Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Daiva Kazlauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-508-468/12

Teisėjas R. Rainys Teisėja Nijolė Žimkienė Teisminio proceso Nr. 1-17-1-02429-2010-0

2012 m. gegužės 10 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Kazlauskienės, teisėjų Arūno Kisieliaus, Reginos Pocienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 02 29 d. nuosprendžio, kuriuo D. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. laisvės atėmimo bausme 1 metams 6 mėnesiams, pagal BK 214 str. 1 d. laisvės atėmimo bausme 8 mėnesiams, pagal BK 302 str. 1 d. laisvės atėmimo bausme 8 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., bausmės subendrintos, paskiriant galutinę bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., bausmė subendrinta su 2011 10 26 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams. Į paskirtą bausmę įskaitytas laikas, D. T. išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2010 11 23 d. iki 2010 11 25 d.

Minėtu nuosprendžiu nuteistas ir V. D., tačiau jo apeliacinis skundas teisme negautas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. T. nuteistas už tai, kad jis kartu su V. D., veikdami bendrininkų grupe, 2010 10 09 d. nuo 22.20 val. iki 23.20 val. prie „Heaven“ klubo, adresu Justiniškių g. 64, Vilniuje, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, nukentėjusiajam V. J. nugriuvus ant žemės, atvirai pagrobė šio nukentėjusiojo turtą: D. T. jam nuo rankos nuėmė laikrodį „Sekonda“, 390 Lt vertės, iš striukės kišenės ištraukė mobiliojo ryšio telefoną NOKIA 5230 su SIM kortele, 520 Lt vertės, o V. D. iš nukentėjusiojo striukės kišenės ištraukė piniginę, 30 Lt vertės, kurioje buvo 190 Lt, V. J. vardu išduota asmens tapatybės kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) V. J. vardu, automobilio VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimas (duomenys neskelbtini) A. K. vardu, jo techninės apžiūros rezultatų kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), banko Llouds TSB Visa elektroninė mokėjimo kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) V. J. vardu, nuolaidų kortelės, elektroninis bilietas, tokiu būdu pagrobė 1130 Lt vertės svetimą turtą, fizinio asmens dokumentus, neteisėtai įgijo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, po ko svetimus dokumentus ir svetimą elektroninę mokėjimo priemonę V. D. ir D. T. neteisėtai laikė bute, (duomenys neskelbtini), iki 2010 11 23 d., kol kratos metu jie buvo rasti policijos pareigūnų.

Apelianto manymu, byloje nėra nei vieno tiesioginio ir neginčijamo įrodymo, kad D. T. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė išskirtinai nepatikimais, nenuosekliais, prieštaringais bei pastoviai besikeičiančiais kito nuteistojo V. D. parodymais. Skunde pažymima, kad apylinkės teismas ir pats akcentavo V. D. parodymų nevienodumą, prieštaringumą, tačiau visgi nepateikė argumentų, kodėl vienu atveju V. D. parodymais rėmėsi, o kitu – ne. Byloje nesurinkta duomenų, kad jie su V. D. bendrininkavo, veikė susitarę bendrai, duomenų, patvirtinančių pagrobtų daiktų vertę, taip pat duomenų, kad D. T. neteisėtai įgijo ir laikė svetimus asmens dokumentus ir mokėjimo kortelę - nėra. Iš skundžiamo nuosprendžio formuluočių matyti, kad nuteistasis pats privalėjo įrodyti savo kaltumą ir kad jis nepateikė pakankamai savo nekaltumo įrodymų, kas prieštarauja suformuotai teismų praktikai. Be to, apelianto įsitikinimu, visi be išimties byloje esantys parodymai neginčijamai patvirtina, kad jis minėtų nusikalstamų veikų nepadarė. Visos nepašalintos abejonės turi būti vertinamos kaltininko naudai.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad aplinkybė, jog iš pagrobto, V. J. priklausančio telefono, į kurį buvo įdėta D. T. priklausanti SIM kortelė, buvo skambinta jo motinai A. T. ir tėvui S. T., visiškai nepagrindžia fakto, kad tai padarė būtent jis. Teisminio nagrinėjimo metu D. T. paaiškino teismui, kad tą galėjo padaryti V. D., tačiau tokie teiginiai nebuvo paneigti jokia kita bylos medžiaga, nėra nei vieno įrodymo, kad buvo priešingai, o apeliantas neprivalėjo įrodyti savo nekaltumo. Atsižvelgiant į tai, teismo išvada, kad nuteistojo kaltumas grindžiamas tuo, jog V. J. priklausančiame telefone buvo įdėta D. T. priklausanti SIM kortelė ir skambinta jo motinai ir tėvui, yra pagrįsta tik prielaidomis ir spėlionėmis, o ne įrodymais.

