- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-01
- Bylos Nr.
- 1A-48-498/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-65-1-00246-2013-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Nutartis: Apeliacinis skundas atmestas.
- Teisėjai
- Olegas Šibkovas (pirm.), Daiva Jankauskienė, Kęstutis Dargužis
- Kaltinamasis
- V. M.
- Nukentėjusysis
- R. R., A. R.
- Advokatai
- Kęstutis Dobilas
Pranešėjas Olegas Šibkovas Baudžiamosios bylos Nr. 1A-48-498/2016
Teisėja Dainius Ročys Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00246-2013-1
2016 m. kovo 1 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkaujančio teisėjo Olego Šibkovo, teisėjų Kęstučio Dargužio ir Daivos Jankauskienės, sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei-Puidienei, dalyvaujant prokurorei Jolantai Laurinavičiūtei, išteisintajam V. M. ir jo gynėjui advokatui Kęstučiui Dobilui, nukentėjusiajam R. R., nukentėjusiajai A. R., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Jolantos Laurinavičiūtės, nukentėjusiųjų A. R., R. R. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžio, kuriuo:
V. M. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 182 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes jis nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (LR BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. M. pirmos instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas pagal LR BK 182 straipsnio 2 dalį. V. M. buvo kaltinamas, tuo kad 2010 m. balandžio 1 – 7 d. laikotarpiu, piktnaudžiaudamas A. R. ir R. R. pasitikėjimu, apgaule, nuslėpdamas, kad yra įsiskolinęs kredito įstaigai ir neturi realios galimybės grąžinti pinigų, pateikdamas melagingus duomenis, t. y. melagingai nurodydamas, kad jam atsitiko nelaimė - avarija, kurios pasekmėms likviduoti jam skubiai reikalingi pinigai, paprašė A. R. ir R. R. paskolinti jam 100000 litų (28962 Eur), po ko A. R. ir R. R., pasitikėdami V. M., (duomenys neskelbtini) per du kartus V. M. paskolino 5000 eurų bei 60119 litų (17411,67 Eur), kuriuos jis, t. y. V. M. įsipareigojo grąžinti iki 2011-06-07, tačiau pinigų iki šiol negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo 77383 Lt (22411,67 Eur), priklausančius A. R. ir R. R., tuo padarė A. R. ir R. R. 23632,99 Eur turtinę žalą, tai yra buvo kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymu.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorė Jolanta Laurinavičiūtė (toliau – ir Prokurorė) prašo 2015 m. rugsėjo 17 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį dėl V. M. išteisinimo pagal LR BK 182 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį, V. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje ir nuteisti jį 2 metų laisvės atėmimo bausme, ją nustatant atlikti pataisos namuose; vadovaujantis LR BK 66 straipsniu, LR BPK 122 straipsniu į paskirtą bausmės laiką įskaityti kardomajame kalinime-suėmime išbūtą laikotarpį.
Šalies argumentai
Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje teismo išvada, kad V. M. nepadarė LR BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo, neatitinka bylos aplinkybių, išvados padarytos neatsižvelgiant į kaltę pagrindžiančias aplinkybes, o nuosprendis prieštaringas, kas sąlygojo nepagrįstą V. M. išteisinimą. Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaujantis įstatymu bei nuostata, kad įrodymai turi būti vertinami visi kartu, o ne atsietai vienas nuo kito.
