Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Regina Bertašienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – Institucija) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutarimo, kuriuo administracinio teisės pažeidimo byla Z. Z. nutraukta nenustačius jo veikoje administracinio teisės pažeidimo sudėties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos skundų nagrinėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo vyriausioji specialistė 2014 m. rugpjūčio 19 d. Z. Z. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 2K-36(2.7.), kuriame nurodė, kad Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija 2014 m. kovo 21 d. gavo V. G. (V. G.) (toliau pareiškėjas) 2014 m. kovo 19 d. skundą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas, naudodamasis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo inspekcijos (Sodra) informacine sistema, sužinojo, kad antstolis Z. Z. 2014 m. vasario 13 d. rinko jo asmens duomenis, nors neturėjo tam teisinio pagrindo. Skundo nagrinėjimo metu inspekcija nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. vasario 12 d. rašytiniu paklausimu kreipėsi į antstolį su prašymu nurodyti, kokiu pagrindu antstolis 2012 m. birželio 25 d. rinko pareiškėjo asmens duomenis. Iš pareiškėjo kartu su skundu bei antstolio kartu su 2014 m. balandžio 28 d. raštu Nr. 3R-1187 inspekcijai pateikto 2014 m. vasario 13 d. rašto Nr. 3R-549 nustatė, kad antstolis gavęs minėtą pareiškėjo paklausimą, 2014 m. vasario 13 d. paskambino pareiškėjui ir paprašė pateikti savo asmens kodą su tikslu į šį paklausimą atsakyti. Pareiškėjas 2014 m. balandžio 2 d. rašte inspekcijai nurodė, kad antstoliui telefonu pateikė savo asmens kodą, kadangi antstolis teigė savo duomenų bazėje tik pagal pareiškėjo vardą, pavardę negalėjęs rasti informacijos apie pareiškėjo atžvilgiu vykdomas ar užbaigtas vykdyti bylas, tačiau pareiškėjas jokio sutikimo rinkti informaciją iš Sodros ar kitų duomenų bazių antstolis aukščiau minėto pokalbio telefonu neprašė ir pareiškėjas jam tokio sutikimo nedavė. 2014 m. gegužės 19 d. inspekcija, atlikusi VĮ Registrų centre faktinį asmens duomenų tvarkymo teisėtumo patikrinimą, nustatė, kad antstolis, naudodamasis Antstolių informacine sistema, 2014 m. vasario 13 d. atliko užklausas: 11.01 paiešką Juridinių asmenų registre pagal V. G. komercinės – gamybinės įmonės (kuri išregistruota 2006 m.) kodą (pareiškėjas buvo šios įmonės savininkas, vadovas ir likvidatorius); 11.04 rinko pareiškėjo asmens duomenis iš VĮ Regitra Kelių transporto priemonių registro; 11.23 rinko pareiškėjo asmens duomenis iš VĮ Regitra Kelių transporto priemonių registro ; 13.02 rinko pareiškėjo asmens duomenis iš Sodros duomenų bazės. Inspekcija nustatė, kad antstolis naudojosi duomenų bazėmis, siekdamas atsakyti į pareiškėjo 2014 m. vasario 12 d. paklausimą. Skundo nagrinėjimo metu Z. Z. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo duomenų rinkimo iš duomenų bazių būtinumą, atsakant į pareiškėjo 2014 m. vasario 12 d. paklausimą. Inspekcija atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas neigė davęs sutikimą rinkti jo asmens duomenis iš nurodytų registrų, o antstolis skundo nagrinėjimo metu inspekcijai nepateikė įrodymų patvirtinančių pareiškėjo sutikimo rinkti jo asmens duomenis iš registrų turėjimą ar kito Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau - ADTAĮ) nustatyto teisėto asmens duomenų tvarkymo kriterijaus buvimą, nustatė, kad antstolis pažeidė ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktų, t. y. neturėdamas asmens leidimo rinko perteklinius V. G. duomenis, t. y. didesnės apimties, nei buvo būtina tikslui pasiekti (atsakyti į pareiškėjo 2014 m. vasario 12 d. paklausimą) ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 214¹⁴ straipsnio 1 dalį.

Teismas nutarime taip pat nepagrįstai konstatavo, kad tyčios atskleisti, rinkti ar panaudoti asmens duomenis antstolis neturėjo. Inspekcija nesutinka su tokiu teismo vertinimu, kad tam, jog būtų pripažinta, kad antstolio Z. Z. veikimas (neteisėtas pareiškėjo asmens duomenų rinkimas) būtų laikomas administraciniu teisės pažeidimu, jis turėjo būti tyčinis. ATPK 9 straipsnyje nustatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis ar neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Pažymėtina, kad ATPK 214¹⁴ straipsnio 1 dalies normos, formuojančios administracinio teisės pažeidimo sudėtį, nenurodo kaltės formos, todėl administracinis teisės pažeidimas, padarytas tyčia ar neatsargiai, reikšmės veikos juridinei kvalifikacijai neturi. Todėl darytina išvada, kad administracinio teisės pažeidimo konstatavimui užtenka nustatyti kaltą veikimą (neveikimą), t. y. nagrinėjamu atveju antstolis Z. Z. neteisėtai rinko nukentėjusiojo asmens duomenis iš aukščiau nurodytų valstybės registrų ir informacinės sistemos.

