Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Donato Šerno ir V. V. (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešajame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1378-38/2006 pagal ieškovės L. G. ieškinį atsakovui J. G. , dalyvaujant trečiajam asmeniui Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notarei R. V. , dėl dovanojimo sutarties panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė L. G. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir prašė pripažinti negaliojančia ir panaikinti L. G. ir J. G. 2003 m. rugsėjo 19 d. sudarytą pinigų dovanojimo sutartį bei taikyti restituciją. Pagal CK 6.472 straipsnį dovanojimas gali būti panaikintas, kai apdovanotasis atlieka prieš dovanotoją veiksmus, kurie neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu. Ieškovė ir atsakovas 2003 m. rugsėjo 19 d. sudarė dovanojimo sutartį (toliau tekste – ginčijama sutartis), kuria padovanojo atsakovui 421 858 Lt. Sudarydama ginčijamą sutartį ieškovė manė, jog yra santuokoje su atsakovu, tačiau vėliau paaiškėjo, jog atsakovas be ieškovės žinios buvo pradėjęs teisminį procesą dėl santuokos nutraukimo. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2003 m. rugsėjo 25 d. sprendimu santuoką nutraukė, tačiau šis sprendimas apeliacinės instancijos teismo buvo panaikintas nustačius, jog byla išnagrinėta ieškovei nepranešus. Šiuo metu, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 26 d. nutartimi skyrybų procesas nutrauktas šalims susitaikius. Atsakovas ginčo sutarties sudarymo metu tikslingai slėpė informaciją apie santuokos nutraukimo procesą. Nors atsakovas gyveno su ieškove, tačiau pateikdamas procesinius dokumentus teismui dėl santuokos nutraukimo atsakovas nurodė kitą adresą. Atsakovas neįvykdė įsipareigojimo teismui informuoti apie teismo posėdį, nors galėjo tą padaryti pasirašant ginčo sutartį. Šios aplinkybės patvirtina atsakovą tikslingai siekus sudaryti ginčijamą sutartį. Atsakovo veiksmai siekiant pasirašyti dovanojimo sutartį ir nuslepiant santuokos nutraukimo proceso faktą yra veikimas prieš savo sutuoktinę, kas yra smerktina geros moralės atžvilgiu. Be to, atsakovas nepranešė ieškovei apie įvykusias skyrybas, elgėsi su ja nepagarbiai, neįsileido jos į namus grįžus ieškovei iš ligoninės, todėl atsakovas pažeidė sutuoktinių abipusės pagarbos, lojalumo, moralinės paramos principus ir šie atsakovo veiksmai yra smerktini geros moralės požiūriu.