Skunde pažymima ir tai, kad bendrininkavimas gali būti inkriminuojamas tik tuo atveju, kai yra įrodomas kaltinamųjų susitarimas bendrai įvykdyti konkrečią nusikalstamą veiką. Šiuo atveju netgi V. D. nenurodė, jog buvo jų susitarimas pagrobti nukentėjusiojo turtą. V. D. parodė, kad po įvykusio žodinio konflikto su nukentėjusiuoju, D. T. pastūmė nukentėjusįjį, jis nukrito ant žolės ir tada D. T. priėjo prie jo, nusegė nuo rankos laikrodį, ištraukė mobiliojo ryšio telefoną. Tik tada V. D. priėjo prie nukentėjusiojo ir iš jo kišenės ištraukė piniginę su asmens dokumentais, mokėjimo kortele ir pinigais. Namo jie grįžo nešdamiesi kiekvienas atskirai tuos daiktus, kuriuos asmeniškai pagrobė. Jokio susitarimo tarp apelianto ir V. D. nebuvo, turtas buvo pagrobtas spontaniškai. Tik dėl įvykusio žodinio konflikto apeliantui susiformavo tyčia pagrobti nukentėjusiojo turtą, o V. D., pamatęs, kad D. T. pagrobė dalį nukentėjusiojo turto, irgi užsinorėjo pagrobti kitą dalį nukentėjusiojo turto. Tai akivaizdžiai parodo, jog jų tyčios pagrobti svetimą turtą susiformavo skirtingu laiku ir jos buvo nukreiptos į skirtingus objektus: apelianto – į laikrodį ir telefoną, V. D. – į piniginę, pinigus, mokėjimo kortelę, asmens dokumentus. Anot nuteistojo, tai, kad, kaip matyti iš V. D. parodymų, jie pinigus pasidalino, D. T. atidavė piniginę su dokumentais ir mokėjimo kortelę, o V. D. – laikrodį, jokios reikšmės kvalifikacijai neturi, tame tarpe ir inkriminuojant bendrininkavimą, kadangi nusikaltimas jau buvo pabaigtas, turtas jau pagrobtas.

Skunde pažymima ir tai, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje neteisingai konstatavo, jog V. J. asmens dokumentai ir mokėjimo kortelė buvo rasti D. T. piniginėje. Apeliantas tvirtina, kad tų daiktų jis tikrai neturėjo savo piniginėje. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tie daiktai kratos metu buvo rasti V. J. arba V. D. priklausančioje piniginėje.

Skunde atkreipiamas dėmesys, kad apylinkės teismas nenustatė tikslios pagrobto turto vertės. Atsižvelgiant į teismų praktiką, teismas jo pagrobto mobiliojo telefono ir laikrodžio kainą turėjo nustatyti pagal jų pirkimo – pardavimo sutartyje nurodytą kainą, kuri, anot apelianto, galimai buvo apie 520 Lt ir 390 Lt, tačiau turėjo sumažinti šią kainą, atsižvelgiant į daugelį kriterijų. Tiek telefonas, tiek laikrodis nebuvo nauji. Iš internetinių skelbimų, pridėtų prie skundo, matyti, kad analogiškų telefonų kainos svyruoja apie 150 Lt, o jie parduodami su pakrovėjais, kurie taip pat turi ekonominę vertę. Apeliantas pagrobė telefoną be pakrovėjo, todėl ir telefono vertė turėjo būti nustatyta mažesnė. Analogiškų laikrodžių kainos svyruoja apie 100 Lt. Taigi teismas privalėjo nustatyti pagrobto turto vertę, atsižvelgdamas ne tik į jo pirkimo kainą, bet ir į natūralų nusidėvėjimą, turto faktinę rinkos kainą nusikaltimo padarymo metu. Apeliantas pažymi, kad telefono ir laikrodžio vertė žymiai mažėja ir dėl moralinio nusidėvėjimo. Apeliantas skunde daro išvada, kad jo pagrobto turto vertė yra tokia: mobiliojo telefono – 150 Lt, laikrodžio – 100 Lt. Visa jo pagrobto turto vertė – 250 Lt. Be to, internetiniuose skelbimuose nurodytos kainos visada sumažėja pirkėjui ir pardavėjui derantis, todėl turto vertė gali būti dar mažesnė. Vertinant pagrobto turto vertę, teismas privalo pagrobtą turtą vertinti pagal mažiausią nustatytą jo vertę, o ne pagal didžiausią ar vidutinę.

Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. T. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą dėl D. T. kaltės, padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Jo veiksmų kvalifikacija pagal BK 178 str. 2 d., 214 str. 1 d., 302 str. 1 d. yra teisinga.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, nuteistasis D. T. savo kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų nepripažįsta ir mano, kad byloje nėra nei vieno tiesioginio ir neginčijamo įrodymo, pagrindžiančio jo kaltę. Toks apelianto manymas yra nepagrįstas. Atvirkščiai, pirmosios instancijos teismo išvados dėl faktinių nusikalstamų veikų aplinkybių pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apygardos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti šio įvykio aplinkybių ir daryti priešingų išvadų.

Analizuojant bylos duomenis matyti, kad D. T. kaltę patvirtina ne tik V. D. parodymai, kaip skunde teigia apeliantas, bet ir kita bylos medžiaga: nukentėjusiojo parodymai, parodymų patikrinimo vietoje, akistatos, kratos, apžiūros protokolai, pareiškimas, policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai ir kita bylos medžiaga.

2010 10 10 d. V. J. kreipėsi į policiją su pareiškimu, kuriame nurodė, kad 2010 10 09 d. laikotarpyje nuo 22.20 val. iki 23.20 val. jis užėjo į naktinę parduotuvę „Naktida“, esančią Justiniškių g., Vilniuje, jį užkalbino nepažįstami vyrai, su kuriais jis vėliau perėjo į kitą gatvės pusę, šalia klubo „Heaven“. Jis gavo kelis smūgius į galvą, atsipeikėjęs pastebėjo, kad dingo laikrodis „Sekonda“, 390 Lt vertės, mobilaus ryšio telefonas Nokia 5230 su SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini), 520 Lt vertės, piniginė, 30 Lt vertės, kurioje buvo asmens tapatybės kortelė, automobilio VW Golf techninės apžiūros talonas, 190 Lt grynųjų pinigų, TSB Loid angliška mokėjimo kortelė, įvairios nuolaidų kortelės, el. bilietas, vairuotojo pažymėjimas (t. 1, b. l. 1).

Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu V. J. patvirtino pareiškime nurodytas įvykio aplinkybes, kad 2010 10 09 d. laikotarpyje nuo 22.20 val. iki 23.20 val. Justiniškių g., Vilniuje jis susitiko nepažįstamus vyrus, su kuriais bendravo, vėliau gavo kelis smūgius iš kojos į galvą. Atsipeikėjęs pamatė, kad minėti jo daiktai buvo dingę (t. 1, b. l. 7).

Bylos nagrinėjimo teisme metu nukentėjusysis parodė, kad tą dieną jis buvo padauginęs alkoholio, jis ėjo į naktinę parduotuvę Justiniškėse ir vėliau jį kažkas užpuolė, daugiau įvykio aplinkybių jis neatsiminė, tačiau pagarsinus jo rašytą pareiškimą policijai, taip pat parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jis patvirtino, kad apiplėšimo faktas buvo, jis galėjo „gauti į galvą“, neturėjo pagrindo išsigalvoti įvykio aplinkybių (t. 4, b. l. 62-63).

Atliekant ikiteisminį tyrimą nustatyta, kad iš karto po plėšimo į pavogtą plėšimo metu mobiliojo ryšio telefoną Nokia 5230 buvo įdėta SIM kortelė, priklausanti D. T. (t. 2, b. l. 34).

Atlikus kratą, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kurį nuomojosi D. T. kartu su V. D., rasta ir paimta su baudžiamąja byla susiję daiktai: juoda piniginė su VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), techninės apžiūros rezultatų kortele, VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimas (duomenys neskelbtini), V. J. vardu išduoti dokumentai: asmens tapatybės kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), banko Llouds TSB Visa mokėjimo kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), išduota V. J. vardu (t. 1, b. l. 82-83).

