Klaipėdos apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės L. Š. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės L. Š. ieškinį atsakovui R. P. dėl išlaikymo, vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

CPK 336 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės ieškinį, kadangi buvo nesilaikyta įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, pagrįstumo ir teisėtumo.

Teisę kreiptis į teismą užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis, garantuojantis visiems asmenims teisę į teisminę gynybą, taip pat CPK 5 straipsnis, nustatantis kiekvieno suinteresuoto asmens teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymo saugomas interesas. Tačiau teisminės gynybos prieinamumas yra siejamas su galimybe kreiptis į teismą tik įstatymo nustatyta tvarka. Teisės kreiptis į teismą prielaidų bei tinkamo jų įgyvendinimo sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas nustato savo iniciatyva, ieškinio priėmimo metu spręsdamas bylos iškėlimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-471-403/2018).

Viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų yra susijusi su tuo, kad tuo atveju, kai konkreti specialaus įstatymo norma nustato tam tikroms bylų kategorijoms išankstinę privalomą ginčų sprendimo ne teisme tvarką, asmuo gali kreiptis į teismą ir ginti pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus tik tuomet, kai jis pasinaudoja išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Nagrinėjamu atveju ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo ir bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo, t. y. pareiškė ieškinį, kylantį iš šeimos teisinių santykių. Pagal nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo 20 straipsnio 1 punktą nustatyta privalomoji mediacija sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena CPK nustatyta tvarka.

Privalomąją mediaciją inicijuoja ginčo šalys bendru sutarimu arba viena iš ginčo šalių (Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis). Kai privalomoji mediacija inicijuojama ginčo šalių bendru sutarimu, ginčo šalys turi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai paduoti bendrą prašymą dėl mediatoriaus skyrimo šio įstatymo 14 straipsnyje nustatyta tvarka arba savo pasirinktam mediatoriui, įrašytam į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą, paduoti bendrą prašymą vykdyti mediaciją šio įstatymo 13 straipsnyje nustatyta tvarka (Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 2 dalis). Kai privalomąją mediaciją inicijuoja viena iš ginčo šalių, ši ginčo šalis turi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai paduoti prašymą dėl mediatoriaus skyrimo šio įstatymo 14 straipsnyje nustatyta tvarka arba savo pasirinktam mediatoriui, įrašytam į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą, paduoti prašymą vykdyti mediaciją šio įstatymo 13 straipsnyje nustatyta tvarka (Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 3 dalis). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba arba mediatorius, gavę šio straipsnio 3 dalyje nurodytą ginčo šalies prašymą, ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo jo gavimo dienos išsiunčia kitai ginčo šaliai pranešimą apie gautą prašymą, kartu nurodydami, kad ne vėliau kaip per penkiolika darbo dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos turi būti gautas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo (Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 4 dalis). Jeigu per penkiolika darbo dienų nuo šio straipsnio 4 dalyje nurodyto pranešimo išsiuntimo dienos negaunamas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo, laikoma, kad kita ginčo šalis nesutiko pasinaudoti privalomąja mediacija. Šiais atvejais privalomąją mediaciją inicijavusi ginčo šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo ir yra laikoma, kad ginčo šalis įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija (Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 5 dalis).

Apeliantė argumentuoja, kad pasinaudojo privalomąja mediacija. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės teiginiais nesutinka. Sutiktina su apeliante, kad tiesiogiai Mediacijos įstatyme nėra įtvirtintas reikalavimas siųsti pranešimą dėl privalomosios mediacijos atsakovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, tačiau pažymėtina, jog pranešimas dėl mediacijos neturi būti išsiųstas tik formaliai. Privalomoji mediacija nėra savitikslis ir formalus dalykas ir įstatyme nustatyta privalomąja išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka turi būti pasinaudota realiai, siekiant tinkamai realizuoti teisę kreiptis į teismą, o ne formaliai. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad ieškovei yra žinomi du atsakovo adresai, t. y. deklaruotos gyvenamosios vietos ir, kaip nurodo pati ieškovė, faktinės atsakovo gyvenamosios vietos adresas, tačiau, kaip matyti iš pateiktų įrodymų, mediatorius atsakovui pranešimą siuntė tik ieškovės nurodytu atsakovo faktinės gyvenamosios vietos adresu, kuriuo pranešimas atsakovui nebuvo įteiktas. Galimybe įteikti atsakovui dokumentus jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu nebuvo pasinaudota, nesiaiškintos kitos realaus pranešimo įteikimo galimybės, t. y. atsakovo darbovietė, el. paštas ir pan.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pranešimo apie mediaciją, kaip ir bet kurių kitų procesinių dokumentų, įteikimo svarbą lemia tai, kad tik tada, kai dalyvaujantiems byloje asmenims įstatymo nustatyta tvarka įteikti procesiniai dokumentai, šie asmenys turi galimybę ginti pažeistas teises, įgyvendinti teisminės gynybos prieinamumo, lygiateisiškumo, rungimosi, teisės būti išklausytam ir kitus principus. Pareiga nurodyti teisingus byloje dalyvaujančių asmenų adresus priklauso ieškovui. Taigi ieškovė privalomojoje išankstinėje neteisminėje ginčo sprendimo procedūroje taip pat turi pareigą užtikrinti, jog ėmėsi visų priemonių atsakovo gyvenamajai vietai nustatyti. Pažymėtina, kad byloje dalyvaujančio asmens gyvenamosios vietos nenurodymas, jeigu ieškinį pareiškiantis asmuo pateikia įrodymus, kad nesėkmingai bandė šią gyvenamąją vietą nustatyti, nesudaro kliūčių priimti ieškinį, nes, nežinant nuo ieškinio besiginančio asmens gyvenamosios vietos, civilinė byla gali būti iškeliama pagal paskutinę žinomą atsakovo gyvenamąją ar jo turto buvimo vietą, o procesiniai dokumentai įteikiami CPK numatytais procesinių dokumentų įteikimo būdais. Analogiškai ieškovė turėtų imtis visų įmanomų veiksmų siekiant įteikti atsakovui pranešimą dėl mediacijos, tačiau nagrinėjamu atveju ieškovė siekia, kad būtų tik formaliai įvertinta, jog ji pasinaudojo privaloma ikiteismine ginčo sprendimo ne teisme tvarka, t. y. privalomąja mediacija, tačiau toks vertinimas neatitiktų nei Mediacijos įstatymo, nei įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos instituto paskirties ir tikslų.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nors ir neteisingai nurodęs, kad pranešimas dėl mediacijos atsakovui buvo išsiųstas ieškovės gyvenamosios vietos adresu, iš esmės teisingai vertino, kad ieškovė nesilaikė privalomos įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, ir pagrįstai atsisakė priimti ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl konstatuoja, jog atskirojo skundo motyvais nėra teisinio pagrindo ją naikinti arba pakeisti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. nutartį palikti nepakeistą.