Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2010-04-02 · Administracinė byla Nr. I-1068-331/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2010-04-02Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-01-11Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2010-04-02
Bylos Nr.
I-1068-331/2010
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00246-2010-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
T. G.
Atsakovas
Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities VPK
Trečiasis asmuo
Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1068-331/2010Proceso Nr. 3-61-3-00246-2010-8Procesinio sprendimo kategorija: 16.5, 74. (S)
SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. balandžio 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas, sekretoriaujant Jūratei Gedaminskienei, dalyvaujant pareiškėjo atstovei Neringai Adomaitienei, atsakovo atstovei Jovitai Gedgaudaitei-Fiodorovienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (toliau ? Vilniaus apskrities VPK), Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities VPK, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau ? Policijos departamentas) dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas T. G. skundu (b. l. 2?4) kreipėsi į teismą, prašydamas solidariai priteisti iš atsakovų Vilniaus apskrities VPK ir Lietuvos valstybės neišmokėtą už priedus ir priemokas darbo užmokesčio dalį 283,36 Lt.

Paaiškino, jog yra Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės 5-ojo būrio vyresnysis patrulis. Nepriemoka susidarė todėl, kad, apskaičiuojant priedus bei priemokas, buvo vadovautasi Valstybės tarnybos įstatymo (toliau ? VTĮ) 23 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyti ribojimai valstybės tarnautojų priedams prie darbo užmokesčio. Be to, VTĮ 25 straipsnyje bei 25 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad priedai skiriami už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, kvalifikacinę klasę, kvalifikacinę kategoriją, laipsnį ar tarnybinį rangą bei mokami tik statutiniams valstybės tarnautojams statutuose nustatyta tvarka, neviršijant 55 procentų pareiginės algos.

Vadovaujantis Konstitucinio teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu, pagal Konstituciją negali būti tokios situacijos, jog valstybės tarnautojui, dirbančiam poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis sąlygomis, atliekant įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, už atliekamą viršijant nustatytą darbo trukmę darbą būtų nemokamas atlyginimas ar šis darbas būtų apmokamas neteisingai. VTĮ bei Statutu nustatytas reguliavimas sudaro prielaidas neišmokėti pareiškėjui priklausančių priemokų už darbą aukščiau minėtomis išskirtinėmis sąlygomis, nukrypstančiomis nuo įprastinio darbo rėžimo. Skirtingai nuo Darbo kodekse (toliau ? DK) įtvirtinto reguliavimo, VTĮ 23 str. 2 d. apriboja galimų priemokų ir priedų sumą iki 70 procentų pareiginės algos. Ir nors valstybės tarnautojams gali būti nustatomas specialus teisinis reguliavimas, pažymi, kad toks reguliavimas privalo atitikti teisingumo, protingumo, proporcingumo principus. Remiasi 2009-12-11 Konstitucinio teismo nutarimu, pagal kurį VTĮ skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai.

Per teismo posėdį pareiškėjo atstovė Neringa Adomaitienė prašė skundą tenkinti jame išdėstytais argumentais.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus apskrities VPK su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimuose (b. l. 18?20, 30?32) paaiškino, kad atsakovas, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, pareiškėjui pagrįstai taikė Įstatymo 23 str. 2 d. Teigė, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamas šio teisės akto nekonstitucingumu. Laiko, kad atsakovas veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Pareiškėjui apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais ir jie turi būti taikomi tol, kol Konstitucinis Teismas nekonstatuos, kad jie prieštarauja Konstitucijai. Taigi, atsakovės veiksmuose nėra jokių neteisėtų veiksmų ir kaltės. Pažymėjo, kad Lietuvoje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, reiškianti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia yra nukreipta į ateitį, tuo tarpu, praeityje susiklosčiusių teisinių santykių šiais nutarimais pakeisti negalima. Įvertinus tai, kad atsakovo sprendimai, kuriais pareiškėjui buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo, daro išvadą, kad šie sprendimai atitiko tuo metu galiojančių teisės aktų (Įstatymo ir Statuto) nuostatas.

Vilniaus apskrities VPK nėra tinkamas atsakovas šioje byloje, nes pareiškėjui atlyginimą nagrinėjamu laikotarpiu mokėjo iš tų lėšų, kurias skyrė valstybės įgaliotos institucijos, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteistina tik iš Lietuvos valstybės. Tokia pozicija išreikšta ir LVAT 2010-01-19 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-143-61-10. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu kasmet yra patvirtinami Vilniaus apskrities VPK skiriami asignavimai, tarp jų ? išlaidoms (atskirai darbo užmokesčiui) ir turtui įsigyti. Vilniaus apskrities VPK būdamas asignavimų valdytojas, yra įpareigojamas naudoti jam skirtus biudžeto asignavimus pagal nustatytą paskirtį. LR biudžeto sandaros įstatymo 27 str. 1 d. numatyta, kad valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė. Mano, kad vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje turi būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Tai, kad tokio pobūdžio bylose turi būti traukiama atsakovu Lietuvos valstybė patvirtina ir LVAT 2009-12-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1285/2009.

Teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš

Vilniaus apskrities VPK, jis tuo pačiu turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo skirti tam reikalingus

asignavimus. Atkreiptinas dėmesys, kad 2010-01-07 Policijos departamentas raštu Nr. 5-S-93

informavo, kad „tol kol nebus priimti specialūs teisės aktai ir skirtos tikslinės lėšos, policijos įstaigos

neturi pagrindo mokėti policijos pareigūnams priklausančių išmokų“, todėl tokių išmokų priteisimo

atveju, policijos įstaiga šias sumas dengtų iš darbo užmokesčio fondo lėšų, dėl ko susidarytų dar

didesnis lėšų trūkumas galintis sąlygoti paties pareiškėjo bei kitų įstaigos darbuotojų atlyginimų

išmokėjimo klausimą. Be to, pareiškėjas prašo priteisti dalį lėšų, kurios buvo grąžintos už 2006 m. dirbtus viršvalandžius (55,97 Lt). Šioje skundo dalyje pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą. Be to pareiškėjas prašo priteisti dalį lėšų, kurios 2008 metų rugsėjo mėnesį buvo grąžintos bei atskaitytos už 2006 m. pirmame ketvirtyje 70 proc. ribojimo – viso 74,31 Lt. Mano, kad ir šioje skundo dalyje pareiškėjas irgi yra praleidęs ieškinio senaties terminą.

Atsiliepimas

Per teismo posėdį atsakovo atstovė Jovita Gedgaudaitė Fiodorovienė prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime išdėstytais argumentais.

Trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, jam apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta laiku ir tinkamai, todėl nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas i š dalies .

Šioje byloje ginčas kilęs dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjui, viso – 283,36 Lt, kuris susidarė laikotarpiu nuo 2006-04-01 iki 2008-12-31, kai atsakovas nemokėjo jam priedų ir priemokų už viršvalandžius darbe.

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo (toliau ? Įstatymo) VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis Įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas T. G. yra Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės 5-ojo būrio vyresnysis patrulis ir laikotarpiu nuo 2006-04-01 iki 2008-12-31 jam dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už darbą nesumokėjo viso – 283,36 Lt (b. l. 5?11). Už 2006 m. balandžio mėn. ? 55,97 Lt, už 2007 m. I ketv. – 11,66 Lt, už 2007 m. II ketv. – 61,18 Lt, už 2007 m. vasario mėn. ? 8,49 Lt, už 2007 m. kovo mėn. ? 29,39 Lt, už 2007 m. gegužės mėn. ? 11,55 Lt, už 2007 m. birželio mėn. ? 30,81 Lt, už 2006 m. I ketv. ? 74,31 Lt, tačiau ši suma susidarė 2008 m. rugsėjo mėn.

Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas jam buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį.

Įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01 buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai; priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą Valstybės tarnybos 23 straipsnyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbas ir budėjimas, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. KT pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, KT konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Toks Konstitucinio teismo aiškinimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas iki šiol už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams.

Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarime analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucijos 23 straipsnis). Šiame nutarime Konstitucinis teismas taip pat pažymėjo, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu.

LVAT 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 pasisakė, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Be to, minėtoje byloje LVAT nurodė, kad tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. LVAT 2004-12-30 nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-1054/2004 konstatuota, kad „už darbą yra atlyginama iš valstybės biudžeto. Todėl valstybės biudžete turėjo būti numatytos lėšos, patenkinančios pareiškėjų darbo užmokesčio poreikį. Jeigu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos valstybės tarnautojams atsidurti skirtingoje teisinėje padėtyje ir skirta mažiau lėšų darbo užmokesčiui, negu priklauso pagal Įstatymus arba jais remiantis išteistus kitus teisės aktus, teismas turėjo svarstyti ne tik Muitinės departamento atsakomybės, bet ir Valstybės patraukimo atsakovu šioje administracinėje byloje klausimą. Tokia teisė teismui yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnyje“.

