Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos D. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos D. P. pareiškimą dėl buto ir ūkinio pastato valdymo nuosavybės teise nustatymo, suinteresuoti asmenys A. U., Ukmergės rajono savivaldybės administracija, valstybės įmonė Turto bankas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja D. P. kreipėsi į teismą, prašydama patvirtinti juridinę reikšmę turintį faktą, kad L. U. nuosavybės teise valdė butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį adresu (duomenys neskelbtini) ir ūkinį pagalbinį pastatą (sandėlį) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), kuriuos pareiškėja paveldėjo po L. U. mirties.

2. Nurodė, kad L. U. nuosavybės teise valdė minėtą turtą, bute buvo deklaruota jo gyvenamoji vieta, faktiškai jame gyveno apie 38 metus. Pažymėjo, jog minėtas turtas nebuvo įregistruotas palikėjo vardu Nekilnojamojo turto registre, o kitų dokumentų, kurie galėtų patvirtinti palikėjo nuosavybės teise valdyto turto nuosavybės teises, pareiškėja neturi, dėl ko negali visa apimti disponuoti nekilnojamuoju turtu bei įregistruoti nuosavybės teises į paveldėtą turtą savo vardu.

3. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas pateikė savarankiškus reikalavimus, kuriais prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu, kad ginčo turtas yra valstybės – Lietuvos Respublikos – nuosavybė.

4. Nurodė, kad suinteresuotas asmuo siekdamas nustatyti šio buto savininkus rinko informaciją bei dokumentus iš BĮ Ukmergės rajono savivaldybės administracijos, UAB „Ukmergės butų ūkis“, Vilniaus regioninio valstybės archyvo, tačiau negauta jokių įrodymų apie įvykusį privatizavimo sandorį (sudaryta privatizavimo sutartį). Pastebėjo, kad nors BĮ Ukmergės rajono savivaldybės administracija pateikė Draugystės kolūkio 1992 m. rugsėjo 21 d. įsakymą, kuriuo L. U. buvo leista privatizuoti butą su priklausiniu, mokėjimo pranešimą, bet archyvuose nėra mokėjimo dokumentų ar privatizavimo sutarties. šiuo atveju butas su sandėliu buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektas ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, todėl jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise.

5. Suinteresuotas asmuo BĮ Ukmergės rajono savivaldybės administracija atsiliepime prašė priimti sprendimą teismo nuožiūra. Pažymėjo, jog ginčo turtas nėra ir nebuvo Ukmergės rajono savivaldybės nuosavybė, nėra įtrauktas į savivaldybės turto apskaitą, taip pat nėra duomenų apie tai, kad šis turtas buvo perduotas savivaldybei kaip valstybės turtas.

6. Pareiškėja su savarankiškais trečiojo asmens reikalavimais nesutiko, prašė juos atmesti. Suinteresuotas asmuo A. U. atsiliepimuose nurodė, kad sutinka su pareiškimu, nesutinka su savarankiškais reikalavimais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2025 m. rugsėjo 15 d. sprendimu pareiškėjos D. P. pareiškimą atmetė; VĮ Turto banko savarankiškus reikalavimus tenkino – nustatė daikto valdymo nuosavybės teise juridinę reikšmę turintį faktą daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu, kad butas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis adresu (duomenys neskelbtini) ir ūkinis pagalbinis pastatas (sandėlis), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra valstybės – Lietuvos Respublikos – nuosavybė.

8. Teismas nustatė, kad butas ir ūkinis pastatas buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės objektai. Pagal 1964 m. CK 97–98 straipsnius visa viešoji (valstybinė) nuosavybė priklausė valstybei. Nurodė, jog galioja prezumpcija, kad viešosios nuosavybės objektai laikomi valstybės nuosavybe, jeigu neįrodyta, jog jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybei ar privatizuoti.

9. Teismas pripažino, kad privatizavimo procedūra buvo pradėta (mokėjimai, inventorizacija, mokėjimo pranešimas). Nurodė, kad esminio privatizavimo fakto nėra: nesudaryta notarinė buto pirkimo – pardavimo sutartis, kuri pagal Butų privatizavimo įstatymą buvo privaloma; archyvuose privatizavimo sutarties nerasta; nėra duomenų, kad procedūra buvo užbaigta įstatymo nustatyta tvarka. Todėl mokėjimų faktas nesukuria nuosavybės teisės.

