- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-28
- Bylos Nr.
- I-1563-580/2009
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Antanas Ablingis
- Pareiškėjas
- J. B.
- Atsakovas
- Lietuvos, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos
- Advokatai
- Nikolajus Kuznecovas
- Kategorijos
- 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Laimės Baltrūnaitės (pranešėja),
dalyvaujant pareiškėjui J. B. (J. B.), jo atstovui advokatui Nikolajui Kuznecovui, atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos atstovui Sergijui Montvilai,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. B. (J. B.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2-5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministro 2009-03-05 įsakymą, kuriuo nuspręsta neskirti jam piniginės kompensacijos dėl žalos sveikatai, padarytos ryšium su karo tarnybos atlikimu, bei įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministeriją (toliau – ir atsakovas, Krašto apsaugos ministerija) išmokėti įstatymo nustatyto dydžio kompensaciją.
Pareiškėjas nurodė nukentėjęs, kai V. S., tarnaudamas privalomoje pradinėje karo tarnyboje Jonavos r., Ruklos mst. dislokuoto Lietuvos kariuomenės Motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotajame pėstininkų batalione (toliau – ir Batalionas), 3-osios mechanizuotosios pėstininkų kuopos 2 pėstininkų būrio 2 skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigose, 2007-06-23, apie 18 val. 30 min., Bataliono teritorijoje, rikiuotėje prie Bataliono valgyklos pastato, tyčia sužalojo pareiškėją, kuris buvo privalomos pradinės karo tarnybos eilinis. Dėl V. S. veiksmų pareiškėjui buvo padaryta muštinė žaizda viršutinėje lūpoje, lengvas galvos smegenų sukrėtimas ir dešinio viršutinio žandikaulio pirmo kandžio lūžis. Jonavos rajono apylinkės teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą ir pripažino V. S. kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje bei nuteisė jį laisvės atėmimu vieneriems metams, atidedant bausmės vykdymą 1 metams 2 mėnesiams bei priteisė pareiškėjui 24914,72 Lt turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Skunde nurodė, jog jo gydymas nebaigtas iki šiol.
Pareiškėjas paaiškino, kad Krašto apsaugos ministerijos Tarnybinio tyrimo komisija 2008-11-11 išvadoje (b. l. 34) susiejo jo patirtą sužalojimą su kario tarnybinių pareigų vykdymu ir jam buvo pranešta apie teisę gauti įstatymu nustatyto dydžio kompensaciją. Tačiau praėjus ilgam laiko tarpui, Krašto apsaugos ministerijos sekretorė J. R. 2009-03-10 raštu Nr. 12-01-404 (b. l. 12) informavo, jog Krašto apsaugos ministerija atsisako išmokėti jam nustatyto dydžio piniginę kompensaciją Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnio 10 dalyje nustatyta tvarka, kadangi J. B. naudai Jonavos rajono apylinkės teismas priteisė 24 914,72 Lt turtinei ir neturtinei žalai atlyginti, o Krašto apsaugos ministerija nebuvo įtraukta į baudžiamąją bylą nei atsakovu, nei trečiuoju suinteresuotu asmeniu.
