- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-06-26
- Bylos Nr.
- I-4536-815/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07411-2013-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ernestas Spruogis, Mefodija Povilaitienė, Nijolė Sušinskienė
- Pareiškėjas
- I. G.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
- 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Mefodijos Povilaitienės, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Sušinskienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies ir delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėja I. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydama:
1.1. panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 2-ojo pensijų skyriaus 2013 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. (10.1)S-50141 „Dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos dalies“ (toliau – ir sprendimas Nr. (10.1)S-50141);
1.2. panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba, ir VSDFV) 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7533 „Dėl atsisakymo nagrinėti skundą“ (toliau – ir sprendimas Nr. (6.5) I-7533);
1.3. priteisti iš VSDFV Kauno skyriaus 2010 m.–2011 m. neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos (toliau – ir senatvės pensija) dalį, t. y. 10 283,45 Lt;
1.4. priteisti iš VSDFV Kauno skyriaus delspinigius pagal galiojančias atitinkamo laikotarpio patvirtintas normas.
2. Pareiškėjos skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais.
2.1. Pareiškėja nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d. dirbo, todėl pareiškėjai kaip dirbančiai pensininkei senatvės pensija pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas) mažinta papildomai, t. y. VSDFV Kauno skyriaus savo neteisėtais veiksmais padarė pareiškėjai 10 283,45 žalą, todėl, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsniu, VSDFV Kauno kilo civilinė atsakomybė.
2.2. Pareiškėja, pagrįsdama savo reikalavimus, remiasi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, taip pat praktika dėl Konstitucijos 52 straipsnio ir 48 straipsnio 1 dalies, prašo skundą tenkinti, atsižvelgdama ir į Konstitucijos 23, 52 straipsnius, 48 straipsnio 1 dalį, 71 straipsnio 1 dalį, 107 straipsnio1 dalį, CK 6.246 straipsnio 1 dalį, 250 straipsnio 1 dalį, 6.271 straipsnį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-432/2013.
2.3. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turėjo parengti teisės aktus, kuriuose būtų nustatyta negautos pensijos dalies kompensavimo tvarka, šie teisės aktai privalėjo būti parengti ir patvirtinti iki 2010 m. liepos 1 d., o pareiškėja į VSDFV Kauno skyrių kreipėsi 2013 m. liepos 2 d., nepraėjus 3 m.; iki šiol minėti teisės aktai nepatvirtinti. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsiteisėjo 2012 m. rugsėjo 21 d., tada pareiškėja sužinojo, kad Laikinasis įstatymas prieštarauja Konstitucijai, ir buvo priversta kreiptis į VSDFV Kauno skyrių dėl neteisėtai perskaičiuotos pensijos grąžinimo į pradinį lygį ir pinigų grąžinimo. Neišmokėtos (dėl to, kad pareiškėja 2010 m.–2011 m. dirbo) senatvės pensijos tiksli suma, t. y. 10 283,45 Lt paaiškėjo 2012 m. sausio mėn.
II
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 11–17) nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo bylą dėl sprendimo Nr. (10.1)S-50141 panaikinimo nutraukti, o bylos nagrinėjimo atveju skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais.
1. Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau – ir Pensijų įstatymas), Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (toliau – ir Nuostatai), 2010 m.–2011 m. – ir Laikinasis įstatymas.
2. Laikinasis įstatymas nustatė perskaičiuoti pensijas, viršijančias ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį (toliau – ir ribinis dydis), taip pat mokėti pensijas, atsižvelgiant į gavėjų turimas draudžiamąsias pajamas. Pareiškėjos senatvės pensija 2010 m. sausio 1 d. sudarė 952,21 Lt, t. y. viršijo ribinį dydį, todėl buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, o dėl turėtų draudžiamųjų pajamų – ir pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį. Nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjai mokama viso paskirto dydžio senatvės pensija.
3. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalį įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad įstatymas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Taigi, Konstitucinio Teismo nutarimai neturi atgalinio veikimo galios ir nepanaikina teisės aktų galiojimo ab initio.
Pareiškėjai senatvės pensija mažinta pagal tuo metu galiojusiais Laikinojo įstatymo nuostatas, kurios privalėjo būti taikomos, atsižvelgiant į įstatymų privalomumo principą. Remiantis LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-432/2013, mokant valstybinio socialinio draudimo pensiją ginčo laikotarpiu Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis galiojo ir galėjo būti taikoma; remiantis LVAT 2013 m. sausio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-683/2013, pareigūnų, priėmusių sprendimus dėl ne visos pensijos mokėjimo, veiksmai negali būti laikomi neteisėtais, taigi, naikinti skundžiamo VSDFV Kauno skyriaus sprendimo nėra teisinio pagrindo.
