- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-22
- Bylos Nr.
- A-556-508-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02353-2011-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Veslava Ruskan (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- A. E.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. E. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir moralinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. E. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1-2;), kurį patikslino (b. l. 11-12; 14-16; 35), prašė įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją (toliau – ir Teisingumo ministerija, ir atsakovas) atsakyti į pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 30 d. raštu pateiktus 5 klausimus, priteisti iš atsakovo 2 500 Lt moralinės žalos atlyginimo, juos perduodant E. K. artimiesiems bylos išlaidų reikalui. Taip pat prašė priteisti 100 Lt žyminį mokestį.
Pareiškėjas paaiškino, kad 2011 m. rugpjūčio 30 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui parašė prašymą su klausimais. 2011 m. spalio 4 d. ir 2011 m. spalio 17 d. kreipėsi pakartotinai dėl atsakymo negavimo, tačiau į raštus negavo atsakymo. Pareiškėjo teigimu, buvo pažeistos šios teisės aktų normos: Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 2, 3, 4 ir 5 punktai, 7 straipsnio 1 ir 2 dalis, 14 straipsnio 1 dalis, 15 straipsnio 1 dalies 4 punktas,Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 5 straipsnis, 12 straipsnio 5 dalis, 14 straipsnis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 6, 12, 30, 31 punktai, Lietuvos Respublikos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų statuso įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktas. Pareiškėjas nurodė, kad gindamas Lietuvos valstybės suvereniteto interesą, sprendžiant klausimus, susijusius su Rusijos teisinės pagalbos prašymu E. K. byloje, pareiškėjas 2011 m. rugpjūčio 26 d. Teisingumo ministerijoje asmeniškai kalbėjosi su ministru, tačiau į jo klausimus ministras neatsakė. Ministras paaiškino, kad teisinės pagalbos klausimus kuravusi ministerijos darbuotoja nebedirba, o jis tuo klausimu neturi informacijos. Pareiškėjo nuomone, ministerijoje buvo ir kitų pareigūnų, kurie pareiškėjui galėjo suteikti prašomą informaciją. Pareiškėjas 2011 m. rugpjūčio 29 d. Teisingumo ministerijoje kalbėjosi su viceministru Tomu Vaitkevičiumi, kuris paaiškino, kad prašoma informacija yra slapta medžiaga ir pasiūlė kreiptis į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą. Atkreipė dėmesį, kad nuo E. K. suėmimo Lietuvoje praėjo 2 metai ir 1 mėnuo, o nuo M. suėmimo Maskvoje – 1 metai ir 9 mėnesiai. Dėl to, kad Teisingumo ministerija nepateikia atsakymų, teismo posėdis buvo ne kartą atidėtas. Kadangi E. K. paaiškinimai yra palankūs M., tai, pareiškėjo nuomone, tokia pozicija apribojamos E. K. galimybės gintis ir paremiama Rusijos tarnybų versija. Pareiškėjas abejoja Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros veiksmų teisėtumu, fiksuojant E. K. parodymus. Pareiškėjo manymu, jį LR teisingumo ministras ir viceministras ignoruoja kaip lagerininką bei nekorektiškai elgiasi ir dėl jo garbaus amžiaus. Pareiškėjas paaiškino, kad jo, kaip signataro, E. K. ir jos teta paprašė paklausti informacijos dėl apklausos duomenų Rusijoje. Be to, šis klausimas buvo aptartas ir Pasipriešinimo okupacijai organizacijų darbo grupėje ir pareiškėjui buvo pasiūlyta šiuo klausimu pasidomėti. Teisingumo ministerija pareiškėjui atsakė tik jam kreipusis į teismą. Pareiškėjo klausimas nereikalavo jokio tyrimo. Pareiškėją LR teisingumo