Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Šarkos ir Astos Vailionės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento sprendimų 2025-03-26, Nr. 25S79420 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1) ir 2025-04-24, Nr. 25S99644 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2) teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš rašytinių bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas 2022-04-19 pareiškėjas A. S. kaip Nigerijos Federacinės Respublikos ambasados darbuotojas teisėtai atvyko į Lietuvą. Lietuvoje jam buvo išduota Lietuvos Respublikos nacionalinė viza (D) Nr. 004453714, galiojanti iki 2022-09-18. Nuo 2022-12-20 jis buvo akredituotas Užsienio reikalų ministerijos (toliau – URM) kaip Nigerijos ambasados aptarnaujančiojo personalo narys, gavo akreditacijos pažymėjimą, galiojantį iki 2024-12-18 (akreditacijos kodas 01931C8667) ir suteikiantį jam teisę būti Lietuvos Respublikos teritorijoje. 2023-11-11 pareiškėjo akreditacijos pažymėjimas buvo grąžintas URM kartu su Nigerijos ambasados nota Nr. 179/2023 ir išregistruotas kaip nebegaliojantis (URM 2024-01-08 raštas Nr. (14.1.3E)18-6).

2024-06-04 pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Migracijos departamentas 2024-12-13 sprendimu Nr. 24S293594 nusprendė: 1) nesuteikti A. S. pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje; 2) Nesuteikti A. S. papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; 3) Išsiųsti A. S. iš Lietuvos Respublikos į Nigerijos Federacinę Respubliką; 4) Uždrausti A. S. atvykti į Lietuvos Respubliką 1 (vienerius) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 5) Įvesti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – SIS) perspėjimą dėl A. S. draudimo atvykti ir apsigyventi 1 (vieniems) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 6) Pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai vykdyti A. S. išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į Nigerijos Federacinę Respubliką.

2025-02-20 Regionų administracinis teismas priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. eI3-6785-362/2025, kuriuo pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Panaikino Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024-12-13 sprendimo Nr. 24S293594 dalis, kuriomis buvo nutarta: išsiųsti A. S. iš Lietuvos Respublikos į Nigerijos Federacinę Respubliką; uždrausti A. S. atvykti į Lietuvos Respubliką 1 (vienerius) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į SIS perspėjimą dėl A. S. draudimo atvykti ir apsigyventi 1 (vieniems) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai vykdyti A. S. išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į Nigerijos Federacinę Respubliką.

2025-03-26 Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 127 straipsnio 1 ir 6 dalimi, 127 straipsnio 1, 3 ir 6 dalimis, 130 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsnio 1 dalimi bei kriterijų vertinimo tvarkos 44.1. punktu, priėmė sprendimą Nr. 1, kuriuo nutarė: 1) grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti asmenį savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; 2) įspėti pareiškėją, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies; 3) neuždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką.

2025-04-24 Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu; 133 straipsnio 2 dalimi; Kriterijų vertinimo tvarkos 44.4 papunkčiu, 44.4.1 papunkčiu ir 5 punktu; NAS taisyklių 15 punktu; SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu priėmė sprendimą Nr. 2, kuriuo nuspręsta: 1) išsiųsti pareiškėją į Nigerijos Federacinę Respubliką; 2) uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo išsiuntimo dienos; 3) įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi Šengeno acquis teritorijoje) vienerius metus nuo išsiuntimo dienos.

Pareiškėjas su atsakovo priimtais Sprendimais Nr. 1 ir Nr. 2 nesutinka ir prašo juos panaikinti.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ). UTPĮ nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir reglamentuoja kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus.

UTPĮ 3 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatyta, jog užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, užsienietis teisėsaugos institucijos pareigūnų ar Migracijos departamento valstybės tarnautojų reikalavimu privalo pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą (kelionės dokumentą, leidimą gyventi ar kita), taip pat kitus dokumentus, kuriuose nurodytas buvimo valstybėje tikslas ir sąlygos ir kurie įrodo, kad jis Lietuvos Respublikoje yra teisėtai.

UTPĮ 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad užsieniečiams, atvykstantiems į Lietuvos Respubliką ir išvykstantiems iš jos, taikomos 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) nuostatos.

UTPĮ 39 straipsnio 1 dalis nustato atvejus, kai užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu: 1) gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi; 2) gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas negaliojantį leidimą gyventi; 3) gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimą gyventi, kuris yra panaikintas; 4) turi suklastotą leidimą gyventi; 5) turi suklastotą kelionės dokumentą. UTPĮ 24 straipsnio 1 dalis numato, kad leidimas gyventi suteikia teisę užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje, pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, ją keisti, išvykti iš Lietuvos Respublikos ir grįžti į ją leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu. UTPĮ 124 straipsnio 1 dalis nustato, jog užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatyto buvimo laiko pabaigos, išskyrus atvejus, kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje.