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu V. D. parodė, kad 2010 10 09 d. apie 23 val. jis kartu su D. T. nuėjo į parduotuvę „Naktidą“, esančia Justiniškių gatvėje, Vilniuje. Kitoje kelio pusėje eidami namo jie susitiko nepažįstamą vyrą, su kuriuo jie šnekėjo, gėrė alų. Vėliau tarp minėto vyro ir D. T. prasidėjo žodinis konfliktas. D. T. kumščiu trenkė vyrui 3 smūgius į galvos sritį, nuo kurių vyras nukrito. D. T. iš vyriškio striukės kišenės ištraukė mobilaus ryšio telefoną „Nokia“, nuo rankos nuėmė laikrodį. V. D. iš vyro striukės vidinės kišenės ištraukė piniginę. Jie paliko vyrą gulėti ir iš karto nuėjo namo. Grįžęs namo D. T. apžiūrėjo pagrobtą telefoną, o po maždaug 3 dienų atidavė V. D. vyriškio laikrodį. Tai buvo laikrodis „Sekonda“, kurį V. D. nešiojo ant rankos iki sulaikymo. Pagrobtoje piniginėje buvo vairuotojo pažymėjimas, asmens tapatybės kortelė, banko kortelė, išduotos to vyro vardu, taip pat moters vardu išduoti automobilio VW Golf dokumentai ir 190 Lt grynais, kuriuos jis su D. pasidalino ir išleido. Minėtus dokumentus ir piniginę D. nusinešė pas save į kambarį, padėjo juos į stalčių prie televizoriaus, kuriame kratos metu būtent ir buvo rasti minėti daiktai. D. T. V. D. sakė, kad pagrobtą mobiliojo ryšio telefoną kažkam pardavė (t. 2, b. l. 28-29).

Parodymų patikrinimo vietoje metu, taip pat akistatos su D. T. metu V. D. dėl esminių įvykio aplinkybių davė analogiškus parodymus, jų nekeitė (t. 2, b. l. 30-35), tik apklausos metu 2011 04 12 d. parodė, kad D. T. ne smūgiavo nukentėjusiajam į galvą, o tik su delnu pastūmė jį ir kadangi jis buvo girtas, nukrito ant žolės ir „atsijungė“ (t. 2., b. l. 53-55). Bylos teisminio nagrinėjimo metu, duodamas parodymus, jis patvirtino, kad D. T. netrenkė nukentėjusiajam, tik pastūmė jį, rankos judesys buvo, tik V. D. negalėjo pasakyti, ar D. T. trenkė nukentėjusiajam į veido sritį (t. 3, b. l. 86-91).

Šios nustatytos aplinkybės paneigia deklaratyvaus pobūdžio apeliacinio skundo teiginį, kad visi be išimties byloje esantys duomenys neginčijamai patvirtina, jog D. T. nusikalstamų veikų nepadarė. Pirmosios instancijos teismo argumentai vertintini kaip pakankami, o bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su V. D., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, nukentėjusiajam V. J. nugriuvus ant žemės, atvirai pagrobė nukentėjusiojo turtą, fizinio asmens dokumentus, neteisėtai įgijo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, po ko svetimus dokumentus ir svetimą elektroninę mokėjimo priemonę neteisėtai laikė bute, esančiame (duomenys neskelbtini), todėl D. T. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 178 str. 2 d., BK 214 str. 1 d. ir 302 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde pabrėžiamas V. D. parodymų nepatikimumas, nenuoseklumas, prieštaringumas, tačiau, kolegijos nuomone, nėra pagrindo abejoti minėtais parodymais. Apygardos teismas sutinka, kad detaliai analizuojant nuteistojo V. D. parodymus, duotus viso proceso metu, galima išskirti tam tikrus neatitikimus dėl įvykio detalių: ikiteisminio tyrimo metu V. D. parodė, jog D. T. trenkė nukentėjusiajam į galvos sritį 3 smūgius, vėliau poziciją pakeitė parodydamas, kad D. T. ne smūgiavo nukentėjusiajam į galvą, o tik su delnu pastūmė jį, tačiau tokie neatitikimai nesuteikia pagrindo laikyti minėtus parodymus nepatikimais. V. D. parodymai dėl esminių bylos aplinkybių viso proceso metu buvo nuoseklūs, o ne prieštaraujantys, kaip teigiama apeliaciniame skunde. Pažymėtina, kad tokie parodymų neatitikimai galėjo būti nulemti ilgo laikotarpio, praėjusio po nusikalstamos veikos padarymo (incidentas įvyko 2010 10 09 d., 2011 04 12 d. apklausos metu duodamas parodymus V. D. nurodė kitokias aplinkybes dėl fizinio smurto panaudojimo). Be to, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas aptarė minėtą aplinkybę ir padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas smurtas, todėl tai neturi reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui.