Prokurorė skunde taip pat nurodo, kad išteisinamąjį nuosprendį priėmęs teismas netinkamai aiškino V. M. panaudotos apgaulės turinį. Kasacinėje praktikoje konstatuota, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra ir tada, kai šalys žodžiu ar raštu susitaria dėl vienokių sutarties sąlygų, tačiau viena iš šalių vienašališkai, neinformavusi kitos šalies, keičia sutarties sąlygas ir neatsiskaito. Byloje, pagal R. parodymus, nustatyta, kad A. ir R. R. paskolino V. M. pinigus pažintimi pagrįstu pasitikėjimu, kad V. M. panaudos pinigus krovinio vežusio automobilio avarijos padarinių likvidavimui ir grąžins paskolą sutartu terminu. Tačiau, remiantis paties V. M. parodymais, jokios avarijos ir jos padarinių likvidavimo nebuvo, gautus A. ir R. R. pinigus jis atidavė savo draugei A. K., jos rūbams ir bateliams, baliams, taip pat jau sutarties sudarymo metu turėjo virš milijono litų kitų skolų. Skunde nurodoma, kad remiantis V. M. parodymais, dar iki paskolos iš R. gavimo, 2009 metais V. M. buvo žinoma, kad sklypų paskirties jam neleidžiama keisti ir jo verslo planas neturi perspektyvos. Teismas neįvertino ir to V. M. veiksmų ypatumo, kad būdamas skolingas A. ir R. R., ir toliau ėmė paskolas, 2011 m. gavo paskolą iš K. G., kuriam įkeitė žemės sklypą vietoj to, kad atsiskaitytų su A. ir R. R., iš K. G. gautos paskolos taip pat nei K. G., nei R. skolos negrąžino. Prokurorės skunde dėstoma nuomone, kad V. M. jau sutarties sudarymo momentu neturėjo ketinimo grąžinti paskolos, byloja ir tai, kad V. M. net dalimis jiems pinigų negrąžino, slėpė pinigus, turėjo didžiulę skolą kitiems asmenis, neturėjo pragyvenimo šaltinio, pajamų. Teismas nepagrįstai šių duomenų kaip V. M. kaltės įrodymų nevertino.
Be to prokurorė skunde nurodo, kad teismų praktikoje apgaulės piktnaudžiaujant pasitikėjimu būdu yra laikomas ir kaltininko pateikimas apie save tikrovės neatitinkančios informacijos ir kad kaltinamasis panaudojo šį būdą siekdamas užvaldyti svetimą turtą. Teismas nepagrįstai konstatuoja nenustatęs, kad V. M. būtų ėmęsis kokių nors specialių veiksmų, siekdamas nukentėjusiems sukurti patikimo asmens įspūdį ir juo pasinaudoti apgaule užvaldant jų turtą. Remiantis nukentėjusiųjų A. ir R. R. parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu, kaltinamasis V. M. iki paskolos sutarties sudarymo jiems sudarė patikimo, sąžiningo asmens įspūdį, melagingai kalbėjo apie savo mezgimo verslą, paklaustas melagingai paneigė, kad namas yra užstatytas. Teismas šias aplinkybes vertindamas turėjo pagrindą pripažinti, kad kaltinamasis specialiai sudarė apgaulingą įvaizdį suklaidino nukentėjusiuosius ir susiklosčius tarp kaltinamojo ir nukentėjusiųjų pasitikėjimu pagrįstais santykiais, tuo pasinaudodamas, pateikęs jiems melagingas ir įtikinamas priežastis, įgijo iš nukentėjusiųjų pinigus. Teismas dėl V. M. piktnaudžiavimo pasitikėjimu padarė neteisingas išvadas, lėmusias nepagrįstą išteisinimą.
Prokurorė nuomone, išteisinamąjį nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai paneigė apgaulės įtaką, teismas padarė neteisingą išvadą, kad V. M. pateikta informacija apie avariją neturėjo lemiamos įtakos nukentėjusiųjų A. ir R. R. apsisprendimui perduoti turtą, tuo pačiu ir prieštaringą, nurodydamas, kad apsisprendimą paskolinti V. M. nulėmė tai, kad V. M. paprašius paskolos, jie norėjo jam suteikti pagalbą, tikėdamiesi, kad jis skolą grąžins bei siekdami palaikyti gerus santykius, taip pat ateityje užsitikrinti V. M. pagalbą sau. Tokią nuomonę prokurorė grindžia teismų praktika, pagal kurią asmuo gali būti suklaidintas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto perleidimu kaltininkui (LAT 2K-152/2015). Tai, kad A. ir R. R. buvo paveikti V. M. melagingos informacijos dėl tariamo eismo įvykio su kroviniu, patvirtina ir tie R. R. parodymai, kad jiems pinigai taip pat buvo labai reikalingi sūnaus mokslams užsienyje, todėl sutiko paskolinti tik trumpam laikui - mėnesiui, o V. M. tvirtino, kad, jam didelė bėda, į tą „fūrą“ įdėtos jo lėšos, paskola tas bėdas išspręs, paskolą grąžins. Tuo tarpu teismas išteisinimą grindžia, kad nukentėjusiųjų elgesys neatitinka rūpestingumo, apsprendžiančio baudžiamąją atsakomybę, kriterijaus, nepagrįstai neįvertino jų ilgalaike pažintimi grindžiamo pasitikėjimo kaltinamuoju, jo piktnaudžiavimo pasitikėjimu konteksto (LAT 2K-152/2015). Tai, kad nukentėjusieji elgėsi apdairiai, patvirtina ta nukentėjusiųjų nurodyta aplinkybė, kad su V. M. vėliau dėl šios paskolos buvo sudaryti ir skolos rašteliai, taigi nukentėjusieji pagrįstai tikėjosi suėjus terminui atgauti pinigus.