Pareiškėjas skunde be Vilniaus apskrities VPK, atsakove taip pat nurodo Lietuvos valstybę. Pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susiję su Vilniaus apskrities VPK, tai yra subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus. Todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Valstybė galėtų būti tinkamų atsakovu byloje, jeigu pareiškėjas formuluodamas savo reikalavimus prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais, tuo tarpu pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl atsakovu yra tiesioginis pareiškėjo darbdavys, t. y. Vilniaus apskrities VPK.

Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos darbo kodekse. Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Pažymėtina, kad Darbo kodekso 297 straipsnio l dalis, kuri nustato sutrumpintą (1 mėnesio) ieškinio senaties terminą ginčams dėl darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo, šios kategorijos bylose yra netaikytina, nes valstybės tarnautojo tarnyba dėl savo specifikos ? nebuvimas darbo sutarties ir dvišalio susitarimo dėl darbo apmokėjimo sąlygų ? nepatenka į Darbo kodekso 120 straipsnio 3 dalies reguliavimo sferą. Taigi, valstybės tarnautojo reikalavimui dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas trejų metų senaties terminas.

Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų sprendimai administracinėse bylose Nr. A12-219/2004; A1-638/2005).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį pareiškėjams turi būti priteisiama nesumokėto atlyginimo dalis, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009 ir kt). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi Darbo Kodekso 298 straipsniu imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais kalendoriniais metais.

Pareiškėjas prašo priteisti viso 283,36 Lt. Atskaitymus nuo pareiškėjo darbo užmokesčio patvirtina pateikti atsiskaitymo lapeliai. Juose nurodytos sumos (su minuso ženklu) atitinka pareiškėjo skunde nurodytas sumas, t. y. ginčo dėl nurodytų sumų nėra. Atsakovas taip pat sutinka, kad pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio suma nurodyta teisingai. Tačiau atsakovas nepripažįsta dalies lėšų, t. y. lėšų, kurios buvo atskaitytos (neišmokėtos) 2006 m. ? viso 55,97 Lt ir dalies lėšų, kurios 2008 m. rugsėjo mėn. buvo grąžintos bei atskaitytos už 2006 m. I ketv. ? viso 74,31 Lt.

Teismas su tokiu atsakovo argumentu iš dalies sutinka ir atsižvelgęs į teismų praktiką bei teisės aktų nuostatas, daro išvadą, kad skundo dalyje, dėl lėšų, kurios buvo atskaitytos 2006 m. ? viso 55,97 Lt pareiškėjas yra praleidęs senaties terminą skundui paduoti, todėl šioje dalyje administracinė byla nutrauktina, o dėl dalies lėšų, kurios 2008 m. rugsėjo mėn. buvo grąžintos bei atskaitytos už 2006 m. I ketv. ? viso 74,31 Lt, teismas šioje dalyje skundą tenkina, kadangi išanalizavus suvestinį atsiskaitymo lapelį už 2008-01-200812 N.10-F2-152B/2010-01-12 matyti, kad būtent 2008 m. rugsėjo mėnesį susidarė 74,31 Lt nepriemoka (b. l. 9).

Byloje reikalavimas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies, t. y. 227, 39 Lt (283,36 Lt -55,97 Lt = 227,39 Lt) priteisimo pateiktas nepraleidus senaties terminų, o tai, kaip minėta, yra ta sąlyga, kuri įgalina ginčijamus atsakovo sprendimus dėl ne viso darbo užmokesčio išmokėjimo laikyti neįvykdytais Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Prašomas atlyginti periodas už 2007 m. ir 2008 m. neviršija 3 metų (Darbo kodekso 298 str.). Įvertinęs teisės aktų normas ir nustatytas bylos aplinkybes teismas daro išvadą, kad skundas tenkintinas ir pareiškėjui priteisiama už 3 metų laikotarpį dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo viso ? 227,39 Lt.

Atsakovas Vilniaus apskrities VPK atsiliepime nurodo, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo skirti tam reikalingus asignavimus, tačiau pareiškėjas skunde tokio reikalavimo – įpareigoti skirti reikalingus asignavimus – nepareiškė, atitinkamai nėra jokio pagrindo dėl jo pasisakyti.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85?87 str., 88 str. 4 p., 101 str. 1 d. 6 p., 127 str., 129 str.,

nusprendė:

T. G. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti T. G. iš atsakovo Vilniaus apskrities VPK 227,39 Lt (du šimtus dvidešimt septynis litus ir trisdešimt devynis centus) neišmokėto darbo užmokesčio.

Skundo dalyje, dėl lėšų, kurios buvo atskaitytos 2006 m. ? viso 55,97 Lt administracinę bylą nutraukti.

Kitoje dalyje pareiškėjo T. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Henrikas Sadauskas