Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-04-07 · Civilinė byla Nr. 2A-1146-160/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-04-07
Bylos Nr.
2A-1146-160/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-36249-2013-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Asta Radzevičienė, Andrius Ignotas, Zita Smirnovienė (pran.)
Ieškovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Atsakovas
M. P.
Trečiasis asmuo
A. P., SĮ „Vilniaus miesto būstas“
Kategorijos
  • 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1146-160/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-36249-2013-9Procesinio sprendimo kategorijos: 43.2.; 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. balandžio 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Zitos Smirnovienės, kolegijos teisėjų Astos Radzevičienės ir Andriaus Ignoto, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-07-08 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovui M. P. dėl nepagrįsto praturtėjimo (tretieji asmenys – A. P., SĮ „Vilniaus miesto būstas“).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė pripažinti nepagrįstu praturtėjimu atsakovo M. P. veiksmus, gyvenant ieškovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai nuosavybės teise priklausiusiame name, adresu (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2004-11-10 iki 2012-03-28. Paaiškino, kad šiuo laikotarpiu atsakovas be jokio teisėto pagrindo naudojosi gyvenamuoju namu. Jis persikėlė gyventi į namą Vaikų ir jaunimo stovyklos „Budėk“ direktoriaus 2000-12-20 leidimo pagrindu, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2013-03-18 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-612-450/2013 pripažino, kad 2000-12-20 sprendimas dėl leidimo apsigyventi, 2000-12-20 turto perdavimo-priėmimo aktas, 2003-10-20 gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis ir 2004-10-04 turto perdavimo-priėmimo aktas yra niekiniai ir negaliojantys nuo jų sudarymo dienos. Ieškovas, kaip gyvenamojo namo savininkas, su atsakovu niekada nebuvo sudaręs gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, atsakovas niekada nemokėjo ieškovui nuomos mokesčio už naudojimąsi patalpomis. Dėl to atsakovas neteisėtai naudojosi ieškovo turtu ir padarė jam 74880 Lt dydžio žalą. Šiuos pinigus ieškovas būtų galėjęs gauti iš nuomos santykių, jei atsakovas nebūtų užėmęs ginčo patalpų.

