Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

2021-02-09 · Administracinė byla Nr. I2-841-583/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2021-02-09Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-10-27Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-02-09
Bylos Nr.
I2-841-583/2021
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-01844-2020-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Remigijus Arminas (pirm.)
Pareiškėjas
A. M.
Atsakovas
Pagėgių savivaldybė
Trečiasis asmuo
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
Administracinė byla Nr. I2-841-583/2021Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01844-2020-6Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. vasario 9 d.Klaipėda
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjas Remigijus Arminas,sekretoriaujant Živilei Račkauskienei,

2021 m. sausio 12 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą bei patikslintą skundą atsakovei Pagėgių savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos sprendimo ir Pagėgių savivaldybės mero rašto panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismas 2020 m. lapkričio 24 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo A. M. (toliau – ir pareiškėjas) skundą bei patikslintą skundą (toliau – ir skundas) ir šia nutartimi apibrėžė skundo nagrinėjimo ribas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu prašo teismo panaikinti:

1) Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus (toliau – ir Komisija) 2020 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 21R2-181 (AG2-115/15-2020);

2) Pagėgių savivaldybės mero (toliau – ir Meras) 2020 m. rugpjūčio 4 d. raštą Nr. R2-1455 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir Raštas);

Pareiškėjas nurodė, jog Komisija 2020 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. AG2-152/13-2019 tenkino jo skundą ir įpareigojo atsakovę Pagėgių savivaldybę (toliau – ir atsakovė) pateikti informaciją apie jį dominančius žemės sklypus, t. y. ar už žemės sklypus jų naudotojai sumokėjo žemės nuomos mokesčius, ar žemės sklypai nebuvo apleisti. Meras vykdydamas minėtą Komisijos sprendimą pareiškėjui Raštu pateikė jį dominančią informaciją.

Pareiškėjas teigia, jog kartu su minėtais raštais pateikta informacija yra neišsami, todėl kreipėsi su skundu į Komisiją prašydamas panaikinti Raštą ir įpareigoti atsakovę iš naujo pateikti pageidaujamą informaciją. Komisija 2020 m. spalio 8 d. sprendimu nusprendė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir paliko galioti Raštą. Komisija sprendime akcentavo, jog atsakovė neturi galimybės įvykdyti pareiškėjo reikalavimo atsiųsti žemės nuomos mokesčio mokėjimo kvitų kopijas, nes jos nepristatomos ir tokiais kvitais atsakovė nedisponuoja. Kadangi atsakovė neturi galimybės pareiškėjui pateikti žemės nuomos mokesčio mokėjimo kvitų, spręstina, jog informacija apie žemės sklypus pateikta tinkamai.

Pareiškėjo nuomone Komisijos 2020 m. spalio 8 d. sprendimas ir Raštas raštas yra neteisėti bei nepagrįsti. Akcentuoja, jog jo prašoma pateikti informacija yra reikalinga norint išsiaiškinti ar pagrįstai kiti asmenys valdo nuomojamus žemės sklypus, o pateikta informacija apie žemės sklypų deklaravimą nėra pakankama patvirtinti faktą ar šie asmenys moka žemės nuomos mokestį.

Atsiliepimas

Atsakovė Pagėgių savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad nesutinka su jame pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjo skundas grindžiamas aplinkybe, jog jam yra būtina visa informacija susijusi su žemės sklypų Nr. 533-2, Nr. 533-3, Nr. 533-4, Nr. 553-5, Nr. 533-6 ir Nr. 533-7 (toliau – ir Žemės sklypai) valdymu, t. y. ne tik šių sklypų deklaravimo faktą patvirtinantys dokumentai bet ir kvitai, patvirtinantys asmenų mokėjimą už žemės nuomą.

Atsakovė teigia, jog palaiko Komisijos 2020 m. spalio 8 d. sprendime išdėstytus argumentus. Komisija pagrįstai nustatė, kad Pagėgių savivaldybė pareiškėjui pateikė visus jos turimus dokumentus, susijusius su žemės sklypais Nr. 533-2, Nr. 533-3, Nr. 533-4, Nr. 553-5, Nr. 533-6 ir Nr. 533-7. Atkreipia dėmesį, jog teismui tenkinus pareiškėjo skundą ji kitų duomenų ir kitokia forma pareiškėjui pateikti negalės, kadangi kaip ir nustatė Komisija, atsakovė neturi tokios galimybės, nes tokia informacija nedisponuoja.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad nesutinka su skundo argumentais, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

NŽT laikosi pozicijos, kad Komisija 2020 m. spalio 8 d. sprendinu teisingai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų, todėl sprendimo panaikinti teismui pateiktame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus 2020 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 21R2-181 (AG2-115/15-2020) (b. l. 19-22) ir Pagėgių savivaldybės mero 2020 m. rugpjūčio 4 d. rašto Nr. R2-1455 „Dėl informacijos pateikimo“ (b. l. 16), teisėtumo ir pagrįstumo.