ministras apgavo atsakydamas, kad dėl didelio darbo krūvio atsakymo parengimas užtruko. LR teisingumo ministro elgesys laikytinas sistemingu pažeminimu, pareiškėjui sukėlęs sukrėtimą, teigiamos reputacijos sumažėjimą. Pareiškėjas prieš tremtinių ir politinių kalinių organizacijos narius atrodė bejėgis ir beteisis. Pareiškėjo, kaip politinio kalinio ar signataro, reputacija pablogėjo. Pareiškėjui praėjusią vasarą buvo atlikta širdies operacija, jo gijimui neigiamai atsiliepė dvasiniai išgyvenimai, nesėkmės, stresai, neigiamos emocijos, laiko gaišimas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į skundą (b. l. 22-24; 40-41) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad į Teisingumo ministerijoje 2011 m. rugsėjo 1 d., 2011 m. spalio 5 d., 2011 m. spalio 18 d. gautus raštus pareiškėjui atsakė 2011 m. lapkričio 16 d. rašte Nr. (1.13.)7R-9354. Atsakymo parengimas užtruko dėl didelio darbo krūvio. Į pareiškėjo klausimus buvo atsakyta žodžiu susitikime su viceministru T. V. Kadangi pareiškėjas reikalauja įpareigoti atsakovą atsakyti į klausimus, į kuriuos atsakovas atsakė, ginčo objektas išnyko, todėl skundas turi būti atmestas. Pareiškėjas neginčija Teisingumo ministerijos atsakymo. Pareiškėjas reikalauja pateikti informaciją ne apie save, o apie trečiąjį asmenį – E. K. Teisingumo ministerijos atsakymas neturi jokios įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms, todėl negali būti administracinio teismo nagrinėjimo objektas. Nurodė, kad Teisingumo ministerijos veiksmai teisėti, todėl civilinė atsakomybė nekyla. Pareiškėjas nenurodė, kokių neigiamų išgyvenimų patyrė dėl Teisingumo ministerijos veiksmų, nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos įrodymais, todėl nėra pagrindo konstatuoti visų deliktinės atsakomybės sąlygų. Atsakyme pareiškėjui paaiškino, kad Teisingumo ministerija, teikdama informaciją apie savo veiklą, susijusią su jai pavestų funkcijų vykdymu, privalo laikytis ne tik Valstybės ir tarnybos paslapčių, bet ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo reikalavimų. Pagal Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, pareiškėjas turi teisę gauti privačią informaciją tik apie save. Su prašymu nebuvo pateikta jokių dokumentų, patvirtinančių, jog pareiškėjas yra įgaliotas atstovauti E. K. Suabsoliutinus pareiškėjo teisę gauti informaciją be jokių apribojimų, jo galios viršytų bet kurios valstybės institucijos įgalinimus. Pažymėjo, kad pareiškėjo skundas Teisingumo ministerijoje gautas 2011 m. lapkričio 29 d., po minėto atsakymo išsiuntimo. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, kad dėl Teisingumo ministerijos veiksmų pablogėjo pareiškėjo reputacija, atsirado bejėgiškumo jausmas. Reputacija yra suprantama kaip asmens įvaizdis visuomenėje, todėl kelia klausimą, kokiu teisiniu pagrindu remdamasis pareiškėjas galėjo sukurti įvaizdį, jog jis turi galimybę išspręsti klausimus, susijusius su tarpvalstybiniu institucijų susižinojimu ir bendradarbiavimu baudžiamosiose bylose. Atsakovo nuomone, galimai kilęs pareiškėjo bejėgiškumo jausmas priežastiniu ryšiu yra susijęs ne su Teisingumo ministerijos veiksmais, bet su asmeninio statuso vertinimu. Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių bylinėjimosi išlaidas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 9 d. sprendimu (b. l. 51-56) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad per 20 darbo dienų nuo A. E. 2011 m. rugpjūčio 30 d. prašymo gavimo Teisingumo ministerijoje dienos – 2011 m. rugsėjo 2 d. – Teisingumo ministerija pažeidė A. E. teisę laiku gauti atsakymą į prašymą.
