Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. A. (Z. K. įpėdinės) skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl mokesčių administratorių GPM apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Z. K. 2011-04-05 žemės sklypų ir pastatų pirkimo–pardavimo sutartimi (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiui M. E. Z. už 1 850 000 Lt pardavė: 1) 0,1679 ha kitos paskirties (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) žemės sklypą (kaina – 193 000 Lt) ir jame stovinčius pastatus – 601,75 kv. m gyvenamąjį namą bei ūkinį pastatą (kaina – 1 255 000 Lt), adresu: (duomenys neskelbtini); 2) 0,1517 ha kitos paskirties (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) žemės sklypą adresu: (duomenys neskelbtini) (kaina –175 000 Lt); 3) 0,1504 ha kitos paskirties (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) žemės sklypą adresu: (duomenys neskelbtini) (kaina –173 000 Lt); 4) 0,0450 ha kitos paskirties (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) žemės sklypą adresu: (duomenys neskelbtini). (kaina – 54 000 Lt). Sutarties 2.1.3 punkte nustatyta, jog į bendrą visų parduodamų nekilnojamųjų daiktų kainą įskaičiuota ir gyvenamajame name bei ūkiniame pastate esančių ir kartu parduodamų baldų, buitinės įrangos ir technikos, kurių sąrašas (priedas Nr. 1) yra pridedamas prie šios sutarties, kaina (Komisijos byla, b. l. 55–75). Z. K. visą minėta sutartimi parduotą nekilnojamąjį turtą įgijo 2010 m. vasario 26 d. sutartimi (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria pareiškėja padovanojo motinai Z. K. nurodytą nekilnojamąjį turtą (Komisijos byla, b. l. 76–82). 2010-02-26 pareiškėja ir Z. K. pasirašė dar vieną sutartį, kuria pareiškėja dovanojo motinai Z. K. namų apyvokos daiktus, baldus, masažinę kėdę, kilimus, šviestuvus, sporto įrenginius, paveikslus, integruotą virtuvės įrangą, buitinę įrangą ir techniką, lauko techniką, lauko baldus ir kitus daiktus, esančius gyvenamajame name ir ūkiniame pastate adresu: (duomenys neskelbtini) (sutarties 1.1. p.). Šalys dovanojamus daiktus įvertino 374 000 Lt (sutarties 1.2. p.) (Komisijos byla, b. l. 83).

Inspekcija, atlikusi Z. K. mokestinį patikrinimą, nustatė, kad Z. K. mokesčių administratoriui 2012-04-30 pateiktoje metinėje pajamų deklaracijoje už 2011 m. mokestinį laikotarpį deklaravo 1 850 000 Lt nekilnojamojo turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamas ir 1 857 415 Lt šio turto įsigijimo kainą bei kitas su jo pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusias išlaidas, apmokestinamųjų pajamų neapskaičiavo, deklaravo 32 Lt grąžintiną GPM sumą. Z. K. mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriui pateikė dokumentus, jos manymu, patvirtinančius 2011-04-05 sutartimi parduoto nekilnojamojo turto įsigijimo kainą ir kitas su jo pardavimu susijusias išlaidas: 1) 2010-02-06 sutartį, kurios pagrindu gavo dovanų minėta 2011-04-05 žemės sklypų ir pastatų pirkimo–pardavimo sutartimi parduotą nekilnojamąjį turtą (dovanojimo sutartyje turtas įvertintas 1 407 500 Lt); 2) 2010-02-26 sutartį, kurios pagrindu gavo dovanų kilnojamąjį turtą, buvusį 2011-04-05 žemės sklypų ir pastatų pirkimo–pardavimo sutartimi parduotame gyvenamajame name ir ūkiniame pastate (dovanojimo sutartyje turtas įvertintas 374 000 Lt); 3) 2011-04-05 PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), išrašytą Vilniaus m. 7-jo notarų biuro, už notarės paslaugas 4 469 Lt sumai; 4) UAB „Ober Haus“ 2011-04-11 darbų (tarpininkavimo paslaugų parduodant turtą) atlikimo aktą 67 155 Lt sumai (Komisijos byla, b. l. 51–54).