Pažymėtina, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas ir ribos yra apibrėžtos teismo 2020 m. lapkričio 24 d. nutartimi (b. l. 24-26).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad asmeniui kreipusis į teismą po to, kai ginčas buvo išnagrinėtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, teisme yra sprendžiamas ginčas ne dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo, bet dėl pažeistos teisės ar įstatymų saugomo intereso. Pirmosios instancijos teismas neatlieka kvazi apeliacinės funkcijos tikrindamas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o sprendžia ginčą dėl teisės iš esmės (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3620-415/2020; 2020 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-622-442/2020).

Iš Komisijos byloje Nr. AG2-115/15-2020 esančių rašytinių dokumentų nustatyta, jog Komisija 2020 m. vasario 14 d. priėmė sprendimą Nr. 21R2-32 (AG-152/13-2019). Analizuojant sprendimo turinį nustatyta, jog 2019 m. spalio 27 d pareiškėjas kreipėsi su prašymu į Merą, prašydamas pateikti žemės nuomos mokesčio mokėtojų kvitų kopijas už žemės sklypus Nr. 533-2, Nr. 533-3, Nr. 533-4, Nr, 533-5, Nr, 533-6 ir Nr. 533-7. Meras 2019 m. lapkričio 13 d. raštu informavo pareiškėją, kad atsakovė neturi galimybės pateikti jo prašomų dokumentų. Pareiškėjas kreipėsi su skundu į Komsiją prašydamas panaikinti minėtą Mero raštą ir įpareigoti atsakovę pateikti nurodytų žemės sklypų žemės nuomos mokesčio mokėtojų kvitus. Komisija 2020 m. vasario 14 d. sprendimu nusprendė pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies – panaikino Mero 2019 m. lapkričio 13 d. raštą ir įpareigojo Merą pareiškėjo 2019 m. spalio 27 d. prašymą išnagrinėti iš naujo.

Meras, vykdydamas Komisijos 2020 m. vasario 14 d. sprendimą, 2020 m. rugpjūčio 4 d. raštu pateikė pareiškėjui informaciją apie Žemės sklypų žemės nuomos mokesčio sumokėjimus 2012 m., 2013 m. ir 2014 m. Kartu su minėtu raštu pareiškėjui buvo pateiktos Žemės sklypų žemės nuomos mokesčio deklaracijos.

Pareiškėjo nuomone Mero pateikta informacija nėra išsami, todėl jis pateikė skundą Komisijai, kuriame buvo prašoma panaikinti Raštą ir įpareigoti Merą pateikti Žemės sklypų žemės nuomos mokesčio mokėtojų kvitus. Komisija išnagrinėjusi pareiškėjo skundą 2020 m. spalio 8 d. sprendimu nusprendė jį atmesti kaip nepagrįstą. Komisija sprendime pažymėjo, kad Raštas turi turi trūkumų, tačiau šie trūkumai nėra esminiai, dėl kurio reikėtų panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą Raštą. Atkreipė dėmesį, jog valstybės ir savivaldybės institucijos yra įpareigojamos informaciją teikti ta forma, kuria ši informacija yra parengta institucijoje bei, kad jos neprivalo kurti ar pritaikyti turimos informacijos tokiai formai, kurios pageidauja pareiškėjas, taip pat pakartotinai teikti prašomos tos pačios informacijos.

Nagrinėjamo ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2020-01-01 iki 2020-09-01), Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (toliau – ir Įstatymas) (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2018-11-23 iki 2020-09-01) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklės (toliau – ir Taisyklės).

Viešojo adminstravimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalis teigia, jog prašymas – su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą prašant suteikti administracinę paslaugą, priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus. Skundas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo ar kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalis). Kaip minėta, pareiškėjas siekia iš Pagėgių savivaldybės gauti informaciją – Žemės sklypų žemės nuomos mokesčių mokėtojų kvitus. Akivaizdu, kad pareiškėjo kreipimasis nėra susijęs su jo ar kito asmens pažeistomis teisėmis ar teisėtais interesais, todėl pareiškėjo kreipimasis Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalies prasme laikytinas prašymu. Vadovaujantis Viešojo adminstravimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisykles tvirtina Vyriausybė.

