- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-30
- Bylos Nr.
- eI-2244-815/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00066-2014-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- M. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės teismų administracijos, Nacionalinei teismų administracijai
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės teismų administracijos, Nacionalinei teismų administracijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas M. P. su 2014 m. sausio 3 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – (duomenys neskelbtini) Lt, pabrėžia, kad atsisako reikalavimo dėl nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, kad atsisakymo nuo dalies reikalavimo pasekmės pareiškėjui žinomos, su jomis pareiškėjas sutinka.
Atsiliepimas
2. Atsakovė Nacionalinė teismų administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą, be kita ko, nurodo, kad, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, įvertinusi nuo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojusius Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą (Žin., 2013, Nr. 102-5026), Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą, sutinka, kad pareiškėjui turi būti kompensuota teisėtai priklausanti dėl antikonstitucinėmis pripažintų Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatų neapskaičiuota ir neišmokėta darbo užmokesčio dalis, prašo, be kita ko: pareiškėjo reikalavimą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo tenkinti tiek, kiek darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl neproporcingai sumažintų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų ir sumažinto priedo už kvalifikacinę klasę dydžio (konkretus dydis bus patikslintas, kai bus konstatuota, kokiu dydžiu darbo užmokestis laikytinas sumažintas neproporcingai); nustatyti pareiškėjui priteistinos sumos kompensavimą pagal įstatymo leidėjo patvirtintą tvarką bei sąlygas; teismui priėmus sprendimą priteisti pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį iš Nacionalinės teismų administracijos ir netenkinti prašymo nustatyti pareiškėjui priteistinos sumos kompensavimą pagal įstatymo leidėjo patvirtintą tvarką bei sąlygas, teismo sprendimo vykdymą atidėti 1 m. arba išdėstyti mokėjimus proporcingomis dalimi, priteistą sumą išmokant per 2 m.
Motyvuojamoji dalis
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. P. skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjui neišmokėtą tarnybinio atlyginimo dalį (žr. apskaičiavimo lenteles). Pabrėžtina, kad atlyginimas buvo sumažintas įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.
Akcentuotina, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas, įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo. Atsižvelgdamas į tai, kad šiuo konkrečiu atveju Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, teismas konstatuoja, kad institucijai, kurioje pareiškėjas dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Pabrėžtina, kad tokią poziciją formuluoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016. Minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime taip pat konstatuota, kad tinkamas atsakovas yra institucija, kurioje pareiškėjas ėjo pareigas, todėl iš Lietuvos valstybės priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį negalima dar ir dėl šio motyvo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.