10. Teismas pasisakydamas dėl Butų privatizavimo įstatymo taikymo, nurodė, kad jis nesuteikė absoliučios teisės privatizuoti bet kurį butą; nustatė aiškias sąlygas ir procedūrą, kuri turi būti visiškai įvykdyta. Kad būtų įgyta nuosavybė, būtina: tinkamas privatizavimo objektas; teisę turintis subjektas; valios išreiškimas ir procedūros užbaigimas. Šiuo atveju trečioji sąlyga neįvykdyta. Nurodė, jog ilgalaikis gyvenimas bute, jo priežiūra ar komunalinių mokesčių mokėjimas nepakeičia nuosavybės teisinio statuso bei neįrodo nuosavybės teisės įgijimo, kai ji turėjo būti įgyta tik įstatymo nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, kad neprivatizuoti butai galėjo būti perduodami savivaldybėms tik pagal perdavimo – priėmimo aktus. Jokių duomenų apie tokį perdavimą nėra, todėl turtas neperėjo nei savivaldybei, nei privatiems asmenims.

11. Teismas darė išvadą, jog šiuo atveju byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad aptariamas nekilnojamasis turtas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės teisės objektai, valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti privačių asmenų nuosavybėn, įstatymų nustatyta tvarka nebuvo perduoti savivaldybės nuosavybėn, todėl jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise. Nurodė, jog ištyręs įrodymų visumą, teismas daro išvadą, jog suinteresuotas asmuo negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti šio turto nuosavybės teises valstybei patvirtinančių dokumentų, todėl yra pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu, kad ginčo turtas, yra valstybės – Lietuvos Respublikos – nuosavybė, o pareiškėjos pareiškimą dėl buto ir ūkinio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12. Pareiškėja D. P. prašė panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismas 2025 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti, o VĮ Turto banko savarankišką reikalavimą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Teismas pažeidė CPK 178 ir 185 straipsnius, nes neįvertino visų reikšmingų įrodymų jų visumoje, nepašalino kilusių abejonių dėl faktinių aplinkybių ir nepagrindė, kodėl vieni įrodymai laikomi patikimais, o kiti – atmetami. Nesutinkama su teismo išvada, kad ginčo butas ir ūkinis pastatas nebuvo privatizuoti, kadangi teismas fragmentiškai ir formaliai vertino byloje esančius įrodymus. Byloje pateikti dokumentai (mokėjimo pranešimai, apmokėjimo kvitai, inventorizacijos dokumentai, kolūkio administracijos sprendimai) patvirtina, kad privatizavimo procedūra buvo realiai įvykdyta, o ne vien pradėta. Teismas nepagrįstai sutapatino privatizavimo sutarties neišlikimą archyvuose su jos nesudarymu, nors tokia išvada nėra pagrįsta jokiais tiesioginiais įrodymais. Taip pat nepagrįstai perkėlė visą įrodinėjimo naštą pareiškėjai, nors pagal kasacinio teismo praktiką būtent valstybė, teigdama, jog konkretus turtas priklauso jai, turi aktyviai įrodyti nuosavybės teisės atsiradimo ir išlikimo pagrindus. Šiuo atveju valstybė rėmėsi vien privatizavimo dokumentų nebuvimu archyvuose, kas savaime neįrodo, jog turtas nebuvo teisėtai perleistas privačiam asmeniui.

12.2. Teismas pernelyg siaurai ir formaliai aiškino Butų privatizavimo įstatymo nuostatas, nepagrįstai absoliutindamas notarinės pirkimo – pardavimo sutarties buvimą kaip vienintelę galimą nuosavybės teisės atsiradimo sąlygą. Pereinamuoju laikotarpiu privatizavimo procesai dažnai buvo vykdomi supaprastinta tvarka, o valstybės institucijų neveikimas ar dokumentų neišsaugojimas negali būti perkeltas privačiam asmeniui kaip neigiamos pasekmės. Teismas visiškai nevertino teisėtų lūkesčių principo, nors L. U. ginčo butą valdė, naudojo ir prižiūrėjo kelis dešimtmečius, buvo laikomas jo savininku tiek vietos bendruomenės, tiek viešųjų institucijų akyse. Valstybės institucijos ilgą laiką neginčijo nuosavybės, o toks valstybės pasyvumas sukūrė pagrįstą asmens įsitikinimą, kad turtas priklauso jam teisėtai. Staigus priešingos pozicijos suformavimas pažeidžia teisinio tikrumo ir proporcingumo principus. Nuolatinis gyvenimas, investicijos į turtą, mokesčių ir komunalinių paslaugų apmokėjimas, taip pat turto deklaravimas viešuosiuose registruose patvirtina valdymą kaip savininko, kuris turi būti vertinamas kompleksiškai kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, o ne izoliuotai atmestas.