Prokurorė taip pat nurodo, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, pripažįstama ir tai, kad kaltininkas sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisminėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai apsunkintas. Išteisinamąjį nuosprendį V. M. priėmęs teismas nepagrįstai neįvertino duomenų, patvirtinančių, kad V. M. nuslėpė nuo nukentėjusiųjų esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą. Pirmos instancijos teismas V. M. kaltės įrodymu neįvertino to, jog, AB „Danske Bank“ pateiktais duomenimis, skolinimosi iš R. metu V. M. vien šiam bankui buvo skolingas 505 012,90 € ( 1 743 708, 53 Lt), A. R. 49 235,40 € ( 170 000 Lt), J. A. 20 273,40 € ( 70 000 Lt). Apie šias skolas, imdamas iš A. ir R. R. paskolą, nutylėjo. Nors teismas pasisakė, kad V. M. turi nekilnojamojo turto, tačiau neįvertino, kad jis visas yra įkeistas ir parduodamas iš varžytinių kitų kreditorių naudai. Teismas, šioms aplinkybėms patikrinti, nepagrįstai atmetė prokuroro prašymą apklausti liudytoją antstolę R. G.. Prokurorės nuomone, teismas padarė neteisingą, prieštaraujančią faktinėms aplinkybėms išvadą, kad nukentėjusiųjų A. R. ir R. R. pažeistų teisių gynimas civiline tvarka šiuo atveju neapsunkintas, nes civilinė byla buvo išnagrinėta ir procesinis sprendimas joje priimtas dar 2011 m. spalio 4 dieną. Civiline tvarka priteisus iš V. M., žala nukentėjusiesiems nėra atlyginta, skola išskaičiuojama po 5,80 € (R. R. parodymai). Tai, kad V. M. buvo žinoma, kad A. ir R. R. civilinės teisenos tvarka skolos neatgaus patvirtina ir liudytojo R. A. parodymai. Prokurorė neabejoja, kad A. ir R. R. dėl V. M. apgaulės patyrė turtinę žalą, kurios atlyginimas civilinėmis teisminėmis priemonėmis dėl V. M. sąmoningų veiksmų yra apsunkintas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tuo atveju, kai kreditoriaus teisės atkūrimo neperspektyvumas sudarytas sąmoningais skolininko veiksmais, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir baudžiamosios atsakomybės taikymas yra pagrįstas (LAT 2K-152/2015). Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog V. M., vietoje to, kad grąžintų A. ir R. R. skolą, imdavo skolas iš kitų asmenų ir įkeisdavo savo turtą, nesiėmė priemonių gauti kitų teisėtų pajamų, iš kurių būtų galėjęs R. atlyginti žalą.
Prokurorė nurodo, kad nustačius kaltinamojo veiksmuose tiesioginę tyčią apgaulės rūdų savo naudai įgyti A. R. ir R. R. pinigus - 22 411, 67 €, konstatuotina, jog yra visi privalomi nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai, būtini apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.
Iš nukentėjusiųjų A. R. ir R. R. (toliau – ir nukentėjusieji) apeliacinio skundo turinio matyti, kad jie prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį V. M. atžvilgiu.
