Vilniaus apygardos teismo nutartis

2017-03-10 · Baudžiamoji byla Nr. 1S-33-1020/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-03-10
Bylos Nr.
1S-33-1020/2017
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Ernestas Rimšelis
Nuteistasis
A. M.
Advokatai
Vaidas Poplovuchinas
Kategorijos
Byla Nr. 1S-33-1020/2017
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.2.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 10 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ernestas Rimšelis,sekretoriaujant Daivai Kokštaitei,dalyvaujant prokurorei Danutei Mekionienei,nuteistajam A. M. ir jo gynėjui advokato padėjėjui Vaidui Poplovuchinui,

teismo posėdyje išnagrinėjęs A. M. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nutarties, kuria tenkintas Belgijos Karalystės Vakarų Flandrijos Briugės prokuratūros prašymas dėl piniginės sankcijos, paskirtos Belgijos Karalystės Vakarų Flandrijos Briugės baudžiamojo teismo 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimu, pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Nagrinėjamo klausimo esmė

Belgijos Karalystės Vakarų Flandrijos Briugės prokuratūra (toliau – Belgijos prokuratūra), vadovaudamasi Tarybos pagrindų sprendimo 2005/214/TVR dėl abipusio pripažinimo principo taikymo finansinėms baudoms, kreipėsi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją dėl Belgijos Karalystės Vakarų Flandrijos Briugės baudžiamojo teismo (toliau – Belgijos teismo) 2012 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. rep 2368 pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje gautame Belgijos Karalystės išduoto sertifikato (liudijimo) vertime iš olandų į anglų kalbą klaidingai nurodyta Belgijos teismo sprendimo data, jo įsiteisėjimo data ir numeris, o šios klaidos sąlygojo ir vėlesnes klaidas procesiniuose dokumentuose, taip pat ir skundžiamoje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nutartyje). 2016 m. lapkričio 21 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas nutartimi pripažino, 2011 m. gruodžio 28 d. Briugės teismo sprendimu Nr. rep 3236 (tiksli Belgijos teismo sprendimo data, kaip jau buvo nurodyta šios nutarties 1 pastraipoje, yra 2012 m. spalio 24 d. Nr. rep 2368) A. M. paskirtą 433 427,47 eurų piniginę sankciją ir įpareigojo A. M. sumokėti nurodyto dydžio piniginę sankciją per 6 (šešis) mėnesius nuo nutarties įsiteisėjimo dienos. Apylinkės teismas konstatavo, kad Belgijos prokuratūros prašymas atitinka Tarybos pagrindų sprendimo 2005/214/TVR reikalavimus, kad teismas nenustatė BPK 365¹ straipsnio 3 dalyje įvardytų atsisakymo pripažinti teismo sprendimą pagrindų. Į pripažintiną sankciją teismas įskaitė 185,05 eurų dydžio procesines išlaidas bei 182,27 eurų dydžio įmoką į visuomeninį fondą ar nukentėjusiųjų asmenų paramos organizaciją. A. M., nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi, apskundė šį sprendimą Vilniaus apygardos teismui, prašydamas jį panaikinti. Skunde A. M. nurodo, kad iš teismui pateiktų dokumentų matyti, jog apie baudžiamosios bylos nagrinėjimą Belgijos Karalystėje jam nebuvo pranešta, jokie įtarimai nebuvo pareikšti, apginti savo teisių jis negalėjo. Nagrinėjant Belgijos prokuratūros prašymą, nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad jam buvo pranešta apie Belgijos teismo 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimą. A. M. teigia nemokantis užsienio kalbų, angliškai žino tik kelias frazes, gautų laiškų asmuo neskaito, todėl net jei tarp gaunamų reklaminių laiškų ir buvo dokumentai ne lietuvių kalba, tokio pranešimo negalima laikyti tinkamu. Apeliantas nurodo, kad Belgijos teismo sprendimas yra neteisėtas, nes tyrimo metu buvo padaryti žmogaus teisių pažeidimai. Jis niekada nebuvo sulaikytas Belgijos Karalystėje, nedalyvavo jokioje nusikalstamoje veikoje, jam iki šiol yra nesuprantama nei kaltinimo esmė, nei žinomos su byla susijusios aplinkybės. Apie A. M. atžvilgiu atliekamus procesinius veiksmus jam nebuvo žinoma, todėl jis negalėjo pasinaudoti savo teisėmis į gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą. Skunde nurodoma, kad pagal BPK 365¹ straipsnio 3 dalies 11 punktą, teismas gali atsisakyti pripažinti piniginę sankciją, kai gauti dokumentai nėra išversti į anglų ar lietuvių kalbas, toks vertimas teismui nėra pateiktas, Belgijos prokuratūra pateikė teismui tik jį lydintį dokumentą. Taigi Vilniaus miesto apylinkės teismas turėjo atsisakyti tenkinti prašymą dėl piniginės sankcijos pripažinimo arba pats inicijuoti sprendimo vertimą į lietuvių arba anglų kalbą.Aukštesnysis teismas A. M. skundą nutarė nagrinėti teismo posėdyje, kuriame Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė prašė palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį, o A. M. ir jo gynėjas – panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį.

