- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-08
- Bylos Nr.
- 1A-75-134/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 01-1-16411-15
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Bronė Vidzėnienė (pirm.), Donatas Jatužis, Algirdas Gaputis
- Nuteistasis
- A. S.
- Nukentėjusysis
- R. S.
- Advokatai
- Stanislovas Butkevičius
- Kategorijos
Pranešėja Bronė Vidzėnienė Baudž.byla Nr. 1A-75-134/2016Teisėjas Česlovas Kulikauskas (S) Teisminio proceso Nr. 01-1-16411-15Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.3.1.;1.1.10.1.
2016 m. kovo 8 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės, teisėjų Donato Jatužio, Algirdo Gapučio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-12-31 nuosprendžio, kuriuo A. S. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo bausme 1 metams, įpareigojant šiuo laikotarpiu dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Iš nuteistojo A. S. priteista 500 Eur neturtinės žalos nukentėjusiajai R. S. ir 6,48 Eur proceso išlaidų valstybei.
Aprašomoji dalis
nustatė:
- 2015 m. kovo 20 d. apie 18 val., konflikto metu su savo šeimos nare - kartu negyvenančia žmona R. S. buto, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, virtuvėje, sujungtoje su koridoriumi, mažamečio R. S. sūnaus T. L., gim. (duomenys neskelbtini) m. akivaizdoje, tyčia po vieną kartą sudavė R. S. į veidą, į dešinės rankos žastą, taip padarė S. poodinę kraujosruvą ir minkštųjų audinių sumušimą dešiniame žaste, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, baudžiamąją bylą prieš jį nutraukti, nukentėjusiosios civilinį ieškinį atmesti.
Apeliantas skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus ir nepagrįstai jį nuteisė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnį. Apeliantas teigia, jog pirmos instancijos teismas nenustatė, kuris iš jų pradėjo konfliktą ir dėl kokių priežasčių: nukentėjusiosios bute tarp jų kilo ginčas dėl vaikų išlaikymo po skyrybų ir jam pasakius, kad išlaikymą vaikams jis mokės tik po skyrybų, R. S. pirma jam griebė už kaklo, stengėsi suduoti jam į nesugijusią nosį, todėl jis atstūmė ją nuo savęs, bet jai nesmūgiavo. Jo veiksmuose nebuvo tyčios sužaloti nukentėjusiąją. Be to, ir nukentėjusioji R. S. nurodė, kad dėl jo pareikštų priekaištų virtuvėje įvyko susistumdymas, kurio metu neva jis bandydamas atimti telefoną, suplėšė jos džemperį ir sudavė vieną smūgį į veidą. Jis neigia sudavęs smūgį nukentėjusiajai, nurodo, kad į virtuvę, kur įvyko konfliktas, atėjęs nukentėjusiosios sūnus T. L. patvirtino tik konflikto faktą, bet nepatvirtino, kad jis sudavė smūgį A. S. ir tik apklaustas teisme, jis nurodė neva matė suduodant smūgį į A. S. į dešinį petį, bet ar tai buvo padaryta tyčia, ar jam ginantis nuo A. S. veiksmų, liko neišaiškinta. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusiosios parodymai dėl šio įvykio nėra nuoseklūs (priešingai, nei skundžiamame nuosprendyje nurodė teismas), ikiteisminio tyrimo metu ji davė skirtingus parodymus, tačiau pirmos instancijos teismas to neįvertino. Teisme ir nukentėjusioji pripažino žinojusi, jog apeliantui iki įvykusio konflikto buvo sulaužyta nosis, be to, pripažino griebusi jam už lytinių organų. Nors nukentėjusioji nurodo, jog konfliktas įvyko dėl telefono žinutės ir neva jo priekaištavimų, tačiau nei kokia tai žinutė, nei jos turinys teismui nebuvo atskleistas, tai yra nenustatyta konflikto esmė. Apeliantas nurodo, kad R. S. pati pradėjo kelti balsą, bandė sugriebti jam už kaklo, o po to sugriebė jam už lytinių organų (tą iš esmės patvirtino ir pati nukentėjusioji), o vėliau, kada jis išėjo, iškvietė policijos pareigūnus ir melagingai apkaltino jį nebūtais dalykais. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai patikėjo tik nukentėjusiosios parodymais ir be jokios priežasties atmetė jo parodymus, kad jis jokių tyčinių smurtinių veiksmų prieš R. S. tą dieną neatliko. Apeliantas nurodo, kad dabartinis R. S. sugyventinis sulaužė jam nosį, o jis atėjęs į žmonos namus jos prašymu tik atnešė vaistų ir prieš ją nesmurtavo, o ji pati elgėsi agresyviai, sukėlė konfliktinę situaciją, puolė jį, o jis tik bandė gintis. Po konflikto policijos pareigūnas užfiksavo neteisingus duomenis, jog neva kai jis sudavė smūgius R. S., matė jos sūnus T. L., kuris paaiškino, jog girdėjo tik kažkokį garsą panašų į pliaukštelėjimą, tačiau jokio smūgio nukentėjusiajai į veidą vaikas nematė, o tik primokytas motinos, teisme teigia matęs kaip jis sudavė motinai į dešinės rankos žastą. Apeliantas mano, jog įvykio aplinkybės nustatytos neteisingai, kaltinimas nekonkretus, pirmos instancijos teismas padarė neteisingas išvadas, jog kaltė dėl inkriminuoto nusikaltimo yra įrodyta, o teismo išvados, jog kaltę įrodo nukentėjusiosios R. S. parodymai ir sūnaus parodymai, jog jis girdėjo suduodamus smūgius, bei matė vieną smūgį į rankos žastą, neatskleidžia tikrosios įvykusio konflikto esmės. Skunde nurodyta, kad pirmos instancijos teismas nesiaiškino, ar toks smūgis nukentėjusiajai buvo, ar jis iš tiesų buvo suduotas tyčia, ar jam tik ginantis nuo agresyvių R. S. veiksmų. Jis neišprovokavo konflikto, tyčios sužaloti ar sukelti fizinį skausmą nukentėjusiajai neturėjo, o jo smurtiniai veiksmai ginantis ir atstumiant R. S. nuo savęs, galėjo kilti tik dėl jos pačios neteisėtų veiksmų - jos bandymo suduoti į sulaužytą nosį ir griebiant už lytinių organų, todėl po įvykio jai nustatyta poodinė kraujosruva ir minkštųjų audinių sumušimas dešiniame žaste, nėra pagrindu teigti, jog R. S. buvo sužalota tyčia.
Apeliantas nurodo, kad ne vien nukentėjusioji patyrė skausmą, dvasinius išgyvenimus, jis taip pat patiria stresą ir išgyvenimus dėl besitęsiančių tarpusavio konfliktinių situacijų, beprasmiškų kaltinimų, nepavykstant gražiuoju nutraukti santuoką. Priteista suma neturtinei žalai atlyginti yra neadekvati ir niekuo nepagrįsta, todėl R. S. pareikštas civilinis ieškinys turi būti atmestas.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Teismas, įvertinęs bylos įrodymus, teisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir pagrįstai A. S. pripažino kaltu dėl R. S. nežymaus sveikatos sutrikdymo. Apelianto proceso metu dėstyta versija, kad nukentėjusiosios jis nesužalojo, kad ji konflikto metu pirma jį užpuolė ir jis tik bandė nuo jos gintis, pakartojama ir apeliaciniame skunde, nors skundžiamame nuosprendyje ši versija išanalizuota ir motyvuotai paneigta. Apeliantas skunde nepagrįstai teigia, kad proceso metu nukentėjusiosios parodymai buvo nenuoseklūs, nes nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio tyrimo metu esmines prieš ją įvykdyto nusikaltimo aplinkybes dėstė vienodai: ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė, kad konfliktas buto virtuvėje kilo, kai į jos telefoną atėjo žinutė ir A. S., įtardamas, kad ji daro pokalbio įrašą, bandė atimti telefoną, kuris buvo jos vilkimo sportinio treningo kišenėje, o kai ji neleido paimti telefono, jie susistumdė. Atėjęs sūnus liepė jiems liautis muštis, prie sūnaus jis sudavė kumščiu vieną kartą į dešinės rankos žastą ir vieną kartą į veidą, be to, tempdamas ją suplėšė marškinėlius, kuriuos ji vilkėjo po sportiniu treningu, o ji gindamasi, sudavė jam smūgius į galvą, veidą (b.l.23-24,26-27, 1 t.). Analogiškai įvykio aplinkybes nukentėjusioji nurodė ir teisme: konfliktas kilo, kai besikalbant su A. S., į jos telefoną atėjo žinutė ir jis, įtardamas, kad ji įrašinėja pokalbį, atėmė iš jos telefoną, sudavė ir į veidą, ir į dešinį žastą, o ji neleido atimti telefono, ir dėl to stumdėsi, pripažįsta, kad konflikto metu sudavė A. S. smūgius, buvo sugriebusi jam už lytinių organų. Ji parodė, kad sūnus matė kai jai buvo suduotas smūgis, nes jis atėjęs į virtuvę liepė baigti ir tik tada jie liovėsi muštis. Jos parodymus patvirtino įvykio vietoje buvęs sūnus T. L., kuris nurodė, kad konfliktas kilo po tai, kai A. S. pareiškė jo motinai priekaištus dėl telefonu daromo