Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

2010-08-06 · Administracinė byla Nr. I-34-580/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-08-06
Bylos Nr.
I-34-580/2009
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Artūras Drigotas, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Trečiasis asmuo
J. T., M. T., M. B., Aplinkos ministerijai, J.
Pareiškėjas
Vilniaus apygardos vyriausiojo
Atsakovas
Vilniaus apskrities viršininko administracijai
Kategorijos
  • 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P146–169/2010Procesinio sprendimo kategorija 80.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. rugpjūčio 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Artūro Drigoto, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiųjų suinteresuotų asmenų J. T. (J. T.), M. T. (M. T.) ir M. B. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438 – 188/2010 pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Aplinkos ministerijai, J. T., M. A. T. ir M. B. dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras su pareiškimu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl viešojo intereso gynimo ir prašė panaikinti šias Vilniaus apskrities viršininko administracijos priimtų individualių administracinių aktų dalis :

1) 2006 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. 2.4-01-3771 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. T. grąžinant natūra 7,6 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalį, kurioje yra miškas (253/760 miško žemės dalį bendrame 3,45 ha miško žemės plote), ir 0,38 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalį, kurioje yra miškas (12/38 miško žemės dalį bendrame 0,21 ha miško žemės plote);

2) 2006 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. 2.4-01-3772 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo M. A. T. grąžinant natūra 7,6 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalį, kurioje yra miškas (254/760 miško žemės dalį bendrame 3,45 ha miško žemės plote), ir 0,38 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalį, kurioje yra miškas (13/38 miško žemės dalį bendrame 0,21 ha miško žemės plote);

3) 2006 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. 2.4-01-3773 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo M. B. grąžinant natūra 7,6 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalį, kurioje yra miškas (253/760 miško žemės dalį bendrame 3,45 ha miško žemės plote), ir 0,38 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalį, kurioje yra miškas (13/38 miško žemės dalį bendrame 0,21 ha miško žemės plote).

Paaiškino, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. kovo 30 d. sprendimais Nr. 2.4-01-3771, Nr. 2.4-01-3772, Nr. 2.5-01-3773 buvo atkurtos atitinkamai J. T., M. A. T. ir M. B. nuosavybės teisės į jiems tenkantį buvusio savininko K. T. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 10 ha žemės (J. T. 3,33 ha, M. A. T. 3,34 ha, M. B. 3,33 ha). 2006 m. balandžio 13 d. Nekilnojamojo turto registre minėtų sprendimų pagrindu buvo įregistruotos J. T., M. A. T. ir M. B. nuosavybės teisės į 7,6 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) kaime, kuriame yra 3,6 ha miško žemės, ir 0,38 ha ploto žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) kaime, kuriame yra 0,19 ha miško žemės. Pagal Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. rugsėjo 3 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), 2008 m. rugsėjo 3 d. Miškų valstybės kadastro Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2008 m. rugsėjo 2 d. Miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini) žemės sklype kadastrinis (duomenys neskelbtini) yra 3,45 ha valstybinės reikšmės miško žemės. Pagal Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. rugsėjo 3 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), 2008 m. rugsėjo 3 d. Miškų valstybės kadastro Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2008 m. rugsėjo 2 d. Miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini) žemės sklype kadastrinis (duomenys neskelbtini) yra 0,21 ha valstybinės reikšmės miško žemės. Taigi Vilniaus apskrities viršininko administracija 2006 m. kovo 30 d. sprendimais Nr. 2.4-01-3771, Nr. 2.4-01-3772, Nr. 2.4-01-3773 pažeidė imperatyvias Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Žemės įstatymo 6 straipsnio, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 6, 13 straipsnių nuostatas. Pažymėjo, kad remiantis Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimu yra konstatuota, jog nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija su pareiškimu nesutiko, prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad nuosavybės teisių atkūrimas į buvusio savininko K. T. nuosavybės teisėmis valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime, kurio teritorija Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirta Vilniaus miestui, buvo vykdomas remiantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, įpareigojančia nuosavybės teises į žemę tose teritorijose, kurios po 1995 m. birželio 1 d. priskirtos miestų teritorijoms, atkurti tokia pačia tvarka, kaip į kaimo vietovėje esan­čią žemę, grąžinant ją natūra. Nuosavybės teisės kaimo vietovėje atkuriamos į savininko tu­rėtą žemę, bet ne didesnio nei 150 ha ploto, įskaitant miškus ir vandens telkinius. Todėl atkuriant nuosavybės teises į žemę, buvo įskaitytas ir nuosavybės teisėmis valdytas miškas.

Atsakovas teigė, nuosavybės teisių atkūrimas yra įstatymų nustatyta tvarka vykdomas procesas, kurio metu atliekama eilė veiksmų. Gavus piliečio prašymą atkurti nuosavybės teises į turė­tą žemę, mišką yra parengiama nuosavybės teisių atkūrimo byla, rengiamas žemės reformos žemėtvarkos projektas (toliau – ir ŽRŽ projektas). Šiuo atveju, vykdant nuosavybės teisių atkūrimą į K. T. nuosavybės teisėmis valdytą žemę ir mišką, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus mieste, nu­statyta tvarka buvo parengtas Vilniaus apskrities Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) kadastro vie­tovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymas, kuris patvirtintas Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 2.3-7690-01 (toliau – ir (duomenys neskelbtini) KVŽRŽ projekto 2004 m. papildymas), kuriuo patvirtinti (duomenys neskelbtini) kaimuose suformuotų žemės sklypų plotai, jų ribos, nu­statytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos. Šis ŽRŽ projekto papildymas buvo parengtas ir patvirtintas vadovaujantis Žemės reformos įstatymu, Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“, Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtinta žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodika bei remiantis Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 5516-01 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-21 patvir­tinto Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo“.