12.3. Teismas be pakankamo faktinio ir teisinio pagrindo nustatė juridinį faktą, jog ginčo turtas priklauso valstybei, nors nėra duomenų apie jo perdavimą savivaldybei; nėra valstybės valdymo, disponavimo ar naudojimo požymių; valstybė ilgą laiką nesiėmė jokių veiksmų, būdingų savininkui. Toks juridinio fakto nustatymas, pareiškėjos vertinimu, iš esmės prilygsta nuosavybės paėmimui be kompensacijos, kas prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems nuosavybės neliečiamumo principams.

13. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutiko, atsiliepime į apeliacinį skundą prašė skundą atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismas 2025 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

14. Atsiliepime iš esmės atkartojo pirmosios intencijos teismui teikiamuose savarankiškuose reikalavimuose nurodytus argumentus, papildomai nurodė, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, kad nėra įrodymų apie ginčo turto privatizavimą – archyvuose nėra mokėjimo dokumentų ar privatizavimo sutarties. Apeliacinio skundo teiginiai, kad „sutartis prarasta“ vertintina kritiškai – privatizavimo sutartis, kaip bet kuris kitas sandoris, turėjo būti rengiama dviem egzemplioriais kiekvienai šaliai, todėl jei nebūtų išsaugotas L. U. sutarties egzempliorius, būtų išlikęs antrasis egzempliorius archyvuose.

15. Suinteresuotas asmuo A. U. atsiliepime prašė pareiškimą tenkinti, o VĮ Turto banko savarankišką reikalavimą atmesti. Iš esmės sutiko su pareiškėjos atskirajame skunde nurodytais argumentais.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.), todėl pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas byloje nėra.

17. Nagrinėjamos bylos apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjos prašymas dėl juridinę reikšmę turintį faktą turinčio fakto (valdymo nuosavybės teise) ir patenkintas trečiojo asmens savarankiškas reikalavimas – dėl turto pripažinimo valstybės nuosavybe, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

18. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir išaiškino faktines bylos aplinkybes, todėl netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias butų privatizavimą. Nepagrįstai konstatavo, kad L. U. įstatymų nustatyta tvarka neįgijo ginčo turto ir nepagrįstai šį turtą pripažino valstybės nuosavybe. Apeliacinės instancijos teismas turi pagrindo sutikti su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl netaikė materialinės teisės normų, kurias turėjo taikyti.

19. Byloje nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini) bei ūkinis statinys (sandėlis) nėra registruoti Nekilnojamojo turto registre. L. U. ginčo bute gyveno daugiau kaip 38 metus. UAB „Ukmergės butų ūkis“ 2023 m. balandžio 25 d. pranešime nurodyta, kad nuosavybės teisės į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), neregistruotos. Jų žiniomis šiame bute niekas negyvena, jo neprižiūri, todėl laikytina, kad buto savininko nėra arba jis nėra žinomas. Lietuvos Respublikos Ukmergės rajono 1–asis notaro biuras (duomenys neskelbtini) išdavė liudijimą, kuriame yra nurodyta, kad D. P. gavo asmeninės nuosavybės teise dovanų paveldėjimo teises (duomenys neskelbtini) mirus L. U..

20. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėja neįrodė, jog L. U. įgijo ginčo turtą pagal Butų privatizavimo įstatymą, nes nėra notarinės pirkimo – pardavimo sutarties, ir laikė, jog pagal 1964 m. CK 97, 98 straipsnius valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto savininkė.

21. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos ir suinteresuotų asmenų nurodomo nekilnojamojo turto – gyvenamojo buto ir sandėlio pirkimo – pardavimo notarinės sutarties pareiškėja neturi. Tačiau, aukščiau minėtuose Ukmergės r. sav. Pabaisko seniūnijos raštuose yra nurodyta, kad ginčo bute, pagal turimas namų ūkių knygas gyveno L. ir D. U. šeima, o butas ir sandėlis nuosavybės teise priklausė L. U. Byloje nėra konkrečios turto įsigijimo (pirkimo – pardavimo ar kt.) sutarties, todėl nagrinėjamu atveju esminis byloje spręstinas klausimas – nustatyti ginčo turto teisinį statusą, t. y. kam priklausė ginčo gyvenamasis namas su priklausiniais, kai L. U. pradėjo jį valdyti, ar šis turtas galėjo būti jo įgytas pirkimo – pardavimo, nuosavybės teisės įgyjamosios senaties ar kitu būdu.

