Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 11 m., bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. G. priteista 8 605,50 Lt Valstybinei ligonių kasai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2006 m. lapkričio 30 d., apie 19 val., savo namuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu tyčia sudavė kėde ne mažiau kaip tris smūgius į galvos sritį ir vieną smūgį į kairės rankos dilbio apatinės dalies užpakalinį paviršių savo žmonai O. G., tuo padarydamas nukentėjusiajai sunkų sveikatos sutrikdymą dėl galvos smegenų sumušimo, kraujo išlajų virš kietojo galvos smegenų dangalo ir smegenyse, kaukolės pamato kaulų lūžių, po to tyčia smūgiavo brezentiniu pavadėliu ne mažiau kaip keturiolika smūgių nukentėjusiajai į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą dėl poodinių kraujosruvų kairės rankos dilbio nugariniame paviršiuje, dešinės rankos žasto priekiniame paviršiuje ir dilbio nugariniame paviršiuje, kairio klubo srityje, kairiame sėdmenyje ir kairės šlaunies šoniniame paviršiuje, dešinės šlaunies vidiniame paviršiuje, abiejų kelių srityse, dešinės blauzdos apatiniame trečdalyje priekiniame paviršiuje. Dėl sunkios galvos smegenų traumos, pasireiškusios galvos smegenų sumušimu, kraujo išlajomis virš kietojo galvos smegenų dangalo abipus, galvos smegenyse kairėje smilkininėje skiltyje ir skilveliuose, linijiniais kairiojo smilkinkaulio abiejų momenkaulių ir kaukolės pamato lūžiais, tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu, pabrinkimu, minkštųjų dangalų uždegimu, okliuzine galvos smegenų vandene, abipusiu plaučių uždegimu, ir 2006 m. gruodžio 21 d., 21.10 val., nukentėjusioji O. G. ligoninėje mirė.

Nuteistasis A. G. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti bei nutraukti bylą. Jeigu teismas manytų priešingai, prašo sušvelninti paskirtą bausmę.

Nurodo, jog nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas pažeidžiant procesines teisės normas. Apeliantas niekada neneigė gulinčiai žmonai kelis kartus sudavęs šuns pavadėliu, tačiau taburete jos nemušė. Smūgius pavadėliu sudavė nuo pečių link kojų, į galvą nė vieno smūgio nesudavė. Byloje yra trys skirtingos specialisto išvados. Pirmoje specialisto išvadoje Nr. G 1300/06 (06) nurodyta, kad, apžiūrint 2006-12-04, A. G. kūno paviršiuje objektyvių trauminio poveikio žymių nėra, nors iš kaltinamojo akto turinio matyti, jog 2006-11-30 savo namuose apeliantas sudavė O. G. kėde ne mažiau kaip tris smūgius į galvos sritį bei kitas kūno vietas. Taigi neaišku, kaip, praėjus daugiau nei dviem savaitėm po įvykio, galėjo nesimatyti sužalojimo požymių, jeigu apeliantas ją būtų stipriai sužalojęs, net padaręs kaukolės pamato lūžius. Juo labiau kad kitose dviejose specialisto išvadose nurodyta, jog sužalojimai yra sunkūs. Antroje specialisto išvadoje, duotoje 2006-12-14, nurodyta, kad apžiūros dieną (gruodžio 7 d.) visos poodinės kraujosruvos rodė jas buvus padarytas daugiau nei prieš šešias paras, tačiau medicininiuose dokumentuose rastas lapkričio 30 d. įrašas, jog poodinės kraujosruvos kairio klubo srityje ir kairėje šlaunyje galėjo būti padarytos dar prieš 3-5 paras iki patekimo į stacionarą, o poodinės kraujosruvos kelių srityse galėjo susidaryti parklumpant. Paskutinėje specialisto išvadoje nurodyta, kad nėra galimybės nustatyti trauminių poveikių skaičiaus į galvos sritį, o sužalojimai galėjo būti padaryti kumščiais, koja, kėde ar panašiai. Dėl to tiksliai neaišku, ar O. G. sužalojimai, dėl kurių ji mirė, padaryti 2006-11-30. Taip pat 2007-01-23 specialisto išvadoje nurodyta, jog O. G. mirė dėl sunkios galvos smegenų traumos, labiausiai tikėtina, patirtos 2006-11-30. Nesant pakankamai įrodymų ir esant nekategoriškai specialisto išvadai, negalėjo būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Teismas sulaužytą taburetę be pagrindo laikė įrodymu ir nepagrįstai nurodė, kad įvykio vietos apžiūros metu rasta sulaužyta taburetė patvirtina specialisto išvadą. Priešingai, specialisto išvadoje neginčytinai nenustatyta, jog smūgiai suduoti taburete. Liudytoja D. G. teisme atsisakė duoti parodymus, ir teismas rėmėsi jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, tačiau ji nematė ir negalėjo matyti, ar apeliantas sudavė žmonai smūgius taburete. Teismas neteisingai vertino įrodymus. Byloje esant trims skirtingoms specialisto išvadoms, liko nepašalinti prieštaravimai ir nepaneigta apelianto versija, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti pati. Apelianto nuomone, objektyviai tiesai nustatyti byloje būtina skirti ekspertizę. Jeigu teismas manytų priešingai, prašo atsižvelgti į šias aplinkybes: jis prisipažino žmonai kelis kartus sudavęs šuns pavadėliu, tačiau jos nužudyti nenorėjo; iki įvykio apie du mėnesius abu kasdien vartojo alkoholį, ir įvykio metu žmona buvo girta; apeliantą gerai charakterizuoja ne tik kaimynai, bet ir darbovietė, kurioje dirbo. Skirdamas bausmę, teismas turėjo atsižvelgti į apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 6 p., kad nukentėjusioji dažnai girtavo, sirgo įvairiomis ligomis, todėl pati galėjo nukristi ir susižaloti.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo skundą atmesti.