Motyvuojamoji dalis

II. Aukštesniojo teismo išvados ir argumentai

A. M. skundas tenkinamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nutartis kaip neteisėta ir nepagrįsta naikintina, konstatavus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 365¹ straipsnio 3 dalies 9 punkte numatytus atsisakymo pripažinti užsienio valstybės teismo sprendimą pagrindus.Europos Sąjungos valstybėse narėse teismo sprendimu paskirtos piniginės sankcijos pripažinimo taisyklės nustatytos 2005 m. vasario 24 d. Tarybos pamatiniame sprendime 2005/214/TVR dėl abipusio pripažinimo principo taikymo finansinėms baudoms (toliau – Pamatinis sprendimas). Pamatinis sprendimas į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę perkeltas jo nuostatas įgyvendinus BPK 365¹ ir 365² straipsniuose. Užsienio valstybės teismo paskirta piniginė sankcija pripažįstama, jeigu teismas, nagrinėjantis prašymą, nenustato atsisakymo pripažinti piniginę sankciją pagrindų, numatytų BPK 365¹ straipsnio 3 dalyje. Teismas, pripažįstantis užsienio valstybės teismo galutiniu sprendimu paskirtą bausmę, nevertina tokio sprendimo turinio, nesprendžia ir neperžiūri nuteistojo kaltės klausimo, paskirtos bausmės teisingumo ir kt.Apygardos teismas, išnagrinėjęs skundo medžiagą, nustatė, kad Lietuvos Respublikos piliečio A. M. atžvilgiu Belgijos Karalystėje 2012 m. spalio 24 d. Briugės baudžiamasis teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį Nr. rep 2368, kuriuo pripažino A. M. kaltu dėl kontrabandos nusikaltimo ir be kitų teisinių sprendimų, kartu su kitu asmeniu jam paskyrė baudos bausmę. 2005 m. vasario 24 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2005/214/TVR yra vienas iš abipusio pripažinimo principu grindžiamų Europos Sąjungos teisės aktų, skirtų supaprastinti valstybių narių bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose. Pamatinio sprendimo 6 straipsnyje numatyta, kad „Sprendimą vykdančiosios valstybės kompetentingos institucijos, nereikalaudamos jokių papildomų formalumų, pripažįsta joms pagal 4 straipsnį perduotus sprendimus ir nedelsdamos imasi būtinų priemonių, kad jie būtų vykdomi, išskyrus atvejus, kai kompetentinga institucija nusprendžia taikyti 7 straipsnyje numatytą pagrindą nepripažinti ar nevykdyti sprendimo.“ Taigi valstybės narės turi pasitikėti viena kitos teisine sistema, tikėti, kad teismo sprendimas užsienio valstybėje buvo priimtas laikantis visuotinai priimtinų žmogaus teisių apsaugos standartų ir pripažinti kitos valstybės kompetentingos institucijos teismo sprendimą be išsamaus faktinių situacijos aplinkybių tyrimo. Vis dėlto, minėto Pamatinio sprendimo nuostata numato, kad kitos valstybės narės teismo sprendimas gali būti nepripažintas, nustačius objektyvų, įstatyme numatytą atsisakymo pripažinti teismo sprendimą, pagrindą. Kaip minėta, Pamatinio sprendimo nuostatos į nacionalinę teisę perkeltos ir yra įtvirtintos BPK 365¹ ir 365² straipsniais. BPK 365¹ straipsnio 3 dalyje numatyti atsisakymo pripažinti piniginę sankciją pagrindai. Taigi Lietuvos Respublikos kompetentingas teismas, konkrečiu atveju – Vilniaus miesto apylinkės teismas, spręsdamas teismo sprendimo pripažinimo klausimą, privalo patikrinti, ar nėra BPK 365¹ straipsnyje numatytų atsisakymo pripažinti užsienio valstybės