad Sutartyje numatyta įranga nebūtų užsakoma ir, atitinkamai, nebūtų patiriami neproporcingi nuostoliai.

Šiuo atveju Sutartis buvo sudaryta 2012-07-18, o minėti avansiniai mokėjimai buvo atlikti, tuo metu, kai buvo galima numatyti, jog veiklos sąlygos pagal teisinį reglamentavimą bus keičiamos. PVM sąskaita faktūra pareiškėjui buvo išrašyta 2013-01-31, jau priėmus teisinio reguliavimo pakeitimus, kurie Susitarime nutraukti Sutartį nurodyti kaip sudaryti šį Susitarimą paskatinusi priežastis. Taip pat Susitarimu pareiškėjas sutiko, kad Pardavėjas negrąžins sumokėtų avansinių mokėjimų. Pareiškėjas nei Komisijai, nei teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis dėjo protingai intensyvias pastangas susigražinti ginčo išlaidas. Taip pat, nors avansiniais mokėjimais apmokėjo didelę dalį visos ginčo jėgainių įrengimo kainos, pareiškėjas nepateikė įrodymų apie įvykdytą prekių, įrangos įsigijimą, kad buvo realiai atlikti Sutartyje numatyti darbai ar proporcinga jų dalis. Teismo nuomone, byloje neįrodyta, kad pareiškėjo atlikti avansiniai mokėjimai buvo proporcingi kitos Sutarties šalies įvykdytiems sutartiniams įsipareigojimams.

Nagrinėjamu atveju vien AIEĮ pakeitimais, dėl kurių yra numatyta kompensavimo galimybė, nebuvo visiškai atimta galimybė gauti finansavimą. Kaip buvo minėta, dėl šių pakeitimų pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas – jis susietas su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam subjektui diena – buvo įtvirtinta, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos (žr. AIEĮ 20 str. 6 d. (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija). Gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas iki šių tarifų įsigaliojimo dienos, taikomas 2012-02-06 VKEKK nutarimu Nr. 03-23 nustatytas 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas. 2013-02-28 Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu Nr. 03-58 nustatytas 0,69 Lt (be PVM) tarifas. Kadangi pareiškėjas nebuvo gavęs leidimo gaminti elektros energiją iki nustatyto termino, jo pagamintai energijai nebegalėjo būti taikomas iki šios dienos priimtas didesnis 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas, tačiau elektros energija iš jo vis tiek galėjo būti superkama.

Taip pat pažymėtina, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, teismo kompetencija nepriskirtina vertinti ginčijamų administracinių aktų bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Todėl teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus vertinimus, iš esmės apsiriboja patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją, Komisija nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi atitinkamų procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčo sprendimas. Šiuo atveju byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad egzistuoja pagrindas pripažinti skundžiamų aktų neatitikimą šiems reikalavimams ir juos panaikinti.

Apibendrinant, šioje byloje reikšminga tai, kad ginčo santykių reglamentavimo tikslai yra skatinti atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, atlyginti dalį pagrįstų praradimų, kuriuos dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo patyrė asmenys, siekę plėtoti atsinaujinančių išteklių energijos gamybą, kartu užtikrinant viešuosius interesus atitinkančių poreikių lėšų panaudojimo efektyvumą. Atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjo patirtos išlaidos nebuvo pagrįstos, laikydamasis adekvačių apdairumo standartų, jis turėjo galimybę šių išlaidų išvengti; pareiškėjas turėjo galimybę tęsti saulės elektros energetikos plėtojimą, ši veikla nebuvo akivaizdžiai praradusi ekonominę prasmę. Skundžiamuose aktuose pareiškėjo nurodytos išlaidos pagrįstai pripažintos nekompensuotinomis, pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių juose nustatytų aplinkybių teisingumą, Komisija veikė savo diskrecijos ribose, jos veikla iš esmės atitiko jos veiklos principus. Pareiškėjas teismui nenurodė duomenų ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių kad priimant skundžiamus sprendimus Komisija būtų veikusi nusižengdama jai suteiktiems įgaliojimams ar diskrecijai, skundžiami sprendimai priimti laikantis nustatytų procedūrinių reikalavimų, iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus. Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimo panaikinti skundžiamus sprendimus ir įpareigoti Komisiją kompensuoti neatlygintą patirtų išlaidų dalies tenkinimas neatitiktų ginčo teisinių santykių reguliavimo tikslų.

Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

Netenkinus pareiškėjo reikalavimų, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (ABTĮ 44 str.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str.1 p., 127 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.