įrašo, girdėjo pliaukštelėjimo garsą iš kurio suprato, kad buvo suduotas smūgis motinai į veidą ir jam atėjus į virtuvę, matė, kaip tėtis trenkė mamai į ranką ar į petį, girdėjo suplėšomų marškinėlių garsą. Liudytojas G. K., kaip policijos pareigūnas atvykęs į nukentėjusiosios butą tuoj po įvykio, patvirtino, kad matė ant nukentėjusiosios veido ir dešinės rankos žasto paraudimą, o iš pateiktų nukentėjusiosios marškinėlių apžiūros matyti, kad jie suplėšyti priekinėje dalyje. Nukentėjusiajai padarytą sužalojimą dešiniame žaste patvirtina objektyvus įrodymas – teismo medicinos specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad sužalojimas padarytas kietu buku daiktu, pašalinės jėgos poveikyje ir mažai tikėtina, kad galėjo būti padarytas jai pačiai susižalojant (b.l 38, 1t.). Priešingai, nei teigia apeliantas, šie nukentėjusiosios ir liudytojo T. L. parodymai yra nuoseklūs, todėl teismas pagrįstai jais rėmėsi, o apelianto parodymai, kad liudytojas T. L. nurodė aplinkybes įtakotas nukentėjusiosios, yra deklaratyvus ir atmestinas. Teismas pagrįstai atmetė nuteistojo motinos O. S. parodymus, kai ji nurodė, kad sūnus jai sakė, kad jis buvo užpultas nukentėjusiosios ir matė jo kaklo nugarinėje dalyje įdrėskimą iš kur kraujavo, nes jų nepatvirtina objektyvūs parodymai ir yra nepatikimi dėl šios liudytojos ir nuteistojo artimų giminystės ryšių bei jos parodymų neatitikimo kitiems bylos duomenims.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atlygintinos neturtinės žalos dydžio klausimą, sutiko su nukentėjusiosios argumentais, kad dėl sužalojimo nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą, išgyvenimus ir visus nukentėjusiosios patirtus nepatogumus įvertino 500 Eur. Vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra sukeltos pasekmės, kurios vertinamos atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus gyvenimo kokybei, darbinei veiklai, šeiminiam gyvenimui. Teismas teisingai įvertino tai, kad padarytas nusikaltimas nesunkus, nukentėjusiajai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau nurodydamas, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgė į žalos padarinius, kaltę, turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, tai vertino tik formaliai, nes nenurodė, kaip šios aplinkybės įtakoja neturtinės žalos dydį. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiajai turtinė žala nebuvo padaryta, jai sužalojimas padarytas tik dėl vieno nuteistojo suduoto smūgio ir šis sužalojimas nesukėlė negrįžtamų pasekmių, tai neturėjo įtakos jos darbinei veiklai, nukentėjusioji neneigia, jog tarpusavio konflikto metu taip pat vartojo prieš nuteistąjį smurtą, todėl priteista 500 eurų neturtinės žalos atlyginimo suma neužtikrino protingo balanso tarp realios kompensacijos už patirtą fizinį bei dvasinį skausmą ir žalą padariusio asmens interesų paisymo, teismų praktikos panašiose bylose, todėl priteistina neturtinė žala mažintina iki 200 eurų ir šis suma nagrinėjamu atveju yra pakankama už nukentėjusiosios patirtą skausmą ir kitus nepatogumus (CK 6.250 str. 1 d., 2 d.).
Bylos įrodymais nustatyti A. S. veiksmai – jis, tyčia, mažamečio sūnaus akivaizdoje sudavė nukentėjusiajai į dešinės rankos žastą, padarydamas poodinę kraujosruvą ir minkštųjų audinių sumušimą dešiniame žaste ir tuo nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 str. 1 d. Teismas, skirdamas apeliantui laisvės apribojimo bausmę, atsižvelgė į ta, kad jis nusikalstamą veiką padarė, būdamas neteistas, jau atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už analogišką veiką, susitaikius su nukentėjusiąja, charakterizuojamas gerai, teisingai įvertino kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str.4 d.
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-12-31 nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškinio priteisimo pakeisti: sumažinti R. S. neturtinę žalą iki 200 eurų. Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.