Pareiškėjas teigė manantis, kad atsakovo atsisakymas išmokėti kompensaciją yra nepagrįstas ir neteisėtas, prieštarauja Konstitucijos 139 ir 146 straipsnių bei Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnio nuostatoms. Teigė, kad atsakovas atsisakymą išmokėti kompensaciją nepagrįstai motyvuoja nedalyvavimu nagrinėjant baudžiamąją bylą Jonavos rajono apylinkės teisme. Pagal Karo policijos įstatymo 2 straipsnį, Karo policija, kuri atliko ikiteisminį tyrimą minėtoje baudžiamojoje byloje, yra Krašto apsaugos sistemos sudedamoji dalis. Minėti teisės aktai nenumato galimybės Krašto apsaugos ministerijai dalyvauti trečiuoju suinteresuotu asmeniu ar atsakovu baudžiamojoje byloje kaltinamojo pusėje. Pareiškėjo manymu, atsakovas supainiojo bendruosius civilinės ir baudžiamosios atsakomybės pagrindus. Teigė, kad šiuo atveju taip pat netaikytinos teisės normos, reglamentuojančios draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ar sveikatos draudimo teisinius santykius.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (b. l. 17-18) paaiškino, kad Krašto apsaugos ministerijos Tarnybinio tyrimo komisijai 2008-11-11 sprendimu Nr. 10 (b. l. 34) pareiškėjo sveikatos sutrikdymą priskyrus lengviems sutrikdymams, susijusiems su jo karo tarnyba ir tarnybinių pareigų vykdymu, pareiškėjas įgijo teisę į Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnio 10 dalyje nustatytą vienkartinę kompensaciją. Tačiau nagrinėjant kompensacijos mokėjimo pareiškėjui klausimą, paaiškėjo, kad Jonavos rajono apylinkės teismas 2008-02-08 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-56-751/08 patenkino pareiškėjo civilinį ieškinį ir priteisė 19 915,72 Lt turtinei žalai ir 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Remdamasis Civilinio kodekso 6.283 straipsnio 4 dalimi, Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 66 straipsniu, atsakovas pažymėjo, kad Jonavos rajono apylinkės teismas, spręsdamas turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui klausimą, turėjo vadovautis Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnio nuostatomis, bet ne Civilinio kodekso normomis, kadangi karių gyvybė ir sveikata privalomai draudžiama nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje valstybės biudžeto lėšomis.
Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Jonavos rajono apylinkės teismo priteistos žalos atlyginimo suma yra didesnė, nei būtų išmokėta pareiškėjui pagal Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnio 10 dalį. Be to, jeigu Krašto apsaugos ministerija išmokėtų pareiškėjui kompensaciją pagal minėtą įstatymo nuostatą, ji prarastų Civilinio kodekso 6.280 straipsnyje numatytą regreso teisę į žalą padariusį asmenį, nes šis asmuo žalą atlygino.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino ir panaikino Krašto apsaugos ministro 2009-03-05 įsakymą Nr. 12-01-404 „Dėl kompensacijos, numatytos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnio 10 dalyje, skyrimo“ bei įpareigojo Krašto apsaugos ministeriją išmokėti J. B. Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnio 10 dalyje nustatyto dydžio kompensaciją.