Šalies argumentai
Nukentėjusieji skunde nurodo, kad V. M. turėjo tyčia apgaule pasisavinti pinigus, net neketindamas jų kažkada atiduoti. Nurodo, kad V. M. veika atitinka visus 3 apgaulės kriterijus, kuriais vadovaujasi teismai, t.y. objektyviosios tiesos iškraipymą, tikslą suklaidinti nukentėjusįjį, tyčia (kaltininkas taip elgėsi sąmoningai). Nukentėjusieji nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad jie žinojo apie V. M. skolas. Nurodo, kad žinojo apie tai, kad V. M. darosi detaliuosius planus. R. teigimu, civilinėje byloje jų tarpusavio santykių išsprendimas nieko nereiškia. Skunde nurodo, kad V. M. sąmoningai sudarė situacija, kad jie negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistas teises, ir prieš pasibaigiant paskolos gražinimo terminui, specialiai, likus 2 mėnesiams, įkeitė 2 paskutinius sklypus. Taip užkirto jiems kelia vieninteliu būdu atgauti pinigus, išieškant iš jo turimo turto per antstolius ir sudarė dirbtinas aplinkybes, trukdančias bet kaip su juo kontaktuoti.
Taip pat nurodo, kad V. M. apgaulingai nurodė, jog avariją patyrė mašina vežanti mezginius, o paskutiniame posėdyje pats prisipažino, kad visus pinigus iššvaistė meilužės poreikiams. Nukentėjusieji teigia, kad jie siūlė tvirtinti paskolos sutartį pas notarą, tačiau V. M. kategoriškai atsisakė.
Nukentėjusiųjų nuomone, V. M. gynėja padarė neteisingas išvadas, kad jis nenaudojo jokios apgaulės ir kad nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios rodytų, jog V. M. būtų apsunkinęs ginti jiems savo teises civiline tvarka. Nukentėjusieji teigia, kad jis buvo parašęs įgaliojimą atstovauti jį visuose procesuose sergančiai onkologine liga buhalterei L. N., žinant kad ji nebeilgai gyvens, o pats norėjo visiškai nusišalinti nuo šio proceso, dingti iš akiračio. 2012-10-16 V. M. parašė minėtai moteriškei įgaliojimą, kad per ją būtų pravesti jo laimėti teisme prieš Nacionalinę žemės tarnybą pinigai, nes kitu atveju tie pinigai turėjo būti pravesti mums per antstolę R.G. ir taip nukentėjusieji neteko 4567,50 lt.
Taip pat nukentėjusieji nurodo, kad apylinkės teismas rėmėsi tik kaltinamojo melagingais parodymai ir neapklausė V. M. buvusios sutuoktinės, jo sūnaus T. M., jo brolio G. M. AB „(duomenys neskelbtini)" direktoriaus ir savininko, nes iki šiol dar gyva prielaida, jog didžiulės V. M. investicijos yra būtent šioje įmonėje.
Nukentėjusiųjų nuomone apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, kad šioje baudžiamoje byloje yra dar kita sunkinanti baudžiamąją atsakomybę aplinkybė - pagal BK 60 str. baudžiamoji veika yra padaryta, pasinaudojant kito asmens nelaime. Kaltinamajam buvo žinoma, kad A. R. serga sunkia onkologine liga, tai žinodamas ir skolindamasis pinigus iš R. šeimos, jau su išankstine nuostata, kad tų pinigų neatiduos, puikiausiai žinojo, kaip tai paveiks A. R. tolimesnę sveikatą ir ateiti, kad tai atneš jų šeimai neišvengiamus sveikatos, gyvenimo kokybės praradimus. Šiuo pagrindu nukentėjusieji pateikia nuorodą į LR BK 135 str. sunkus sveikatos sutrikdymas. Taip pat skunde nukentėjusieji pateikia nuorodas į LR BK 208 str., 206 str. Nukentėjusieji taip pat teigia, kad V. M. visiškai dėl padaryto nusikaltimo nesigaili, o tai laikytina baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorę, kuri prašė tenkinti jos apeliacinį skundą, išteisintąjį V. M., jo gynėją advokatą Kęstutį Dobilą, kurie prašė apeliacinius skundus atmesti, nukentėjusiuosius, kurie prašė apeliacinius skundus tenkinti sprendžia, kad Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės apeliacinis skundas ir nukentėjusiųjų A. R. ir R. R. apeliacinis skundas atmestini.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą konstatuoja, kad apylinkės teismas, išsamiai ir visapusiškai išanalizavo byloje esančius įrodymus, vertino juos nepažeisdamas bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį išteisindamas V. M. pagal LR BK 182 straipsnio 2 dalį.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad nenustačius kaltinamojo veiksmuose tiesioginės tyčios apgaulės būdu savo naudai įgyti A. R. ir R. R. pinigus – 81600 litų (23632,99 Eur), negalima konstatuoti, jog yra visi privalomi nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai, būtini apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.