Šalies argumentai
Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2011 m. rugpjūčio 30 d. LR teisingumo ministrui pateikė prašymą „Dėl informacijos gavimo“ (Teisingumo ministerijoje gautas 2011 m. rugsėjo 1 d. registracijos Nr. 6R-11685), kuriame nurodė, kad 2011 m. rugpjūčio 29 d. kalbėjosi su viceministru Tomu Vaitkevičiumi dėl Rusijos pateikto teisinės pagalbos prašymo dėl E. K. Viceministras pareiškėjui atsisakė suteikti informaciją, išskyrus tai, kad Lietuvos paruošta medžiaga Rusijai dar neperduota. Pareiškėjas prašė pateikti informaciją apie Rusijos prašymą dėl E. K. bylos: iš kokios Rusijos institucijos gautas prašymas; kada toks prašymas gautas; kokiu E. K. statusu Rusija prašo pateikti informaciją; kokiu E. K. statusu yra paruošta Rusijai pateikti informaciją; kokiai Rusijos institucijai ši medžiaga bus perduota. Pareiškėjas 2011 m. spalio 4 d. prašymu „Dėl negauto atsakymo“ (Teisingumo ministerijoje gautas 2011 m. spalio 5 d. registracijos Nr. 6R-13260) ir 2011 m. spalio 18 d. prašymu „Dėl negauto atsakymo“ (Teisingumo ministerijoje gautas 2011 m. spalio 18 d. registracijos Nr. 6R-13794) prašė paaiškinti, kodėl negavo atsakymo į ankstesnius paklausimus. Teisingumo ministerija 2011 m. lapkričio 16 d. rašte Nr. (1.13)7R-7354 „Dėl Jūsų prašymų“, atsakydama į pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 30 d., 2011 m. spalio 4 d., 2011 m. spalio 17 d. prašymus, nurodė, kad priežastys, dėl kurių atsisakoma pateikti informaciją į pareiškėjo užduodamus klausimus, buvo įvardytos žodžiu susitikimo su viceministru T. Vaitkevičiumi metu. Pažymėjo, kad Teisingumo ministerija, vadovaudamasi Teisingumo ministerijos nuostatų, patvirtintų LR Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851, 8.21 punktu, teisės aktų nustatyta tvarka teikia teismams metodinę pagalbą pavedimų ir prašymų užsienio valstybių teismams ir kitoms institucijoms rengimo klausimais, organizuoja teismų susižinojimą su užsienio teismais ir kitomis užsienio įstaigomis, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai, Europos Sąjungos teisės aktai arba tarptautinės sutartys nenumato kitaip. Pagal Baudžiamojo proceso kodekso 67 straipsnio 1 dalį, užsienio valstybių įstaigų ir tarptautinių organizacijų prašymus vykdo Lietuvos Respublikos teismai, prokuratūra ar ikiteisminio tyrimo įstaigos. Atsakymu prašomą informaciją Teisingumo ministerija atsisakė pateikti vadovaudamasi Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 4 straipsnio 3 punktu (pareiga teikiant informaciją vadovautis teisėtumo principu), Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi (teisės tvarkyti asmens duomenis, susijusius su asmens teistumu, nusikalstamomis veikomis ar saugumo priemonėmis, vykdant nusikalstamų veikų prevenciją, tyrimą, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais įstatymų nustatyta tvarka suteikimas tik valstybės institucijai), 6 straipsniu (pareiga prašyme nurodyti asmens duomenų panaudojimo tikslą, teikimo bei gavimo teisinį pagrindą, prašomų pateikti asmens duomenų apimtis). Apgailestavo, kad dėl didelio darbo krūvio atsakymo parengimas užtruko. Teismas nurodė, kad Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje numatyti atvejai, kada šis įstatymas netaikomas, išskiriant 7 straipsnyje nustatytą privačios informacijos teikimą ir viešojo administravimo funkcijų vykdymą. Tame tarpe numatyti atvejai, kad Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo reguliavimas netaikomas informacijai, kuri įstatymais pripažįstama kaip neteiktina dėl nacionalinio ar visuomenės saugumo, šalies gynybos interesų, statistinių duomenų panaudojimo apribojimo arba kuri sudaro valstybės, tarnybos, komercinę, profesinę, banko paslaptį, kitais įstatymų nustatytais atvejais (6 p.) bei informacijai, kurios teikimą reglamentuoja kiti įstatymai (7 p.); kai asmuo turi teisės aktų nustatyta tvarka pagrįsti