22. Byloje yra pateiktas Vilniaus regioninio valstybės archyvo 2024 m. birželio 17 d. raštas, kuriame nurodyta, kad L. U. ar D. U. buto su ūkiniais pastatais (duomenys neskelbtini)1992–1995 m. pirkimo – pardavimo (privatizavimo) sutartis Ukmergės rajono Pabaisko apylinkės tarybos ir viršaičio 1992–1995 m. dokumentuose nerasta. Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Pabaisko seniūnijos 2012 m. vasario 14 d. rašte Nr. VĮ Registrų centrui nurodyta, jog pagal (duomenys neskelbtini) Butas ir ūkinis pastatas nuosavybės teise priklauso L. U.. L. U. nuo 2012 m. kovo 26 d. ginčo bute buvo deklaravęs gyvenamąją vietą. Be to, l. U.2012 m. vasario 12 d, sudarė sutartį Nr. SK-396 dėl buto ir sandėlio kadastro darbų atlikimo. Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Pabaisko seniūnijos 2022 m. gruodžio 16 d. rašte yra nurodyta, kad bute, kuriam vėliau suteiktas adresas (duomenys neskelbtini), pagal turimas namų ūkių knygas 1998–2002 metais jau gyveno L. ir D. U. šeima. D. U. mirusi. L. U. 2011 metais buvo pradėjęs tvarkyti nuosavybės dokumentus. Faktiškai bute šiuo metu gyvena A. U.. L. U. dėl sveikatos būklės apgyvendintas (duomenys neskelbtini) socialinės globos namuose. Be to, nerasti daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), visų butų privatizavimo dokumentai. L. U. 1992 m. rugsėjo 25 d. su Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcija sudarė Dvaro teritorijos, kurioje yra gyvenamasis namas, buto sutartį Nr. 234, kurioje jis, kaip pirkėjas įsipareigojo tinkamai (pagal paveldosaugos reikalavimus) prižiūrėti butą, namą, kuriame yra butas, aplinką.

23. Pirmosios instancijos teismas iš viso nepasisakė dėl šių aplinkybių ir konstatavo, kad visas turtas, visa viešoji (valstybinė) nuosavybė pagal 1964 m. CK 97–98 straipsnius priklausė valstybei. Su tokia teismo išvada nėra pagrindo sutikti. 1964 m. CK 10 skirsnis reglamentavo kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybė teisinius santykius. 1964 m. CK 102 straipsnyje buvo numatyta, jog kolūkiai, kitokios kooperatinės organizacijos, jų susivienijimai valdo jiems nuosavybės teise priklausantį turtą, naudojasi ir disponuoja juo sutinkamai su savo įstatais (nuostatais) (1 d.). Teisė disponuoti turtu, kuris yra kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybė, priklauso išimtinai patiems savininkams (2 d.). 1964 m. CK 103 straipsnyje buvo įtvirtinta, jog kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybė yra jų įmonės, kultūrinės – buitinės įstaigos, pastatai, įrenginiai, traktoriai, kombainai, kitos mašinos, transporto priemonės, darbiniai ir produktyvieji gyvuliai, tų organizacijų pagaminta produkcija ir kitoks tų organizacijų veiklos tikslus atitinkantis turtas. Taigi, pagal 1964 m CK 95 straipsnį buvo skiriamos savarankiškos valstybinė ir kolūkių nuosavybės rūšys, t. y. kolūkis buvo savarankiškas nuosavybės teisės subjektas, nuosavybės teise valdęs jam priklausantį turtą ir šiuo turtu disponuoti galėjo išimtinai tik kolūkis (1964 m. CK 102 str.). Iš 1965 m. gruodžio 31 d. akto Valstybiniam pastato priėmimui, kitų statybos dokumentų (vietos parinkimo akto, projekto) matyti, jog namo, kuriame yra ginčo butas, statytojas užsakovas buvo „Draugystės“ kolūkis“, kas reiškia, kad ginčo turtas priklausė kolūkiui (1964 m. CK 103 str.), o ne valstybei, todėl būtent Draugystės kolūkio laikinosios administracijos 1992 m. rugsėjo 21 d. įsakymu L. U. buvo leista pirkti privatizuojamą butą ir priklausinius, esančius (duomenys neskelbtini), už 9 146 rublius įforminant pirkimo – pardavimo sutartį (duomenys neskelbtini) apylinkėje. L. U. prieš pasirašydamas pirkimo – pardavimo sutartį turėjo sumokėti 1 115 rub., o 1992 m. spalio 8 d. mokėjimo pranešime nurodyta, kad pranešime nurodytos sumos įmokėtos ir nurašytos, patvirtinta antspaudu, tačiau teismas šių įrodymų net nevertino, nors jie tiesiogiai pagrindžia pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl buto ir sandėlio galimo įgijimo nuosavybės teise būdo ir, spręsdamas dėl nuosavybės įgijimo pagrindo šias aplinkybes be pagrindo nelaikė svarbiomis ir netaikė šiam klausimui išnagrinėti aktualių materialinės teisės normų, reglamentuojančių žemės ūkio įmonių turto privatizavimą. Į bylą nėra pateikta įrodymų, kad ginčo turtas iš kolūkinės nuosavybės buvo perduotas valstybės nuosavybėn, pripažintas bešeimininkiu, todėl pirmosios instancijos teismas, tenkindamas trečiojo asmens savarankiškus reikalavimus, padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčo turtas priklauso valstybei nuosavybės teise.