Nuteistojo A. G. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, A. G. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir remdamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Nuteistasis ginčija savo kaltę dėl O. G. mirties teigdamas, jog nepadarė sužalojimų, dėl kurių nukentėjusioji galėjo mirti.

Toks nuteistojo apeliacinio skundo motyvas atmetamas kaip nepagrįstas, nes jį paneigia pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtas ir nuosprendyje įvertintas įrodymų visetas.

Apklausiamas kitą dieną po nusikaltimo (t. 1, b. l. 98-100) A. G. parodė, kad, jiems su žmona girtaujant virtuvėje, tarp jų kilo konfliktas. Jo metu žmona pagriebė virtuvėje stovinčią taburetę ir sudavė jam vieną kartą į pakaušį, o jis supykęs išplėšė iš jos rankų taburetę ir ja smūgiavo žmonai, kur papuolė. Kiek smūgių sudavė ir ar lūžo kėdė, neprisimena. Po konflikto jis paliko žmoną virtuvėje, o pats išėjo į aludę. Grįžęs į namus, rado dukrą Dianą, kuri jam pasakė: ,,Pažiūrėk, kaip sumušei mamą.“ Taip pat prisimena, jog kažkuriuo metu mušė žmoną šuns pavadėliu, kiek prisimena, po to, kai mušė taburete.

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjos (t. 1, b. l. 102-104) A. G. parodė neprisimenąs, kad žmoną sumušė, bet bute buvo dviese, todėl niekas kitas jos sumušti negalėjo. Prisimena, jog mušė šuns pavadėliu, smūgius sudavė nuo pečių iki kojų.

Pirmosios instancijos teisme A. G. jau teigė, kad žmonos taburete nemušė į galvą. Jis tik pavadėliu sudavė gal penkis kartus, nuo šių smūgių žmona nebuvo sužalota, o juo labiau negalėjo mirti. Kraują pamatė tik tada, kai atėjo jos prašyti cigarečių, ji buvo užsiklojusi antklode. Pavadėliu sudavė į kojas ir juosmenį.

Apeliacinės instancijos teisme apeliantas taip pat neigė sudavęs žmonai kėde į galvą.

Iš išdėstytų nuteistojo parodymų matyti, jog jo parodymai dėl nukentėjusiajai suduotų smūgių aplinkybių, jų skaičiaus, lokalizacijos yra prieštaringi, vėlesniais parodymais siekiama sušvelninti smurto apimtį.

Tačiau nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtina nukentėjusiojo A. G. (sūnaus) ir liudytojos D. G. parodymai. Tiesa, dalies pastarųjų gavimo teisėtumą bei galimybę jais pagrįsti apelianto kaltę reikia aptarti atskirai.

BPK 82 str. 2 d. nuostatos numato, kad įtariamojo ir kaltinamojo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai turi liudytojo imunitetą, t. y. jie gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus.

Ši teisė turi būti išaiškinta, pradedant tokių asmenų apklausą.

Šeimos nario ar artimojo giminaičio apklausa, jam neišaiškinus aptariamos jo teisės ir tokiu būdu neužtikrinus galimybės realiai ja pasinaudoti, yra neteisėta, o jos metu gauti duomenys negali būti laikomi įrodymais, atitinkančiais BPK 20 str. 4 d. reikalavimus.

