Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2009-09-03 · Civilinė byla Nr. 2-885/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-09-03
Bylos Nr.
2-885/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vigintas Višinskis, Marytė Mitkuvienė, Nijolė Piškinaitė
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Sostinės būstai“
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Tauneris“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-885/2009Procesinio sprendimo kategorija: 110.1.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T ARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. rugsėjo 3 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Marytės Mitkuvienės, Nijolės Piškinaitės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Sostinės būstai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-4527-560/2009 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Tauneris“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Sostinės būstai“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Tauneris“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Sostinės būstai“, prašydamas priteisti 8 778 341,59 Lt skolos, 150 919,64 Lt palūkanų, priskaičiuotų iki ieškinio surašymo dienos, ir palūkanas nuo priteistos sumos, lygias vieno mėnesio VILIBOR palūkanų normai, padidintai 7 procentiniais punktais (pirmąjį kalendorinių metų pusmetį taikant paskutinę 1-o mėnesio VILIBOR normą, kuri buvo paskelbta prieš pirmojo metų pusmečio pirmąją kalendorinę dieną, antrąjį metų pusmetį – taikant paskutinę 1-o mėnesio VILIBOR normą, paskelbtą prieš antrojo metų pusmečio pirmąją kalendorinę dieną), skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas UAB „Tauneris“ prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui UAB „Sostinės būstai“ priklausantį turtą, pinigines lėšas, esančias atsakovo sąskaitose ir pas trečiuosius asmenis reikalavimo sumos ribose. Nurodė, kad atsakovas jau ne pirmą kartą delsia atsiskaityti už atliktus darbus bei nesiima priemonių padengti esamą skolą, dėl ko, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 28 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – ieškovo UAB „Tauneris“ reikalavimų užtikrinimui areštavo atsakovui UAB „Sostinės būstai“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą ieškovo reikalavimo sumai, t. y. 8 929 261,23 Lt, uždraudžiant areštuotą turtą parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti tretiesiems asmenims. Tik neužtekus turto ar jo esant nepakankamai – nutarė areštuoti atsakovo pinigines lėšas, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, leidžiant iš šių areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti mokesčius valstybei ir privalomas socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su ieškovu. Teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendė nepranešdamas atsakovui, nes sprendė, jog yra reali grėsmė, kad toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju pareikšto ieškinio suma yra labai (8 929 261,23 Lt), sprendė, jog, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas ieškinio tenkino atveju gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Šalies argumentai

Atsakovas UAB „Sostinės Būstai“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Mano, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė procesinės teisės normas, nustatančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindus ir tvarką, Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą teismų praktiką bei teisingumo, proporcingumo, šalių interesų pusiausvyros principus, suteikdamas pranašumą ieškovui. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Ieškinio reikalavimai yra nepagrįsti, nes atsakovas ieškovo atžvilgiu neturi jokių mokestinių prievolių. 2009 m. birželio 1 d. atsakovo ieškovui mokėtina suma pagal ieškovo išrašytas PVM sąskaitas faktūras T Nr. 0000423, T Nr. 0000427, T Nr. 0000437, T Nr. 0000440 sudarė 10 532 046,48 Lt. Atsakovas atliko 9 659 737,15 Lt dydžio savo priešpriešinių reikalavimų ieškovui įskaitymą, dėl ko jo prievolės ieškovui šiai sumai yra pasibaigusios. Ieškovas dalį savo reikalavimo teisių į atsakovą perleido trečiajam asmeniui UAB „Perdanga“, dėl ko 863 309,33 Lt įsiskolinimo suma pagal PVM sąskaitą faktūrą T Nr. 0000440 vykdytina ne ieškovo, bet UAB „Perdanga“ naudai.

2. Net ir tuo atveju, jei realiai egzistuotų atsakovo mokestinė prievolė ieškovui, atsakovas jos negalėtų vykdyti tiesiogiai ieškovui, nes yra gauti antstolių patvarkymai dėl 2 779 772,10 Lt ieškovo turtinių teisių arešto ir atsakovui yra nurodyta sustabdyti bet kokių piniginių lėšų pervedimą ieškovui.