Mokesčių administratorius, įvertinęs Z. K. mokestinio patikrinimo pateiktus dokumentus, nekilnojamojo turto įsigijimo kaina ir kitomis su jo pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusiomis išlaidomis pripažino 1 411 969 Lt sumą: 1 407 500 Lt pagal 2010-02-26 nekilnojamojo turto dovanojimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 4 469 Lt pagal 2011-04-05 Vilniaus 7-ojo notaro biuro notarės išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini). Tačiau nepripažino Z. K. pateiktoje 2011 m. metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje deklaruotos 441 155 Lt nekilnojamojo turto įsigijimo kainos ir kitų su jo pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusių išlaidų sumos pagal UAB „Ober Haus“ 2011-04-11 darbų (tarpininkavimo paslaugų parduodant turtą) atlikimo aktą (67 155 Lt) ir 2010-02-26 namų apyvokos daiktų, baldų, kilimų, šviestuvų ir kitų daiktų dovanojimo sutartį (374 000 Lt). Mokesčių administratoriaus vertinimu, 2010-02-26 daiktų, įvertintų 374 000 Lt, dovanojimo sutartis neatitinka CK 6.469 straipsnio 2 dalyje nustatytos formos, kas, vadovaujantis CK 1.93 straipsnio 3 dalimi, sandorį daro negaliojančiu, todėl ši sutartis pripažinta juridinės galios neturinčiu dokumentu daiktų įsigijimo išlaidoms pagrįsti. Be to, atsižvelgė į tai, kad minėtoje dovanojimo sutartyje nenurodyti dovanojamų daiktų kiekiai, neapibūdinta jų būklė (nusidėvėjimas), įsigijimo data ir kaina, nebuvo atliktas daiktų vertinimas, todėl, administratoriaus teigimu, padovanotų daiktų vertė yra sąlyginė ir nepagrįsta jokiais įrodymais. Taip pat mokesčių administratorius, atsižvelgęs į tai, kad tarpininkavimo paslaugos nėra priskirtinos prie privalomų mokėjimų parduodant turtą, Z. K. išlaidoms, susijusioms su nekilnojamojo turto pardavimu, nepriskyrė išlaidų pagal UAB „Ober Haus“ 2011-04-11 darbų (tarpininkavimo paslaugų parduodant turtą) atlikimo aktą 67 155 Lt sumai. Atsižvelgęs į tai, darė išvadą, jog Z. K., pažeisdama GPMĮ 19 straipsnio nuostatas, neteisingai deklaravo turto įsigijimo ir kitas su jo pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusias išlaidas, tokiu būdu sumažindama nekilnojamojo turto pardavimo apmokestinamąsias pajamas. Mokesčių administratorius, nustatęs ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn apmokestinamąsias pajamas – 438 031 Lt (1 850 000 – 1 411 969), įvertinęs visas Z. K. gautas pajamas ir patirtas išlaidas, išskaičiuotą pajamų mokesčio sumą, atsižvelgęs į deklaruotą grąžintiną GPM sumą, 2017-02-15 sprendimu Nr. (4.7.2)-FR0682-67 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ apskaičiavo Z. K. mokėtiną 19 274,51 Eur GPM, 9 714,08 Eur GPM delspinigius ir skyrė 30 proc. papildomai apskaičiuoto GPM dydžio 5 782 Eur GPM baudą (Komisijos byla, b. l. 17–24).