informacijos, kurios jis prašo, panaudojimo tikslą (8 p.). Atsakovas informacijos neteikimą sieja su tuo, kad prašymas neatitinka Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo. Teismas vadovavosi Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 1 straipsnio 1, 2 dalimis, 2 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 3, 4 dalimis, 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 6 straipsniu. Teismas nurodė, kad Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis tam, kad informacija įgautų asmens duomenų statusą, numato vienintelį kriterijų - informacijos sąsają su fiziniu asmeniu. Kadangi pareiškėjo prašyme nurodyta informacija yra susieta su kitu asmeniu – E. K., tai pagrindžia reikalingumą duomenis laikyti asmens duomenimis. Byloje aptariamu atveju asmens duomenų pateikimas informacijos forma atitinka asmens duomenų tvarkymo veiksmą. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu duomenų subjektas duoda sutikimą. Taigi, tiek renkant (gaunant duomenis iš kitų asmenų), tiek perduodant duomenis yra reikalingas duomenų subjekto sutikimas. Sutikimas – tai savanoriškas duomenų subjekto valios pareiškimas tvarkyti jo asmens duomenis jam žinomu tikslu (Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 str. 12 p.). Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 6 straipsnis numato, kad prašyme pateikti duomenis turi būti nurodytas asmens duomenų naudojimo tikslas, teikimo bei gavimo teisinis pagrindas ir prašomų pateikti asmens duomenų apimtis. Pareiškėjas, teikdamas ministerijai prašymą, nenurodė duomenų naudojimo tikslo, duomenų gavimo teisinio pagrindo ir nepateikė E. K. sutikimo tvarkyti jos duomenis. Kartu su E. K. į Teisingumo ministeriją pareiškėjas atėjo jau po to, kai jam buvo pateiktas 2011 m. lapkričio 16 d. raštas Nr. (1.13)7R-9354, todėl šis apsilankymas negalėjo turėti įtakos priimant sprendimą dėl informacijos teikimo. Teismo posėdžio metu pareiškėjas teigė, kad nustatęs duomenų nepakankamumo faktą atsakovas turėjo paprašyti pateikti papildomą informaciją. Asmenų prašymai nagrinėjami vadovaujantis LR Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintomis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėmis. Šiose taisyklėse nėra numatytas prašymų trūkumų šalinimas. Kadangi teisės aktas tokios pareigos nenumato, tai institucija negali būti baudžiama dėl veiksmų neatlikimo. Teismo vertinimu, bendradarbiavimo principas šiuo atveju neturi būti taikomas dėl to, kad asmens sutikimas dėl asmens duomenų teikimo yra esminė prašymo dalis, todėl tokio pobūdžio trūkumo taisymas bereikalingai apsunkintų asmens duomenų subjektą. Tai, kad informaciją buvo atsisakyta pateikti dėl sutikimo nebuvimo, netrukdo asmeniui kreiptis dar kartą ir pridėti tokį sutikimą, jei jis turi reikalingą sutikimą. Tas pat pasakytina ir apie kitus pareiškėjo prašymo trūkumus – duomenų gavimo tikslo, duomenų teikimo bei gavimo teisinio pagrindo nenurodymą. Visi šie trūkumai gali būti ištaisyti kreipiantis su pakartotiniu prašymu. Teismas padarė išvadą, kad, atsakovui nustačius paminėtus pareiškėjo prašymo trūkumus, jis turėjo teisę atsisakyti pateikti informaciją, vadovaudamasis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 6 straipsnio pagrindu. Teismas nurodė, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo remtis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 4 dalies pagrindu, kadangi pareiškėjo prašyme nurodyti duomenys neleidžia daryti išvados, jog jie susiję su E. K. teistumu ar padarytomis nusikalstamomis veikomis. Byloje nėra duomenų, kad E. K. būtų buvusi apklausta kaip kaltinamoji, jog byloje, kurioje buvo apklausiama pagal teisinės pagalbos prašymą, jai būtų pareikšti kokie nors įtarimai. Tai, kad teisme nagrinėjama kita baudžiamoji byla, kurioje E. K. pareikšti kaltinimui, neduoda pagrindo bet kurią kitą apklausą laikyti susijusia su E. K. padarytomis