BPK 301 str. nuostatos numato, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Teismas gali nuosprendyje remtis liudytojo parodymais, kuriuos jis ikiteisminio tyrimo metu davė ikiteisminio tyrimo teisėjui, jei šie parodymai perskaityti teisiamajame posėdyje.

Pirmosios instancijos teisme liudytoja D. G. pasinaudojo BPK 82 str. 2 d. nuostatų jai suteikta teise, bet patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.

Iš teisiamojo posėdžio protokolo (t. 2, b. l. 65) matyti, kad pirmosios instancijos teisme perskaityti liudytojos D. G. parodymai, kuriuos ji 2006 m. gruodžio 4 d. davė ikiteisminio tyrimo teisėjai (t. 1, b. l. 75-78). Tačiau prieš šią apklausą liudytojai nebuvo išaiškinta jau minėta BPK 82 str. 2 d. numatyta teisė neduoti parodymų prieš šeimos narį, t. y. parodymai gauti, pažeidus baudžiamojo proceso įstatymą, todėl teismas negalėjo jais remtis.

Apeliacinės instancijos teisme liudytoja D. G. taip pat pasinaudojo BPK 82 str. 2 d. numatyta teise neduoti parodymų, prašydama vadovautis anksčiau duotais parodymais. Dėl to, remdamasis BPK 276 str. 4 d. nuostatomis, byloje esantiems įrodymams patikrinti apeliacinės instancijos teismas perskaitė liudytojos D. G. parodymus, įstatymo nustatyta tvarka duotus ikiteisminio tyrimo tyrėjui, juos laiko įrodymais ir jais grindžia apelianto kaltę.

Liudytoja D. G. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 70-71, 72) parodė, jog į namus grįžo apie 19.40 val., duris atidarė tėvas. Nuėjusi į kambarį, pamatė ant lovos gulinčią motiną, jos galva buvo kruvina. Paklausus, kas atsitiko, motina pasakė, kad ją sumušė tėvas. Mama paprašė vaistų nuo skausmo. Nuėjusi į virtuvę vaistų, liudytoja pamatė ant grindų gulinčią sulaužytą taburetę. Mamos paklausus, kas sulaužė taburetę, ši atsakė, jog taburetę sulaužė tėvas, trenkdamas ja jai per galvą. Vėliau į kambarį atėjo tėvas, ėmė iš motinos reikalauti cigarečių. Pastarajai pasakius, kad jų neturi, tėvas atsinešė šuns pavadėlį ir pradėjo juo motinai mušti per galvą.

Nors liudytoja pati tiesiogiai nematė (kaip teigia apeliantas savo skunde), jog tėvas būtų sudavęs motinai smūgius kėde, tačiau, išanalizavus aptartus parodymus, galima daryti išvadą, kad liudytojos D. G. parodymai dėl O. G. sužalojimo aplinkybių visiškai atitinka nuteistojo pirminius parodymus.

Vėlesni nuteistojo A. G. parodymai keitėsi, prieštaravo kitiems įrodymams.

Pirmosios instancijos teisme nuteistasis teigė, jog pirminiai parodymai išgauti, prieš jį vartojant smurtą, tačiau tokių duomenų byloje nėra.

Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija vertina kaip teisingą pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nuteistojo parodymų keitimas yra pasirinktas gynybos būdas, ir vadovaujasi jo pirminiais parodymais, o vėlesniais parodymais remiasi tiek, kiek jie atitinka įrodymų visetą.

Nukentėjusysis A. G. (sūnus) ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 66-67) patvirtino iš sesers Dianos sužinojęs, jog sugrįžusi į namus ji rado sumuštą motiną, kuri jai pasakė, kad tėvas virtuvės kėde mušė per galvą, o vėliau, Dianai būnant namuose, tėvas reikalavo iš motinos cigarečių ir ją daužė šuns pavadėliu.

Šiuos parodymus nukentėjusysis A. G. patvirtino pirmosios instancijos teisme.

Nors nukentėjusysis nebuvo tiesioginis įvykio liudytojas ir jo parodymai yra išvestiniai, tačiau jie patvirtina liudytojos D. G. bei pirminius nuteistojo parodymus, todėl yra tinkamas įrodymų šaltinis.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti liudytojos D. G. parodymais, nes juos patvirtina ne tik pirminiai nuteistojo parodymai, bet ir objektyvių įrodymų šaltinių duomenys.