teismo sprendimą pagrindų. Apygardos teismas konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas neįsigilino į pateiktą medžiagą ir priėmė nepagrįstą ir nemotyvuotą sprendimą, neatlikęs pareigos įvertinti atsisakymo pripažinti teismo sprendimą pagrindų egzistavimą, nors nagrinėjamu atveju jie neabejotinai konstatuotini.Pagal Belgijos Karalystės išduotą sertifikatą (liudijimą), teismas nustatė, kad A. M. pripažintas kaltu dėl to, kad 2011 m. vasario 9 d. neteisėtai laikė ir transportavo 434,260 vienetų cigarečių (Jin Ling ir Imperial Classic rūšies), kurios nebuvo pažymėtos jokiomis Belgijos mokesčių juostomis ir kurios buvo paslėptos ir nepateiktos priėmimui tam, kad būtų galima užtikrinti akcizo mokesčių ir specialių akcizo mokesčių surinkimą ir kurios buvo skirtos komerciniams tikslams, nesilaikant teisinių procedūrų. Sertifikato „g“ dalyje nurodyta, kad piniginės sankcijos, paskirtos už minėtą nusikaltimą, bendra suma yra 433 247,47 eurų (susidedanti iš pinigų sumos, priėmus apkaltinamąjį nuosprendį už nusikaltimą – 432 880,15 eurų, pinigų sumos teisminio proceso išlaidoms padengti - 185,05 eurų, pinigų sumos į visuomeninį fondą arba nukentėjusių asmenų paramos organizacijai – 182,27 eurų). Sertifikato „h“ dalyje pažymėta, kad byla nagrinėta žodinio proceso tvarka, kad A. M. nedalyvavo procese, kurio metu buvo priimtas sprendimas, tačiau jis asmeniškai gavo 2012 m. liepos 18 d. teismo šaukimą, informuojantį jį apie teisminio proceso, kurio metu buvo priimtas sprendimas, datą ir vietą bei galimybę priimti sprendimą, jeigu jis neatvyks į teismą. Taip pat pažymėta, kad asmeniui buvo perduota informacija apie sprendimo priėmimą 2012 m. lapkričio 21 d. bei buvo aiškiai pranešta apie pakartotinio bylos svarstymo teisę arba apeliaciją, kuriuose jis turi teisę dalyvauti, suteikiant galimybę nagrinėti bylą iš esmės, įskaitant teikti ir vertinti naujus įrodymus, skirti pakartotinę ekspertizę, kurie gali padaryti įtaką pradinio sprendimo atšaukimui. Be to, nurodyta, kad asmuo nereikalavo peržiūrėti bylą ar apeliacijos, kurias gali pateikti per nustatytą terminą. Sertifikato „i“ dalyje pažymėta, jog Belgijos Karalystė leidžia Lietuvos Respublikai taikyti alternatyvią iki 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, jeigu piniginės sankcijos visiškai ar iš dalies neįmanoma vykdyti.BPK 365¹ straipsnio 3 dalies 9 punkte numatyta, kad teismas atsisako pripažinti piniginę sankciją, jeigu „piniginė sankcija buvo paskirta asmeniui, kuris asmeniškai nedalyvavo nagrinėjant bylą teisme, o sprendimas buvo priimtas, išskyrus atvejus, kai šio straipsnio 3 dalies 11 punkte nurodytame liudijime pažymima, kad:

a) jam asmeniškai laiku buvo įteiktas teismo šaukimas arba jis kitomis priemonėmis faktiškai gavo oficialią informaciją apie numatytą bylos nagrinėjimo laiką ir vietą tokiu būdu, kad yra akivaizdu, jog jis žinojo apie numatytą bylos nagrinėjimą, taip pat asmuo buvo informuotas, kad sprendimas gali būti priimtas, nors jis neatvyks į bylos nagrinėjimą, arba

b) jis, žinodamas apie numatomą bylos nagrinėjimą, įgaliojo savo pasirinktą ar valstybės paskirtą gynėją jį ginti bylos nagrinėjimo metu ir gynėjas iš tiesų šį asmenį gynė bylos nagrinėjimo metu, arba