Pirminis (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo patvirtintas 2000 m. rugsėjo 25 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 3267-21 (toliau – ir pirminis (duomenys neskelbtini) KVŽRŽ projektas). Jį rengiant planas buvo derintas ne tik Vilniaus apskrities viršininko administracijoje, bet suderintas ir su Vilniaus miškų urėdija. (duomenys neskelbtini) KVŽRŽ projekto 2004 m. papildymas yra neatsiejama pirminio (duomenys neskelbtini) KV ŽRŽ projekto dalis. Parengus, suderinus ir patvirtinus ŽRŽ projektą, buvo su­rašyti 2005 m. gruodžio 1 d. žemės sklypų ribų paženklinimo–parodymo aktai, parengti ir patvirtinti žemės sklypų, kurių kadastriniai (duomenys neskelbtini), planai. Ginčijami sprendimai buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės ak­tais bei pirmiau minėtais galiojančiais dokumentais: Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 2.3-7690-01, žemės sklypų ribų paženklinimo – parodymo aktais, žemės sklypų planais. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, ginčydamas sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, neginčija apskrities viršininko įsakymų, kuriais buvo patvirtintas, o vėliau papildytas ŽRŽ projektas, o neįrodžius, jog ginčijami sprendimai priimti neteisėtų aktų pagrindu, nėra jokio teisinio pagrindo jų naikinti.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas neteisingai vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimu, kuriame buvo konstatuota, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miš­kams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Pagal Konstitu­cinio Teismo įstatymo 72 straipsnį Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią, ta­čiau kaip ir kiti įstatymai galioja nuo jų paskelbimo, jeigu juose nėra numatyta kitaip.

Tretieji suinteresuoti asmenys J. T., M. A. T. ir M. B. prašė Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepime atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumo principai. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Pagal Civilinio kodekso 4.96 straipsnį iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Teigė, kad Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimas pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą, skatina teisinį nihilizmą, leidžia suabejoti teisinės valstybės principais, tiesiogiai pažeidžia savininkų teisėtus interesus.

Trečiųjų suinteresuotų asmenų nuomone, nuosavybės teisių atkūrimo procese teisės normos nebuvo pažeistos. Nuosavybės teisės ginčijamoje teritorijoje turėjo būti ir buvo atkuriamos kaip kaimo vietovėje. Prokuroras neginčija Vilniaus apskrities viršininko įsakymo, kuriuo patvirtintas ŽRŽ projektas, nors sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti būtent remiantis patvirtintu žemėtvarkos projektu. Be to, žemėtvarkos projektas buvo suderintas su Vilniaus miškų urėdija. Aplinkos ministerija ŽRŽ projekto rengimo metu nebuvo pateikusi valstybinės reikšmės miškų schemų nei apskrities viršininkui, nei Vilniaus miškų urėdijai, todėl nebuvo jokių kliūčių derinti ŽRŽ projektą ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras pareiškime nepagrįstai remiasi Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 6 d. nutarimu, nes pagal Konstitu­cinio Teismo įstatymo 72 straipsnį Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią, ta­čiau kaip ir kiti įstatymai galioja nuo jų paskelbimo, jeigu juose nėra numatyta kitaip. Prokuroras kreipėsi į teismą praleidęs vieno mėnesio terminą, nustatytą Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje. Ginčijami sprendimai buvo įregistruoti VĮ Registrų centre 2006 metais Be to, spręstinas klausimas, ar viešasis interesas iš tikrųjų yra pažeistas, nes nustatytos naudojimosi sklypu sąlygos.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija sutiko su pareiškimu ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepimas

Atsiliepime atkreipė dėmesį į tai, kad nuosavybės teisės į žemės sklypus, kurių kadastrinis (duomenys neskelbtini), buvo atkurtos Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. kovo 30 d. sprendimais Nr. 2.4-01-3771, Nr. 2.4-01-3772, Nr. 2.4-01-3773 jau po Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013, kuriuo minėta teritorija buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams, priėmimo. Aplinkos ministerija 2003 m. vasario 18 d. raštu Nr. 12-2-1037 Vilniaus apskrities viršininko administracijai pateikė Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 patvirtintus valstybinės reikšmės miškų sąrašus bei schemas). Vilniaus apskrities viršininkui buvo žinoma, kad yra rengiamas minėto Vyriausybės nutarimo projektas, taip pat jam buvo žinoma, kokie patikslinti miškų plotai patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus pagal schemą, nes jis suderino Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 projektą. Aplinkos ministerija taip pat pažymėjo, kad Vilniaus apskrities viršininkas, atkurdamas nuosavybės teises į valstybinės reikšmės mišką, pažeidė imperatyvias teisės aktų normas: Konstitucijos 47 straipsnio, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Žemės įstatymo 6 straipsnio, Atkūrimo įstatymo 6, 13 straipsnių nuostatas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą patenkino:

1) panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. 2.4-01-3771 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. T. grąžinant natūra 7,6 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalį, kurioje yra miškas (253/760 miško žemės dalį bendrame 3,45 ha miško žemės plote), ir 0,38 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalį, kurioje yra miškas (12/38 miško žemės dalį bendrame 0,21 ha miško žemės plote);

2) panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. 2.4-01-3772 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo M. A. T. grąžinant natūra 7,6 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalį, kurioje yra miškas (254/760 miško žemės dalį bendrame 3,45 ha miško žemės plote), ir 0,38 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalį, kurioje yra miškas (13/38 miško žemės dalį bendrame 0,21 ha miško žemės plote);

3) panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. 2.4-01-3773 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo M. B. grąžinant natūra 7,6 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalį, kurioje yra miškas (253/760 miško žemės dalį bendrame 3,45 ha miško žemės plote), ir 0,38 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalį, kurioje yra miškas (13/38 miško žemės dalį bendrame 0,21 ha miško žemės plote).