Asmens teisė gauti informacija yra įtvirtinta Įstatyme. Šiame įstatyme yra įgyvendinta tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 5 dalyje nustatyta teisė gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie asmenį, susijusią su viešojo administravimo funkcijų vykdymu, tiek siekiama sudaryti palankias sąlygas asmenims gauti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų disponuojamą informaciją ir panaudoti ją komerciniams ar nekomerciniams tikslams pagal 2003 m. lapkričio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/98/EB dėl viešojo sektoriaus informacijos pakartotinio naudojimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1446/2012, 2013 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-334/2013 ir kt). Asmens prašymas suteikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose nustatytas administracines paslaugas nėra susijęs su asmens teisių pažeidimu, dėl to yra nagrinėjamas ne pagal administracinės procedūros taisykles, nustatytas Viešojo administravimo įstatymo 19-36 straipsniuose, bet pagal Taisykles.

Taisyklių 35 punktas numato, kad atsakymai į prašymus parengiami atsižvelgiant į jo turinį: 1) į prašymą suteikti administracinę paslaugą – išduoti dokumentą, jo kopiją, nuorašą ar išrašą, patvirtinantį tam tikrą juridinį faktą, – atsakoma suteikiant prašomą administracinę paslaugą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys; 2) į prašymą pateikti institucijos turimą informaciją atsakoma pateikiant prašomą informaciją Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys; 3) į prašymą priimti administracinį sprendimą – atsakoma pateikiant atitinkamo priimto dokumento kopiją, išrašą ar nuorašą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys; 4) į kitus prašymus – atsakoma laisva forma arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys. Remiantis minėtu teisiniu reguliavimu konstatuotina, jog atsakymas į prašymą pateikti institucijos turimą informaciją rengiamas atsižvelgiant į jo turinį bei vadovaujantis Įstatymo nuostatomis.

Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad šio įstatymo tikslas – nustatyti asmenų teisės gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, įmonių, viešųjų įstaigų ir šių subjektų asociacijų, jeigu šios asociacijos įsteigtos bendrojo intereso poreikiams, kurie nėra pramoninio ar komercinio pobūdžio, tenkinti, regionų plėtros tarybų, nurodytų šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, informaciją, nurodytą šio įstatymo 5 straipsnyje, ir dokumentus, kuriais jos disponuoja ar (ir) kuriuos tvarko vykdydamos įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatytas funkcijas, įgyvendinimo priemones ir tvarką. Šis įstatymas taikomas valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, įmonėms ir viešosioms įstaigoms, finansuojamoms iš valstybės ar savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka įgaliotoms atlikti viešąjį administravimą arba teikiančioms asmenims viešąsias ar administracines paslaugas ar atliekančioms kitas viešąsias funkcijas, įskaitant bibliotekas, muziejus ir valstybės archyvus, taip pat šių subjektų asociacijoms ir regionų plėtros taryboms. Šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 6 punktas taip pat taikomas įmonėms ir viešosioms įstaigoms, kurių savininkė arba bent viena iš dalininkių yra valstybė ar savivaldybė, akcinėms bendrovėms ir uždarosioms akcinėms bendrovėms, kuriose valstybei arba savivaldybei priklauso daugiau kaip 50 procentų balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, joms skelbiant informaciją apie savo darbuotojų darbo užmokestį šio įstatymo nustatyta tvarka (Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Įstatymo 3 straipsnio 5 dalis teigia, kad informacija – žinios, kuriomis disponuoja institucija, vykdydama viešąsias funkcijas.

Vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi institucijos privalo teikti pareiškėjams ar jų atstovams dokumentus, išskyrus šio įstatymo ir kitų įstatymų nustatytus atvejus. Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad institucija, teikdama dokumentus, vadovaujasi šiais principais: 1) dokumentų išsamumo – pareiškėjui turi būti pateikti visi pagal teisės aktus teiktini jo prašymo turinį atitinkantys dokumentai; 2) dokumentų tikslumo – pareiškėjui teikiami dokumentai turi atitikti institucijos disponuojamus dokumentus; 3) teisėtumo – institucijos veiksmai teikiant dokumentus grindžiami šiuo ir kitais įstatymais ar kitais norminiais teisės aktais; 4) objektyvumo – institucijos darbuotojai, teikdami dokumentus, turi būti nešališki ir objektyvūs; 5) pagalbos – pareiškėjams teikiama pagalba įgyvendinant teisę gauti dokumentus; 6) dokumentų prieinamumo – sudaromos palankios sąlygos pareiškėjams naudoti dokumentus neatsižvelgiant į jų veiklos tikslus ir teisinę formą, o prireikus nustatomos tik būtiniausios teisinės, techninės ir (arba) finansinės dokumentų teikimo pareiškėjams sąlygos; 7) abipusio naudojimo – institucija pareiškėjui pateiktus dokumentus prireikus toliau pati juos naudoja; 8) nediskriminavimo – pakartotinio naudojimo sąlygos turi būti tokios, kad būtų nediskriminuojami pareiškėjai, naudojantys dokumentus tam pačiam (komerciniam arba nekomerciniam) tikslui.

Pareiškėjas, norėdamas gauti dokumentus, kreipiasi į instituciją ir pateikia prašymą. Prašyme nurodo, kokius dokumentus ir kokiu būdu pageidauja gauti, savo vardą, pavardę, adresą (jeigu pareiškėjas yra fizinis asmuo) arba pavadinimą, juridinio asmens kodą, buveinės adresą, atstovo vardą ir pavardę (jeigu pareiškėjas yra juridinis asmuo) ir kontaktinius duomenis. Jeigu dėl dokumentų kreipiasi pareiškėjo atstovas, prašyme nurodoma, kokius dokumentus ir kokiu būdu pageidaujama gauti, atstovo vardas, pavardė, adresas (jeigu atstovas yra fizinis asmuo), pavadinimas, juridinio asmens kodas, buveinės adresas (jeigu atstovas yra juridinis asmuo), atstovavimą liudijantis dokumentas, pareiškėjas, kurio vardu jis kreipiasi, ir kontaktiniai duomenys. Prašymo formą institucija skelbia savo interneto svetainėje (Įstatymo 12 straipsnio 1 dalis).

Pareiškėjas 2019 m. spalio 27 d. Merui pateikė prašymą gauti informaciją – pateikti žemės nuomos mokesčio mokėtojų kvitų kopijas už Žemės sklypus. Komisija 2020 m. vasario 14 d. sprendimu įpareigojo Merą iš naujo išnagrinėti minėtą pareiškėjo prašymą. Meras vykdydamas Komisijos sprendimą 2020 m. rugpjūčio 4 d. išsiuntė pareiškėjui Raštą bei kartu su juo pateikė žemės sklypų Nr. 533-2, Nr. 533-3, Nr. 533-4, Nr. 533-6, Nr. 533-7 žemės nuomos mokesčio deklaracijas už 2012 – 2014 m. laikotarpį. Pažymėtina, jog kartu su Raštu nebuvo pateikta žemės sklypo Nr. 533-5 žemės nuomos mokesčio deklaracija, tačiau iš bylos medžiagos nustatyta, jog ši informacija buvo pateikta kartu su atsakovės atsiliepimu nagrinėjant ginčą Komisijoje.

Įvertinus minėtas aplinkybes akivaizdu, jog Meras neatsisakė tenkinti pareiškėjo prašymo ir pateikė institucijos turimą informaciją, tačiau pareiškėjo netenkina gautos informacijos išsamumas. Teismas atkreipia dėmesį, kad tais atvejais, kai pareiškėjui neatsisakoma suteikti informacijos, t. y. kai ji yra suteikiama, tačiau pareiškėjo netenkina gautos informacijos išsamumas ir jis siekia tokį institucijos/įstaigos atsakymą ginčyti teisme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog toks institucijos / įstaigos raštas, patenka į administracinių teismų kompetencijos sritį (ABTĮ 3 str. 1 d.); toks raštas nelaikytinas informacinio pobūdžio raštu, nesukuriančiu pareiškėjui jokių teisinių pasekmių ir negalinčiu būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (pvz., 2014 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1940/2014, 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS662-538/2012, 2007 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS14-452/2007 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog tokiais atvejais skundžiamo atsakymo teisėtumas ir pagrįstumas iš esmės vertintinas suteiktos informacijos išsamumo, tikslumo, teisėtumo ir objektyvumo aspektais (Įstatymo 6 str.) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS662-538/2012).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad būtina vadovautis Įstatyme nustatytais principais, nustatant, ar pateikta informacija yra pakankama. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad išsamumą apsprendžia pateikto prašymo turinys, t. y. pateikta informacija privalo atitikti prašymo turinį (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-97/2012).