Z. K. inicijavus mokestinį ginčą, VMI palaikė vietos mokesčių administratoriaus poziciją ir 2017-05-05 sprendimu Nr. 68-63 patvirtino Inspekcijos 2017-02-15 sprendimą Nr. (4.7.2)-FR0682-67 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (Komisijos byla, b. l. 11–14). Komisija, išnagrinėjusi Z. K. skundą dėl VMI sprendimo, sutiko su VMI pozicija, kad 2010-02-26 baldų ir kito turto dovanojimo sutartis bei UAB „Ober Haus“ 2011-04-11 darbų (tarpininkavimo paslaugų parduodant turtą) atlikimo aktas negali būti laikomi perleisto nekilnojamojo turto įsigijimo kainą ir kitas su jo pardavimu susijusias išlaidas pagrindžiančiais dokumentais. Darė išvadą, jog mokesčių administratorius pagrįstai Z. K. apskaičiavo GPM bei su juo susijusias sumas. Komisija, vadovaudamasi MAĮ 8 straipsnyje įtvirtintais protingumo ir teisingumo kriterijais bei gero administravimo principais, siekdama užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką atleidimo nuo ekonominių sankcijų bylose bei siekdama užtikrinti efektyvų mokesčių administravimą, įvertinusi Z. K. amžių ir sveikatos būklę, atleido Z. K. nuo 4 857,04 Eur (50 proc.) jai apskaičiuotų GPM delspinigių mokėjimo. Taip pat Komisija, vadovaudamasi MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi, nustačiusi baudos dydį mažinančias aplinkybes, sumažino mokesčių administratoriaus Z. K. paskirtą 30 proc. dydžio GPM baudą iki 10 proc. papildomai apskaičiuoto GPM dydžio GPM baudos, t. y. iki 1 927 Eur GPM baudos (Komisijos byla, b. l. 198–211).

Kaip nustatyta, mokesčių administratorius nepripažino Z. K. pateiktoje 2011 m. metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje deklaruotos 441 155 Lt nekilnojamojo turto įsigijimo kainos ir kitų su jo pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusių išlaidų sumos pagal UAB „Ober Haus“ 2011-04-11 darbų (tarpininkavimo paslaugų parduodant turtą) atlikimo aktą (67 155 Lt) ir 2010-02-26 namų apyvokos daiktų, baldų, kilimų, šviestuvų ir kitų daiktų dovanojimo sutartį (374 000 Lt).

GPMĮ 19 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn ne individualios veiklos turtą, iš gautų pajamų šiame straipsnyje nustatyta tvarka gali būti atimta: turto įsigijimo kaina; su šio turto pardavimu arba kitokiu perleidimu nuosavybėn susiję teisės aktuose nustatyti privalomi mokėjimai. Turto įsigijimo kainai priskiriamos išlaidos, patirtos įsigyjant turtą, įskaitant su šio turto įsigijimu susijusius teisės aktuose nustatytus privalomus mokėjimus, taip pat savo ar sutuoktinio lėšomis (įskaitant tam tikslui pasiskolintų lėšų sugrąžintą dalį) atlikto turto rekonstravimo ir (arba) kapitalinio remonto, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, išlaidos. Tuo atveju, kai turtas yra pasigamintas paties gyventojo, turto įsigijimo kaina laikomos visos to turto pagaminimo, rekonstravimo ir (arba) kapitalinio remonto išlaidos (įskaitant tam tikslui pasiskolintų lėšų sugrąžintą dalį) (GPMĮ 19 str. 2 dalis). Leidžiama atimti tik tas sumas, kurios pagrindžiamos dokumentais, turinčiais visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus, ir (arba) galiojančiais sandoriais, ir (arba) užsienio vienetų bei gyventojų surašytais dokumentais, jei iš šių dokumentų galima nustatyti ūkinės operacijos turinį (GPMĮ 19 str. 3 dalis). Tai reiškia, jog siekiant sumažinti apmokestinamąsias pajamas, turi egzistuoti betarpiškas ryšys tarp parduodamo (perleidžiamo) turto ir patirtų išlaidų, t. y. gali būti atimamos tik tos išlaidos, kurios buvo patirtos konkrečiam parduodamam (perleidžiamam) turtui įsigyti. Iš GPMĮ 19 straipsnio 3 dalies nuostatų galima spręsti, jog nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidos turi būti grindžiamos tiesioginiais, nustatytus reikalavimus atitinkančiais, konkrečias ir tikslias sumas pagrindžiančiais dokumentais (įrodymais), iš kurių galima nustatyti konkrečių ūkinių operacijų turinį. Lietuvos Respublikos Vyriausybė turi teisę nustatyti turto įsigijimo kainos nustatymo tam tikrais atvejais taisykles (GPMĮ 19 str. 6 dalis).