3. Kadangi atsakovas neturi galiojančios mokestinės prievolės ieškovui, todėl teismo nutartyje nurodyti argumentai, kad ieškovo nurodyta ieškinio suma yra labai didelė, yra nepagrįsti.

4. Teismas, neturėdamas jokių objektyvių įrodymų apie realios grėsmės buvimą, pažeisdamas LR CPK 148 straipsnio 1 dalį, teisingumo, interesų pusiausvyros principus, laikinąsias apsaugos priemones taikė nepranešdamas atsakovui, tokiu būdu nesuteikdamas galimybės atsakovui pateikti prieštaravimus.

5. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas sudarė sąlygas ieškovui nesąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis ir jomis piktnaudžiauti, tuo sudarant atsakovui papildomų nepagrįstų finansinių nuostolių.

6. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, savo iniciatyva nepareikalaudamas, kad ieškovas pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, pažeidė LR CPK 147 straipsnio 1 dalies nuostatas ir atsakovo interesus.

Atsiliepimas

Ieškovas UAB „Tauneris“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, ieškinio pagrįstumo klausimas nėra sprendžiamas. Be to, ieškovas nesutinka su didžiąja dalimi atsakovo atliktų įskaitymų. Teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgdamas į ieškinio sumos dydį. Atsakovas yra skolingas ieškovui itin didelę pinigų sumą ir vėluoja ją sumokėti ilgą laiką. Atsakovas neturi pakankamai finansinių resursų artimiausiu metu padengti tokią skolą, kadangi veikia itin neigiamai ekonominės finansinės krizės paveiktoje nekilnojamojo turto rinkoje.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Atsakovas UAB „Sostinės būstai“ atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutartį, kuria teismas tenkino ieškovo UAB „Tauneris“ prašymą dėl laikinąsias apsaugos priemonių taikymo. Atskirąjį skundą grindžia argumentais dėl pagrindo nagrinėjamu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones nebuvimo, esant nepagrįstiems ieškinio reikalavimams, bei procesinės teisės normų pažeidimais, nepranešant atsakovui apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą, nesvarstant klausimo dėl atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, tuo pažeidžiant ginčo šalių lygiateisiškumo principą (LR CPK 329 str. 1 d., 338 str., 147 str., 148 str. 1 d.).

Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Pagal LR CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu, jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio teismo sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad, jų nesiėmus, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.

Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių kyla dėl didelės pinigų sumos priteisimo, nes laikoma, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką ieškinio tenkinimo atveju. Nagrinėjamu atveju, ieškovui UAB „Tauneris“ pareikštu ieškiniu prašant teismą priteisti iš atsakovo UAB „Sostinės būstai“ 8 778 341,59 Lt skolos ir 150 919,64 Lt palūkanų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog yra pareikštas labai didelės sumos ieškinio reikalavimas. Ši aplinkybė, nesant duomenų apie atsakovų turtinę padėtį, leido pirmosios instancijos teismui daryti išvadą dėl egzistuojančios grėsmės realiam teismo sprendimo vykdymui ieškinio tenkinimo atveju. Atsakovas, kurio atžvilgiu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, turėdamas teisę į apeliaciją bei galimybę pateikti įrodymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstumo, nepateikė jokių savo gerą turtinę padėtį patvirtinančių įrodymų, t. y. nepaneigė didelės ieškinio sumos sąlygotos objektyvios teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės.

Teisėjų kolegija pažymi, jog civilinio proceso įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybės ar negalimumo nesieja su byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumu ar tinkamu teisiniu pagrindimu, o įpareigoja teismą taikyti šias priemones visais atvejais, kai nustatoma, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, jeigu tokios priemonės nebūtų taikomos. Kitaip tariant, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ginčo tarp šalių, nesprendžia, ar pareikšti reikalavimai teisiškai pagrįsti, tinkamai motyvuoti, o tik vertina, ar tuo atveju, jeigu teismas patenkintų ieškinyje pareikštus reikalavimus, nebūtų kliūčių įvykdyti tokį teismo sprendimą.