4. VSDFV Kauno skyrius neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą išmokėti senatvės pensijos nepriemoką, nes nėra galiojančių teisės aktų, kuriuose būtų nustatyta laikinai sumažintų pensijų kompensavimo tvarka, tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia, be kita ko, sumažintų senatvės pensijų kompensavimo įstatymo, kuriame bus reglamentuota senatvės pensijų 2010 m.–2011 m. negautos dalies kompensavimo tvarka, projektą; kol nurodytas įstatymas nepriimtas, o papildomos lėšos pensijų kompensavimui neskirtos, Fondo valdybos teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų senatvės pensijų nepriemokų, be kita ko, ir pareiškėjai.
5. Pasak pareiškėjos, ji nepraleido termino skundui paduoti, nes senatvės pensijos nepriemokos tiksli suma paaiškėjo 2012 m. sausio mėn. ir sudarė 10 283,45 Lt.
Motyvuojamoji dalis
5.1. Pagal iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo redakcijos 45 straipsnį Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 m. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo / turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, galėjo būti skundžiami Fondo valdybai, Fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai – teismui. Pareiškėja pirmąją sumažintą senatvės pensiją gavo 2010 m. sausio mėn., taigi, pareiškėja apie tai, kad jai mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija sužinojo 2010 m. sausio mėn. Pareiškėja į VSDFV Kauno skyrių su prašymu išmokėti pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., mažintą pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį, kreipėsi 2013 m. liepos 2 d., į Fondo valdybą – 2013 m. rugpjūčio 4 d., t. y. praleidusi iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 m. terminą; pareiškėja Fondo valdybos sprendimo dėl 2013 m. rugpjūčio 4 d. kreipimosi teismine tvarka neskundė, bet 2013 m. spalio 29 d. kreipėsi pakartotinai į Fondo valdybą, kuri, remdamasi Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakyme Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 6 dalimi, visiškai pagrįstai 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendime Nr. (6.5) I-5539 „Dėl 2013-08-04 skundo“ (toliau – ir sprendimas Nr. (6.5) I-5539) ir sprendime Nr. (6.5) I-7533 atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, nurodydama atsisakymo priežastis. Pažymėtina, kad pareiškėjai teisines pasekmes sukelia sprendimas Nr. (6.5) I-5539, todėl ji turėtų skųsti šį sprendimą teismui.
5.2. Remiantis LVAT praktika, iš esmės pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl pensijos nepriemokos suinteresuoti asmenys galėjo apginti per 3 metų terminą; teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ieškinio senaties termino pradžia, nusakoma ne objektyviu (teises pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo / turėjo sužinoti pažeidus teises), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, jog šios yra pažeistos (administracinės bylos Nr. A602-167/2013, Nr. A552-432/2013).
5.3. Remiantis LVAT praktika (pavyzdžiui, 2003 m. birželio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-264/2003), atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai pirmoji pagal Laikinąjį įstatymą sumažinta senatvės pensija išmokėta 2010 m. sausio mėn., o pareiškėja į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip 3 m. nuo tos dienos, kurią sužinojo apie jai mokamą ne viso paskirto dydžio senatvės pensiją, sprendimas mokėti pareiškėjai ne visą paskirtą senatvės pensiją jau yra įvykdytas, todėl šiuo atveju neišmokėtai pensijos daliai Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas netaikytini.
5.4. Teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės i pensiją ir nuosavybės teisių gynimą, tačiau asmenys savo teises turi ginti, nepraleisdami teisės aktuose įtvirtintų terminų, paisydami protingumo ir sąžiningumo principų. Nesilaikant teisės aktuose nustatytų terminų ginti pažeistas teises, valstybėje susiklostytų piktnaudžiavimo savo teisėmis situacija, kai asmenys skųstų institucijų sprendimus, nepaisydami jokių terminų ir protingumo bei sąžiningumo kriterijų. Pareiškėjos teiginys, kad ji apie pažeistas savo teises sužinojo gavusi VSDFV Kauno skyriaus 2-iojo pensijų skyriaus sprendimą Nr. (10.1)S-50141, prieštarauja teisinei logikai, protingumo bei teisingumo kriterijams. Apie tai, kad pareiškėjai senatvės pensija sumažinta, pareiškėja sužinojo gavusi pirmą sumažintą pensiją 2010 m. sausio mėn., o ne gavusi sprendimą Nr. (10.1) S-141, todėl apskundimo terminas turėtų būti skaičiuojamas pagal iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios Pensijų įstatymo redakcijos 45 straipsnį.