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003-01-29 nutarimu Nr. 133 patvirtino Gyventojų turto įsigijimo kainos nustatymo tam tikrais atvejais taisykles (toliau - Taisyklės), kurių nuostatos taikomos turto įsigijimo kainai tam tikrais atvejais nustatyti, įskaitant dovanojimo būdu gauto turto įsigijimo kainai nustatyti. Taisyklių 4 punkte nustatyta, kad turto, įgyto dovanojimo būdu, įsigijimo kaina laikoma ta turto vertė, kuria šis turtas dovanojimo momentu būtų įvertintas, jeigu jis būtų laikomas apdovanotojo asmens pajamomis (jeigu šis turtas yra gyventojų pajamų mokesčio bazė), t. y. turto tikroji rinkos kaina buvusi dovanojimo dieną. Turto, įgyto dovanojimo būdu, įsigijimo kaina nustatoma pagal Taisyklių 4 punkto nuostatas, neatsižvelgiant į tai, ar gyventojas, gavęs dovanų turtą, privalėjo mokėti gyventojų pajamų mokestį, ar buvo nuo jo atleistas. Pažymėtina, jog sandorių sudarymo metu galiojusi GPMĮ redakcija nustatė, jog neapmokestinamosioms pajamoms priskiriamos dovanojimo būdu iš sutuoktinių, vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių), brolių, seserų ir senelių gautos pajamos (17 str. 1 d. 26 punktas).

Taisyklių nuostatos taikomos turto įsigijimo kainai tam tikrais atvejais nustatyti, įskaitant dovanojimo būdu gauto turto įsigijimo kainai nustatyti. Taisyklių 4 punkte nustatyta, kad turto, įgyto dovanojimo būdu, įsigijimo kaina laikoma ta turto vertė, kuria šis turtas dovanojimo momentu būtų įvertintas, jeigu jis būtų laikomas apdovanotojo asmens pajamomis (jeigu šis turtas yra gyventojų pajamų mokesčio bazė), t. y. turto tikroji rinkos kaina buvusi dovanojimo dieną. Turto, įgyto dovanojimo būdu, įsigijimo kaina nustatoma pagal Taisyklių 4 punkto nuostatas, neatsižvelgiant į tai, ar gyventojas, gavęs dovanų turtą, privalėjo mokėti gyventojų pajamų mokestį, ar buvo nuo jo atleistas. Be to, dovanojimo teisiniai santykiai reglamentuoti CK šeštosios knygos XXVII skyriaus „Dovanojimas“ normų. CK 6.469 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad dovanojimo sutartis, kurios dalykas yra didesnė kaip 1 500 Eur suma (iki 2015-01-01 – 5 000 Lt), turi būti rašytinės formos, nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartis, taip pat dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip 14 500 Eur (iki 2015-01-01 -50 000 Lt) turi būti notarinės formos. Taigi, vadovaujantis CK 1.93 straipsnio 3 dalies nuostatomis, įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį, todėl 2010-02-26 sudaryta rašytinė dovanojimo sutartis, pagal kurią A. A. padovanojo savo mamai Z. K. kilnojamąjį turtą, įvertintą 374 000 Lt, negali būti pripažinta juridinę galią turinčiu dokumentu pagrindžiančiu daiktų įsigijimo išlaidas.