Pagal LR BK 182 straipsnį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino (BK 182 straipsnio 1 dalis) ar apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje (BK 182 straipsnio 2 dalis). Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. V. M. pirmos instancijos teisme pakeitus kaltinimą, buvo kaltinamas tuo, kad 2010 m. balandžio 1 – 7 d. laikotarpiu, piktnaudžiaudamas A. R. ir R. R. pasitikėjimu, apgaule, nuslėpdamas, kad yra įsiskolinęs kredito įstaigai ir neturi realios galimybės grąžinti pinigų, pateikdamas melagingus duomenis, t. y. melagingai nurodydamas, kad jam atsitiko nelaimė - avarija, kurios pasekmėms likviduoti jam skubiai reikalingi pinigai, paprašė A. R. ir R. R. paskolinti jam 100000 litų (28962 Eur), po ko A. R. ir R. R., pasitikėdami V. M., (duomenys neskelbtini) per du kartus V. M. paskolino 5000 eurų bei 60119 litų (17411,67 Eur), kuriuos jis, t. y. V. M. įsipareigojo grąžinti iki 2011-06-07, tačiau pinigų iki šiol negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo 77383 Lt (22411,67 Eur), priklausančius A. R. ir R. R., tuo padarė A. R. ir R. R. 23632,99 Eur turtinę žalą, tai yra buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 182 straipsnio 2 dalyje. Ištyrus byloje įrodymus kaltinimas nepasitvirtino, kadangi V. M. veiksmuose nenustatyta tiesioginės tyčios apgaulės būdu savo naudai įgyti A. R. ir R. R. pinigus – 81600 litų (23632,99 Eur). Byloje nustatyta, kad išteisintasis V. M. ir nukentėjusieji A. R. ir R. R. 2010-11-07 buvo sudarę paskolos sutartį, pagal kurią V. M. iš A. R. pasiskolino 41600 Lt (12048,19 Eur) ir iš R. R. pasiskolino 40000 Lt (11584,80 Eur), pagal kurią V. M. įsipareigojo skolą grąžinti iki 2011 m. birželio 7 d.
Teismų praktikoje esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra tas, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Kaip papildomi taip pat taikytini kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus (kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis esmingai pasunkintos) bei nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Vadovaujantis pastaruoju kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį. Dėl to bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius šių kriterijų, prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-312/2013) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-9/2013. Teismų praktika. 2013, 40, p. 238-244).
Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad A. R. ir R. R. 2010-11-07 sudarė paskolos sutartį su V. M., pagal kurią V. M. iš A. R. pasiskolino 41600 Lt (12048,19 Eur) ir iš R. R. pasiskolino 40000 Lt (11584,80 Eur) bei V. M. įsipareigojo skolą grąžinti iki 2011 m. birželio 7 d. (t. 1, b.l. 6,7). Prokurorė ir nukentėjusieji skunduose nurodo, kad V. M. apgaulė iš esmės pasireiškė klestinčio, patikimo verslininko įvaizdžio sudarymu ir melagingos informacijos apie ištikusią nelaimę – avariją pateikimu A. ir R. R.. Norint kvalifikuojant veiką pagal LR BK 182 straipsnio 2 dalį būtina nustatyti ar buvo apgaulė ir ar asmens (-ų) suklaidinimas ar apgaulė turėjo lemiamą įtaką jų apsisprendimui sudaryti sandorį. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. ir R. R. su V. M. pažįstami apie 17 metų, jų santykiai buvo geri, anksčiau jie bendradarbiaudavo verslo klausimais, V. M. iš jų skolinosi mažesnes pinigų sumas, tačiau visuomet grąžindavo. Išanalizavus nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus ir byloje esančią rašytinę medžiagą apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad V. M. nesiėmė jokių specialių veiksmų, kad sudarytų klestinčio verslininko įvaizdį ir tokiu būdu siekė suklaidinti nukentėjusiuosius. Iš rašytinės medžiagos matyti, kad V. M. bendravimo su A. ir R. R. laikotarpiu ir sandorio sudarymo metu turėjo nekilnojamojo turto, t.y. V. M. nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų, taip pat žemės sklypą su statiniais, ką patvirtina Centrinės hipotekos įstaigos duomenys ir VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašai (t. 4, b.l. 61-76). Patys nukentėjusieji parodė, kad jie žinojo, kad V. M. verslininkas, supirkinėja sklypus, pastatė didelį namą (t. 5, b.l. 38-41). Nors V. M. turėjo ir skolų, tačiau jo vykdoma veikla, turtinė padėtis, taip pat ir ilgalaikis bendradarbiavimas su A. ir R. R. neleidžia daryti išvados, kad jis naudodamas apgaulę tyčia siekė suklaidinti nukentėjusiuosius sudarydamas klestinčio verslininko įspūdį. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, patys A. ir R. R. apie V. M. susiformavo subjektyvią nuomonę, kad jo turtinė padėtis itin gera ir nesigilinę į jokias aplinkybes suteikė jam paskolą. Toks nukentėjusiųjų elgesys neatitinka atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijų.
Prokurorė ir A. R. ir R. R. apeliaciniuose skunduose nurodo, kad jie V. M. sutiko paskolinti pinigus būtent paveikti jo pateiktos melagingos informacijos apie neva ištikusią nelaimę – „fūros“ avariją. Nors V. M. neigia, prašydamas paskolos nurodęs nukentėjusiems aplinkybes apie avariją, tačiau apylinkės teismas pagrįstai nesuabejojo nukentėjusių parodymais, kuriuos iš dalies patvirtino ir liudytojų R. A. bei K. G. parodymai, kuriems tas pačias aplinkybes nurodė išteisintasis V. M., kaip negalėjimo laiku grąžinti paskolas, priežastį. Be to, nukentėjęs R. R. apie galimai įvykusią „fūros“ avariją nurodė ne tik kreipdamasis su skundu į policijos įstaigą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, bet ir nagrinėjant civilinę bylą Kauno apylinkės teisme, pradėtą pagal nukentėjusių civilinį ieškinį dėl tos pačios paskolos negrąžinimo civilinėje byloje Nr. 2-1912-358/2011. Kaip jau minėta, jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad jie išgirdę apie tariamą nelaimę visiškai nesigilino nei į avarijos aplinkybes, nei kokiu būdu pinigai V. M. padės, o tiesiog džiaugėsi galėdami jam padėti ir tikėjosi ateityje pagalbos iš V. M.. Atkreiptinas dėmesys, kad A. ir R. R. paskolindami didelę sumą pinigų V. M. nepasidomėjo jo esama turtine padėtimi, jo galimybėmis grąžinti skolą, nesiėmė jokių priemonių įforminti paskolos sandorį, taip kad būtų užtikrintas jo grąžinimas (sandorio neįformino notarine tvarka, nepasirūpino hipoteka ir pan.). Be to akivaizdu, kad V. M. paminėdamas apie tariamą nelaimę nedėjo jokių pastangų siekdamas įtikinti nukentėjusiuosius avarijos realumu, nes R. tai nerūpėjo, jiems nekilo jokių klausimų, o paskolos davimo motyvai nebuvo susiję su tariama nelaime. Toks nukentėjusiųjų elgesys ne tik kad neatitinka apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijų, susijusių su nukentėjusiųjų asmens savybėmis ir veiksmais, bet ir patvirtina pačio R. R. parodymus, kad jų apsisprendimą paskolinti pinigus nulėmė ne melaginga informacija apie avariją, o noras suteikti pagalbą V. M., jo geranoriškumas, draugiški santykiai praeityje (atvežė pušelių, į svečius atvažiuodavo su vynu, žadėjo padėti). Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas padarė visiškai teisingą išvadą, kad V. M. pateikta informacija apie avariją neturėjo lemiamos įtakos nukentėjusių apsisprendimui perduoti turtą.