Atmetamas ir tas nuteistojo argumentas, kad iš skundžiamo nuosprendžio formuluočių matyti, jog pats D. T. privalėjo įrodyti savo nekaltumą, nepateikė pakankamai savo nekaltumo įrodymų. Kolegijos nuomone, šis argumentas yra deklaratyvaus pobūdžio ir visiškai nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis.

Apeliantas skunde nurodo, kad, jo manymu, byloje nesurinkta duomenų, kad jie su V. D. bendrininkavo, veikė susitarę bendrai, tačiau toks nuteistojo argumentas taip pat atmetamas kaip nepagrįstas.

Bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika įvykdoma bendromis kelių asmenų pastangomis. Būtinas bet kurios bendrininkavimo formos požymis yra kaltininkų tarpusavio susitarimas. Susitarimas dėl nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.) – ir gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Taigi, kvalifikuojant nusikalstamą veiką, kaip padarytą bendrininkų grupės, būtina konstatuoti, kad tarp asmenų buvo susitarimas ją įvykdyti, tačiau šis susitarimas nebūtinai turi būti išankstinis ar išreikštas kokia nors akivaizdžia forma, taip pat nėra būtina nustatyti, kad kaltininkai buvo pasiskirstę vaidmenimis, kad tarp jų buvo glaudūs ryšiai, ir pan., nes tai nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Tai reiškia, kad veika gali būti pradėta ir spontaniškai. Pripažįstant asmenį bendrininku, būtina nustatyti, kad jo veiksmai yra reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, nes sudaro sąlygas kitų bendrininkų veiksmams ar papildo juos, t. y. jei bendrininkas neatliktų savo veiksmų, bendros nusikalstamos veikos būtų neįmanoma padaryti arba jos padarymas iš esmės pasunkėtų. Nėra būtina, kad kiekvienas bendrininkas įvykdytų visus nusikalstamos veikos sudėtyje numatytus veiksmus. Bendrininku pripažįstamas ir toks asmuo, kuris atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų, jeigu suvokė bendrą sumanymą ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo.

Išnagrinėjęs byloje esančius duomenis, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad D. T. ir V. D. veikė bendrininkų grupe. Jie bendru sutarimu atvirai pagrobė iš nukentėjusiojo turtą, fizinio asmens dokumentus, neteisėtai įgijo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, taip pat svetimus dokumentus ir svetimą elektroninę mokėjimo priemonę neteisėtai laikė. Byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad apeliantas ir V. D. spontaniškai pradėjo nusikalstamą veiką, tačiau abu suprato, kad jų veiksmai - nusikalstami. Pagrobę nukentėjusiojo turtą nuteistieji kartu grįžo namo, apžiūrėjo pagrobtus daiktus, pasidalino piniginėje buvusius pinigus. D. T. mobiliojo ryšio telefoną, piniginę nusinešė į savo kambarį. Po kurio laiko D. T. atidavė V. D. nukentėjusiojo laikrodį. Tai, kad, kaip nurodo apeliantas skunde, pagrobtus daiktus jie nešėsi namo kiekvienas atskirai, taip pat kad apeliantas pagrobė laikrodį ir telefoną, o V. D. – piniginę, pinigus, mokėjimo kortelę, asmens dokumentus, neturi reikšmės nustatant bendrininkavimą. Anot nuteistojo, pagrobtų daiktų pasidalinimo faktas jokios reikšmės kvalifikacijai neturi, kadangi nusikaltimas jau buvo pabaigtas, tačiau apygardos teismas nesutinka su tokiais apeliacinio skundo argumentais. Atvirkščiai, minėtos aplinkybės patvirtina buvus susitarimą tarp apelianto ir V. D. Be to, abu nuteistieji, žinodami, kad jų gyvenamoje vietoje laikomas svetimas fizinio asmens dokumentas bei svetima elektroninė mokėjimo priemonė, nesiėmė jokių veiksmų, pasyviai veikė nusikalstamai. Taigi šiuo atveju akivaizdu, kad abu nuteistieji buvo minėtų nusikalstamų veikų dalyviai, todėl apylinkės teismas teisingai įvertino šiuos nuteistųjų veiksmus kaip bendrininkavimą.