Likusias Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. kovo 30 d. sprendimų Nr. 2.4-01-3771, Nr. 2.4-01-3772, Nr. 2.4-01-3773 sprendimų dalis teismas paliko galioti nepakeistas.

Teismas konstatavo, jog pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numato, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Šios nuostatos leidžia daryti išvadą, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, įstatymų nustatytais atvejais gali kreiptis į teismą tik nustatęs, kad šis interesas yra pažeistas, t. y. turėdamas pakankamai duomenų, leidžiančių padaryti tokią išvadą. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalis numato priemones, kurių prokuroras gali imtis esant pagrindui manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai (prašyti iš asmenų dokumentų ir informacijos, pavesti valstybės institucijų, įstaigų vadovams ir pareigūnams atlikti patikrinimus ir revizijas, kviesti asmenis ir gauti jų paaiškinimus ir kt.), tokiu būdu rinkdamas papildomą informaciją, kad būtų nustatyta, ar yra pažeistas viešasis interesas, ir ar yra pagrindas, ginant šį interesą, kreiptis į teismą. Remiantis ABTĮ 13 straipsnio 1 dalimi, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Taigi, būtina nenukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos įstatymų ir kitų teisės aktų aiškinimo praktikos, kad būtų užtikrintas teisinių santykių stabilumas. Todėl, kaip jau yra akcentavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-585/2005, vieno mėnesio terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą su pareiškimu ir prašyti panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos prokuratūra 2008 m. spalio 13 d. gavo Aplinkos ministerijos 2008 m. spalio 7 d. raštą Nr. (3-4)-D8-8661, kuriame išdėstyta informacija apie galimą viešojo intereso pažeidimą ir prašoma imtis priemonių viešajam interesui ginti kreipiantis į teismą dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų. Gavusi šį raštą, Vilniaus apygardos prokuratūra sužinojo, kad galimai neteisėtai buvo privatizuoti valstybinės reikšmės miškų plotai ir tuo pažeidžiamas viešasis interesas. Aplinkos ministerijos raštu pateikti duomenys nebuvo pakankamai išsamūs, todėl Vilniaus apygardos prokuratūra kreipėsi į VĮ Registrų centrą, Vilniaus apskrities viršininko administraciją dėl papildomų dokumentų: Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašų, dokumentų, kurių pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti minėti žemės sklypai ir daiktinės teisės į juos bei nuosavybės teisių atkūrimo bylų kopijų. Papildomus dokumentus iš VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Vilniaus apygardos prokuratūra gavo 2008 m. spalio 24 d. raštu Nr. RA (5.1.32.)-40218, o iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos – 2008 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. S18-1188. Taigi, Vilniaus apygardos prokuratūra visus reikalingus duomenis gavo tik 2008 m. lapkričio 5 d., todėl termino pareiškimui paduoti pradžia laikytina būtent ši data. Vilniaus apygardos prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, t. y. praėjus 15 dienų nuo paskutinių papildomų dokumentų gavimo. Teismas padarė išvadą, kad terminas pareiškimui paduoti nebuvo praleistas.

Teismas kartu akcentavo, jog Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra aiškiai apibrėžtos viešojo intereso sąvokos, ši sąvoka yra vertinamojo pobūdžio. Tai, kas yra objektyviai reikšminga, vertinga ir reikalinga visuomenei ar jos daliai laikytina viešuoju interesu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(10)-1775/2006). Byloje yra kilęs ginčas dėl valstybės išimtinių nuosavybės teisių į miškus gynimo. Miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat, ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė ir tai patvirtina Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. bei 2006 m. kovo 14 d. nutarimai. Gynimas valstybės nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus, kuriems suteiktas išimtinės valstybės nuosavybės statusas yra tinkamas viešojo intereso gynimas.

Teismas pabrėžė, jog byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir bylos proceso dalyvių paaiškinimais nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija 2006 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3771 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui J. T.“, atkūrė nuosavybės teises į trečiajam suinteresuotam asmeniui J. T. tenkančią buvusio savininko K. T. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 3,33 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, grąžinant natūra bendrą 8,32 ha žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai bendrosios nuosavybės teise kartu su bendrasavininkiais: J. T. – 3,33 ha (skl. Nr. 1738, 1738-1, 1738-2, 1738-3) su M. B. – 3,33 ha, M. A. T. – 3,34 ha bei grąžinant 1,68 ha kitos paskirties žemės sklypą. 2006 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3772 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui M. A. T.“ buvo atkurtos nuosavybės teises į trečiajam suinteresuotam asmeniui M. A. T. tenkančią buvusio savininko K. T. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 3,34 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, grąžinant natūra bendrą 8,32 ha žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai bendrosios nuosavybės teise kartu su bendrasavininkiais: M. A. T. – 3,34 ha su M. B. – 3,33 ha, J. T. – 3,33 ha bei grąžinant 1,68 ha kitos paskirties žemės sklypą. 2006 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3773 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei M. B.“ buvo atkurtos nuosavybės teises į trečiajam suinteresuotam asmeniui M. B. tenkančią buvusio savininko K. T. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 3,33 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, grąžinant natūra bendrą 8,32 ha žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai bendrosios nuosavybės teise kartu su bendrasavininkiais: M. B. – 3,33 ha su J. T. – 3,33 ha, M. A. T.– 3,34 ha bei grąžinant 1,68 ha kitos paskirties žemės sklypą Kaip patvirtina Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, 7,6 ha ir 0,38 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus miesto savivaldybėje, nuosavybės teise yra įregistruoti trečiųjų suinteresuotųjų asmenų J. T., M. A. T., M. B. vardu 2006 m. kovo 30 d. sprendimų Nr. 2.4-01-3771, Nr. 2.4-01-3772, Nr. 2.4-01-3773 pagrindu.