Įvykio vietos apžiūros protokole (t. 1, b. l. 6-16) užfiksuota, jog, apžiūrint butą (duomenys neskelbtini), rastas šuns pavadėlis, sulūžusi kėdė (taburetė), ant kurios vienos iš nuolaužų yra raudonos spalvos dėmė, antklodės užvalkalas su raudonos spalvos dėme, pagalvės užvalkalas su raudonos spalvos dėme.

Specialisto išvados Nr. 140-(12459)-ISI-3966 duomenys (t. 1, b. l. 62-65) įrodo, kad ant virtuvės kėdės nuolaužos, pagalvės užvalkalo, antklodės užvalkalo, paimtų iš įvykio vietos, rasto moters kraujo genotipas sutampa su O. G. genotipu.

Specialisto išvados Nr. M 1912/06 (02) duomenys (t. 1, b. l. 42-47) įrodo, jog O. G. mirė dėl sunkios galvos smegenų traumos, pasireiškusios galvos smegenų sumušimu, kraujo išlajomis virš kietojo galvos smegenų dangalo abipus, galvos smegenyse (kairėje smilkininėje skiltyje) ir skilveliuose, linijiniais kairio smilkinkaulio abiejų momenkaulių ir kaukolės pamato lūžiais, tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu, pabrinkimu, minkštųjų dangalų uždegimu, okliuzine galvos smegenų vandene, abipusiu plaučių uždegimu.

Atmetamas nuteistojo apeliacinio skundo motyvas, kad priimdamas nuosprendį teismas negalėjo remtis specialistų išvadomis, nes jos yra prieštaringos, todėl būtina skirti teismo medicinos ekspertizę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog toks nuteistojo prašymas nepagrįstas, kadangi specialistų išvados nėra prieštaringos, o tai nurodydamas apeliaciniame skunde apeliantas klysta.

Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad vienoje specialisto išvadoje nukentėjusiajai O. G. nebuvo nustatyta jokių sužalojimų, o kitoje išvadoje tų sužalojimų jau atsirado.

Atkreipiamas apelianto dėmesys, jog specialisto išvada Nr. G 1300/06 (06) (t. 1, b. l. 91-92) nėra susijusi su O. G. sužalojimais, nes tyrimas darytas ne dėl nukentėjusiosios O. G., bet dėl paties nuteistojo A. G. Šioje išvadoje iš tiesų konstatuota, kad nerasta jokių sužalojimų, tačiau padarytų ne nužudytajai, o nuteistajam.

Kitos dvi specialisto išvados – Nr. G 5160/06 (02) (t. 1, b. l. 37-38) ir jau minėta Nr. M 1912/06 (02) – duotos dėl nukentėjusiosios O. G., jose nurodyti jai padaryti sužalojimai.

Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija nukentėjusiosios O. G. mirties laiką.

Minėtose specialistų išvadose nurodyta, jog labiausiai tikėtina, kad traumos patirtos 2006 m. lapkričio 30 d.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog nukentėjusiajai O. G. kūno sužalojimai padaryti būtent 2006 m. lapkričio 30 d. Darydamas tokią išvadą, teismas rėmėsi ne tik specialistų išvadomis, bet ir visa kita bylos medžiaga, liudytojos D. G. parodymais, iš kurių matyti, kad konfliktas tarp nuteistojo ir nužudytosios įvyko 2006 m. lapkričio 30 d.

Tai, jog specialisto išvadoje Nr. G 5160/06 (02) nurodyta, kad poodinės kraujosruvos kairio klubo srityje ir kairėje šlaunyje galėjo būti padarytos dar prieš 3-5 paras iki patekimo į stacionarą, nepaneigia, jog O. G. kūno sužalojimai, dėl kurių ji mirė, padaryti 2006 m. lapkričio 30 d. Priešingai, jos įrodo, kad moteris ir anksčiau buvo mušama, kaip teigė liudytoja D. G. ir nukentėjusysis A. G. (sūnus). Beje, nuteistasis taip pat neneigė kartais su žmona susimušdavęs.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistojo gynėja iškėlė versiją, jog nukentėjusioji galėjo susižaloti pati. Gynėja motyvavo specialisto išvados dalimi, kad poodinės kraujosruvos kelių srityse galėjo susidaryti O. G. parklupus.

Teisėjų kolegija neatmeta tikimybės, jog šiuos sužalojimus nukentėjusioji galėjo pasidaryti parklupdama, tačiau atkreipiamas dėmesys, kad O. G. mirties priežastis yra ne gynėjos nurodyti sužalojimai, bet sunki galvos smegenų trauma ir dėl jos kilusios komplikacijos.