Akcentuotina, kad 2010-02-26 notariškai nepatvirtintoje dovanojimo sutartyje nenurodyti dovanojamų daiktų kiekiai, neapibūdinta jų būklė (nusidėvėjimas), įsigijimo data ir kaina. Taip pat nebuvo atliktas daiktų vertinimas, todėl padovanotų daiktų vertė yra sąlyginė ir nepagrįsta jokiais įrodymais, nepateikti jokie juridinę galią turintys dokumentai, pagrindžiantys nurodyto kilnojamojo turto įsigijimo išlaidas.

Pareiškėja su apeliaciniu skundu pateikė buitinių prekių (namų apyvokos daiktų) įsigijimo dokumentus, kuriais pareiškėja nori pagrįsti, kad jos parduotame gyvenamajame name buvę daiktai buvo didelės vertės. Teismas sutinka su atsakovės pozicija, kad atsižvelgti į pateiktus apskaitos dokumentus nėra pagrindo, kadangi iš pateiktų prekių įsigijimo dokumentų negalima nustatyti kurioje vietoje, kuriame name ar bute, išvardinti namų apyvokos daiktai buvo naudojami.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Inspekcija nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidas pagrindžiančiu dokumentu taip pat pagrįstai nepripažino UAB „Ober Haus“ 2011-04-11 darbų (tarpininkavimo paslaugų parduodant turtą) atlikimo akto 67155 Lt sumai (pagal UAB „Ober Haus“ 2011-04-11 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini)), kurią pareiškėja apmokėjo banko pavedimais 2011-04-21 – 40 000 Lt, 2011-06-29 – 14 000 Lt ir 2011-10-10 – 13 155 Lt. Kaip minėta, pagal GPMĮ 19 str. 1 d. 2 punktą (2010-11-23 įstatymo Nr. XI-1152 redakcija, galiojanti nuo 2010-12-11) pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn ne individualios veiklos turtą ir (ar) individualios veiklos turtui priskirtą (visą ar jo dalį) nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, iš gautų pajamų šiame straipsnyje nustatyta tvarka gali būti atimta su šio turto pardavimu arba kitokiu perleidimu nuosavybėn susiję teisės aktuose nustatyti privalomi mokėjimai. Šiuo atveju tarpininkavimo paslaugos nėra priskirtinos prie privalomų mokėjimų parduodant nekilnojamąjį turtą. Privalomieji mokėjimai yra tie, be kurių negalima būtų parduoti nekilnojamojo turto, pavyzdžiui, užmokestis už notaro, VĮ „Registrų centras“ paslaugas, todėl UAB „Oberhaus“ sumokėta suma už tarpininkavimo paslaugas negali būti atimama iš pareiškėjos gautų nekilnojamojo turto pardavimo pajamų. Konstatuotina, kad iš nekilnojamojo turto pardavimo pajamų negali būti atimamas komisinis mokestis (67 155 Lt), sumokėtas nekilnojamojo turto agentūrai, kadangi šis mokestis nėra teisės aktuose nustatytas privalomas mokėjimas. Teismas daro išvadą, kad mokesčių administratoriai pagrįstai nepripažino UAB „Ober Haus“ 2011-04-11 darbų (tarpininkavimo paslaugų parduodant turtą) atlikimo akto 67 155 Lt sumai, nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidas pagrindžiančiu dokumentu

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad mokesčių mokėtojui mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nesumokėjus į biudžetą mokėtinos mokesčio sumos, biudžetas laiku negauna pajamų atitinkamo mokesčio forma, todėl jam (biudžetui) paprastai padaroma žala ir tokiu būdu nėra MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos sąlygos mokesčių mokėtojo atleidimui nuo delspinigių ir baudos (LVAT 2010-05-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-773/2010).