Teismas akcentavo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad miestų miškai laikomi valstybinės reikšmės miškais, kurie išimtinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Žemės įstatymo 6 straipsnyje įtvirtinta nuostata draudžia įsigyti privačion nuosavybėn žemę, priklausančią Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise. Atsižvelgiant į minėtų teisės aktų nuostatas, yra pagrindas teigti, kad miestų miškai priskirtini valstybinės reikšmės miškams, kurie yra išimtinė valstybės nuosavybė. Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis numatė, kad miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus mišką ir vandens telkinius, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems. Minėto įstatymo 13 straipsnio 1 ir 3 punktuose nustatyta, kad miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti: valstybinės reikšmės miškams. Tokių miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė. Vyriausybė 2002 m. gruodžio 20 d. priėmė nutarimą Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikš­mės miškų plotų patvirtinimo” pakeitimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr.2013), kuriuo pakeistas valstybinės reikšmės miško plotų, esančių Vilniaus mieste, dydis ir patvirtintos valstybinės reikšmės miškų plotų schemos. Valstybinės reikšmės miškų schemos yra patvirtintos Vyriausybės nutarimais kaip šio teisės akto priedas. Prieš priimant skundžiamus sprendimus Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimu Nr. 765 buvo patikslinta Vilniaus miesto valstybinės reikšmės miškų plotų schema. Teisės akto dalį sudarančios schemos saugomos Aplinkos ministerijoje. Šiuo metu galioja Vyriausybės 2008-12-03 nutarimu Nr. 1308 patvirtintos valstybinės reikšmės miškų schemos, skelbta www.valstybes-zinios.lt. Abi šios schemos rodo, jog tiek vienu, tiek kitu aktu nustatytose schemose valstybinės reikšmės miško dalis nebuvo pakeista.

Teismas pabrėžė, jog į Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 patvirtintus valstybinės reikšmės miško plotus, kaip matyti iš Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentų, pateko ir 3,45 ha bei 0,21 ha valstybinės reikšmės miško plotai, esantys J. T., M. A. T., M. B. grąžintuose žemės sklypuose, (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus miesto savivaldybėje. Taigi, nuosavybės teisių atkūrimas į žemės sklypus buvo įteisintas apskrities viršininko sprendimu jau po šių miškų priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013. Be to, Aplinkos ministerija 2003 m. vasario 18 d. raštu Nr. 12-2-1037 Vilniaus apskrities viršininko administracijai buvo pateikusi Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 patvirtintus valstybinės reikšmės miškų sąrašus bei schemas. Argumentavimas teisės aktų nežinojimu nurodant nesusipažinimą su miškų schemomis negali būti pateisinamas. Viešojo administravimo subjekto sprendimai turi atitikti aukštesnės galios teisės aktų reikalavimus. Vienas iš tokių teisės aktų yra Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 2013 kartu su juo patvirtintomis miškų schemomis. Apie schemų tvirtinimą pažymėta nutarimo tekste, jos buvo pateiktos derinimui atsakovui, todėl jomis nesiremti atsakovas negalėjo. Miškų urėdijos suderinimas negali pakeisti reikalingumo laikytis teisės aktų, todėl šis argumentas taip pat nepagrįstas. Atsakovas teigė, kad žemėtvarkos projektai pradėti rengti seniai ir tuo metu nuosavybės teisių atkūrimas buvo galimas. Teismas pažymėjo, jog teisėtumo principas administravimo procese reikalauja, kad priimami sprendimai atitiktų teisės aktų reikalavimus. Įgyvendinant šį principą atitinkamumas nustatytinas pagal teisės aktuose formuluotus reikalavimus sprendimo priėmimo, o ne veiksmų dėl sprendimo priėmimo pradžios dienai. Žemėtvarkos projektų rengimas nėra įpareigojimas privalomai priimti teigiamą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl ryšium su jų sudarymu priimtų sprendimų ginčijimas nėra privalomas kilti teisinėms pasekmėms, siekiamoms ginčijant nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą sudarančio sprendimą.

Teismas nurodė, jog atsakovas bei tretieji suinteresuoti asmenys J. T., M. A. T. ir M. B. teigia, kad nuosavybės teisė turėjo būti atkuriama kaip kaimo vietovėje, nes sklypo žemė Vilniaus miestui buvo priskirta tik 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304. Teismas pažymėjo, kad Atkūrimo į statymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata yra viena iš reguliuojančių nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimą. Tuo tarpu šioje byloje kalbama apie nuosavybės teisių į mišką atkūrimą. Miškas ir žemė du skirtingi objektai, į kuriuos atkuriamos nuosavybės teisės, ir negali būti tapatinami taikant tas pačias teisės normas. Įtraukimą į valstybinių miškų sąrašą nustato ne Atkūrimo įstatymas, bet Miškų įstatymas. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į minėtų teisės aktų nuostatas bei nustatytas aplinkybes, yra pagrindas teigti, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, priimdama 2006 m. kovo 30 d. sprendimus Nr. 2.4-01-3771, Nr. 2.4-01-3772, Nr. 2.4-01-3773, pažeidė Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalį, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Žemės įstatymo 4 straipsnį bei Atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnius.