Kita vertus, baudžiamajame procese neturi būti įrodinėjama iki begalybės.

Nėra būtina kelis kartus atlikti tas pačias ekspertizes, iš skirtingų specialistų gauti kelias išvadas apie tą patį objektą, jei nėra jokio pagrindo spėti, jog nauji duomenys galėtų sukelti rimtų abejonių dėl jau turimos informacijos teisingumo.

Specialisto išvadoje Nr. M 1912/06 (02) duota kategoriška išvada dėl O. G. mirties priežasties.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti minėta specialisto išvada. Šiuo atveju netikslinga skirti teismo medicinos ekspertizę.

Kita vertus, ši specialisto išvada nėra vienintelis nuteistojo kaltės įrodymas. Jo kaltės įrodymai taip pat yra paties nuteistojo, liudytojos D. G., nukentėjusiojo A. G. (sūnaus) parodymai bei kiti pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai.

Taigi išdėstyti motyvai teisėjų kolegijai leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo nuteistojo A. G. veiką pagal BK 129 str. 1 d. kaip tyčinį nužudymą.

Teismas motyvavo bausmės skyrimą.

Teismas atsižvelgė, jog A. G. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 6 d.), sukėlusį neatitaisomus padarinius – žmogaus mirtį; įvertino kaltininko asmenybę, kad jis nusikaltimo padarymo metu nedirbo, nuolat girtavo – jam diagnozuota priklausomybė nuo alkoholio (t. 2, b. l. 17-19); pagrįstai pripažino atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nuteistasis nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio, nes tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti.

Antra vertus, teismas atsižvelgė, kad nusikaltimas padarytas netiesioginės tyčios kaltės forma, nuteistasis nebaustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 7); ankstesnėje darbovietėje, kurioje jis dirbo nuo 2006 m. rugpjūčio 23 d. iki 2006 m. spalio 13 d., apibūdinamas gerai (t. 2, b. l. 21).

Nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymo pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis neneigia savo kaltės, t. y. pripažino žmonai kelis kartus sudavęs šuns pavadėliu, nenorėjo jos nužudyti.

Viena iš BK 59 str. 1 d. 2 p. nustatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas, duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų; nuoširdus gailėjimasis – kritiškas savo padarytos veikos vertinimas, išgyvenimas dėl padarytų nusikalstamų veiksmų, stengimasis sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius.

Šioje nutartyje jau aptarta, kad nuteistasis A. G. ikiteisminio tyrimo metu pripažino savo kaltę, tačiau vėliau pakeitė parodymus ir ėmė neigti sudavęs smūgius, buvusius O. G. mirties priežastimi, t. y. esmines bylos aplinkybes, o tai rodo, jog jis nepripažįsta savo kaltės dėl tyčinio nužudymo. Tik dalies kaltės pripažinimas nelaikomas nuoširdžiu. Be to, iš nuteistojo parodymų matyti, kad jis linkęs menkinti savo kaltę ir atsakomybę, kaltina nukentėjusiąją, jog ji girtuoklė, nors jo paties elgesys panašus. Tai taip pat nerodo jo nuoširdaus gailėjimosi.

Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo pripažinti dar vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 6 p., kad veikai padaryti turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys.

Teisėjų kolegija nemato priežasčių tenkinti šio nuteistojo prašymo.

Sprendžiant, ar veikai padaryti turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgiama į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką jam nusikalsti.

Iš bylos duomenų matyti, jog įvykio metu O. G. neatliko jokių veiksmų, kurie būtų išprovokavę nuteistąjį A. G. ją nužudyti. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad nukentėjusioji nuolat girtavo, nelaikytina provokuojančiu ar rizikingu elgesiu, nes pats nuteistasis pripažino su žmona du mėnesius iki įvykio kiekvieną dieną vartojęs alkoholį. Be to, nukentėjusysis A. G. (sūnus) ir liudytoja D. G. patvirtino, jog nuteistasis išgėręs būdavo agresyvus, dažnai mušdavo motiną. Tai reiškia, kad nukentėjusiosios girtavimas nuteistajam nebuvo netikėtas, todėl negalėjo jo išvesti iš pusiausvyros, o juo labiau nulemti jo elgesio.

Dėl išdėstytų motyvų pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė nuteistojo A. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Visa tai nulėmė, jog jam paskirta didesnė nei vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmė.

Teisėjų kolegijos nuomone, A. G. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taisykles (BK 61 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisinga.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. G. apeliacinį skundą atmesti.