Nagrinėjamu atveju nuo gautų pajamų laiku nebuvo sumokėtas GPM, dėl ko priskaičiuoti GPM delspinigiai ir paskirta GPM bauda. Remiantis minėta LVAT praktika, konstatuotina, kad valstybės biudžetas patyrė žalą. Nustačius, kad valstybės biudžetui vis tik buvo padaryta žala, nėra pagrindo pareiškėją atleisti nuo GPM baudos mokėjimo pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

Dėl baudos dydžio įstatymų leidėjas yra pasisakęs MAĮ. Vadovaujantis iki 2019-01-01 galiojusioje MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje (2004-04-13 įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) įtvirtintais bendraisiais baudų skyrimo principais, skiriant baudą asmeniui, padariusiam mokesčių įstatymų pažeidimus, individualizuojant jos dydį, privaloma atsižvelgti į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, kurias lemia pažeidimo pobūdis, mokesčių mokėtojo bendradarbiavimas su mokesčių administratoriumi, mokesčio mokėtojo pripažinimas, padarius mokesčių įstatymų pažeidimus, taip pat ir į kitas svarbias panašaus pobūdžio aplinkybes (LVAT 2010-12-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1117/2010).

Pasisakant dėl pareiškėjos prašymo atleisti ją nuo GPM baudos mokėjimo, pažymėtina, jog pagal MAĮ nuostatas nuo baudos mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas tik esant MAĮ 141 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms. Pagal MAĮ 141 straipsnio 2 dalį nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas, o pagal minėto straipsnio 3 dalį nuo baudų mokesčių mokėtoją gali atleisti mokesčių administratorius, o mokestinio ginčo metu – ir mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja Teismui nepateikė įrodymų, jog yra sumokėjusi papildomai apskaičiuotą GPM ar šio mokesčio sumokėjimo terminas yra atidėtas arba išdėstytas, konstatuotina, jog teismas neturi pagrindo svarstyti klausimo dėl pareiškėjos atleidimo nuo paskirtos GPM baudos mokėjimo.

MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu: <...> yra šio Įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas; kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams - fiziniams asmenims.

Iš šios teisės normos konstrukcijos matyti, kad joje yra nustatyti du savarankiški atleidimo nuo delspinigių pagrindai, kurių pritaikymo sąlygos yra išdėstytos kitų teisės normų dispozicijose – MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 141 straipsnio 1 dalyje.

Pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą pripažįstama, kad mokestinę nepriemoką <...> priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai: <...> sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis.

Nors pareiškėja pateikė dokumentą, patvirtinantį jos priskyrimą tam tikrai socialinei grupei (bedarbiams) (nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. spalio mėn., tačiau tai savaime nesudaro pagrindo atleisti ją nuo delspinigių. Nagrinėjamu atveju būtina įvertinti visas pareiškėjos ekonominę ir (ar) socialinę padėtį apibūdinančias aplinkybes. Remiantis VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas ir gyvenamasis namas adresu: (duomenys neskelbtini) (b. l. 43–44). Be to, pareiškėja paveldėjo motinai Z. K. nuosavybės teise priklausiusį žemės sklypą ir sodo pastatą, esančius (duomenys neskelbtini) (b. l. 45–46, 47–48), žemės sklypą adresu: (duomenys neskelbtini) (b. l. 53), butą adresu: (duomenys neskelbtini) (b. l. 49–50), ir garažą, esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 51–52). Iš pateikto 2017-12-04 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo matyti, jog pareiškėja paveldėjo pinigines lėšas, esančias keturiose sąskaitose AB SEB banke, dvejose sąskaitose, esančiose „Swedbank“, AB banke, vienoje sąskaitoje, esančioje UAB „Paysera LT“ banke, ir skolinį reikalavimą į 41,68 Eur GPM permoką pagal 2012 m. pateiktą GPM deklaraciją ir priimtą sprendimą (b. l. 55–63). Nustatytos aplinkybės, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo pripažinti, jog MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme pareiškėjos ekonominė padėtis yra sunki. Visa tai apibendrinus, taip pat darytina išvada, kad pareiškėja neįrodė, jog egzistuoja teisinės sąlygos atleisti ją nuo priskaičiuotų delspinigių. Todėl konstatuotina, jog pareiškėja negali būti atleista nuo 4 857,04 Eur GPM delspinigių mokėjimo MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