Analizuojant pareiškėjui pateiktų žemės nuomos mokesčių deklaracijų turinį matyti, jog juose yra pateikta informacija apie konkretaus žemės sklypo nuomininką, žemės sklypo plotą, apskaičiuoto žemės mokesčio sumą, turimus žemės mokesčio įsiskolinimus, apmokestintos žemės sklypo dalies vertę, taikomo mokesčio tarifą ir t.t. Pareiškėjas skunde plačiau nenurodo, kodėl jo netenkina pateikta informacija, teigia, tik kad pateiktos deklaracijos yra fiktyvios, tačiau nepateikia jokių šią aplinkybę patvirtinančių duomenų. Pareiškėjas skunde pabrėžia, jog pageidavo gauti Žemės sklypų žemės nuomos mokesčio mokėtojų kvitų kopijas, o ne žemės nuomos mokesčio deklaracijas.

Atsakovė atsiliepime į pareiškėjo skundą akcentuoja, jog savivaldybė nedisponuoja žemės nuomos mokesčio mokėtojų kvitais, pareiškėjui yra pateikta visa institucijos turima informacija susijusi su Žemės sklypais ir jų apmokestinimu žemės mokesčiu, todėl net teismui tenkinus pareiškėjo skundą, ji neturėtu galimybės pateikti pareiškėjui tokių duomenų, kurie atitiktų 2019 m. spalio 27 d. pareiškėjo prašyme suformuluotą turinį.

Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog asmuo turi teisę gauti informaciją iš savivaldybės institucijų, kuria ji disponuoja ar (ir) kurią ji tvarko vykdydama įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatytas funkcijas. Taip pat Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, jog institucija gali atsisakyti pateikti pareiškėjui dokumentus, jeigu pagal pareiškėjo prašymą reikėtų specialiai adaptuoti, apdoroti ar kitaip perdirbti dokumentus ir tai būtų susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog Įstatymo priede nurodyta, kad šiuo teisės aktu yra įgyvendinama 2003 m. lapkričio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/98/EB dėl viešojo sektoriaus informacijos pakartotinio naudojimo. Šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Viešojo sektoriaus institucijos leidžia naudotis savo dokumentais bet kuria parengtine forma ar kalba elektroninėmis priemonėmis, jei tik įmanoma ir tikslinga. Tai nereiškia, kad viešojo sektoriaus institucijos privalo kurti ar pritaikyti dokumentus taip, kad jie atitiktų prašymą, ir tai nereiškia, kad jos privalo teikti išrašus iš dokumentų tais atvejais, kai dėl to reikia neproporcingai didelių pastangų, neapsiribojančiu paprasta operacija.“. Iš šios teisės normos matyti, kad valstybės ir savivaldybių institucijos yra įpareigojamos informaciją teikti ta forma ir kalba, kuria ši informacija yra parengta institucijoje bei kad jos neprivalo kurti ar pritaikyti turimos informacijos tokiai formai ar kalbai, kurios pageidauja pareiškėjas. (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-484/2013).

Vadovaujantis minėtomis aplinkybėmis darytina išvada, jog atsakovė ir Meras turi pareigą pateikti tik tokią informaciją, kuria jie disponuoja bei tvarko vykdydama teisės aktuose nustatytas funkcijas. Savivaldybės institucijos yra įpareigotos informaciją teikti ta forma, kuria ši informacija yra parengta institucijoje ir ji neturi prievolės kurti ar pritaikyti turimos informacijos tokiai formai, kurios pageidauja pareiškėjas. Teismo vertinimu kartu su Raštu pareiškėjui pateikta informacija atitinka Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto dokumento išsamumo principo reikalavimus – pateiktos žemės nuomos mokesčio deklaracijos yra informatyvios, iš esmės atitinka pareiškėjo 2019 m. spalio 27 d. prašymo turinį ir jose pateikti išsamūs duomenys.

Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios už tikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Įvertinus anksčiau išdėstytų aplinkybių bei bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus 2020 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 21R2-181 (AG2-115/15-2020) ir Pagėgių savivaldybės mero 2020 m. rugpjūčio 4 d. rašto Nr. R2-1455 „Dėl informacijos pateikimo“ neteisėtumo pagrindų, pareiškėjo A. M. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.

Teisėjas Remigijus Arminas