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Jonavos rajono apylinkės teismo 2008-02-08 nuosprendyje (b. l. 35-39) konstatuota, kad pareiškėjui buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs muštine žaizda viršutinėje lūpoje, lengvu galvos smegenų sukrėtimu ir dešinio viršutinio žandikaulio pirmo kandžio lūžiu. Nustatė, jog šis sužalojimas buvo padarytas privalomos pradinės karo tarnybos kario V. S. tyčiniais veiksmais, kai jis 2007-06-23, apie 18 val. 30 min., Bataliono teritorijoje, rikiuotėje prie Bataliono valgyklos pastato. Sužalojimo metu pareiškėjas buvo privalomos pradinės karo tarnybos eilinis. Jonavos rajono apylinkės teismas pripažino V. S. kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje, bei nuteisė jį laisvės atėmimu vieneriems metams, atidedant bausmės vykdymą 1 metams 2 mėnesiams, o taip pat priteisė pareiškėjui 19915,72 Lt turtinei žalai atlyginti bei 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Teismas išnagrinėjęs bylai aktualų teisinį reglamentavimą nustatė, kad Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnis numato kompensacijų tarnybos metu sužalotiems kariams mokėjimo tvarką. Detaliau mokėjimo tvarka reglamentuota Krašto apsaugos ministro 2005-04-12 įsakymu Nr. V-420 patvirtintu Kompensacijų, mokamų kario žūties ar sveikatos sutrikimo atveju, išmokėjimo tvarkos apraše. Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnio 3 dalyje numatytos Tarnybinio tyrimo komisijos veiklos pagrindai nustatyti Krašto apsaugos ministro 2005-04-04 įsakymu Nr. V-379 Dėl Tarnybinio tyrimo komisijos sudėties ir nuostatų patvirtinimo. Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų vykdymu, arba dėl tarnybos tapusiam neįgaliam arba ir netapusiam neįgaliam kariui, kuriam dėl sveikatos sutrikimo liko liekamųjų reiškinių ir sumažėjo tinkamumo tarnybai laipsnis, išmokama kompensacija. Teismas, remdamasis šio įstatymo 67 straipsnio 10 dalimi konstatavo, kad tam, jog būtų mokama nurodyta kompensacija reikalinga nustatyti sekančias sąlygas:
1. Sveikatos sutrikimas atsirado dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų vykdymu, arba dėl tarnybos;
2. Liko liekamųjų reiškinių;
3. Pasikeitė tinkamumo tarnybai laipsnis;
4. Lengvo sveikatos sutrikdymo atveju 2 punkte nurodytų sąlygų buvimas konstatuotas praėjus 3 mėnesiams nuo išgydymo po patirtos traumos dienos.
Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu Lietuvos kariuomenės karo medicinos tarnyba 2008-10-06 Ekspertinio nutarimo pažyma (duomenys neskelbtini) konstatavo, kad šis nėra tinkamas privalomajai pradinei karo tarnybai, jo sveikatos sutrikdymas priskiriamas lengviems sutrikdymams. Be to, konstatuotas liekamųjų reiškinių po sveikatos sutrikdymo buvimas. Nustatė, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos tarnybinio tyrimo komisija 2008-11-11 sprendimu (b. l. 34) patvirtino, jog J. B. padarytas sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnyba ir tarnybinių pareigų vykdymu. Pažymėjo, jog Krašto apsaugos sistemos ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnio 4 dalyje numatyta atskira Lietuvos kariuomenės karinės medicinos ekspertizės komisijos ir tarnybinio tyrimo komisijos sprendimų apskundimo tvarka. Šie administraciniai sprendimai nebuvo apskųsti, šiuo metu galiojantys ir šalių neginčijami. Dėl to teismas laikė aukščiau minėtus faktus nustatytais ir dėl jų pagrįstumo daugiau nepasisako.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad Krašto apsaugos ministras 2009-03-10 raštu Nr. 12-01-404 (b. l. 12) nusprendė pareiškėjui neskirti Krašto apsaugos sistemos ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnyje numatytos kompensacijos remdamasis tuo, kad Jonavos rajono apylinkės teismas 2008-02-08 nuosprendžiu išsprendė pareiškėjui padarytos turtinės ir neturtinės žalos kompensavimo klausimą, šią žalą priteisdamas iš kalto asmens.