Prokurorė ir A. ir R. R. apeliaciniuose skunduose nurodo, kad V. M. sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės ar toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai apsunkintas. Tokia Prokurorės ir nukentėjusiųjų pozicija prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams. 2011 m. spalio 4 d. Kauno rajono apylinkės teismas priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1912-358/2011, kuriuo patenkino A. R. ir R. R. ieškinį ir priteisė iš V. M. A. R. 41 600 Lt skolą ir R. R. - 40 000 Lt skolą ir 5 % metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme. Pažymėtina, kad pats V. M., ginčą sprendžiant civiline tvarka, skolą pripažino iš dalies, teismo sprendimo neskundė, šioje byloje nurodo, kad skolą pripažįsta ir kad ją grąžins (t.5, b.l. 94). Iš bylos duomenų matyti, kad teismo sprendimas dėl skolos priteisimo yra vykdomas, šias aplinkybes patvirtina ir patys nukentėjusieji, kad kas mėnesį daromos įmokos ir nors nedidelė, skolos dalis jau grąžinta (t.5, b.l. 39). Kauno apygardos teisme atnaujinus įrodymų tyrimą (t.5, b.l. 159) buvo apklausta antstolė R. G. vykdanti išieškojimą iš V. M. pagal Kauno rajono apylinkės teismo išduotus du vykdomuosius raštus, pagal sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1912-358/2011. Antstolė R. G. parodė, kad po truputį kas mėnesį buvo vykdomas išieškojimas. Įmokos per mėnesį būdavo 109,32 litai, o šiai dienai per mėnesį pervedama po 5,81 euro kiekvienam išieškotojui. Vienintelės nustatytos pajamos buvo V. M. gaunama pensija, iš kurios ir buvo pradėti vykdymo veiksmai. Antstolė taip pat parodė, kad neturi duomenų, kad jis slėptų turtą ar vengtų bendrauti su antstole (t.5, b.l. 170,171). Taigi šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismui neleidžia daryti išvados, kad V. M. būtų tyčia apsunkinęs nukentėjusiems ginti savo teises civiline tvarka ir kad jis sąmoningai apsunkintų skolos išieškojimą. Juo labiau šios teisės jau apgintos, o tai kad išieškojimas vykdomas ne taip intensyviai ir ne tokiomis sumomis, kurių pageidautų nukentėjusieji, nesudaro pagrindo baudžiamajai atsakomybei kilti, jeigu V. M. veikoje nenustatyti nusikaltimo numatyto LR BK 182 straipsnio 2 dalyje požymiai.
Prokurorės nuomone V. M. nuslėpė nuo nukentėjusiųjų esminę informaciją apie turimas dideles skolas ir nemokumą. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien tai, kad V. M. neinformavo nukentėjusiųjų apie tai, kad jis turi skolų neatitinka sukčiavimo požymių. Be to, kaip jau minėta nukentėjusieji patys pasikliovė V. M. ir visiškai nesigilino į jo galimybes grąžinti skolą. Taip pat pažymėtina, kad iš V. M. paaiškinimų, A. R., R. R. parodymų, A. K. parodymų, akivaizdu, kad V. M. tuo metu turėjo verslo planų, kurie nepavyko, t.y. norėjo pirkti žemės sklypus, turėjo problemų rengiant detaliuosius planus, keičiant žemės sklypo paskirtis. Tokias aplinkybes patvirtina ir A. R., kuri parodė, kad V. M. tikėjosi uždirbti iš žemių, todėl jas supirkinėjo (t. 5, b.l. 40), liudytoja A. K. taip pat patvirtino, kad V. M. skolinosi „bizniui“, planavo pirkti sklypus, keisti jų paskirtį. Kolegijos nuomone, minėtos aplinkybės nepatvirtina, kad V. M., sudarydamas su nukentėjusiaisiais paskolos suteikimo sandorį, neketino vykdyti iš sandorio kylančių pareigų ir siekė suklaidinti nukentėjusiuosius dėl savo tikslų ir taip apgaule įgyti svetimą turtą. Šios aplinkybės tik patvirtina V. M. veikoje nesant vieno iš esminių sukčiavimo subjektyviojo požymio – tyčios užvaldyti svetimą turtą. Ir priešingai nei Prokurorė ir nukentėjusieji nurodo apeliaciniuose skunduose, konstatuotina, kad A. R. ir R. R. elgėsi laisva valia, skolindami didelę pinigų sumą, nesidomėjo V. M. turtine padėtimi, jo galimybėmis grąžinti skolą, sandorio tinkamai neįformino, tokiu būdu elgėsi i6 dalies nerūpestingai. Įvertinus visus teismų praktikoje apibrėžiamus ir šioje nutartyje aptartus nusikalstamos veikos ir civilinio delikto atribojimo kriterijus, atsižvelgiantį į faktines bylos aplinkybes ir ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas padarė teisingas ir pagrįstas išvadas, jog tarp nukentėjusiųjų A. R., R. R. ir išteisintojo V. M. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurie ir buvo išspęsti civilinių įstatymų nustatyta tvarka.