Teismas nurodė ir tai, jog Valstybinės miškotvarkos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2008 m. rugsėjo 3 d. pažymoje Nr. TA 0809-16568 bei schemoje nurodyta, kad 7,6 ha ploto žemės sklype, kurio kadastro (duomenys neskelbtini), yra 3,45 ha miško žemės plotas, įregistruotas Miškų valstybės kadastre. Valstybinės miškotvarkos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2008 m. rugsėjo 3 d. pažymoje Nr. TA 0809-16569 bei schemoje nurodyta, kad 0,38 ha ploto žemės sklype, kurio kadastro (duomenys neskelbtini), yra 0,21 ha miško žemės plotas, įregistruotas Miškų valstybės kadastre. Atsižvelgiant į tai, kad tik dalys – 3,45 ha ir 0,21 ha – nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu suformuotų 7,6 ha ir 0,38 ha ploto žemės sklypų, kurių kadastro (duomenys neskelbtini) priskirtina miško žemės plotui, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. kovo 30 d. sprendimai Nr. 2.4-01-3771, Nr. 2.4-01-3772, Nr. 2.4-01-3773 naikintini iš dalies, t. y. toje dalyje, kurioje natūra grąžintini žemės sklypai yra priskirti valstybinės reikšmės miškui. Teismas pažymėjo, ginčijamo sprendimo dalies panaikinimas nepaneigia J. T., M. A. T. ir M. B. nuosavybės teisių, jų teisės į nuosavybę bus realizuotos kitais Atkūrimo įstatymo nustatytais būdais, todėl nėra pagrindo konstatuoti Konstitucijos 23 straipsnio pažeidimo. Nuosavybės teisių atkūrimas nebūtinai yra to paties objekto grąžinimas. Nuosavybė gali būti atkuriama keletu būdų, išvardytų Atkūrimo įstatyme.

III.

Apeliaciniais skundais atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija ir tretieji suinteresuotieji asmenys J. T., M. A. T. ir M. B. prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinius skundus grindė šiais pagrindiniais argumentais:

1. Nuosavybės teisės tretiesiems asmenims buvo atkuriamos vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio ir 5 straipsnio 6 dalies, t.y. kaip kaimo vietovėje, pagal tos kadastrinės vietovės ŽRŽ projektą, kuris buvo parengtas, suderintas ir patvirtintas iki minėtoje vietovėje, tame tarpe ir ginčo sklype, esančių miškų priskyrimo valstybinės reikšmės miškams Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013.

2. Grąžintinų žemės sklypų planai ir ŽRŽ projektas buvo suderinti su Vilniaus miškų urėdijos specialistu tuo tarpu, pareiškėjas neginčijo Vilniaus apskrities viršininko įsakymų, kuriais ŽRŽ projektas ir jo papildymas buvo patvirtintas ir vėliau papildomas.

Atsiliepimas

Atsiliepimais į apeliacinius skundus atsakovas prašė apeliacinius skundus atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimuose nurodė šiuos nesutikimo su apeliaciniais skundais argumentus:

1. Apeliantų argumentai nepaneigia Konstitucijos 47 straipsnyje, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje, Žemės įstatymo 6 straipsnyje, Atkūrimo įstatymo 6 straipsnyje ir 13 straipsnyje, įtvirtinto draudimo bet kokiu būdu, tarp jų nuosavybės teisių atkūrimo, perleisti privačion nuosavybėn miestų miškus, kurie visais atvejais pagal Miškų įstatymą laikomi valstybinės reikšmės miškais, nepriklausomai nuo to, ar Vyriausybė juos formaliai tokiems yra priskyrusi. Kadangi vieta, kurioje yra ginčo sklypas, tiek ŽRŽ projekto rengimo, derinimo, patvirtinimo metu, tiek ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo priėmimo metu buvo Vilniaus miesto teritorijoje, miškas, patenkantis į ginčo sklypą, laikomas miesto mišku (Miškų įstatymo 2 straipsnio 5 dalis), kurį pagal aukščiau nurodytus teisės aktus įsigyti privačion nuosavybėn draudžiama.

2. Ta aplinkybė, kad ŽRŽ projektas buvo suderintas su miškų urėdijos atstovu, nešalina ginčijamų sprendimų prieštaravimo imperatyvioms įstatymų normoms. Valstybinės institucijos darbuotojo netinkamas pareigų atlikimas negali būti pagrindas palikti galioti neteisėtus sprendimus. ŽRŽ projekto neginčijimas taip pat negali būtu pagrindu pripažinti ginčijamų Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų dalis teisėtomis bei kliūtimi jas panaikinti.

Atsiliepimu į apeliacinius skundus tretysis suinteresuotasis asmuo Aplinkos ministerija prašė apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas ištyręs byloje esančius įrodymus priėmė motyvuotą ir teisės aktais pagrįstą sprendimą, kuris atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (administracinės bylos Nr. A63-1679/2008, A8-762/2006, A4-782/2006, A7-1733/2005).