c) jam įteikus sprendimą ir jį aiškiai informavus apie teisę į bylos persvarstymą arba teisę paduoti apeliacinį skundą, kuriuos nagrinėjant šis asmuo turi teisę dalyvauti ir kurie suteikia galimybę bylą, įskaitant naujus įrodymus, pakartotinai nagrinėti iš esmės, o po šio proceso pirminis sprendimas gali būti panaikintas, asmuo aiškiai nurodė, kad jis neginčija sprendimo, arba per nustatytą laikotarpį nepareikalavo persvarstyti bylą, arba nepadavė apeliacinio skundo“.

Analogiškas nuostatas numato ne tik Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymas, bet ir Pamatinis sprendimas, kurį įgyvendinant buvo priimtos minėtos BPK nuostatos (plačiau žr. 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatinį sprendimą 2009/299/TVR iš dalies keičiantį Pamatinius sprendimus 2002/584/TVR, 2005/214/TVR, 2006/783/TVR, 2008/909/TVR ir 2008/947/TVR <http://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/HTML/?uri=CELEX:32009F0299&from=LT>).Iš nurodytų nuostatų seka, kad tuo atveju, kai asmuo nedalyvavo nagrinėjant bylą teisme, asmens informavimui tiek apie patį teismo procesą, tiek apie galutinį teismo sprendimą keliami papildomi reikalavimai. Šioje situacijoje nėra ginčijamas faktas dėl A. M. nedalyvavimo nagrinėjant bylą teisme – sertifikato „h“ dalies 3 punkto 2 papunktyje pažymėta, kad asmuo nedalyvavo teismo procese, tą teismo posėdžio metu nurodė ir pats A. M.. Taigi sprendžiant klausimą, ar Belgijos Karalystėje priimtas teismo sprendimas gali būti pripažintas ir vykdomas Lietuvos Respublikoje, turi būti atidžiai įvertintas klausimas, ar buvo laikomasi jau minėtų papildomų reikalavimų ir buvo užtikrintos nuteisto asmens procesinės garantijos aiškiai žinoti apie jo atžvilgiu vykstantį teismo procesą bei priimtą teismo sprendimą. Apygardos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad tokių reikalavimų, nuteisiant A. M., nebuvo laikytasi. Visų pirma, pastebėtina, kad A. M. nedalyvavo Belgijos Karalystėje jo atžvilgiu vykusiame baudžiamajame persekiojime. Gavus nagrinėjamą skundą ir siekiant patikrinti skunde nurodomus argumentus dėl minėtų reikalavimų nesilaikymo, Vilniaus apygardos teismas kelis kartus komunikavo su oficialiais Belgijos Karalystės atsakingais asmenimis – sertifikato c dalyje nurodytas atašė Kevin Lauwaert ir prokuroru Yves Segaert – Vanden Bussche –, kurie elektroniniu paštu pateikė Vilniaus apygardos teismui papildomus dokumentus iš Belgijos Karalystėje nagrinėtos baudžiamosios bylos medžiagos. Iš šių dokumentų matyti, kad Belgijos Karalystėje nuteistam A. M. ikiteisminio tyrimo metu vieną kartą buvo siųstas šaukimas atvykti į apklausą dėl faktų, susijusių su neteisėtu cigarečių laikymu A. M. vardu nuomotame sandėlyje Belgijos Karalystėje, Shurgard Bruges. Šaukimas siųstas asmeniui į Jungtinę Karalystę, jo gyvenamosios vietos adresu, (duomenys neskelbtini), anglų ir olandų kalbomis. Duomenų apie tai, kad šaukimas į apklausą ikiteisminio tyrimo metu A. M. buvo asmeniškai įteiktas, bylos medžiagoje nėra. Vilniaus apygardos teismui nurodyta, kad pagal Belgijos Karalystės nacionalinius įstatymus pripažįstama, jog šaukimas asmeniui laikomas įteiktas tinkamai, jeigu jis siunčiamas registruotu paštu ir laiškas negrįžta teisėsaugos institucijoms. Asmens parašas, atsiėmimo kvitas ar pan. pagal Belgijos Karalystės