UTPĮ 124 straipsnio 1 dalis nustato, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatyto buvimo laiko pabaigos, išskyrus atvejus, kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje.

UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu.

UTPĮ 127 straipsnio 1, 3 dalyse numatyta, jog sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos; Įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos nustatomas ne ilgesnis kaip 30 dienų terminas, per kurį užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos: jeigu yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos jam gali būti nustatytas trumpesnis negu 7 dienų terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, arba terminas savanoriškai išvykti nesuteikiamas (31 punktas); Šio straipsnio 1, 3 dalyse nurodytas terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, gali būti pratęstas dėl šio Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ir 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytų aplinkybių, tačiau bendras įpareigojimo savanoriškai išvykti terminas negali viršyti 60 dienų (32 punktas).

Pagal UTPĮ 127 straipsnio 6 dalį sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar jo vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priima ir jo įvykdymą kontroliuoja institucija, nustačiusi užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Nesutikdamas su atsakovo Sprendimais Nr. 1 ir Nr. 2 pareiškėjas skundą teismui grindžia netinkamu ir formaliu jo individualios situacijos vertinimu bei tuo, kad jis visą laiką siekė įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Nurodė, kad iki šiol jam nėra išduotas teisėtą jo buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, tačiau ne dėl jo kaltės. Jis 2024-12-04 įsidarbino Nigerijos Federacinės Respublikos ambasadoje. Ambasada 2025 m. sausio mėnesį kreipėsi į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją su prašymu išduoti pareiškėjui akreditacijos pažymėjimą. Šią aplinkybę patvirtina Nigerijos Federacinės Respublikos ambasados 2025-04-09 laiškas. Jis 2024-06-04 pateikė prieglobsčio prašymą. Galutinis sprendimas prieglobsčio byloje priimtas 2025-02-20. Jis negalėjo gauti akreditacijos pažymėjimo iki tol, kol nebuvo priimtas galutinis sprendimas jo prieglobsčio byloje. Šiuo metu pateiktas prašymas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai nagrinėjamas, todėl nebėra jokių priežasčių, dėl kurių jam galėtų būti atsisakyta išduoti teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje darbo diplomatinėje atstovybėje pagrindu patvirtinantį dokumentą. Jis turi teisę likti Lietuvoje darbo diplomatinėje savo kilmės valstybės atstovybėje pagrindu. Sprendimas nepagrįstai pažeidžia trečiojo asmens – diplomatinės atstovybės interesus – ir yra neproporcingas. Nigerijos Federacinės Respublikos ambasada teikia 2025-04-08 raštą, kuriuo patvirtinama, kad jis atlieka gyvybiškai svarbias funkcijas ambasadoje – dėl pareiškėjo pilietybės, saugumo reikalavimų, protokolo išmanymo ir darbo patirties, ambasada susidurs su esmingais iššūkiais vykdyti diplomatinės atstovybės funkcijas. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad skundžiami atsakovo priimti sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones tinkamai motyvuoti. Sprendimai naikintini kaip neteisėti dėl to, kad juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

Nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą Nr. 1, nustatė, jog pareiškėjas neturi galiojančio leidimo laikinai gyventi ar kito dokumento leidžiančio jam teisėtai būti Lietuvos Respublikoje. Kaip minėta, užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi (UTPĮ 39 straipsnio 1 dalies 1 punktas), sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką (UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teismas sprendžia, jog atsakovas skundžiamais Sprendimais Nr. 1 ir Nr. 2 darė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas nuo 2023-11-11 Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo neteisėtai, kas sudaro pagrindą pareiškėją grąžinti į jo kilmės šalį.

Taigi, atsiz?velgiant i? teisini? reglamentavima? ir bylos faktines aplinkybes, pareis?ke?jas, neįteisinęs savo buvimo Lietuvos Respublikoje, neture?jo teise?to pagrindo čia būti, o ture?jo vykdyti UTPĮ numatyta? pareiga?, privalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo ilgiau negu leidžia bevizis režimas, todėl pažeidė UTPĮ 124 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Teismas pažymi, jog iš minėtų nuostatų akivaizdu, kad teisės aktų leidėjas nesuteikė sprendimą dėl grąžinimo į užsienio valstybę priimančiai institucijai diskrecijos priimti ar nepriimti tokio sprendimo. Be to, UTPĮ 125 straipsnio nuostatų analizė to paties įstatymo 124 straipsnio 1 ir 2, 3 dalių, nustatančių atvejus, kada užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos, kontekste leidžia teigti apie formalų pagrindų dėl užsieniečių grąžinimo nustatymą.