Atsiliepimas

Atsakovas ieškinį prašė atmesti. Paaiškino, kad nėra pagrindo konstatuoti jo veiksmų neteisėtumo, nes 2000-12-20 jis sudarė darbo sutartį, kuria įsidarbino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto departamento Švietimo skyriaus Vaikų ir jaunimo stovyklos „Budėk“ sargu. Stovykla yra ieškovo struktūrinis padalinys. Todėl atsakovo teisė gyventi ginčo patalpose atsirado iš darbinės veiklos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-07-08 sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad asmens civilinės teisės gali būti ginamos remiantis nepagrįsto praturtėjimo institutu tik tais atvejais, kai reikalavimas grąžinti turtą ar priteisti nuostolius negali būti tenkinamas kitu teisiniu pagrindu. Reikalavimo dėl nepagrįsto praturtėjimo tikslas yra ne priteisti kreditoriui iš skolininko turėtą turto praradimą – tai būtų nuostolių atlyginimo teisinis santykis, bet kreditoriui iš skolininko priteisti pastarojo turėtą turtinę naudą, į kurią turi teisę kreditorius. Nors ieškovas remiasi nepagrįsto praturtėjimo institutu, visų šiam institutui konstatuoti reikalingų sąlygų neįrodinėjo. Ieškovo turėtas turto praradimas – negautas nuomos mokestis, kas lemia nuostolio atlyginimo teisinio santykio egzistavimą, nes ieškovas neprašo priteisti iš atsakovo jo turėtos turtinės naudos. Nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas ginčo patalpomis naudojosi neteisėtai (CK 1.80 str., 1.78 str. 1, 5 d.). Atsakovas ginčo pastatu naudojosi ne tik nuo ieškovo nurodytos datos, bet ir anksčiau. Jis 2006-04-03 sudarė viešojo fiksuotojo telefono ryšio paslaugų tiekimo sutartį, interneto prieigos paslaugų tiekimo sutartį, 2006-05-26 – atliekų vežimo sutartį, tikėtina, kad ir su šio pastato savininko žinia, nes iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Antakalnio seniūnijos 2002-03-06 pažymos apie gyvenamąją vietą matyti, kad adresu (duomenys neskelbtini), yra registruota atsakovo M. P. gyvenamoji vieta. Aplinkybės, kad atsakovas gyvena ginčo pastate, negalėjo nematyti ir 2003-12-12 namą apžiūrėjusi Antakalnio seniūnijos žinybų komisija. Ieškovas tam tikrų veiksmų atsakovui ėmėsi tik po paties atsakovo ketinimo pakeisti susiformavusius teisinius santykius – leisti privatizuoti atsakovo naudojamą ginčo pastatą bei įteisinti darbo teisinius santykius. Ieškovas neįrodė neteisėtų atsakovo veiksmų. Nesant vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti, t. y. neteisėtų atsakovo veiksmų, atsakovui netaikė civilinės atsakomybės, ieškovo prašomo žalos atlyginimo nepriteisė. Nustatė, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovas būtų gavęs pajamas už ginčo pastato nuomą iki ieškovo nurodyto laikotarpio, t. y. iki 2004-11-10, taip pat duomenų, kad ieškovas nuo 2004-11-10 būtų ėmęsis veiksmų išnuomoti šias patalpas, turėjo potencialių nuomininkų apleistoms patalpoms, skelbė konkursus ar ėmėsi panašių priemonių, siekdamas gauti pajamų už nuomą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad nuomos pajamos buvo numatytos gauti iš anksto ar tikėtasi jas gauti esant tokiai patalpų būklei, nes patalpų paskirtis viešajame registre nebuvo pakeista. Net ir priėmęs sprendimus dėl ginčo pastato, ieškovas šių sprendimų nerealizavo, savo turtu – ginčo pastatais – nesirūpino, todėl jokio nuostolio nepatyrė. Ieškovas neįrodė realios galimybės gauti nuomos mokestį už jam priklausančias patalpas, kadangi vien tik turto turėjimas negarantuoja pajamų iš nuomos santykių gavimo. Ieškovo prašomų priteisti nuostolių dydis – 74880 Lt ne tik neprotingas, lyginant jį su viešajame registre nurodyto turto verte (ir vidutine rinkos – 52600 Lt, ir atkuriamąja – 29200 Lt verte), paties ieškovo nustatytu nuomos mokesčio dydžiu byloje esančiuose dokumentuose, bet ir sudaro didžiąją dalį – beveik 3/4 pastato atkūrimo sąnaudų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-07-08 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Paaiškino, kad Vilniaus apygardos teismui išnagrinėjus civilinę bylą Nr. 2-612-450/2013, buvo konstatuotas neginčijamas faktas, jog atsakovas M. P. gyvenamuoju namu ir kiemo statiniais visą šį laiką naudojosi neteisėtai. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo jau nustatytą prejudicinį faktą ir taip pažeidė procesines teisės normas. Negana to, ieškovė pirmosios instancijos teismui pateikė visus įrodymus, kurie pagrindžia nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinas sąlygas. Akivaizdu, jog nėra įstatymo ar sandorio, kurio pagrindu atsakovui atsirado pareiga grąžinio ieškovui nepagrįstai sutaupytą sumą. Apeliantas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurių pagrindu atsakovas apsigyveno jam priklausančioje nuosavybėje. Tai buvo grynai savavališki atsakovo veiksmai. Dėl šių priežasčių ieškovas neturi kitos išeities, kaip tik pasinaudoti nepagrįsto praturtėjimo institutu. Teismas taip pat netinkamai vertino ieškovo prašomą priteisti sumą. Nesutikdamas su jos dydžiu, teismas turėjo galimybę ją sumažinti, tačiau jokiu būdu ne atmesti visą reikalavimą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu atsakovas apeliacinį skundą prašo atmesti. Paaiškino, jog teisėtas atsakovo naudojimosi ginčo nuosavybe pagrindas egzistavo ir egzistuoja dabar, kadangi jis buvo ir yra apelianto darbuotojas, o darbdavio sprendimu, kaip viena iš pagrindinių darbo sutarties nuostatų, buvo galimybė ginčo patalpomis naudotis ir jose gyventi. Kitoje byloje nustatytos aplinkybės nėra laikomos prejudiciniais faktais, nes nebuvo įrodinėjimo dalykas nagrinėjamoje byloje. Susiklosčiusi aplinkybė negali būti vertinama kaip nepagrįstas praturtėjimas, kadangi atsakovas visą šį laiką elgėsi sąžiningai. Apeliantas pats nesinaudojo savo teisėmis tinkamai ir ieškinį pareiškė tik po 9 metų nuo nuosavybės įgijimo momento. Ieškovė neįrodė nuostolių fakto ir dydžio, kadangi pateikta UAB „Apus turtas“ konsultaciją, kuri yra iš esmės nepagrįsta.