A. R. ir R. R. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmos instancijos teismas turėjo apklausti liudytojais V. M. buvusią sutuoktinę, jo sūnų T. M., jo brolį G. M.. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad buvusi V. M. sutuoktinė L. M. buvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b.l. 98) ir pirmos instancijos teismas protokolinėje nutartyje pagrįstai nurodė, kad konkrečių faktinių aplinkybių susijusių su šia byla ji nežino. Sūnus T. M. buvo taip pat apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, tačiau Kauno apylinkės teisme pateikė dokumentą, kuriame nurodė, kad atsisako duoti parodymus prieš savo tėvą V. M. (t. 4, b.l. 178), tokią teisę jam su suteikia įstatymas (BPK 278 str.). Apeliacinės instancijos teismo nuomone apklausti išteisintojo brolį G. M. taip pat nebuvo jokio tikslo, nes jis nesusijęs su nagrinėjama situaciją ir iš bylos duomenų matyti, kad negalėtų nurodyti jokių aplinkybių susijusių A. ir R. R. su skolos suteikimu V. M..
Nukentėjusieji skunde nurodo, kad V. M. turėtų būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 206 straipsnį, 208 straipsnį, 135 straipsnį. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas negali išeiti už kaltinimo ribų, o V. M. pirmos instancijos teisme buvo kaltinamas tik pagal Lietuvos Respuiblikos BK 182 straipsnio 2 dalį. Taip pat pažymėtina, kad nukentėjusieji savo nuomonę, kad V. M. veiksmuose gali būti nusikaltimų, numatytų LR BK 206, 208, 135 straipsnių sudėtys pateikė deklaratyviai, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme savo nuomonės dėl to, kad V. M. veiksmuose gali būti kitų nusikaltimų sudėtys, nepagrindė ir nemotyvavo, prašymo patikslinti kaltinimą, kuriame būtų aiškiai ir konkrečiai suformuluota kokiais nusikalstamais veiksmais V. M. galėjo padaryti nusikaltimus, numatytus LR BK 206, 208, 135 straipsniuose teismui nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė pagrindų savo iniciatyva taikyti LR BPK 256 straipsnio nuostatas ir informuoti V. M., kad jo veiksmai gali būti kvalifikuoti pagal kitą baudžiamąjį įstatymą.
Taigi atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. M. išteisintas pagal LR BK 182 straipsnio 2 dalį teisėtai ir pagrįstai, nustačius, kad jis nepadarė veikos, turinčios LR BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, todėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nuosprendis paliktinas nepakeistas.
Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, 46,32 Eur, priteisimo nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka (t.5, b.l. 149). BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš išteisintojo nesuderinamas su jo teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo išteisintojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš V. M. nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Jolantos Laurinavičiūtės ir nukentėjusiųjų A. R. ir R. R. apeliacinius skundus atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nuosprendį palikti nepakeistą.
Antrinės teisinės pagalbos išlaidų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme iš išteisintojo V. M. nepriteisti.
Nutartis įsiteisėja nuo paskelbimo dienos.