Atsakovo nurodytos aplinkybės, susijusios su ginčo šalių priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymu ir ieškovo reikalavimo teisės perleidimu, kuriomis atsakovas grindžia savo prievolės ieškovui pasibaigimą, yra susijusios su ieškiniu pareikštų reikalavimų teisėtumo ir pagrįstumo ginčijimu. Kadangi šios aplinkybės neturi teisinės reikšmės sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apelianto UAB „Sostinės būstai“ atskirojo skundo argumentą dėl LR CPK 148 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos procesinės teisės normos pažeidimo kaip neturintį įtakos skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. LR CPK 148 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovams, tačiau išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ir jiems nepranešus. Pažymėtina, jog teisė spręsti dėl LR CPK 148 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų buvimo, sprendžiant dėl pranešimo apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą, priklauso teismui. Šis pranešimas atlieka šalies informavimo apie teismo atliekamus procesinius veiksmus funkciją. Juo siekiama suteikti atsakovams galimybę pasinaudoti teise apskųsti teismo nutartį, taip pat prašyti teismą taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, pasiūlyti įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, pateikti laidavimą, įkeisti turtą arba prašyti taikyti kitą laikinąją apsaugos priemonę, tačiau atsakovas išsaugo galimybę pasinaudoti šiomis teisėmis ir vėlesnėse bylos nagrinėjimo teisme stadijose. Pagal LR CPK 151 straipsnio 2 dalį informavimas sukelia tokias pasekmes: terminas pateikti atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pradedamas skaičiuoti nuo nutarties priėmimo dienos, jei atsakovas buvo informuotas, arba nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos, jei atsakovas nebuvo informuotas. Nagrinėjamu atveju atsakovui iš karto po laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo buvo suteikta reali galimybė pareikšti savo nuomonę dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, buvo sudarytos visos procesinės galimybės pasinaudoti apeliacijos teise bei pateikti visus argumentus, kurie, jo manymu, yra aktualūs sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvadą, kad LR CPK 148 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos procesinės teisės normos pažeidimas nesudarytų pagrindo nagrinėjamu atveju panaikinti skundžiamą nutartį. Procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla arba atskiras procesinis klausimas byloje (LR CPK 329 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, jog ginčų sprendimas teisme visada susijęs su tam tikrų suvaržymų asmenims, kuriems taikomos laikinosios apsaugos priemonės, atsiradimu. Todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ieškovo reikalavimus ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, daro išvadą, jog šia nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir jų mastas atitinka ekonomiškumo, šalių procesinio lygiateisiškumo, proporcingumo principus (LR CPK 17 str., 145 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą atskirojo skundo argumentą dėl LR CPK 147 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos procesinės teisės normos pažeidimo, nepareikalaujant, kad ieškovas UAB „Tauneris“ pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi išspręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, neturėjo pagrindo savo iniciatyva, nesant atsakovo prašymo, spręsti dėl jų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje nėra viešojo intereso (LR CPK 144 str. 1 d., 3 str. 6 d.). Tai neužkerta galimybės atsakovui ateityje pateikti tokį prašymą. Be to, neatsižvelgiant į tai, ar atsakovas, vadovaudamasis LR CPK 147 straipsnio 1 dalimi, pareikštų prašymą pirmosios instancijos teismui dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, ar tokio prašymo nepareikštų, įstatymas jam suteikia teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, jeigu įsiteisėtų sprendimas, kuriuo ieškinys būtų atmestas (LR CPK 147 str. 3 d.).

Atsakovui išaiškintina, jog pagal LR CPK 146 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Teismas taip pat galėtų panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, jeigu atsakovas įmokėtų reikalaujamą priteisti pinigų sumą į teismo specialiąją sąskaitą arba už atsakovą būtų laiduojama (LR CPK 146 str. 2 d.). Be to, atsakovas gali nurodyti, kokį konkretų turtą areštuoti, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apskritai nesukeltų arba sukeltų kuo mažesnius nuostolius. Esant minėtoms aplinkybėms ir nenustačius absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, dėl ko ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (LR CPK 329 str. 1 d., 263 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Marytė MitkuvienėNijolė PiškinaitėVigintas Višinskis