Apeliantas nesutinka ir su ta apylinkės teismo išvada, kad jis laikė svetimą mokėjimo kortelę ir kito asmens dokumentus, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, apelianto kaltė šioje dalyje taip pat įrodyta. D. T. nurodo, kad V. D., pagrobęs minėtą piniginę, galėjo padėti ją kambaryje, kuriame miegojo D. T., norėdamas suversti kaltę dėl padaryto nusikaltimo D. T., kad jam nereiktų grąžinti 1500 Lt skolos, tačiau tokie apelianto teiginiai yra nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, deklaratyvaus pobūdžio, todėl apygardos teismo vertintini kaip nuteistojo pasirinkta gynybos versija, kuri yra atmetama. Kaip matyti iš V. D. nuoseklių ir teismo pripažintų patikimais parodymų, nuteistieji, po nusikalstamos veikos grįžę namo, apžiūrinėjo pagrobtus daiktus, juos pasidalino, o piniginę su joje esančiais dokumentais D. T. nusinešė į savo kambarį. Kratos metu svetima elektroninė mokėjimo priemonė ir asmens dokumentai buvo rasti D. T. kambaryje. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad įrodymų visuma patvirtina, jog apeliantas neteisėtai laikė svetimą mokėjimo kortelę ir kito asmens dokumentus.

Apeliaciniame skunde nuteistasis pabrėžia ir tai, kad pagrobto turto vertė skundžiamame nuosprendyje nustatyta neteisingai: nuteistojo manymu, visa jo pagrobto turto vertė turėjo būti nustatyta tokia – 250 Lt. Apylinkės teismas jo pagrobto mobiliojo telefono ir laikrodžio kainą turėjo nustatyti pagal jų pirkimo – pardavimo sutartyje nurodytą kainą, kuri, anot apelianto, galimai buvo apie 520 Lt ir 390 Lt, tačiau turėjo sumažinti šią kainą, atsižvelgiant į daugelį kriterijų: nusidėvėjimą, rinkos kainą, moralinį nusidėvėjimą.

Apygardos teismas konstatuoja, kad apeliaciniame skunde ginčijama nukentėjusiajam priklausančio mobiliojo ryšio telefono ir laikrodžio vertė nustatyta teisingai, o apeliacinio skundo argumentai dėl pagrobto turto vertės yra nepagrįsti. Be to, nukentėjusysis atsisakė savo civilinio ieškinio, byloje nustatytomis aplinkybėmis įrodyta, kad apeliantas D. T. su V. D. padarė nusikaltimą numatytą BK 178 str. 2 d., o esant kvalifikuotai BK 178 str. numatyto nusikaltimo sudėčiai, pavojingesniu būdu pagrobto turto vertė gali būti tiek didesnė, tiek mažesnė nei 3 MGL dydžio suma, todėl ginčijama pagrobto turto vertė esminės reikšmės nusikalstamų veiksmų kvalifikacijai neturi.

Taigi surinkti ir aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, kad D. T. kartu su V. D., veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, nukentėjusiajam V. J. nugriuvus ant žemės, atvirai pagrobė šio nukentėjusiojo turtą: laikrodį, mobiliojo ryšio telefoną, piniginę, kurioje buvo fizinio asmens dokumentai, svetima elektroninė mokėjimo kortelė, kuriuos neteisėtai laikė bute, kol kratos metu jie buvo rasti, t. y. D. T. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 str. 2 d., 214 str. 1 d., 302 str. 1 d. Klausimas dėl pagrobto svetimo turto vertės taip pat išspręstas teisingai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nėra pagrindo nei naikinti, nei keisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 02 29 d. nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

atmesti nuteistojo D. T. apeliacinį skundą.