5.5. Pareiškėja, 2013 m. rugpjūčio 4 d. kreipdamasi į Fondo valdybą, pradėjo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūrą, tačiau jos ir VSDFV Kauno skyriaus ginčas dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo nebuvo peržiūrėtas iš esmės. Fondo valdyba aiškiai motyvavo, dėl kokių priežasčių nenagrinėja neteisėtai sumažintos senatvės pensijos dalies grąžinimo pareiškėjai klausimo. Teismas negali pasisakyti dėl pareiškėjai neišmokėtos senatvės pensijos dalies teisėtumo ir pagrįstumo, kol privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nepriimtas sprendimas, t. y. Fondo valdybos sprendimas išmokėti / atsisakyti išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį, todėl skundo dalis dėl sprendimo Nr. (10.1)S-50141 panaikinimo negali būti priimta, o priėmus turi būti nutraukta, tokią poziciją patvirtins ir LVAT praktika (žr. 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-849/2013).
III
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 19–24, 25–30) nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimo priteisti 2010 m.–2011 m. neišmokėtą senatvės pensijos dalį, t. y. 10 283,45 nutraukti, likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą, o patenkinus reikalavimą priteisti neišmokėtą senatvės pensijos dalį, prašo priteisti išmokėti šią sumą dalimis. Fondo valdybos pozicija grindžiama iš esmės tokiais argumentais.
1. Iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 m. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo / turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami Fondo valdybai, šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad Fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti skundžiami teismui.
2. Pareiškėja apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo 2010 m. sausio mėn., išmokėjus jai pirmąją pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį sumažintą senatvės pensiją. Taigi, sprendimas dėl pareiškėjos senatvės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinąjį įstatymą buvo priimtas 2010 m. sausio mėn. (rašytinių sprendimų mokėti pagal Laikinąjį įstatymą perskaičiuotas pensijas Fondo valdybos teritoriniai skyriai nepriiminėjo, o sprendimu šiuo atveju laikytinas teritorinio skyriaus vadovaujantis Laikinuoju įstatymu priimtas valinis aktas – perskaičiuotos pagal Laikinąjį įstatymą senatvės pensijos išmokėjimas 2010 m. sausio mėn.).
3. Pareiškėja, prašydama įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti jai 2010 m.–2011 m. negautą 10 283,45 Lt senatvės pensijos dalį, su 2013 m. rugpjūčio 4 d. skundu kreipėsi į Fondo valdybą kaip privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Skyrius 2013 m. liepos 19 d. informacinio pobūdžio rašte Nr. (10.1)S-50141 pareiškėjai nurodė, kokiais teisės aktais vadovaudamasis perskaičiavo ir mokėjo senatvės pensiją 2010 m.–2011 m., informavo, jog neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinąjį įstatymą sumažintą senatvės pensijos dalį; šiame rašte pateikta išsami ir teisinga informacija, todėl jį naikinti nėra pagrindo.
4. Fondo valdyba, įvertinusi tai, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinąjį įstatymą senatvės pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėn., apie tai, kad mokama ne visa paskirta senatvės pensija, pareiškėja sužinojo 2010 m. sausio mėn., nustatė, kad, kreipdamasi į Fondo valdybą su 2013 m. rugpjūčio 4 d. skundu įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti jai nuo 2010 m. sausio 1 d. negautą senatvės pensijos dalį, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimo Fondo valdybai 3 m. terminą; dėl šios priežasties Fondo valdyba sprendime Nr. (6.5) I-5539, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, nurodė, kad iki 2013 m. rugpjūčio 29 d. pareiškėjai pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėja iki nurodytos datos nepateikė Fondo valdybai jokių įrodymų, kurių pagrindu galima būtų atnaujinti terminą skundui paduoti, ir su 2013 m. spalio 29 d. prašymu įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti jai nuo 2010 m. sausio 1 d. negautą senatvės pensijos dalį vėl kreipėsi į Fondo valdybą, sprendime Nr.(6.5) I-7533 atsisakė nagrinėti pareiškėjos pakartotinį prašymą. Pažymėtina, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 m. apskundimo Fondo valdybai terminas, per kurį asmuo gali apginti savo teises, yra pakankamai ilgas, o pareiškėja į Fondo valdybą dėl pagal Laikinąjį įstatymą sumažintos senatvės pensijos kreipėsi praėjus daugiau negu 1 m. po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo.
5. Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124 straipsniu, CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, LVAT praktika (administracinės bylos Nr. A552-519/2013, Nr. A552-432/2013, Nr. AS438-818/2013, Nr. AS602-716/2013, Nr. AS502-849/2013, Nr. A444-2232/2013), senaties terminas dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo negautos pensijos dalies išmokėjimui skaičiuotinas nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo, taip pat, remiantis LVAT praktika (administracinės bylos Nr. A5-264/2003, Nr. A12-219/2004, Nr. A505-683/2013), pareiškėjai neišmokėtos senatvės pensijos daliai Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostata netaikytina.
6. Remiantis LVAT 2013 m. rugsėjo 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1200/2003, kad tais atvejais, kai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka negalima pasinaudoti, byla nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu, įvertinus tai, kad ginčas neišnagrinėtas privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka (Fondo valdyba sprendimuose Nr. (6.5) I-5539 ir Nr.(6.5) I-7533 atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundus), ši administracinė byla dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti iš neišmokėtos senatvės pensijos dalį už 2010 m.–2011 m. laikotarpį (10 283,45 Lt) nutrauktina.
7. Laikinasis įstatymas nustatė perskaičiuoti pensijas, viršijančias ribinį dydį, taip pat mokėti pensijas, atsižvelgiant į gavėjų turimas draudžiamąsias pajamas. Pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo 650 Lt ribinį dydį, todėl pensija buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, o dėl turėtų draudžiamųjų pajamų – ir pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį.
8. Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi parengti teisės aktų, kuriuose bus nustatyta dėl ekonominio sunkmečio sumažintų pensijų kompensavimo tvarka, projektus, šiuose teisės aktuose turi būti reglamentuota dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautų pensijų kompensavimo tvarka, turės būti numatytos papildomos lėšos šiam kompensavimui, tačiau kol šie teisės aktai nepriimti, o lėšos neskirtos, VSDFV teritoriniai neturi teisinio pagrindo ir lėšų išmokėti pagal Laikinąjį įstatymą sumažintų pensijų dalies.
9. Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, tai reiškia, kad įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Jokie teisės aktai nesuteikia teisės Fondo valdybai ir jos teritoriniams skyriams reikšti abejones dėl įstatymo konstitucingumo, tuo remiantis įstatymo nevykdyti. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai, suteikta Konstituciniam Teismui. Laikinasis įstatymas buvo oficialiai paskelbtas, todėl, remiantis Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi, jis buvo galiojantis ir VSDFV Kauno skyriui, 2010 m.–2011 m. mokėjusiam pareiškėjai senatvės pensiją, privalomas vykdyti. Įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas tik nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas įstatymas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai (Konstitucijos 107 straipsnis). Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriame nuspręsta dėl atitinkamų Laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., jam įsigaliojus, pareiškėjai nebuvo mokama pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį sumažinta senatvės pensija, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo negautą senatvės pensijos dalį.
10. Taigi, VSDFV Kaunos skyrius teisėtai ir pagrįstai Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu taikė šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis galiojo ir pareiškėjai taikyta iki 2011 m. spalio 30 d. ( iki datos, kai ji turėjo draudžiamųjų pajamų, ir iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo), teisės akto, nustatančio išmokėti 2010 m.–2011 m. negautą senatvės pensijos dalį, nėra, todėl darytina išvada, kad nei Fondo valdybai, nei teritoriniam skyriui nebuvo ir nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą išmokėti 2010 m.–2011 m. negautą senatvės pensijos dalį.
11. Fondo valdyba, remdamasi LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, prašo atsižvelgti į tai, jog neišmokėtos pagal Laikinąjį įstatymą pensijos dalies priteisimas sukeltų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui papildomą finansinę naštą, nes šiame biudžete nenumatyta lėšų neišmokėtoms pagal Laikinąjį įstatymą pensijų dalims mokėti. Mokant priteistas pagal Laikinąjį įstatymą neišmokėtas pensijų dalis, gali kilti grėsmė, kad nebus tinkamai vykdomi VSDF administravimo įstaigų finansiniai įsipareigojimai visiems išmokų gavėjams, taigi, būtų pažeistos ir kitos konstitucinės vertybės ir jų pusiausvyra.