Pagal MAĮ 120 straipsnio 1 dalį mokestinio patikrinimo pradžia laikoma mokestinio patikrinimo pavedimo išrašymas. Inspekcijos pavedimas tikrinti pareiškėją išrašytas 2016-10-20. 2016-10-20 pranešimas apie mokestinį patikrinimą Nr. (13.2)-MTP-1218 pareiškėjai išsiųstas 2016-10-25 ir paprašyta pareiškėjos 2016-11-03 atvykti į Inspekciją ir pateikti 2011 metų gautas pajamas ir patirtas išlaidas pateisinančius dokumentus, įskaitant turto pardavimo ir dovanojimo sutartis bei šio turto įsigijimą pateisinančius juridinę galią turinčius dokumentus. Pagal MAĮ 164 straipsnio 3 dalį, dokumentų, siunčiamų registruotu laišku, įteikimo mokesčių mokėtojui diena laikoma penkta darbo diena, einanti po mokesčių administratoriaus siunčiamos korespondencijos perdavimo paštui dienos. Pareiškėjos GPM apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumas tikrintas už 2011-01-01 – 2011-12-31 laikotarpį. Pagal MAĮ 68 straipsnio 1 dalį, mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Konstatuotina, kad ginčijamu atveju mokesčių administratorius galėjo mokestį perskaičiuoti už 2016 metus (einamieji) ir 2015, 2014, 2013, 2012 bei 2011 metus (penkeri praėjusieji kalendoriniai metai), todėl 2016 metais mokesčių perskaičiavimo už 2011 metus senaties terminas dar nebuvo suėjęs, t. y. patikrinimas buvo atliktas ne už ilgesnį, nei MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatytas, mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo terminą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Mokestinėse bylose nagrinėjamose administraciniuose teismuose ši nuostata taip yra taikytina turint omenyje ir MAĮ 67 straipsnio (Mokesčio apskaičiavimo teisingumo pagrindimas) 1 dalį, pagal kurią mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame MAĮ straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius turi turėti atitinkamus įrodymus priimdamas ir grįsdamas savo sprendimus, nes priešingu atveju tokie sprendimai būtų niekiniais bei nulemti besąlyginiam naikinimui. Tačiau, kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padarytą išvadą. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė“ (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2839/2011).

Pareiškėja kitokių faktinių duomenų, suponuojančių priešingą nei mokesčių administratoriaus padarytą išvadą, nepateikė.

Ginčijamuose sprendimuose nurodyti jų priėmimo teisiniai pagrindai, įvertintos tiek pareiškėjos nurodytos aplinkybės, tiek mokesčių administratoriaus surinkti duomenys, nurodyti motyvai, dėl kurių mokesčių administratoriai nesutiko su pareiškėjos nurodytomis aplinkybėmis. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad ginčijami Komisijos 2017-08-04 sprendimas Nr. S-167 (7-120/2017), VMI 2017-05-05 sprendimas Nr. 68-63, Inspekcijos 2017-02-15 sprendimas Nr. (4.7.2)-FR0682-67 priimti šių institucijų kompetencijos ribose, neprieštarauja jų tikslams bei uždaviniams, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, todėl nėra pagrindų, dėl kurių jie turėtų būti panaikinti pareiškėjos skunde nurodytais argumentais. Pripažinus ginčijamus sprendimus teisėtais ir pagrįstais, nėra pagrindo pakeisti minėtus sprendimus, pripažįstant nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidas pagrindžiančiu dokumentu UAB „Ober Haus“ 2011-04-11 darbų atlikimo aktą (tarpininkavimo paslaugų parduodant turtą) 67 155 Lt (19 449,43 Eur) sumai ir atitinkamai sumažinant mokėtino GPM sumą, taip pat panaikinti priskaičiuotas baudas ir delspinigius. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjos skundas dėl jame išdėstytų argumentų laikytinas nepagrįstu, todėl atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos naudai sprendimas nepriimtas, nėra teisinio pagrindo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos A. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.