Teismas pažymėjo, jog karių, kurie eidami karo tarnybą nustoja sveikatos, globa ir aprūpinimas yra konstitucinė valstybės pareiga, numatyta Konstitucijos 146 straipsnio 1 dalyje. Šios pareigos realizavimas užtikrinamas jau minėtame Krašto apsaugos sistemos ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnyje numatyta kompensacija. Sąlygos, kurioms esant kompensacijos nemokamos, išvardintos 67 straipsnio 2 dalyje. Čia numatyta, kad kompensacijos nemokamos, jeigu kario sveikata sutrinka darant tyčinę nusikalstamą veiką ar kitą teisės pažeidimą, nevykdant teisėto įsakymo, nesilaikant saugumo technikos ar pareigybės nuostatų reikalavimų, taip pat jei kario žuvimo ar sveikatos sutrikimo priežastis buvo apsvaigimas nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar toksinių medžiagų, jei karys nusižudė, kėsinosi nusižudyti ar tyčia susižalojo. Teismas pažymėjo, jog Įstatymas nenumato daugiau atvejų, kada kompensacija gali būti nemokama. Šioje normoje pateiktas atsisakymo mokėti kompensaciją pagrindų sąrašas yra baigtinis. Baigtinis sąrašas negali būti aiškinamas plečiamai papildomai įtraukiant bet kokias kitas jame nenumatytas aplinkybes. Teismas akcentavo, jog tuo atveju, jei minėta norma (67 straipsnio 2 dalis) numatytų galimumą remtis ir kitais įstatymų numatytais atvejais, taptų įmanomu aiškintis ar yra pagrindų, rodančių reikalavimo nepagrįstumą žalos atlyginimo instituto normų prasme. Tame tarpe ir aiškintis aplinkybę ar pareiškėjui padaryta žala buvo visiškai atlyginta kito, už žalos padarymą atsakingo asmens, ar visi nuostoliai yra susiję su veiksmais, kuriais padaryta žala ir panašiai. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į reguliavimo pobūdį, objektą Krašto apsaugos sistemos ir karo tarnybos įstatymo normos yra specialiosios normos lyginant jas su Civilinio kodekso normomis, reglamentuojančiomis žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo atveju, todėl atsiradus normų kolizijai turi būti taikomos specialaus įstatymo normos.
Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas neturėjo įstatyminio pagrindo kompensacijai nemokėti ir jo priimtas sprendimas atsisakyti mokėti kompensaciją įstatyme nenumatytu pagrindu negali būti laikomas teisėtu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2009-03-20 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-129-2009, pažymėjo, kad specialiojo įstatymo nustatyta vienkartinė kompensacija kario sveikatos sutrikdymo atveju skirta tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio praradimams dėl tarnyboje patirto sveikatos sutrikimo kompensuoti. Tokia pati yra ir nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo instituto paskirtis.
Teismo vertinimu, atsakovo nurodytos aplinkybės galėtų sudaryti teisinį pagrindą skundui atmesti, numatytą Civilinio kodekso straipsniuose, nustatančiuose atlygintinos žalos dydį, tačiau rėmimasis bendrąja teisės norma esant specialiajai, negalimas. Kitos atsakovo nurodytos aplinkybės – nežinojimas apie procesą, nedalyvavimas baudžiamojoje byloje, regreso negalimumas, teismo vertinimu, taip pat neturi teisinės reikšmės sprendžiant tarp šalių iškilusį ginčą. Teismas pažymėjo, jog įsiteisėję teismo procesiniai sprendimai gali būti peržiūrimi bylos atnaujinimo proceso būdu, bet ne keičiant įstatymo leidėjo nustatytas teisės normas kitoje byloje.
III.
Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 63-64), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą atmesti.
Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo nesutinkantis su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsiradus normų kolizijai turi būti taikomos specialaus įstatymo normos. Pažymi, kad pagal teisės teorijos nuostatas specialiosios normos pirmenybė prieš bendrąją galima tik šių normų konkurencijos bet ne kolizijos atveju. Nurodo manantis, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymas iš esmės reikštų, jog pareiškėjui už tą patį lengvą sveikatos sutrikdymą žala būtų atlyginama du kartus pagal Civilinio kodekso bendrąsias ir Krašto apsaugos sistemos ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnio specialiąsias normas.
Atsiliepimas
Pareiškėjas J. B. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą iš esmės analogiškais argumentais. Pažymi, kad apeliantas neteisingai aiškina, jog ginčo atveju egzistuoja teisės normų kolizija.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Keldamas ginčą pareiškėjas siekia, kad jam būtų išmokėta Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnyje numatyta vienkartinė kompensacija.