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų J. T., M. A. T. ir M. B. apeliacinius skundus, 2010 m. vasario 17 d. nutartimi (adm. byla Nr.A438-188/2010) apeliacinius skundus atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 17 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nustatė, kad byloje kilęs ginčas dėl atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų, kuriais tretiesiems suinteresuotiems asmenims – J. T., M. A. T. ir M. B., atkurtos natūra nuosavybės teisės į mišką, po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą miesto teritorijai.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Atkūrimo įstatymas. Byloje nagrinėjamu atveju aktualios yra minėto įstatymo 6 straipsnio; 5 straipsnio 6 dalies, 4 straipsnio 10 dalies ir 13 straipsnio nuostatos. Pagal Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisės atkuriamos į savininko turėtą mišką, bet ne į didesnį kaip 150 ha ploto, įskaitant kaimo vietovėje esančią žemę. Minėto įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės į Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančią žemę, šio miesto savivaldybės teritorijai priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka ją grąžinant natūra, o jei ši žemė pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai žemei, už ją valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad žemė, apsodinta ir apaugusi mišku, grąžinama natūra. Jeigu pilietis atsisako imti apsodintą ir apaugusį mišku žemės sklypą, valstybė jam atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Aptariamo įstatymo 13 straipsnio 1 punktas (redakcija, galiojusi ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu) nustatė, kad miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie yra priskirti valstybinės reikšmės miškams, kurių plotus tvirtina Vyriausybė.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad administracinių teismų praktikoje aiškinant minėtų teisės normų nuostatas bei jų tarpusavio sąveiką jas taikant, analogiškiems teisiniams santykiams, kaip ir nagrinėjamoje, yra konstatuota, kad Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio konstrukcija yra imperatyvi ir aiškiai nustato, jog tam tikras sąlygas atitinkantys miškai yra išperkami; šios normos taikymo sritis apima ir tą mišką, kuris Atkūrimo įstatymo 4 straipsnyje yra įvardijamas kaip „žemė, apaugusi mišku“; Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatos laikytinos specialiosiomis, kurios taikytinos visiems atvejams, kai teritorija, į kurią numatoma atkurti nuosavybės teises, atitinka miško sąvoką pagal Miškų įstatymą; bei kad nėra teisiškai reikšminga, ar sklype, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, miškas (kaip jis suprantamas pagal Miškų įstatymą) buvo dar iki nacionalizacijos ar susiformavo jau po jos; jei sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo metu tam tikra teritorija yra miškas (kaip jis suprantamas pagal Miškų įstatymą) ir tenkinama bent viena iš Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, šis straipsnis privalo būti taikomas ir miškas išperkamas, nepriklausomai nuo to, ar nuosavybė atkuriama pagal Atkūrimo įstatymo 4, 5 ar 6 straipsnius (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 25 d. nutartį administracinė byloje Nr. A525–19/2010).

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 07 03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija) teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegija vertino, kad nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės, dominuojančios šioje srityje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog ginčo teritorija Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 buvo įtraukta į valstybinės reikšmės miškų plotus Miškų įstatymo taikymo prasme.

Byloje taip pat nustatyta, kad ginčijami atsakovo sprendimai buvo priimti (2006 m. kovo 30 d.) po minėto Vyriausybės nutarimo priėmimo, t. y. po to, kai ginčo teritorija nustatyta tvarka buvo priskirta valstybinės reikšmės miškams. Tai lemia, kad šie atsakovo sprendimai prieštaravo Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 punkto (2002 m. spalio 29 d. įstatymo Nr. IX - 1157 redakcija) reikalavimams.

Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija nusprendė, kad tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str.1 d.1 p.).

V.

Tretieji suinteresuoti asmenys J. T., M. A. T. ir M. B. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą (toliau – ir pareiškėjai) atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr.A438-188/2010 vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 10 punktais.

Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo išvada, kad ginčo sklypas Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtas Vilniaus miestui, neatitinka tikrovės. Minėtu įstatymu ginčo sklypas priskirtas Vilniaus miesto savivaldybei, o ne Vilniaus miestui.

Pagal Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir ribų įstatymo (1994 m. liepos 19 d. įstatymas Nr.I-558) 2 straipsnį savivaldybė yra Lietuvos Respublikos teritorijos administracinis vienetas, kurį valdo jos gyventojų bendruomenės išrinkta savivaldybės taryba pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą ir kitus įstatymus. Savivaldybė sudaroma iš gyvenamųjų vietovių. Jos teritorija gali būti skirstoma į seniūnijų aptarnaujamas teritorijas. Pagrindiniai savivaldybės steigimo kriterijai yra jos pasirengimas tvarkyti ir prižiūrėti savo aplinką, komunalinį ūkį, teikti gyventojams paslaugas ir vykdyti kitas funkcijas, numatytas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme. Minėto įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, kad miestai yra kompaktiškai užstatytos gyvenamosios vietovės, turinčios daugiau kaip 3 tūkst. gyventojų, kurių daugiau kaip 2/3 dirbančiųjų dirba pramonėje, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse. Seniūnijos aptarnaujama teritorija yra savivaldybės teritorijos dalis, susidedanti iš gyvenamųjų vietovių ar dalies miesto teritorijos. Seniūnija turi savo aptarnaujamos teritorijos ribas ir pavadinimą. Remdamiesi šiomis sąvokomis pareiškėjai teigia, kad savivaldybė – teritorijos administracinis vienetas, o miestas – gyvenamoji vietovė. Savivaldybės ir miesto steigimo kriterijai skiriasi.

Šalies argumentai

Pareiškėjai taip pat teigia, kad aplinkybę, jog 1996 metais ginčo sklypai buvo prijungti prie Vilniaus miesto savivaldybės, patvirtina VĮ Registrų centras 2001 m. balandžio 15 d. raštas pagal kurį Vilniaus miesto gyvenamosios teritorijos riba ir Vilniaus miesto savivaldybės riba yra ne ta pati riba. Pasak pareiškėjų, ginčo sklypas nėra ir niekada nebuvo Vilniaus miesto teritorijoje, todėl ginčijami Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. kovo 30 d. sprendimai neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ginčijami sprendimai yra priimti remiantis patvirtintu ir suderintu ŽRŽ projektu.

2. Pareiškėjai taip pat nurodo, kad dėl pirmiau aptartų priežasčių, t.y. dėl nepagrįstos išvados, jog teritorija, kurioje yra ginčo sklypai, 1996 m. buvo priskirta Vilniaus miestui teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir priėjo prie nepagrįstos išvados, kad negalima atkurti nuosavybės teises į ginčo sklypus.

Atkūrimo įstatymo (2006 m. lapkričio 21 d. įstatymo redakcija) 5 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka ją grąžinant natūra, o jei ši žemė pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai žemei, už ją valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Teismas nenagrinėjo įstatymų leidėjo valios. Minėtoje įstatymo normoje nėra nuorodos į šio įstatymo 13 straipsnį, kuriame pasisakyta apie valstybės išperkamą žemę – miestų miškus.