Atsiliepimu trečiasis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ paaiškino, jog nėra kompetentingas spręsti dėl minėtų objektų valdymo ir nedalyvauja su tuo susijusių ginčų sprendime.

Atsiliepimu trečiasis asmuo A. P. apeliacinio skundo prašo netenkinti. Paaiškino, jog ginčui negali būti taikomos nepagrįsto praturtėjimo nuostatos, nes atsakovas nekilnojamuoju turtu visą laiką naudojosi teisėtai. Taip pat byloje nėra duomenų, jog apeliantas dėl atsakovo veiksmų patyrė kokių nors nuostolių.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškinį ieškovas pareiškė tuo pagrindu, kad atsakovas, neteisėtai naudodamasis ieškovui nuosavybės teise priklausančiu pastatu ir nemokėdamas nuomos mokesčio, kurį būtų turėjęs mokėti, jei pastatą būtų naudojęs nuomos sutarties pagrindu, ieškovo sąskaita gavo nepagrįstos naudos.

Pagal CK 6.237 str. 1 d. nepagrįstas praturtėjimas – tai situacija, kai asmuo be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti. Be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas (CK 6.242 str.). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu, t. y. pažeistos teisės ginamos šiuo būdu, kai jų negalima apginti kitais būdais. Nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Tik esant visoms šioms nustatytoms sąlygoms yra pagrindas nepagrįstam praturtėjimui ar sutaupymui konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartis Nr. 3K-3-166/2008; 2008-12-16 nutartis Nr. 3K-3-593/2008; 2009-09-28 nutartis Nr. 3K-3-355/2009; 2011-10-10 nutartis Nr. 3K-3-372/2011).

Iš šalių paaiškinimų, Vilniaus apygardos teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-612-450/2013 matyti, kad pastatas, kuriame apsigyveno atsakovas, buvo perduotas naudotis ir valdyti Vaikų ir jaunimo stovyklai „Budėk“. Ieškovas su atsakovu jokio sandorio dėl pastato nuomos ar panaudos nebuvo sudaręs. Tai yra galima teigti, kad nėra įstatymo ar sandorio, iš kurio atsakovui kiltų pareiga mokėti ieškovui nuomos mokestį nuo to momento, kai atsakovas apsigyveno Vaikų ir jaunimo stovyklos „Budėk“ turto perdavimo-priėmimo akto pagrindu. Vilniaus apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-612-450/2013 tvirtina, kad atsakovas pastate apsigyveno neteisėtai. Tačiau negalima teigti, kad Vilniaus miesto savivaldybės visi veiksmai, kuriais faktiškai atsakovui buvo leidžiama ilgą laiką gyventi name, buvo teisėti. Pagal Vietos savivaldos įstaymo 6 str. 1 d. 15 p. savivaldybės savarankiškai funkcijai yra priskirtas savivaldybės socialinio būsto fondo sudarymas ir jo remontas, socialinio būsto nuoma. Kad nuo pat šių pastatų perdavimo savivaldybei (nuo 2004-11-10) Vilniaus miesto savivaldybė būtų priėmusi sprendimą pastatą, kuriame gyveno atsakovas, pripažinti socialiniu būstu ir jį išnuomoti, įrodymų nepateikė. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. savivaldybės pajamas sudaro pajamos iš savivaldybių turto (nuosavybės). Tačiau įrodymų, kad Vilniaus miesto savivaldybė būtų siekusi gauti pajamų iš pastato, kuris buvo neatlygintinai perduotas naudotis Vaikų ir jaunimo stovyklai „Budėk“, nepateikė. Todėl nėra pagrindo teigti, kad savivaldybės veiksmai siekiant gauti pajamų iš pastato, kuriame gyvena atsakovas, pajamų gavimo prasme buvo teisėti. Ilgą laiką nekontroliuodama savivaldybei priklausančio turto naudojimo, nesiekdama suteikti pastatui socialinio būsto statuso, kuris sudarytų sąlygas nuomos pajamoms gauti, savivaldybė nesielgė rūpestingai, t. y. nevykdė savo pareigos rūpintis jai priklausančiu turtu nepriekaištingai. Todėl negalima daryti išvados, kad savivaldybės veiksmai dėl tos aplinkybės, kad pastatas, perduotas naudotis Vaikų ir jaunimo stovyklai „Budėk“, buvo naudojamas ne pagal paskirtį, buvo teisėti. Tik atsakovui teisės aktų nustatyta tvarka kreipusis dėl ginčo objektų privatizavimo, kai Vilniaus apygardos teismas 2013-03-18 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-612-450/2013 pripažino niekiniais sprendimus, kuriais atsakovui leista gyventi ginčo patalpose, ieškovas ėmė įgyvendinti savo, kaip turto savininko, teises. Toks ieškovo delsimas, nesiimant jokių priemonių ir veiksmų iš ieškovui nuosavybės teise priklausančių patalpų iškeldinant ten gyvenantį atsakovą, nelaikytinas sąžiningu ir teisėtu.