nacionalinę teisę nėra reikalingi kaip patvirtinimas, jog šaukimas išties buvo įteiktas asmeniškai ir asmuo tikrai jį gavo. Šaukimas į apklausą A. M. siųstas vieną kartą, su asmeniu nebuvo mėginama susisiekti kitomis komunikacijos priemonėmis, pakartotinis šaukimas nebuvo siunčiamas, su asmeniu nebuvo bandoma atlikti kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus.Apygardos teismas, nagrinėdamas skundą, taip pat įsitikino, kad A. M. baudžiamojo proceso metu Belgijos Karalystėje neturėjo gynėjo. Be to, tik iš bylos aplinkybių buvo sprendžiama, kad A. M. moka anglų kalbą (sandėlio Belgijos Karalystėje nuomos sutartis, kurią pasirašė A. M., buvo sudaryta anglų kalba, jis gyveno Jungtinėje Karalystėje ir pan.) Apygardos teismo posėdyje A. M. paaiškino, kad turi vidurinį išsilavinimą ir šiuo metu dirba Lietuvos Respublikoje veikiančioje gamykloje techniniu darbuotoju; kad nuo 2010 iki 2012 metų rugsėjo 20 d. gyveno ir dirbo Jungtinėje Karalystėje; gyveno nuomotame name aštuoniese, adresu (duomenys neskelbtini); name gaunamos korespondencijos jis netikrino, tą darė namo šeimininkas P. D.; jis pats dirbo viešbutyje sandėlininku, tačiau siekdamas gauti daugiau pajamų, P. D. ir jo draugų pasiūlymu sutiko dirbti vienos įmonės vadovu bei pasirašė jo duotus dokumentus, kartu buvo Belgijos Karalystėje, tačiau realiai pats toje įmonėje nieko nedirbo, visą įmonės korespondenciją gaudavo P. D. Visos šios nurodytos aplinkybės teismui neleidžia daryti kategoriškos išvados apie tai, jog A. M. gaudavo jam adresuotą korespondenciją, apie jo anglų kalbos žinių lygį ir galimybę suprasti teisinę informaciją apie vykstantį ikiteisminį tyrimą ir baudžiamąją bylą, nors neabejotina, kad anglų kalba jam yra žinoma.Visgi, nagrinėjamo klausimo ir šio teismo sprendimo 12 pastraipoje aptartų procesinių garantijų kontekste esminis aspektas yra ne tai kaip vyko ikiteisminis tyrimas, o tai, kad šaukimas į bylos nagrinėjimą Belgijos Karalystės teisme A. M. buvo siųstas ne lietuvių ar anglų kalba, kurios Belgijos prokuroro pateiktame sertifikate nurodomas kaip A. M. mokamos užsienio kalbos (b. l. 4, 20), o tik olandų kalba. Šio šaukimo kopija Vilniaus apygardos teismui buvo pateikta, susisiekus su atsakingais Belgijos Karalystės asmenimis (b. l. 119-123, vertimai į lietuvių kalbą b. l. 124-127). Apygardos teismas teiravosi Belgijos Karalystės pareigūnų, ar jie gali patvirtinti, kad joks kitas šaukimas, kita kalba tikrai nebuvo siunčiamas, klausė, ar yra kokių nors kitų duomenų, kurie patvirtintų, kad A. M. žinojo apie teisminį nagrinėjimą. Visgi teismas gavo patikinimą, kad jokie kiti šaukimai nebuvo siunčiami, kad kitų duomenų nėra (b. l. 86, 93-94). Taigi, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad apie bylos nagrinėjimą A. M. buvo pranešta tik olandų kalba, kurios jis nemoka (tą pripažįsta ir Belgijos Karalystės pareigūnai, nurodydami sertifikate A. M. mokamas kalbas), be to, nėra jokių duomenų, kad minėtas teismo šaukimas iš tiesų pasiekė patį A. M., kad jam buvo kaip nors kitaip pranešta apie bylos nagrinėjimą.Nagrinėjamo klausimo ir jau cituotos BPK 365¹ straipsnio 3 dalies 9 punkto c papunkčio nuostatos kontekste aukštesnysis teismas pastebi, kad galutinis teismo sprendimas, t. y. Belgijos teismo nuosprendis, kuriuo A. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, taip pat siųstas nuteistajam tik olandų kalba. Oficialiosios Belgijos Karalystės institucijos patvirtino, kad nurodyto pobūdžio dokumentai buvo siunčiami tik olandų kalba, kadangi būtent ši kalba yra valstybinė. Šios informacijos kontekste Vilniaus apygardos teismas gavo atsakymą bei patikinimą, kad A. M. niekaip kitaip papildomai apie priimtą teismo nuosprendį nebuvo informuotas (b. l. 87). Dėl šios priežasties teismas negali sutikti, jog A. M. buvo perduota informacija apie teismo nuosprendžio priėmimą bei buvo aiškiai pranešta apie pakartotinio bylos svarstymo teisę arba apeliaciją, kuriuose jis turi teisę dalyvauti, suteikiant galimybę nagrinėti bylą iš esmės, įskaitant teisę teikti ir vertinti naujus įrodymus, skirti pakartotinę ekspertizę, kurie gali padaryti įtaką pradinio sprendimo atšaukimui. BPK 365¹ straipsnio 3 dalies 9 punkte įtvirtinta esminė nuostata, kad tuo atveju, kai asmuo asmeniškai nedalyvavo procese, turi būti akivaizdu, kad jis žinojo apie numatytą bylos nagrinėjimą. Ši nuostata itin reikšminga teismo procesų in absentia (nedalyvaujant kaltinamajam) kontekste. Teismo vertinimu, prezumpcija, kad asmeniui yra žinoma apie teismo procesą (net jeigu ji yra įstatyminė, kaip buvo šiuo atveju pagal Belgijos teisę laikant, jog teismo šaukimas įteiktas tinkamai, jei jis negrįžo neįteiktas) nėra pakankama daryti neginčytiną išvadą, jog asmuo yra informuotas apie teismo procesą. Tokia prezumpcija gali būti paneigta objektyviais duomenimis, taigi besąlyginis jos laikymasis gali lemti asmens teisių suvaržymus, nagrinėjant bylą kaltinamajam nedalyvaujant.Tokios teismo išvados pagrindžiamos Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) pozicija 1985 m. vasario 12 d. byloje Colozza prieš Italiją, Nr. 9024/80, kurioje EŽTT netenkino Italijos teisėsaugos institucijų sprendimas nuteisti asmenį už akių, priimtas vadovaujantis prezumpcija, jog kaltinamasis atsisakė savo teisės dalyvauti teismo procese. Pažymėtina, kad reikalavimas aiškiai, be abejonių nustatyti, jog asmeniui buvo žinoma apie teismo procesą, nustatytas 2009/299/TVR Tarybos pagrindų sprendimu, iš dalies keičiančiu Tarybos pagrindų sprendimą 2005/214/TVR ir stiprinančiu asmenų procesines teises bei skatinančiu tarpusavio pripažinimo principo taikymą sprendimams, priimtiems atitinkamam asmeniui asmeniškai nedalyvavus teisminiame nagrinėjime. Taigi tuo atveju, kai kaltinamasis asmeniškai nedalyvavo teismo procese, itin didelis dėmesys turi būti skiriamas aplinkybėms, kaip buvo užtikrinamos ir saugomos jo procesinės teisės. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad BPK 365¹ straipsnio 3 dalies 9 punkto nuostatų aiškinimui ir taikymui svarbus „akivaizdumo“ (unequivocally) reikalavimas, atsisakant teisės dalyvauti teismo procese, sutinkamas ir EŽTT jurisprudencijoje (2006 m. kovo 1 d. EŽTT sprendimas byloje Sejdovic prieš Italiją [GC], 56581/00). Iš Vilniaus apygardos teismui pateiktos medžiagos ir Belgijos Karalystės pareigūnų pateiktų dokumentų negalima daryti ne tik akivaizdžios, bet netgi tikėtinos išvados, kad A. M. buvo asmeniškai informuotas ir gavo oficialią informaciją apie numatytą bylos nagrinėjimą Belgijos Karalystėje tokiu būdu, kad būtų