nusikalstamomis veikomis. Atsakovas taip pat nepateikė duomenų, kad ši informacija būtų susijusi su saugumo priemonėmis, vykdant nusikalstamų veikų prevenciją ar tyrimu. Teismo vertinimu, signataro teisė gauti informaciją neturi būti įgyvendinama nesilaikant Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatų. Esant dviejų tos pačios galios teisės aktų konkurencijai, pirmenybė turi būti teikiama atsižvelgiant į teisės akto reguliavimo sritį bei įvertinus juo ginamų vertybių svarbą. Asmens privataus gyvenimo apsauga yra susijusi su visų Lietuvos Respublikos teritorijoje gyvenančių asmenų laisvės apsauga, nesikišimo į privatų gyvenimą užtikrinimu. Teisė į privatų gyvenimą yra ginama Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 12 straipsnyje, Sutarties dėl Konstitucijos Europai II-67 straipsnyje ir pripažįstama demokratinio pasaulio iškovojimu ir neginčijama vertybe. Savo turiniu ir prasme ši teisė laikytina aukštesne už išskirtinę tam tikram asmenų ratui nustatytą informacijos gavimo teisę. Teismas pažymėjo, kad teisme yra ginama pati pareiškėjo pažeista teisė gauti informaciją, o ne ginčijami institucijų sprendimai, todėl atsakovo argumentai, kad, Teisingumo ministerijai 2011 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. (1.13)-7R-7354 atsakius į pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 30 d. prašymą ir šiam jo neginčijant, išnyko pagrindas ginti šios teisės įgyvendinimą, laikomi nepagrįstais. Teismas, pasisakydamas dėl moralinės žalos atlyginimo, vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsniu, 6.263 straipsnio 2 dalimi, 6.271 straipsnio 1 dalimi. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, tačiau šio prašymo nedetalizuoja. Kadangi nebuvo nustatyta, kad Teisingumo ministerija nepateikdama pareiškėjo prašytos informacijos pažeidė pareiškėjo teises, tai nėra teisinio pagrindo civilinei atsakomybei kilti. Sprendžiant prašymą pateikti informaciją buvo pažeistas Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 30 punkte numatytas terminas. Ši teisės norma nurodo, kad asmenų prašymai turi būti išnagrinėti per 20 darbo dienų nuo jų gavimo institucijoje. Kadangi atsakovas prašymą gavo 2011 m. rugsėjo 2 d., o atsakė tik 2011 m. lapkričio 16 d., tai terminas buvo esmingai pažeistas. Jokių pateisinamų aplinkybių atsakovas nenurodė, todėl termino praleidimo priežastys negali būti laikomos pateisinamomis. Dėl šio pažeidimo pareiškėjas galėjo jausti susirūpinimą, tačiau tokio pobūdžio praradimai nėra pagrindas neturtinei žalai atlyginti. Tokio pobūdžio žalos pakankamas atlyginimas yra pažeistos teisės pripažinimas. Kiti pareiškėjo nurodyti praradimai gali būti susiję tik su esminiu faktu – informacijos nepateikimu, tačiau šiuo sprendimu nustatyta, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti Teisingumo ministeriją pateikti pareiškėjo prašytą informaciją. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas iš esmės yra atmetamas, todėl, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies nuostatas, pareiškėjas neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų kompensavimą.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 60-64) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimą; įpareigoti atsakovą atsakyti į jo 2011 m. rugpjūčio 30 d. raštu jam pateiktus 5 klausimus; įpareigoti atsakovą supažindinti jį su visa aptariamos bylos, esančios ministerijoje, medžiaga; priteisti iš atsakovo 100 Lt žyminį mokestį ir 2 500 Lt moralinę žalą (skiria E. K. motinai teisminėms išlaidoms). Kadangi po minėto teismo sprendimo paaiškėjo naujos aplinkybės ir vertinimai, prašo iškviesti liudytoja E. K. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas neatsakė į klausimą, ar Teisingumo ministerija savo arogantišku piktnaudžiavimu iš esmės galėjo, turėjo norą ir prievolę vienaip ar kitaip padėti signatarui gauti, informaciją.