Be to, apeliantas klaidingai traktuoja ATPK 214¹⁴ straipsnio 1 dalyje numatytos teisės pažeidimo sudėties vieną iš požymių - kaltę. Z. Z. mano, kad šis teisės pažeidimas gali būti padaromas tik tyčia, kadangi kaip matyti iš teisės normos dispozicijos, ji yra banketinė, t. y. nukreipianti į kitus teisės aktus. Būtent ADTAĮ nuostatos, nustatančios duomenų tvarkymo kriterijus (5 straipsnio 1 dalies 1-6 punktai), leidžia daryti išvadą, kad šių kriterijų privalu laikytis duomenų tvarkytojams, kurie tokią teisę turi teisės aktų pagrindu. Vadinasi, tokie duomenų tvarkytojai, privalėdami laikytis teisės aktų reikalavimų dėl duomenų tvarkymo kriterijų, neatsargiai pažeisti formalių taisyklių negali.

Bylos nagrinėjimo metu prašant pripažinti jo bylinėjimosi išlaidas procesinėmis ir jas priteisti iš protokolą surašiusios institucijos, prašymas buvo grindžiamas tuo, kad ATPK 249 straipsnis numato, jog administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos tvarką nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Tačiau kodekso nereglamentuojamų administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos santykių atvejais teismas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, mutatis mutandis vadovaujasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normomis, taikomomis baudžiamųjų nusižengimų bylų procesui. Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje negali būti taikomos atsakomybėn traukiamo (patraukto) asmens teisių ribojimą nustatančios Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normos. Antai BPK VIII skyrius, reglamentuojantis proceso išlaidas ir jų atlyginimą, numato galimybę reikalauti atlyginti procesines išlaidas. Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai teisėtai ir pagrįstai tokias išlaidas pripažino procesinėmis, vadovavosi ATPK 249 straipsnio, BPK 103-104 straipsnių nuostatomis. ATPK 249 straipsnis leidžia vadovautis BPK nuostatomis.

Atsiliepime Z. Z. taip pat prašo iš Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos jo naudai priteisti jo turėtas išlaidas už advokato teisines paslaugas apmokėti parengiant atsiliepimo į apeliacinį skundą projektą – 400 eurų.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada. Klaipėdos miesto apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir bylos nagrinėjimo teisme metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos ir teisėtos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad Z. Z. veikoje nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties, todėl administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta pagrįstai (ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Šią pagrįstą išvadą pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir bylos nagrinėjimo teisme metu patikrintais įrodymais. Nutarime nuosekliai išdėstyta, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizuoti ir įvertinti teismo posėdyje ištirti įrodymai bei padarytos faktines aplinkybes atitinkančios išvados.

Institucija nesutinka su administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos Z. Z. nutraukimu, teigia, kad pastarojo veikoje yra ATPK 214¹⁴ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėtis, nes duomenys apie konkretų fizinį asmenį buvo tvarkomi pažeidžiant įstatymų reikalavimus. ATPK 214¹⁴ straipsnio 1 dalis numato atsakomybę už asmens duomenų tvarkymą pažeidžiant Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą (ADTAĮ). ADTAĮ 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šio įstatymo tikslas – ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis, t. y. asmens privataus gyvenimo neliečiamumas tvarkant jo asmens duomenis gali būti pažeistas tik tuo atveju, kai tuos duomenis neteisėtai tvarko ne jis pats, bet tretieji asmenys. Duomenų tvarkymo sąvoka pateikta ADTAĮ 2 straipsnio 4 dalyje, t. y. bet kuris su asmens duomenimis atliekamas veiksmas: rinkimas, užrašymas, kaupimas, saugojimas, klasifikavimas, grupavimas, jungimas, keitimas (papildymas ar taisymas), teikimas, paskelbimas, naudojimas, loginės ir (arba) aritmetinės operacijos, paieška, skleidimas, naikinimas ar kitoks veiksmas arba veiksmų rinkinys. ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta pareiga duomenų valdytojui užtikrinti, kad asmens duomenys būtų renkami apibrėžtais ir teisėtais tikslais ir toliau nebūtų tvarkomi tikslais, nesuderinamais su nustatytaisiais prieš renkant asmens duomenis, to paties straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta pareiga duomenis tvarkyti tiksliai sąžiningai ir teisėtai. To paties įstatymo 5 straipsnyje nurodyti kriterijai, kuriems esant laikytina, kad asmens duomenys yra tvarkomi teisėtai.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Z. Z. yra antstolis, o būdamas antstoliu jis atsako už informacijos apsaugos užtikrinimą pagal Antstolių informacinės sistemos naudojimo sutartį. Pagal Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, antstoliai, atlikdami savo funkcijas, privalo vadovautis antstolių veiklos teisėtumo, kooperacijos ir demokratiškumo, taip pat civilinio proceso principais. Antstolis privalo sąžiningai atlikti profesines pareigas, neatskleisti profesinės veiklos metu jam paaiškėjusių asmeninio gyvenimo aplinkybių, saugoti komercines ir kitas įstatymų saugomas paslaptis. Antstoliui atliekant funkcijas yra suteikta teisė naudoti 11 registrų duomenis.