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
1.1. Pareiškėjai senatvės pensija pirmą kartą paskirta nuo 2008 m. sausio 1 d., 2010 m. sausio 1 d. sudarė 952,21 Lt (nuo 2010 m. balandžio 1 d. – 971,97 Lt, nuo 2011 m. balandžio 1 d. – 994,49 Lt) ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. mažinta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas (žr. VSDFV Kauno skyriaus atsiliepimą į pareiškėjos skundą (b. l. 11–17)).
1.2. Pareiškėja pirmąją pagal Laikinąjį įstatymą sumažintą senatvės pensiją gavo 2010 m. sausio mėn. (žr. atsiliepimus į pareiškėjos skundą (b. l. 11 – 17; b. l. 19–24, 25–30)).
1.3. VSDFV Kauno skyriaus 2-asis pensijų skyrius, atsakydamas į pareiškėjos 2013 m. liepos 2 d. prašymą, 2013 m. liepos 19 d. sprendime Nr. (10.1)S-50141 „Dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos dalies“, remdamasis Laikinojo įstatymo nuostatomis, be kita ko, 6, 8 straipsniais, paaiškino pareiškėjai jos senatvės pensijos perskaičiavimo tvarką 2010 m.–2011 m., taip pat nurodė, kad nėra galiojančio teisės akto, reglamentuojančio pagal Laikinąjį įstatymą perskaičiuotų senatvės pensijų kompensavimo tvarką ir terminus, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo (b. l. 4–5, 38–39).
1.4. Fondo valdyba, atsakydama į pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 4 d. skundą, kuriame pareiškėja prašė laikyti sprendimą Nr. (10.1)S-50141 nepagrįstu ir įpareigoti VSDFV Kauno skyriaus 2-ąjį pensijų skyrių tenkinti pareiškėjos prašymą, išmokant 10 283,45 Lt neišmokėtos senatvės pensijos (b. l. 36–37), 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendime Nr. (6.5) I-5539 „Dėl 2013-08-04 skundo“, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėja apie pirmąją sumažintą pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį senatvės pensiją sužinojo 2010 m. sausio mėn., išmokėjus jai senatvės pensiją, remdamasi Pensijų įstatymo 45 straipsniu, LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-432/2013, konstatavo, kad, kreipdamasi į Fondo valdybą su 2013 m. rugpjūčio 4 d. prašymu įpareigoti VSDFV Kauno skyriaus 2-ąjį pensijų skyrių išmokėti 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. spalio 31 d. laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį, pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 m. terminą, ir, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti skundą, nurodydama, kad pareiškėjai iki 2013 m. rugpjūčio 29 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo (Taisyklių 20 punktas), taip pat nurodė, kad: Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia ir sumažintų senatvės pensijų kompensavimo įstatymo, kuriame bus reglamentuojama senatvės pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo taikymo, kompensavimo tvarka, projektą, tačiau kol kompensavimo tvarką nustatantys teisės aktai nepriimti, Fondo valdybos teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinąjį įstatymą sumažintų senatvės pensijų dalių; VSDFV Kauno skyriaus 2 pensijų skyriaus 2013 m. liepos 19 d. raštas Nr. (10.1)S-50141 yra informacinio pobūdžio, jame pateikta teisinga informacija, todėl naikinti šį raštą nėra pagrindo (b. l. 34–35).
1.5. Fondo valdyba, atsakydama į pareiškėjos 2013 m. spalio 29 d. prašymą, kuriame pareiškėja prašė sprendimą Nr. (10.1)S-50141 laikytu nepagrįstu ir įpareigoti VSDFV Kauno skyriaus 2-ąjį pensijų skyrių patenkinti pareiškėjus prašymą, išmokant 10 283,45 Lt, taip pat nurodė, jog sprendimo Nr.(6.5) I-5539 dėl šeiminių aplinkybių nespėjo apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui, todėl prašo atnaujinti „atsiųstą atsakymą 2013-08-16 Nr. (6.5)-5539“, kad galėtų kreiptis į teismą dėl sumažintos pensijos grąžinimo, taip pat nurodė, kad sprendimas Nr.(l0.1)S-50141 galioja puse metų (b. l. 32–33), 2013 m. lapkričio 12 d.. sprendime Nr. (6.5) I-7533 „Dėl atsisakymo nagrinėti skundą“ nurodė, kad: į pareiškėjos rugpjūčio mėn. prašymą „Dėl neteisėtai perskaičiuotos pensijos atstatymo ir piniginių lėšų grąžinimo“ atsakė 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendime Nr. (6.5) I-5539, jame nurodė, jog pareiškėja praleido VSDFV Kauno skyriaus veiksmų apskundimo terminą, ir, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti skundą; per sprendime Nr. (6.5) I-5539 nurodytą terminą įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, pareiškėja nepateikė, taigi, keisti sprendimą Nr. (6.5) I-5539 nėra pagrindo; atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos prašymas „Dėl neteisėtai perskaičiuotos pensijos atstatymo ir piniginių lėšų grąžinimo“ jau buvo išnagrinėtas ir dėl jo priimtas Fondo valdybos 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas Nr. (6.5) I-5539, pakartotinis prašymas tuo pačiu klausimu, vadovaujantis VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi ir Taisyklių 30 punktu, nebus nagrinėjamas (b. l. 6, 31).
2. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pabrėžtina, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį, jo 1 dalį, galiojusią iki 2013 m. sausio 1 d., valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 m. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, po to – teismui. Teismas akcentuoja, kad šis terminas, nors ir įtvirtintas materialiniame įstatyme, tačiau yra procesinis, jis nėra materialinis ieškinio senaties terminas, nes, praleidus šį terminą, net nereikalaujant administracinėms institucijoms (VSDFV teritoriniams skyriams), ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija (VSDFV) bei teismai privalo jį taikyti savo iniciatyva, o ne VSDFV teritorinių skyrių reikalavimu. Be to, ikiteisminės institucijos egzistavimas įrodo, kad šis terminas yra procesinis, o ne materialinis, nes materialinis ieškinio senaties terminas yra reikalavimo terminas, kuris nėra terminas, per kurį asmuo gali kreiptis dėl pažeistos teisės gynimo: ieškinio senaties terminas reiškia, kad asmuo gali visada, t. y. neribotą laiką, kreiptis į teismą ir teismas, nesant atsakovo reikalavimo, šio materialinio termino turi teisę netaikyti. Taigi, kitoks Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtinto termino prasmės aiškinimas leistų teigti, kad administraciniai santykiai gali trukti neribotai, kad nustatyta ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija (VSDFV) yra bereikšmė ir pan. Tokia pat pozicija išdėstyta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjai pirmoji sumažinta pensijos išmoka išmokėta 2010 m. sausio mėn. (žr. VSDFV 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5539 (b. l. 34–35)). Vadinasi, pareiškėja, su skundu kreipdamasi į VSDFV tik 2013 m. rugpjūčio 8 d. (b. l. 36–37), o į VSDFV Kauno skyrių – tik 2013 m. liepos 2 d. (b. l. 38–39), praleido minėtą procesinį terminą. Konstatuotina, kad VSDFV 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendime Nr. (6.5) I-5539 (b. l. 34–35) tiksliai vertino faktines aplinkybes, pagrįstai ir teisėtai pritaikė teisės nuostatas. Be to, teismas vertina, kad VSDFV 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo Nr. (6.5) I-5539 (b. l. 34–35) formuluotė „Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia Sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo, kuriuo bus reglamentuojama valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo bei valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, kompensavimo tvarka, projektą. Kol kompensavimo tvarką nustatantys teisės aktai nepriimti, VSDF valdybos teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų senatvės pensijos dalies“ termino, per kurį pareiškėjai suteikta teisė pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, nustatymui bei VSDFV Kauno skyriaus 2 pensijų skyriaus 2013 m. liepos 19 d. rašto Nr. (10.1) S-50141 įvertinimo informaciniu kontekste, niekaip negali būti vertinama kaip reiškianti ginčo išnagrinėjimą iš esmės ikiteismine tvarka.
Pareiškėja per VSDFV 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendime Nr. (6.5) I-5539 (b. l. 34–35) nurodytą terminą jokių dokumentų VSDFV nepristatė, todėl VSDFV pagrįstai priėmė 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7533 (b. l. 31); šio sprendimo nėra teisinio pagrindo naikinti.
3. Pareiškėja taip pat prašo panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2013 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. (10.1) S-50141 „Dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos dalies“ (b. l. 4–5), priteisti iš VSDFV Kauno skyriaus 2010 m.–2011 m. neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį, t. y. 10 283,45 Lt, priteisti iš VSDFV Kauno skyriaus delspinigius pagal galiojančias atitinkamo laikotarpio patvirtintas normas. Teismas akcentuoja, kad, nepanaikinus VSDFV sprendimo Nr. (6.5) I-7533, kuriame pagrįstai atsisakyta nagrinėti pareiškėjos skundą privaloma ikiteismine tvarka, nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti šiuos pareiškėjos reikalavimus.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos I. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.