Žemesnės instancijos teismas

Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje aiškiai nurodyta, kad nuosavybės teisės į žemę, Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos natūra pagal šio įstatymo 4 straipsnį (kaip kaimo vietovėje). Pažymi, kad savivaldybė ir miestas yra skirtingos sąvokos. Teigia, kad teismas atliko netinkamą sisteminį ir loginį Atkūrimo įstatymo aiškinimą. Mano, kad atkurdama nuosavybės teises į mišką, kuris priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, o ne Vilniaus miestui, Vilniaus apskrities viršininko administracija Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies, 5 straipsnio 6 dalies,12,13 ir 16 straipsnių nuostatų nepažeidė.

3. Mano, kad Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr.2013 , kuriuo ginčo sklypuose esantis miškas priskirtas valstybinės reikšmės miškams prieštarauja Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 daliai. Pažymi, kad ginčo sklypai nėra prijungti prie Vilniaus miesto. Jie yra kaimo gyvenvietėje, ribojasi su ūkinės paskirties sklypais. Nėra aišku kokias rekreacines funkcijas turėtų atlikti sklypuose esantis miškas, nes (duomenys neskelbtini) kaimas nėra urbanizuota, kompaktiškai užstatyta teritorija. Remdamiesi šiais argumentais tretieji suinteresuoti asmenys prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 2013 ta apimtimi, kuria žemės sklypuose (duomenys neskelbtini) kaime, kurių kadastriniai (duomenys neskelbtini), esantis miškas pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas buvo priskirtas prie valstybinės reikšmės miškų plotų neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 6 daliai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Procesą atnaujinti atsisakytina.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu (sprendimu, nutartimi, nutartimi). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią.Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Proceso atnaujinimo paskirtis ir išimtinis pobūdis lemia, kad taikant proceso atnaujinimo institutą peržiūrimos bylos, kuriose teismai instancine tvarka iš esmės išsprendė pareiškėjo skunde (prašyme) pateiktus materialinius teisinius reikalavimus ir dėl šalių ginčo priėmė atitinkamą baigiamąjį aktą, kuris yra įsiteisėjęs.

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje (t. y. ABTĮ IV skyriaus 23 skirsnyje) nustatytais pagrindais ir tvarka. Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis. Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos turi būti taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį.

Pagal ABTĮ 158 straipsnio 2 dalies nuostatas, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis nustato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr.A438-2188/2010, kurioje prašoma atnaujinti procesą, priimta 2010 m. vasario 17 d. Prašymas dėl proceso atnaujinimo pateiktas 2010 m. gegužės 7 d., t.y. nepraleidus trijų mėnesių termino.

J. T., M. A. T. ir M. B. (toliau – ir pareiškėjų) prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodyta, kad atnaujinti procesą prašoma vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 10 punktuose numatytais pagrindais. Pareiškėjų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą galėtų būti sprendžiamas nagrinėjant bylą iš naujo, jei būtų nustatyta, kad yra pagrindas atnaujinti procesą ir priimtas procesinis sprendimas dėl proceso administracinėje byloje Nr.A438-2188/2010 atnaujinimo.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, kad procesas gali būti atnaujintas, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