Iš bylos duomenų bei paaiškinimų nustatyta, kad V. G. sužinojęs apie tai, kad 2012 m. birželio 25 d. antstolis rinko duomenis apie jį, nurodydamas tikrinimo pagrindą – vykdomųjų dokumentų priverstinis vykdymas, 2014 m. vasario 12 d. paklausimu kreipėsi į antstolį Z. Z. prašydamas paaiškinti kokiu pagrindu ir kokiems tikslams buvo tikrinami jo asmeniniai duomenys. Z. Z., gavęs V. G. prašymą ir vykdydamas savo pareigas bei turėdamas teisę tarnybinių funkcijų atlikimui naudoti 11 registrų duomenis, 2014 m. vasario 13 d. tikrino V. G. duomenis Juridinių asmenų registre, VĮ Regitra bei Sodra registruose.

ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas įtvirtina vieną iš asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijų, t. y. duomenų subjekto duotu sutikimu. Atitinkamai ADTAĮ 2 straipsnio 12 dalyje numatyta, kad sutikimas – tai savanoriškas duomenų subjekto valios pareiškimas tvarkyti jo asmens duomenis jam žinomu tikslu. Sutikimas tvarkyti ypatingus asmens duomenis turi būti išreikštas aiškiai – rašytine, jai prilyginta ar kita forma, neabejotinai įrodančia duomenų subjekto valią. Taigi ADTAĮ konkrečiai neįtvirtina kokia forma turi būti išreikšta duomenų subjekto valia, svarbu, kad ji būtų išreikšta aiškiai ir nedviprasmiškai. Analizuojamu atveju V. G. savo valią išreiškė rašytiniu prašymu suteikti jam duomenis, bei papildomai patvirtino žodžiu telefoninio pokalbio metu, ir ši išraiškos forma ADTAĮ kontekste yra tinkama. Iš pirmosios instancijos teisme nustatytų aplinkybių matyti, jog telefoninis pokalbis tarp Z. Z. bei V. G. buvo, pastarasis aiškiai davė suprasti antstoliui, kuris bandė išsiaiškinti, kokių būtent duomenų reikia pareiškėjui, kad leidžiama domėtis V. G. asmens duomenimis. Būtent V. G., kaip matyti iš byloje esančio garso įrašo ir jo stenogramos, diktuodamas antstoliui savo asmens kodą, teigdamas, kad neprieštarauja, jog antstolis, panaudodamas asmens kodo duomenis, domėsis duomenų bazėse siekiant atsakyti pareiškėjui į paklausimą, aiškiai turėjo suprasti ir suprato, kad antstolis Z. Z., tikrindamas duomenis registruose, siekė atsakyti V. G., kokiu tikslu buvo tikrinami duomenys 2012 m. birželio 25 d. Antstolis tik siekė kuo operatyviau atsakyti į gautą paklausimą. Informaciją, kurią antstolis gavo tikrindamas registruose, atskleidė tik pačiam V. G. pokalbio telefonu metu. Apygardos teismas įvertina ir tai, kad šioje byloje nėra nustatyta Z. Z. veiksmų subjektyviosios pusės, t. y. kaltės. Jokių asmeninių paskatų Z. Z. neturėjo, pirmosios instancijos teismas neginčytinai nustatė, kad Z. Z. asmens duomenų paiešką atliko paties asmens V. G., kurio duomenys buvo tikrinami, žodiniu prašymu, siekdamas asmeniui suteikti informaciją, tai buvo vienkartinis informacijos teikimo atvejis šiam asmeniui, duomenų tikrinimo tikslas buvo aiškus ir apibrėžtas, nenustatyta, jog Z. Z., naudodamasis registrais, gautus duomenis būtų panaudojęs neteisėtai, kitiems tikslams negu jie buvo gauti, t. y. perdavęs šiuos duomenis tretiesiems asmenims, siekęs pakenkti asmeniui, kurio duomenys buvo tikrinami, padaręs jam žalos, tikrindamas asmens duomenis siekęs naudos sau ar kitiems tretiesiems asmenims ar kitaip neteisėtai panaudojęs asmens duomenis. Iš bylos duomenų matyti, jog Z. Z. asmens duomenų paiešką atliko paties V. G. žodiniu prašymu siekiant šiam asmeniui atsakyti, kokiu pagrindu anksčiau juo buvo domėtasi, ir tai buvo vienkartinis informacijos teikimo šiam asmeniui atvejis. Apeliaciniame skunde pateikiami argumentai, kad Z. Z. atliktas V. G. duomenų patikrinimas buvo perteklinis, paneigta Z. Z. parodymais. Teismo posėdžio metu Z. Z. nurodė, kad Antstolių informacinėse sistemose galima rasti ne visus duomenis, tai priklauso nuo turimų duomenų tikslumo, nuo vykdymo proceso šalies teisinio statuso, nuo vykdymo procese galimai dalyvaujančių kitų asmenų, kurie nėra vykdymo proceso šalys, įtakos vykdymo bylai, antstolių informacinėje sistemoje nebus duomenų apie asmenį, jeigu toks asmuo, pavyzdžiui, nėra vykdymo proceso šalimi, tačiau yra su ja vienaip ar kitaip susijęs. Būtent ši aplinkybė lemia, kad tuomet privalu papildomai domėtis ir kitose informacinėse sistemose (duomenų bazėse ar registruose) siekiant atsakyti V. G. į jo pateiktą pareiškimą. Taigi, šiuo atveju duomenų tikrinimo tikslas buvo aiškus ir apibrėžtas, nenustatyta, kad Z. Z., naudodamasis registrais, gautus duomenis būtų panaudojęs neteisėtai, kitiems tikslams negu jie buvo gauti. Antstolio Z. Z. veiksmai atliekant 2014 m. vasario 13 d. patikrinimus Juridinių asmenų registre, VĮ Regitroje, Sodros duomenų registre, nelaikytini kaip asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo pažeidimas. Skundą nagrinėjančio teismo manymu, Z. Z. veikoje nenustatytas toks pavojingumo laipsnis, už kurį asmuo turėtų būti traukiamas administracinėn atsakomybėn. Visiškai neįrodžius subjektyvinės šio pažeidimo pusės – Z. Z. kaltės, priešingų teisei motyvų bei tikslų, nėra pagrindo kalbėti apie pažeidimo sudėties buvimą. Šiuo atveju informacijos apsaugos tikslas – apsaugoti ją nuo nepageidaujamo kitų asmenų dėmesio, minimizuoti galimybę šiai informacijai būti atskleistai kitiems asmenims, nebuvo pažeistas.