24. Suinteresuoto asmens teisė į teismą turi būti įgyvendinama laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, apimančios ir reikalavimus teismui paduodamiems procesiniams dokumentams, kuriais yra inicijuojama civilinė byla. Civiliniuose procesiniuose įstatymuose, be kita ko, nustatomas reikalavimas teismui pateikiamame procesiniame dokumente (ieškinyje, pareiškime, skunde ir kt.) nurodyti faktines aplinkybes, pagrindžiančias reiškiamą reikalavimą (faktinį pagrindą) bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 str. 2 d. 4 p.), tačiau nereikalaujama, kad besikreipiantis į teismą asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų bylos teisinius santykius. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas jo juridinis pagrindas ir ar jis nurodytas teisingai, bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai privalo nuspręsti, koks įstatymas turi būti taikomas, ir jo pagrindu įvertinti teisinį reiškiamų reikalavimų pagrįstumą (CPK 265 str. 1 d., 270 str. 4 d. 4 p.).

25. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad iš pareiškėjos procesinių dokumentų turinio matyti, kad ji kreipėsi į teismą ypatingosios teisenos tvarka, norėdama įgyti daiktines teises į turtą ir prašė nustatyti faktą, kad L. U. nuosavybės teise valdė butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ir ūkinį pagalbinį pastatą (sandėlį), esantį adresu (duomenys neskelbtini). Kaip faktinį savo prašymo pagrindą nurodė aplinkybes, prie pareiškimo pridėjo įrodymus ir vėliau teikė papildomus įrodymus.

26. Pirmosios instancijos teismas šių įrodymų iš esmės nenagrinėjo ir dėl jų įrodomosios reikšmės skundžiamame teismo sprendime nepasisakė. Šio procesinės teisės pažeidimo pasekmė yra tai, kad teismas tinkamai neįvykdė procesinės pareigos teisiškai kvalifikuoti nagrinėjamus teisinius santykius. Iš pareiškimo ir prie jo pridėtų dokumentų turinio matyti, kad ginčo turtas ūkinėse knygose registruotas L. U. vardu, todėl teismas turėjo nustatyti, kokie materialiniai įstatymai reglamentavo kaimo vietovėje turėjusių gyvenamuosius namus (butus), buvusių kolūkiečiais ir užsiėmusių žemės ūkio veikla pasodybiniuose ūkiuose asmenų nuosavybės santykius pareiškėjos pareiškime nurodytu laiku, ir šioje nutartyje nurodytų įstatymų pagrindu pareiškėjos pareiškimą dėl pastatų valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo įvertinti aptartų kolūkių nuosavybę ir žemės ūkio įmonių turto privatizavimą reglamentavusių įstatymų ir teismų praktikos pagrindu. Taigi, pirmosios instancijos teismas netaikė įstatymo, kurį turėjo taikyti ir dėl šio materialinės teisės normų pažeidimo galėjo būti priimtas neteisėtas sprendimas, nes nebuvo atskleista bylos esmė (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Tinkamam materialinių įstatymų pritaikymui byloje reikia tirti ir nustatyti papildomas faktines aplinkybes, susijusias su buvusio kolūkio turto privatizavimu (galimai tikslinti pareiškimo aplinkybes ar reikalavimą), nes nurodytu aspektu byla nebuvo nagrinėjama.

Dėl bylos procesinės baigties

27. Apibendrinant nustatytas byloje faktines aplinkybes ir remiantis nurodytais teisiniais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas ir netaikė materialinės teisės normų, kurias turėjo taikyti, spręsdamas bylą dėl daiktinių teisių, todėl apeliantės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 15 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.