Pareiškėjo sužalojimo ir šio sužalojimo pasekmių nustatymo metu galiojusios Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo redakcijos 67 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad tiesioginio tarnybos pareigų vykdymo metu dėl priežasčių, susijusių su tiesioginiu pareigų vykdymu, sužeistam ar suluošintam ir tapusiam invalidu arba ir netapusiam invalidu kariui, kuriam dėl sveikatos sutrikimo liko liekamųjų reiškinių ir sumažėjo tinkamumo tarnybai laipsnis, neatsižvelgiant į draudimo išmokas, išmokama nustatyto dydžio vienkartinė kompensacija.
Pagal nurodyto įstatymo 67 straipsnio 10 dalies 1 punktą, jeigu lengvo sveikatos sutrikdymo dėl traumos atveju karys po gydymo netapo neįgalus, tačiau liko liekamųjų reiškinių ir pasikeitė jo tinkamumo karo tarnybai laipsnis, kuris nustatomas praėjus 3 mėnesiams nuo išgydymo po patirtos traumos, kariui mokama 12 atitinkamo laipsnio profesinės karo tarnybos kariui pirmaisiais tarnybos metais nustatyto dydžio mėnesinių tarnybinių atlyginimų (be priedų) vienkartinė kompensacija.
Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, kokios institucijos (komisijos) turi nustatyti kario sveikatos sutrikimo sunkumo laipsnį (tai turi padaryti Lietuvos kariuomenės karo medicinos ekspertų komisija) bei kario žūties ar sveikatos sutrikimo priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba (tai turi padaryti Tarnybinio tyrimo komisija). Nagrinėjamu atveju klausimą dėl paminėto priežastinio ryšio buvimo (ar jo nebuvimo) išsprendė Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos Tarnybinio tyrimo komisija, kuri 2008 m. lapkričio 11 d. išvadoje (b. l. 34) nustatė, kad J. B. sveikatos sutrikdymas priskirtas lengviems sutrikdymams bei yra susijęs su tarnyba ir tarnybinių pareigų vykdymu. Nagrinėjamu atveju bylos šalys nekelia ginčo dėl šios išvados pagrįstumo, minėta išvada nebuvo apskųsta įstatymo nustatyta tvarka, yra galiojanti, todėl apeliacinės instancijos teismo kolegija plačiau nepasisakys dėl jos vertinimo.
Šis ginčas kilęs dėl atsakovo atsisakymo išmokėti pareiškėjui nustatyto dydžio piniginę kompensaciją Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnio 10 dalyje nustatyta tvarka, kuris buvo realizuotas skundžiamu Krašto apsaugos ministro 2009 m. kovo 10 d. raštu Nr. 12-01-404 (b. l. 12). Tokį atsisakymą atsakovas motyvavo tuo, kad Jonavos rajono apylinkės teismas 2008 m. vasario 8 d. nuosprendžiu išsprendė pareiškėjui padarytos turtinės ir neturtinės žalos kompensavimo klausimą ir atlygino žalą Civilinio kodekso nustatyta tvarka.
Taigi, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnyje numatyta kompensacija pagal savo turinį yra tapati žalos atlyginimui Civilinio kodekso nustatyta tvarka bei, atitinkamai, ar asmuo, kuriam žala buvo atlyginta bendrosios kompetencijos teismui priėmus nutartį, gali pretenduoti į specialiajame įstatyme nustatytą vienkartinę kompensaciją.
Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylai aktualų teisinį reguliavimą bei bylos faktines aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neturėjo įstatyminio pagrindo kompensacijai nemokėti ir jo įstatyme nenumatytu pagrindu priimtas sprendimas atsisakyti mokėti kompensaciją yra neteisėtas.
Visų pirma pažymėtina, jog Įstatymas nenumato atvejo, kada kompensacija gali būti nemokama atsižvelgiant į tai, kad neturtinė žala buvo atlyginta Civilinio kodekso tvarka. Baigtinis įstatymo 67 straipsnio 2 dalyje išvardintų sąlygų, kurioms esant kompensacijos nemokamos, sąrašas negali būti aiškinamas plečiamai papildomai įtraukiant bet kokias kitas jame nenumatytas aplinkybes.