Įvertinęs bylos medžiagą ir pirmosios instancijos teismo nutarime išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priimtas sprendimas Z. Z. nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą yra teisėtas ir pagrįstas.

Tačiau patikrinus pirmosios instancijos teismo nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą (ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalis), aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 19 d. nutarimu nepagrįstai iš Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos priteisė Z. Z. 300 Lt bylinėjimosi išlaidų. Išlaidų, turėtų nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, kompensavimas nustatytas ATPK 279 straipsnyje. Šis straipsnis numato, kad turėtos išlaidos kompensuojamos nukentėjusiesiems, liudytojams, ekspertams ir vertėjams. Kitokių išlaidų atlyginimas ATPK nenumatytas. ATPK normose nėra numatyta, jog administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui yra atlyginamos atstovavimo ar kitos dėl bylinėjimosi teisme patirtos išlaidos, todėl Z. Z. prašymas dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo turėjo būti atmestas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. birželio 4 d. nutartyje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-17-2013 taip pat yra konstatavęs, kad dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo nubausto asmens išlaidos, turėtos savo nuožiūra kviesto advokato teisinėms paslaugoms apmokėti, nelaikytinos proceso išlaidomis ir neatlygintinos. Dėl šios priežasties, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutarimas keistinas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą Z. Z. taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas (400 Eur), kurias jis patyrė dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymo (sąskaita už teisines paslaugas Nr. 451), bei nurodo, kad tai turi būti padaryta remiantis ATPK 249 straipsniu, kuris numato, jog administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos tvarką nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, o kodekso nereglamentuojamų administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos santykių atvejais teismas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, mutatis mutandis vadovaujasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normomis, taikomomis baudžiamųjų nusižengimų bylų procesui. Tačiau pažymėtina, kad administracinių teisės pažeidimų bylose Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatos taikomos tik tuomet, kai ATPK normos nereglamentuoja administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos santykių. Šiuo atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas yra konkrečiai reglamentuotas ATPK 279 straipsnyje, todėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatos netaikytinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 6 punktu,

nutaria:

Pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutarimą:

Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutarimo dalį dėl 300,00 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo Z. Z. iš Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos.

Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.