akivaizdu, jog jis apie tai žinojo. Teismo nuomone, asmeniui išsiunčiant procesinius dokumentus kalba, kurios jis nemoka arba moka tik iš dalies, negalima tikėtis, jog jam taps neabejotinai žinoma apie teismo procesą ir, kad jam neatvykus į bylos nagrinėjimą, jis atsisako teisės dalyvauti teismo procese. Taip siunčiant procesinius dokumentus rizikuojama pažeisti ir 2010 m. spalio 20 d. Direktyvos Nr. 2010/64/ES dėl teisės į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese nuostatas, kurių esminė taisyklė yra įtariamojo/kaltinamojo teisė gauti esminių dokumentų vertimą raštu. Apygardos teismo vertinimu, Vilniaus miesto apylinkės teismas prašymą dėl piniginės sankcijos pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje sprendė visiškai formaliai, ignoruodamas pareigą patikrinti, ar konkrečiu atveju, nagrinėjant bylą Belgijos Karalystėje kaltinamajam A. M. nedalyvaujant, jam buvo žinoma apie minėtos bylos nagrinėjimą ir ar byloje nėra atsisakymo pripažinti Belgijos Karalystės teismo sprendimą pagrindų. Dar daugiau, apygardos teismas, teismo posėdyje išklausęs A. M. argumentus apie klausimo dėl jam paskirtos piniginės sankcijos pripažinimo nagrinėjimą žemesniajame teisme, taip pat perklausęs teismų informacinėje sistemoje LITEKO patalpintus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 31 d. ir 2016 m. lapkričio 21 d. posėdžių garso įrašus, turi pagrindo daryti išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismui kilo abejonių, jog A. M. galėjo būti nežinoma apie Belgijos Karalystėje vykusį procesą. Iš teismo posėdžių garso įrašų matyti, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas neįsigilino į teismui pateiktą bylos medžiagą ir netgi suklaidino A. M. Kaip aukštesniajame teisme nurodė A. M., pirmojo teismo posėdžio metu Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas jam teigė, kad jis yra nubaustas ne 433 427,47 eurų, o tik 433 eurų dydžio bauda. Posėdžio garso įrašas tokius A. M. teiginius visiškai patvirtina, nes būtent šis, aiškiai klaidingas sumos dydis teisėjo buvo net kelis kartus pakartotas, nurodant, kad būtent tokią sumą A. M. „privalo“ sumokėti, iš esmės nesprendžiant klausimo, ar galima pripažinti jam paskirtą piniginę sankciją (teismas nepagrįstai nurodė, jog iškvietė nuteistąjį tik tam, kad informuotų, jog jis privalo sumokėti baudą, kad teismo darbas - tik pripažinti ir vykdyti teismo sprendimą, kad siūlo A. M., kuris nurodė, kad per mėnesį gauną 1000 eurų darbo užmokestį, 433 eurų baudą sumokėti dalimis (2016 m. spalio 31 d. teismo posėdžio garso įrašas)). Iš minėto garso įrašo ir A. M. paaiškinimo apygardos teismo posėdyje, teismui suprantama jo pozicija, jog ginčas dėl šios sumos ir advokato paslaugos galėjo kainuoti brangiau nei teismo nurodyta „privaloma“ 433 eurų bauda. Tik išėjus priimti teismo sprendimo ir nutarus atnaujinti klausimo nagrinėjimą, 2016 m. lapkričio 21 d. posėdyje teismas patikslino A. M., kad piniginė sankcija yra ne 433 eurų, o daug kartų didesnė, t. y. 433 tūkstančiai eurų. Iš garso įrašo akivaizdu, kad po tokio teismo išaiškinimo A. M. ėmus teirautis apie Belgijos Karalystėje priimto teismo sprendimo detales, teismas paaiškino tik tai, kas buvo nurodoma Belgijos prokuratūros sertifikate, nes teismas neturėjo teismo