Be to, nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pažymėti, kad Įstatymo 67 straipsnyje numatyta kompensacija ir asmens patirtos žalos atlyginimas Civilinio kodekso numatyta tvarka nėra tapatūs institutai. Todėl nepagrįstu laikytinas apelianto argumentas, jog Įstatymo 67 straipsnyje numatytos kompensacijos išmokėjimas reikštų, jog pareiškėjui už tą patį sveikatos sutrikdymą žala būtų atlyginama du kartus.
Pagal Lietuvos civilinę teisę neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta asmens sveikatai. Civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo nagrinėjančio bendrosios kompetencijos teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje N. Ž. v. UAB „Vilniaus troleibusai, bylos Nr. 3K-3-371/2003; 2004 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje O. R. ir kt. v. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos, bylos Nr. 3K-3-16/2004, kt.). Lietuvos aukščiausiasis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad tais atvejais, kai karys, kurio sveikata sutrikdyta dėl atliekamos karo tarnybos, mano, kad jam priklausanti įstatymo nustatyto dydžio vienkartinė išmoka nevisiškai kompensuoja jam padarytą žalą, jis turi teisę kreiptis į teismą su reikalavimu atlyginti likusią žalos dalį ir įrodinėti patirtos žalos dydį bei kitas būtinas sąlygas taikyti jo nurodytam atsakingu už žalą asmeniui civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129-2009). Taigi, civilinį ieškinį nagrinėjantis teismas nustatydamas teisingą kompensaciją privalo atitinkamai atsižvelgti ir į specialiajame Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatyme numatytą galimybę skirtą tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio praradimams dėl tarnyboje patirto sveikatos sutrikimo kompensuoti. Tai, kad apelianto manymu, nagrinėjamu atveju Jonavos rajono apylinkės teismas neatsižvelgė į paminėtą aplinkybę, suteikia apeliantui teisę ginčyti minėtą teismo sprendimą, nagrinėjamu atveju pasinaudojant proceso atnaujinimo institutu, tačiau nesuteikia pagrindo vienašališkai, nesant įstatyme numatytų pagrindų, atsisakyti išmokėti pareiškėjui nustatyto dydžio piniginę kompensaciją. Pažymėtina ir tai, jog specialiajame įstatyme nustatyti konkretūs šios vienkartinės išmokos dydžiai (apelianto akcentuojamas faktas, jog apylinkės teismo priteistos žalos atlyginimo suma yra didesnė, nei būtų išmokėta pareiškėjui pagal Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnio 10 dalį), nereiškia, kad dėl kario sveikatos sutrikdymo atlygintinos žalos dydis įstatymo a priori ribojamas nustatytu tam tikru dydžiu ir visais atvejais yra pakankamas dėl šio sveikatos sutrikdymo kario patirtos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimas. Nagrinėjamu atveju atsakovas neturėjo pagrindo prieiti prie išvados, kad teismo sprendimu priteistos sumos visiškai atlygino pareiškėjui dėl sveikatos atliekant privalomąją karo tarnybą sužalojimo patirtą žalą. Pareiškėjo teisė į specialiajame įstatyme nustatytos vienkartinės kompensacijos išmokėjimą negali būti paneigta vien faktu, kad teismas yra atlyginęs pareiškėjui padarytos žalos dalį Civilinio kodekso tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A8-132-04 2004 m. sausio 29 d. nutartyje yra pažymėjęs, kad Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnyje numatyta kompensacija nėra siejama su realiu kario sveikatai padarytos žalos dydžiu, o tuo pačiu pagal savo turinį nėra tapati žalos atlyginimui Civilinio kodekso numatyta tvarka.
Patikrinusi bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo sprendimas netenkinti pareiškėjo prašymo ir neišmokėti jam kompensacijos remiantis Jonavos rajono apylinkės teismo priimtu sprendimu yra neteisėtas ir nepagrįstas. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.