2. Teisingumo ministerija savo elgesiu nekorektiškai, piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi, kuria uždaros ir slaptos visuomenės praktiką, eliminuoja signatarą nuo atviro, legalaus ir nesavanaudiško domėjimosi Lietuvos institucijų veiklos pilietine pareiga.
3. Realus Teisingumo ministerijos teismo apklausos protokolo nusiuntimo Rusijai vilkinimas buvo akivaizdus. Akivaizdi moralinė žala tyčiniu paniekinimu išdėstyta skunde Vilniaus apygardos administraciniame teismui.
Atsiliepimas
Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 69 – 71) prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovas nurodo, kad kaip ir bet kuri kita teisė, signataro teisė gauti ir naudotis valstybės institucijos turima informacija nėra absoliuti. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog teisė į privatų gyvenimą yra ginama Konstitucijoje bei kituose tarptautiniuose teisės aktuose, ji yra laikoma neginčijama vertybe, todėl savo turiniu ir prasme ši teisė laikytina aukštesne už išskirtinę tam tikram asmenų ratui nustatytą informacijos gavimo teisę. Dėl šios priežasties nagrinėjamu atveju yra taikytinos ne tik Signatarų statuso įstatymo, bet ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatos. Vertinant Signatarų statuso įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos teisės normos tikslą, pritartina pareiškėjui, kad tokiu būdu signatarams yra suteikiama galimybė domėtis valstybės institucijų veikla, tačiau domėjimasis institucijų veikla nėra tapatus susipažinimui su privačia informacija. Prašydamas pateikti valstybės institucijoje esančią informaciją, signataras neturi teisės reikalauti, o valstybės institucija neturi pareigos suteikti informacijos, kuri yra susijusi su trečiojo asmens duomenimis. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas teisės aktų, reglamentuojančių informacijos gavimą iš valstybės institucijų, santykį, pagrįstai pažymėjo, jog pareiškėjo prašyme nurodyta informacija yra susieta ne su pačiu A. E., bet su kitu asmeniu - E. K., todėl šios informacijos suteikimui taikytinas ne tik Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas, bet ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (išsamesnė argumentacija yra išdėstyta skundžiamame sprendime, Teisingumo ministerija su ja sutinka). Teisingumo ministerijos atsakymo turinys būtų buvęs kitoks, jeigu pareiškėjas būtų pateikęs E. K. raštišką sutikimą ar įgaliojimą, suteikiantį teisę gauti su ja susijusius asmens duomenis. Pabrėžia, jog neturtinė (moralinė) žala tai nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad praleistas terminas prašymui išnagrinėti nėra pagrindas neturtinei žalai atlyginti. Pakankama satisfakcija tokiu atveju yra paties pažeidimo fakto pripažinimas, todėl pagrindo priteisti piniginį neturtinės žalos atlyginimą nėra. Kiti apeliacinio skundo teiginiai apie apklausos protokolo suklastojimą, Teisingumo ministerijos vadovų bei darbuotojų piktnaudžiavimą, bendradarbiavimą su Rusijos specialiosiomis tarnybomis ir t. t. nėra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku bei yra paremti tik itin subjektyviais bei jokiais įrodymais nepagrįstais pareiškėjo asmeniniais vidiniais įsitikinimais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjo (apelianto) reikalavimas iš principo galutinai suformuluotas 2011-11-22 Vilniaus apygardos administraciniam teismui jo pateiktame patikslintame skunde, kur prašoma „įpareigoti atsakovą atsakyti į mano 2011-08-30 raštu jam pateiktus 5 klausimus“ bei prašoma „priteisti man iš atsakovo teismo išlaidas 120 litų ir 0,5 mėnesinio ministro R. Šimašiaus atlyginimo dydžio moralinę žalą <...>“ (b.l. 15-16).
Administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad į Teisingumo ministeriją iš tikro buvo kreiptasi 2011-08-30 dokumentu, registruotu 2011-09-01 (b.l. 28), o atsakyta į šį užklausimą 2011-11-16 (b.l. 26).
Asmenų prašymai nagrinėjami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintomis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės).
Taisyklių 1 punkte (redakcija galiojusi atsakymo į 2011-08-30 paklausimą metu) buvo numatyta, kad Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklės reglamentuoja fizinių ir juridinių asmenų prašymų nagrinėjimą ir jų aptarnavimą viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose. Tų pačių Taisyklių 30 punkte buvo įtvirtintas įpareigojimas išnagrinėti asmenų prašymus per 20 darbo dienų nuo jų gavimo institucijoje. Šis terminas pagal byloje esančius duomenis aiškiai buvo pažeistas ir dėl to disputo iš esmės nėra. Atsakovas nepaisė ginčo santykius apibrėžiančio teisinio reguliavimo.
Vadinasi, pareiškėjas visiškai teisėtai bei pagrįstai pasinaudojo teise į teisminę gynybą (pirminis skundas registruotas dar prieš atsakymo pateikimą, t.y. 2011-11-08; b.l. 1), tačiau iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos viešojo administravimo subjektas, nors ir pavėluotai, atliko teisėkūros subjektų numatytus įpareigojimus – pateikė atsakymą į paklausimą ir ginčo, teisėjų kolegijos nuomone, pareigos pateikti atsakymą apimtimi, nebeliko. Tai reiškia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas skundą turėjo atmesti, apsiribodamas konstatavimu dėl Teisingumo ministerijos neįvykdytų teisės normų, kuris ir turėjo atsispindėti sprendimo motyvuojamoje dalyje (kas taip pat turi teisinę reikšmę), bet ne rezoliucinėje, kaip yra nurodyta skundžiamame sprendime. Juk pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnį, išnagrinėjęs bylą, administracinis teismas, gali priimti vieną iš sprendimų, kurie išvardyti 88 straipsnio penkiuose punktuose. Pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuluota nuostata - pripažinimas, kad per 20 darbo dienų nuo A. E. 2011 m. rugpjūčio 30 d. prašymo gavimo Teisingumo ministerijoje dienos – 2011 m. rugsėjo 2 d. – Teisingumo ministerija pažeidė A. E. teisę laiku gauti atsakymą į prašymą, nepatenka nei į vieną iš priimtinų sprendimo rūšių ir ginčo neišsprendžia. Jo išspręsti ir nebegali, nes atsakymas į 2011-08-30 paklausimą buvo pateiktas, o kadangi jo turinys nėra kvestionuojamas, skundas turėjo būti atmestas, sprendimo motyvuojamoje dalyje pasisakius dėl Teisingumo ministerijos pareigos laiku bei tinkamai įvykdyti teisėkūros subjektų keliamus reikalavimus. Teisminis įsikišimas į visuomeninius santykius tapo nebereikalingu. Priešingu atveju būtų paneigta teismui priskirta funkcija spręsti ir išspręsti socialinius konfliktus.