Atitinkamai, sisteminė ir lingvistinė paminėtų teisės aktų nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog atliekamas tyrimas dėl užsieniečio grąžinimo ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos apsiriboja tik konkretaus fakto (nagrinėjamu atveju – kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai) ir teisės aktuose nustatytų pagrindų, dėl kurių asmuo negali išvykti ar būti išsiųstas iš šalies, nustatytų UTPĮ 124 straipsnio 3 dalis, 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatymu.

Pažymėtina, kad kompetentingų institucijų pareiga atsižvelgti į UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes priimant sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo iš šalies yra nustatyta UTPĮ 127 straipsnyje. Šio straipsnio 1, 3 dalyse nurodytas terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, gali būti pratęstas dėl šio UTPĮ 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ir 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytų aplinkybių, tačiau bendras įpareigojimo savanoriškai išvykti terminas negali viršyti 60 dienų, tai jis iki šio termino pabaigos turi kreiptis į sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo priėmusiai įstaigai per „Migris“ ar raštu gali pateikti prašymą pratęsti savanoriško išvykimo terminą bei dokumentus, įrodančius, kad atsirado minėtų aplinkybių.

Taigi, iš šių teisės normų analizės darytina išvada, kad į UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes atsakovas atsižvelgė bei jas įvertino spręsdamas klausimą dėl grąžinimo į užsienio valstybę termino nustatymo, per kurį pareiškėjas įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pažymėtina, kad sprendime grąžinti pareiškėją į kilmės valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos, ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos (UTPĮ 127 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovas, įvertinęs aplinkybes, paskyrė pareiškėjui 14 dienų terminą išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Nustačius faktą, kad yra bent viena UTPĮ 125 straipsnyje numatyta aplinkybė, to paties UTPĮ 127 straipsnio 4 dalyje numatyta institucija privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, neatsižvelgiant į UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes. Pažymėtina ir tai, jog toks teisės aiškinimas nepažeidžia pareiškėjo teisių, nes įpareigojimas išvykti iš šalies nėra vykdomas priverstinio pobūdžio priemonėmis. Sprendimo dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos nevykdymas yra tik pagrindas išsiuntimo procedūrai pradėti (UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas pažymi, kad atsakovas Sprendime Nr. 1 nurodė, kad Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 127 straipsnio 1 ir 6 dalimi, 127 straipsnio 1, 3 ir 6 dalimis, 130 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsnio 1 dalimi bei kriterijų vertinimo tvarkos 44.1. punktu, įvertinus tai, kad pareiškėjas neteisėtai yra Lietuvos Respublikoje ir prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu. Taip pat, atsižvelgus į UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ir į tai, kad nebuvo nustatyta UTPĮ 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti į užsienio valstybę, Sprendimu Nr. 1 pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Sprendimas Nr. 1 priimtas tinkamai išnagrinėjus faktinę pareiškėjo situaciją, yra pagrįstas tinkamai pritaikius teisės normas, todėl nėra pagrindo jo naikinti nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais.

Pažymėtina tai, kad, atsakovo Sprendimu Nr. 1 pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Sprendimas Nr. 1 pasirašytinai buvo įteiktas pareiškėjui 2025-04-03. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas savanoriškai išvykti turėjo iki 2025-04-17. Pareiškėjui savanoriškai neišvykus iš Lietuvos Respublikos per nustatytą 14 dienų terminą 2024-04-24 atsakovas priėmė Sprendimą Nr. 2, kuriuo buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėją į Nigerijos Federacinę Respubliką; 2) uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo išsiuntimo dienos; 3) įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi Šengeno acquis teritorijoje) vienerius metus nuo išsiuntimo dienos.

Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 3² dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.

Įstatymo 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Įstatymo 130 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.

Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

Pagal UTPĮ 128 straipsnio 1 dalį priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, jog pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra išaiškinęs, jog sprendžiant klausimą dėl užsieniečio grąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti įvertinamos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, įskaitant asmenines priežastis, susijusias su asmens privataus ir šeimos gyvenimo apsauga, taip pat poreikiu užtikrinti nepilnamečių teisių apsaugą. Be to, aiškinant minėtas direktyvos nuostatas, darytina išvada, kad reikalavimas įvertinti visas reikšmingas faktines aplinkybes taikytinas ir priimant išsiuntimo sprendimą (UTPĮ atitikmuo – įpareigojimas išvykti), ir apsisprendžiant dėl išsiuntimo sprendimo vykdymo (UTPĮ atitikmuo – išsiuntimas) (žr. LVAT 2009 m. spalio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009).