sprendimo vertimo iš olandų kalbos. Teismo posėdyje A. M. dar kartą nurodžius, kad jis negavo šaukimo ir nieko nežino apie teismo nuosprendį (Belgijos teismo nuosprendis buvo išverstas į lietuvių kalbą tik po to, kai A. M. apskundė Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą), paaiškėjo, kad A. M. deklaruota gyvenamoji vieta ir faktinė gyvenamoji vieta skiriasi. Todėl teismas iš esmės pripažino, kad informacija iš Belgijos Karalystės „matyt“ nepasiekė A. M.. Nepaisant šių aplinkybių, apylinkės teismas konstatavo, jog jis neperžiūri Belgijos Karalystės sprendimo, o tik „informuoja“ apie paskirtą piniginę sankciją. Po prieš tai aptarto teisminio nagrinėjimo Vilniaus miesto apylinkės teismas pripažino ir leido vykdyti A. M. atžvilgiu priimtą Belgijos teismo nuosprendį, kuriuo jis buvo nuteistas apie tai nežinant. Be to, Vilniaus apylinkės teismas įpareigojo A. M. per 6 mėnesius sumokėti daugiau nei 400 kartų už jo mėnesinį atlygį didesnę baudą, nesiaiškindamas kilusių abejonių lygiai taip pat, kaip 2016 m. spalio 31 d. teismo posėdyje siūlė dalimis sumokėti kelių šimtų eurų dydžio baudą. Tokia proceso eiga Belgijos prokuratūros prašymą dėl piniginės sankcijos pripažinimo nagrinėjusiame Vilniaus apylinkės teisme rodo, kad šis klausimas buvo nagrinėtas formaliai, paviršutiniškai ir iš esmės klaidingai suprantant jo esmę.Esant tokioms aplinkybėms, Vilniaus apygardos teismas konstatuoja, kad Europos Sąjungos valstybių narių pasitikėjimo principu grindžiama supaprastinta teismo sprendimų pripažinimo procedūra, formaliai vertinant Europos Sąjungos ir nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintas principines nuostatas, gali diskredituoti Europos Sąjungoje veikiantį ir itin reikšmingą supaprastintą valstybių narių bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose, todėl apygardos teismas, atidžiai įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes, ir konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju Belgijos Karalystės teismo sprendimo pripažinimas ir vykdymas nėra galimas, ne tik nepaneigia, bet ir siekia apsaugoti valstybių narių pasitikėjimo principu grindžiamą bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose, kad jis nebūtų diskredituotas, o ydinga teismų praktika neskatintų jo atsisakyti.Įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą, apygardos teismas nagrinėjamoje situacijoje konstatuoja BPK 365¹ straipsnio 3 dalies 9 punkte numatytus atsisakymo pripažinti užsienio valstybės teismo sprendimą pagrindus, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nutartį pripažįsta neteisėta ir nepagrįsta, ir vadovaudamasis BPK 365¹ straipsnio 3 dalies 9 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

A. M. skundą tenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nutartį panaikinti, atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti Belgijos Karalystės Vakarų Flandrijos Briugės baudžiamojo teismo 2012 m. spalio 24 d. nuosprendį Nr. rep 2368 dėl Lietuvos Respublikos piliečiui A. M. paskirtos piniginės sankcijos.

Šios nutarties nuorašus išsiųsti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir Belgijos Karalystės Vakarų Flandrijos Briugės prokuratūrai.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas Ernestas Rimšelis