Nagrinėjamu atveju prašymą dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu pareiškėjai grindžia kai kuriomis 1994 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir ribų įstatyme Nr.I-558 (nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme galiojo atitinkamai 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr.X-1240 ir 2009 m. kovo 26 d. įstatymo Nr. XI-206 redakcijos) pateiktomis Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų (šiuo atveju - savivaldybių) ir gyvenamųjų vietovių (šiuo atveju - miestų) sampratomis, iš kurių daro išvadą, esą ginčo sklypas Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 buvo priskirtas Vilniaus miesto savivaldybei, o ne Vilniaus miestui. Remdamiesi šiomis sampratomis pareiškėjai teigia, kad ginčo sklypai niekada nebuvo ir nėra Vilniaus miesto teritorijoje, o teismų išvados, kad ginčijami Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. kovo 30 d. sprendimai Nr. 2.4-01-3771, Nr. 2.4-01-3772, Nr. 2.4-01-3773 prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, nepagrįsta. Pareiškėjai taip pat remiasi VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2010 m. balandžio 15 d. raštu Nr. IN (12,1.15)-12554, kuriuo atsakyta į pareiškėjų 2010 m. balandžio 7 d. prašymą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad proceso atnaujinimo pagrindu pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą gali būti tik tokios naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą 2) nebuvo ir negalėjo būti pareiškėjui žinomos bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) šios aplinkybės turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2006 m. birželio 22 d. Nr. P15-60/2006; 2007 m. kovo 29 d. Nr.P6-169/2007;2009 m. birželio 25 d. Nr. P556-122/2009; 2010 m. gegužės 7 d. Nr. P502-17/2010; 2010 m. liepos 16 d. Nr. P662-89/2010 ir kt.).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, aplinkybė, jog teritorija, kurioje yra ginčo sklypai, priskirta Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d., pareiškėjams buvo žinoma nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teisme. Į kiekvieną nagrinėjamoje byloje ginčytą sprendimą (Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. kovo 30 d. sprendimai Nr. 2.4-01-3771, Nr. 2.4-01-3772, Nr. 2.4-01-3773), kuriais J. T., M. A. T. ir M. B. atkurtos nuosavybės teisės į žemę, įrašyta, jog nuosavybės teisės atkuriamos į žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui. Taigi ginčo sklypų priskirtinumo Vilniaus miestui teisinis pagrindas yra tiesiogiai nurodytas individualiuose administraciniuose aktuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Žemės sklypų (kadastriniai (duomenys neskelbtini)) planų, sudarytų 2006 m, kuriuose pareiškėjai pasirašę, atitinkamose skiltyse įrašyta, kad šie žemės sklypai yra Vilniaus mieste, Pilaitės seniūnijoje. Byloje esančiuose Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose (galioja nuo 2006 m. balandžio 13 d.) nurodyta, jog remiantis pirmiau minėtais atsakovo 2006 m. kovo 30 d. sprendimais yra įregistruotos J. T., M. A. T. ir M. B. nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus - žemės sklypus, kadastriniai (duomenys neskelbtini), esančius Vilniaus miesto kadastrinėje vietovėje, žemės sklypų adresas - Vilniaus miesto savivaldybė, (duomenys neskelbtini) kaimas. Iš bylos medžiagos matyti, kad tretieji suinteresuoti asmenys J. T., M. A. T. ir M. B. nagrinėjamoje byloje aktyviai naudojosi savo procesinėmis teisėmis (atstovaujami profesionalaus teisininko pateikė atsiliepimą į Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą, dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, pateikė apeliacinį skundą, J. T. ir M. A. T. kartu su atstove dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje) ir žinodami pirmiau aptartų dokumentų turinį iki teismo baigiamojo akto nagrinėjamoje byloje įsiteisėjimo dėl ginčo sklypų priskirtinumo Vilniaus miestui nereiškė jokių abejonių. Priešingai, tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme tretieji suinteresuoti asmenys nuosekliai laikėsi pozicijos (ypač tai akcentuota apeliaciniame skunde), kad teritorija, kurioje yra ginčo sklypai buvo priskirta Vilniaus miestui 1996 m. (Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304) ir nuosavybės teisių atkūrimo procedūra pagrįstai vyko pagal nuosavybės teisių atkūrimui į kaimo žemę procedūras (pagal nustatyta tvarką parengtą ir patvirtintą ŽRŽ projektą). Bylos medžiaga patvirtina, kad analogiškos pozicijos, t.y., kad teritorija, kurioje yra ginčo žemės sklypai, priskirta Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. ir dėl to nuosavybės teisių atkūrimas į ginčo žemę turėjo vykti pagal kaimo teritorijoje esančiai žemei numatytas procedūras (pagal ŽRŽ projektą), laikėsi visi nagrinėjamos bylos proceso dalyviai. Tai, kad pareiškėjai prašyme dėl proceso atnaujinimo remiasi įstatymu, kuriuo nesirėmė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (t.y. 1994 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir ribų įstatymu Nr.I-558) negali būti laikoma aplinkybe, suteikiančia pagrindą atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šis įstatymas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę klausimų nereglamentuoja.

Pareiškėjų pateiktas VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2010 m. balandžio 15 d. raštas Nr. IN (12,1.15)-12554 taip pat negali būti pripažintas pagrindu atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu. Šiame nekilnojamojo turto teritorinio registratoriaus rašte nurodyta, kad juo pareiškėjams atsakoma į jų 2010 m. balandžio 7 d. prašymą, ir yra pateiktas teritorijos, kurioje yra žemės sklypai, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), apibūdinimas vartojant sąvokas „Vilniaus miesto gyvenamosios teritorijos riba“, „Vilniaus miesto savivaldybės riba“, „Vilniaus miesto savivaldybės teritorija“. Pirmiau minėta, kad bylos medžiaga patvirtina, jog aplinkybė apie ginčo žemės sklypų priskyrimą Vilniaus miestui Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 egzistavo ir buvo pareiškėjams žinomos nagrinėjant bylą iš esmės. Vertinant, kad šį raštą pareiškėjai teikia byloje kaip naują įrodymą, proceso atnaujinimas taip pat negalimas, nes naujų įrodymų pateikimas negali būti laikomas pagrindu atnaujinti procesą (to nenumato įstatymas).

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų prašymo argumentai dėl proceso atnaujinimo neatitinka nė vienos ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygos, kadangi pirmiau aptarta bylos medžiaga patvirtina, jog aplinkybė apie ginčo žemės sklypų priskyrimą Vilniaus miestui Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 egzistavo ir buvo pareiškėjams žinomos nagrinėjant bylą iš esmės. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, prašymas dėl proceso atnaujinimo vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

Pareiškėjai taip pat prašė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, kad procesas gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Iš minėtos teisės normos turinio darytina išvada, kad procesas administracinėje byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, gali būti atnaujintas vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu tik tuo atveju, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, patvirtinantys, jog buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant ir dėl to galėjo būti priimtas neteisėtas procesinis sprendimas.

Prašyme dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu pareiškėjai kelia klausimą dėl galimai neteisingo Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies taikymo ir šią savo poziciją grindžia savo nuomone, esą teismų išvados, jog ginčo žemės sklypai yra Vilniaus miesto teritorijoje (pasak pareiškėjų – jie yra ne Vilniaus miesto, o Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje), yra neteisingos ir dėl to teismas neteisingai pritaikė Atkūrimo įstatymą. Taigi pareiškėjai, prašydami atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, faktiškai remiasi kitokiu bylos faktinių aplinkybių dėl ginčo sklypų vertinimu, kuris skiriasi nuo jų pozicijos nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Bylos faktines aplinkybes teismas nustato iš esmės nagrinėdamas bylą tirdamas ir vertindamas įrodymus. Teisėjų kolegija pažymi, kad spręsdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo teismas įrodymų netiria ir nevertina. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog procesas administracinėje byloje Nr.A438-188/2010 negali būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje Nr. A438-188/2010 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

J. T., M. A. T. ir M. B. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti. Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-188/2010 pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Aplinkos ministerijai, J. T., M. A. T. ir M. B. dėl sprendimų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėArtūras DrigotasIrmantas Jarukaitis