Kita sąlyga, būtina konstatuojant nepagrįsto praturtėjimo santykių susiklostymą, – turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją). Ieškovas visą laikotarpį, kai ginčo objektai jam priklausė nuosavybės teise, t. y. nuo 2004-11-10 iki 2012-03-28 turėjo visas galimybes iš atsakovo išsireikalauti jam nuosavybės teise priklausantį turtą (CK 4.95 str.). Kasacinio teismo pabrėžta, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas negali būti taikomas kaip priemonė, padedanti išvengti kitų civilinės teisės normų nustatytų gynybos būdų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2006). Pastatą ir šiuo metu ieškovas gali išsireikalauti iš atsakovo neteisėto valdymo, o pastato priežiūros išlaidos pastato neteisėto naudojimo laikotarpiu yra pakankama kompensacija už atsakovo neteisėtą naudojimąsi pastatu.

Praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika (CK 6.242 str. 2 d., Lietuvos apeliacinio teismo 2014-01-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-62/2014). Ieškovas savo aplaidumu sudarė sąlygas atsakovui ilgą laiką neteisėtai gyventi ginčo patalpose, todėl yra atsakingas už nuostolius, jeigu juos patyrė atsakovui gyvenant ginčo objekte.

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007-12-05 sprendimu ginčo pastatas pripažintas netinkamu gyventi, nustayta likutinė jo vertė – 20263 Lt (t. I, b. l. 10-12, 87-88), nurodyta įregistruoti pripažintų netinkamais gyventi pastatų paskirties pakeitimą VĮ Registrų centro Vilniaus filiale (nors ginčo objekto paskirtis nepakeista iki šiol). Įrodymų, kad ieškovas ketino ginčo objektą nuomoti iki jo pripažinimo netinkamu gyventi, t. y. laikotarpiu nuo 2004-10-10 iki 2007-12-05, nėra. Bylos duomenys tvirtina, kad ketinimų nuomoti ginčo objektą nebuvo. Ginčo objektas nėra socialinis būstas, kurį savivaldybė galėtų nuomoti. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 2 str. 7 d. nustatyta, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausantys, taip pat patikėjimo teise jos valdomi gyvenamieji namai, jų dalys, butai (ir kitos tinkamos gyventi patalpos), skirti nuomoti šeimoms ir asmenims, turintiems teisę į socialinį būstą, sudaro savivaldybės socialinio būsto fondą. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008-05-28 sprendimu Nr. 1-474 ir 2009-11-18 sprendimu Nr. 1-1291 visos Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos patikėjimo teise perduotos valdyti SĮ „Vilniaus miesto būstas“ (t. II, b.l. 50-51), tačiau ginčo patalpos trečiajam asmeniui SĮ „Vilniaus miesto būstas“ perduotos nebuvo. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos išvada, kad nėra duomenų, jog ieškovas kada nors ketino nuomoti ginčo patalpas, ar kad būtų turėjęs galimybę jas nuomoti (kadangi patalpos nepripažintos socialiniu būstu). Dėl išdėstyto, tenkinti apeliacinį skundą dėl nepagrįsto praturtėjimo pagrindo nenustatyta.

Pagal CPK 98 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą. Atsakovas prašo iš ieškovo priteisti 434,43 Eur advokato pagalbos atlyginimo. Priteistina suma negali būti didesnė už teisingumo ministro bei Lietuvos advokatų tarybos pirmininko patvirtintose rekomendacijose nustatytąją. Remiantis „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“, patvirtintų 2004-04-02 teisingumo ministro įsakymu Nr.1R-85 (galiojusių išlaidų patyrimo metu) 8.11 p., už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, maksimaliai gali būti priteista 450 Eur. Kadangi atsakovo advokato išlaidos neviršija maksimaliai atlygintinos sumos, atsakovui už advokato pagalbą iš ieškovo priteisiama 434,43 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-07-08 sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės (į. k. 111109233) atsakovui M. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 434,43 Eur (keturis šimtus trisdešimt keturis Eur 43 ct) advokato pagalbai atlyginti.

Teisėjai Zita SmirnovienėAsta RadzevičienėAndrius Ignotas