Teisėjų kolegijos manymu, būtina akcentuoti tai, kad pareiškėjas prašydamas atsakymo į jo pateiktus klausimus ir gavęs atsakymą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pastarajam dar nepriėmus procesinio sprendimo savo reikalavimų nepakeitė – liko prie reikalavimo įpareigoti pateikti atsakymą į 5 pateiktus klausimus. Neprašyta jau gauto atsakymo naikinti, kaip neteisėto ir nepagrįsto, bei įpareigoti atsakovą vis dėlto atsakyti į pareiškėjo ministerijai pateiktus klausimus.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyta, kad paduotame administraciniam teismui skunde turi būti nurodytas konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas (šiuo atveju tai buvo atsisakymas laiku pateikti atsakymą į paklausimą), o 7 punktas įpareigoja pareiškėją įvardyti reikalavimą, kas ir buvo padaryta. Tai reiškia, kad pareiškėjui apibrėžus konkrečius veiksmus (neveikimą) bei suformulavus reikalavimą, kartu nustatomos ir bylos nagrinėjimo ribos, kurių teismas savo iniciatyva paprastai peržengti negali ir turi priimti sprendimą tik toje apimtyje, kokioje suformuluotas reikalavimas. Vadinasi, ir šiuo atveju, nesant įstatymais nustatytų išimčių, byla turėjo būti nagrinėjama tik tokiose ribose, kokios buvo apibrėžtos teisminės gynybos besikreipusio asmens.
Dėl išdėstytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas aptariamoje dalyje keistinas, panaikinant sprendimą ta apimtimi, kuria pripažinta, kad per 20 darbo dienų nuo A. E. 2011 m. rugpjūčio 30 d. prašymo gavimo Teisingumo ministerijoje dienos – 2011 m. rugsėjo 2 d. – Teisingumo ministerija pažeidė A. E. teisę laiku gauti atsakymą į prašymą.
Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius (CK 6.245 str. 1 d.). Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau įstatymų numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės. Taip nustatoma griežta (objektyvi) atsakomybė. Vienas iš tokios atsakomybės atvejų yra numatytas CK 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).
Dėl atsakovo neveikimo taip kaip buvo numatyta teisės aktais jokių dviprasmybių nekyla, todėl nėra abejonių ir dėl pirmosios sąlygos egzistavimo, tačiau nėra jokio pagrindo tvirtinimui apie kitų dviejų sąlygų, reikalingų viešajai atsakomybei atsirasti, buvimą.
Pareiškėjas (apeliantas) tiesiog reikalauja atlyginti neturtinę žalą, tačiau nepateikia paaiškinimų, kaip tokia žala pasireiškė ir ar yra priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei galimai atsiradusios žalos (b.l. 35).
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-03-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A556 - 1636/2012).
„Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).
Taigi nesant faktinių duomenų dėl atitinkamų aplinkybių buvimo, suponuojančių neturtinės žalos padarymo konstatavimą, o kartu ir vienos iš privalomų civilinės atsakomybės sąlygų, teisė į neturtinės žalos atlyginimą buvo paneigta visiškai pagrįstai.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.
Ginčo baigtis nėra palanki pareiškėjui, o tai lemia ir prašymo netenkinimą dėl išlaidų atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
A. E. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimą pakeisti, panaikinant sprendimo dalį ta apimtimi, kur pripažinta, kad per 20 darbo dienų nuo A. E. 2011 m. rugpjūčio 30 d. prašymo gavimo Teisingumo ministerijoje dienos – 2011 m. rugsėjo 2 d. – Teisingumo ministerija pažeidė A. E. teisę laiku gauti atsakymą į prašymą.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.