Kaip matyti iš byloje pateikto ginčijamo sprendimo Nr. 2 turinio, pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2022-04-19 kaip Nigerijos Federacinės Respublikos ambasados darbuotojas. Jam buvo išduota nacionalinė viza, vėliau – akreditacijos pažymėjimas, suteikęs teisę būti Lietuvos Respublikos teritorijoje iki 2024-12-18. 2023-11-11 akreditacijos pažymėjimas buvo grąžintas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai ir pripažintas negaliojančiu. Nuo šios datos pareiškėjas neteko teisėto pagrindo būti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Vėliau pareiškėjas teikė prašymus dėl leidimo gyventi išdavimo ir dėl prieglobsčio suteikimo, tačiau visi prašymai buvo išnagrinėti ir atmesti.

Pareiškėjas teigia, kad jis yra kilęs iš Vakarų Kadunos valstijos Nigerijoje, yra krikščionis ir smurtas prieš krikščionis Nigerijos šiaurėje yra itin paplitęs, nes ten krikščionys sudaro religinę mažumą, todėl jis negali grįžti į Nigeriją, nes dėl jo tikėjimo ten grėstų persekiojimas ar bendro pobūdžio smurtas, kuriam krikščionys yra itin pažeidžiami. Tokie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina tai, kad šios aplinkybės dėl persekiojimo jau buvo išsamiai išanalizuota atsakovo ir administracinio teismo sprendimuose. Sprendimu Nr. 24S293594, kuriuo pareiškėjui buvo nuspręsta nesuteikti prieglobsčio Lietuvoje, buvo nustatyta, kad jis neatitinka papildomos apsaugos statuso, t. y. nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Šią išvadą patvirtino ir Regionų administracinis teismas byloje Nr. eI3-6785-362/2025, todėl nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjo išsiuntimas į kilmės valstybę prieštarautų tarptautinės apsaugos principams. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog atsakovas pagrįstai sprendė, kad nenustatyta UTPĮ 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją į jo kilmės valstybę.

Be kita ko, Sprendime Nr. 2 nustatyta, kad pareiškėjo su Lietuva nesieja jokie socialiniai, ekonominiai ar šeimyniniai ryšiai, nes santuoka su Lietuvos Respublikoje gyvenančia Ukrainos piliete 2024-06-12 buvo nutraukta. Pareiškėjas nepilnamečių vaikų, kurie mokytųsi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą, neturi. Pareiškėjas neturi ir kitų šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, su kuriais jį saistytų artimas ryšys. Pareiškėjas nėra registruotas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje, nedirba ir neturi registruotos individualios veiklos. Pareiškėjas taip pat neturi teisėto pagrindo vykdyti ekonominę veiklą šalyje.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai sprendime nustatė 1 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, kadangi Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 4.1. punktas nurodo, kad uždraudžiama atvykti, jei nustatomos dvi ar daugiau aplinkybių, nurodytų Tvarkos 44.3 papunktyje.

Kriterijų vertinimo tvarka (toliau – Kriterijų), kuria vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio - sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“.

Kriterijų vertinimo tvarkos 44.2 papunktyje nurodoma, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti 1 metams, jeigu užsienietis buvo išsiųstas ir nenustatoma aplinkybių, nurodytų 44.3 ar 44.4.2 papunkčiuose. Pareiškėjo atveju minėtų aplinkybių nenustatyta, todėl atsakovas pagrįstai sprendė, kad vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos aprašo 44.2 papunkčiu, išsiuntimo į kilmės valstybę atveju, pareiškėjui nustatytinas 1 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas bei atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus.

Atsižvelgiant į išdėstytą, atsakovo sprendimas įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu A. S. išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos, laikytinas pagrįstu ir proporcingu.

Teismas pažymi, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą Nr. 2, vertino visas reikšmingas byloje esamas aplinkybes, kurių buvimo neginčija ir pats pareiškėjas. Nustačius, kad ginčijamo Sprendimo Nr. 1 priėmimo metu pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, atsakovas pagrįstai priėmė Sprendimą Nr. 2.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1470-756/2018, 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-432-502/2019, 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2099-602/2021). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-602/2021).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1470-756/2018, 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-432-502/2019, 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2099-602/2021). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-602/2021).

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtus ir pagrįstus Sprendimus. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, pareiškėjo ir atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus ginčijamų Sprendimų turinį, teismas daro išvadą, kad Sprendimuose yra visi VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nurodyti administracinio sprendimo elementai. Iš ginčijamų Sprendimų turinio yra galimybė identifikuoti teisinį santykį, dėl kurio yra priimti šie administraciniai aktai, Sprendimai yra individualizuoti, pakankamai motyvuoti, paremti objektyviais faktais, juose nurodyti teisės aktai, todėl darytina išvada, kad Sprendimai atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti 2025-03-26 ir 2025-04-24 Migracijos departamento sprendimų Nr. 25S79420 ir Nr. 25S99644, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas, nėra pagrindo patenkinti jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. S. skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.