ieškinys grindžiamas CK 6.472 straipsnio 1 dalies normos pažeidimu. Atsakovas atliko smerktinus geros moralės požiūriu veiksmus, nes dėjo visas pastangas nuslėpti, kad ketina nutraukti su ieškove santuoką ir neteikti jai finansinės ir moralinės paramos, t.y. siekė nevykdyti santuoka prisiimtų įsipareigojimų. Teismas nepagrįstai teigia, jog ieškovė žinojo apie būsimą santuokos nutraukimą, nes nevertino: ginčijamo sandorio atitikimo visuomenėje vyraujančiai gėrio ir blogio sampratai; tarp ieškovės ir atsakovo buvusių tarpusavio santykių ir jos priklausomumo nuo atsakovo; VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės epikrizės Nr. 20034922 įrodančios, kad dokumentų pasirašymo metu ieškovė turėjo valios trūkumų. Be to teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, nes reikalavo iš ieškovės pateikti rašytinius įrodymus, patvirtinančius atsakovo veiksmų prieštaringumą gerai moralei;teismas nepagrįstai teigia, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminus, nes apie pažeidimo faktą ji sužinojo susipažinusi su Vilniaus apygardos teismo 2004 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-662/2004, nustatančiu atsakovo nepagarbų elgesį ieškovės atžvilgiu ir esančiu ginčo sandorio negaliojimo pagrindu;teismas privalėjo pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu, kaip sudarytą dėl apgaulės (CK 1.91 str.), nes atsakovas siekė nuslėpti nuo ieškovės santuokos nutraukimo faktą – atsakovo atstovas nepranešė ieškovei apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką. Todėl laikytina, kad ginčijamas sandoris pasirašytas apgaulės įtakoje. Šis faktas konstatuotas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo nutartyje. Pagal įstatymą sandorio dalyvių valia turi formuotis normaliai, neįtakojant išorinėms aplinkybėms, galinčioms iškreipti dalyvių tikrąją valią. Teismas, neatlikęs įrodymų visumos analizės, padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovė žinojo apie būsimą santuokos nutraukimą;teismas savo iniciatyva pripažino ginčijamą sandorį negaliojančiu, nes sandoris, kaip apsimestinis, yra niekinis ir negaliojantis (CK 1.86 str. 1 d.). Teismas neteisingai nustatė, jog ieškovė realiai nedisponavo pinigų suma sutarties sudarymo metu ir pinigai faktiškai priklausė atsakovui, nes realiai M. G. pardavusi savo turtą gautas lėšas padovanojo ieškovei, kuri, būdama apgauta atsakovo, padovanojo gautus pinigus atsakovui. M. G. pinigus gavo į sąskaitą ir perdavė šias lėšas ieškovei. Notariškai patvirtinta sutartimi, turinčia didesnę įrodomąją galią, yra nurodyta, jog ieškovė pinigus gavo, todėl teismo teiginiai nepagrįsti. Ieškovės sudarytas ginčijamas sandoris su atsakovu yra su valios trūkumais, nes ji nežinojo apie ieškovo siekimą nutraukti santuoką, todėl dėl šių aplinkybių sandoris pripažintinas negaliojančiu; teismas nepagrįstai nutarė netaikyti restitucijos, nes ieškovė realiai disponavo pinigais, juos perdavė pripažinto negaliojančiu sandorio pagrindu, todėl teismas privalėjo taikyti restituciją CK 1.80 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. sausio 11 d. papildomu sprendimu atmetė ieškovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, o atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo patenkino iš dalies ir priteisė iš ieškovės 2 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Kitoje dalyje atsakovo prašymą atmetė. Teismas nurodė, kad teismas tenkino pareikštą ieškinį iš dalies, bet visiškai kitu pagrindu nei to prašė ieškovė, todėl negalima išvada, jog tokiu sprendimu teismas palaikė ieškovės poziciją dėl byloje nagrinėto ginčo. Dėl to teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą CPK 93 straipsnio 2 dalies pagrindu. Teismas, patenkindamas ieškinį iš dalies motyvais, išdėstytais atsakovo procesiniuose dokumentuose, manė, kad sprendimu laimėjusiąja ginčą šalimi pripažintinas atsakovas, nes sprendimu ieškovei neatsirado prievolių į atsakovą ir jo turtą. Todėl atsakovas įgijo teisę reikalauti savo naudai turėtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Tačiau atsakovo prašymą teismas patenkino iš dalies motyvuodamas tuo, jog išlaidos advokato ar jo padėjėjo pagalbai apmokėti negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo bei išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Atsakovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės buvo pateikęs dokumentus, patvirtinančius 2 000 Lt išlaidas, todėl ir priteisė šią sumą. Be to, teismas nurodė, kad sprendimu nebuvo sukurtos piniginės prievolės ieškovės naudai, kurias privalėtų vykdyti atsakovas, todėl sprendimo vykdymas negali būti nukreipiamas į atsakovo turtą, t.y. sprendimo įvykdymui užtikrinti nėra būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Dėl šios priežasties teismas manė, jog po sprendimo priėmimo išnyko laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybė, todėl panaikino Vilniaus apygardos teismo 2005 m. liepos 20 d. nutartimi taikytą atsakovo turto areštą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas dalinai.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Iš ieškinio turinio matyti, kad ieškinys grindžiamas CK 1.90, 1.91 ir 6.472 straipsniuose nustatytais pagrindais. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovės atstovas paaiškino, kad jis palaiko reikalavimus tais pagrindais, kad sandoris ginčijamas kaip sudarytas dėl apgaulės bei tuo pagrindu, kad sandoris gali būti panaikintas, kai apdovanotasis atlieka prieš dovanotoją tokius veiksmus, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu.

Ieškovės nuomone, atsakovas nuslėpė nuo jos tą aplinkybę, kad neketina su ja toliau gyventi santuokoje ir siekia santuoką nutraukti. Dėl to ieškovė, apdovanodama atsakovą, buvo atsakovo apgauta bei atsakovas, siekdamas realiai nutraukti su ja santuoką, atliko smerktinus geros moralės požiūriu veiksmus.

Remiantis CK 6.472 straipsnio 1 dalimi dovanotojas turi teisę kreiptis į teismą dėl dovanojimo panaikinimo, kai apdovanotasis pasikėsina į dovanotojo ar jo artimųjų giminaičių gyvybę ar tyčia juos sunkiai sužaloja, taip pat kai, atsižvelgiant į dovanos pobūdį, dovanojimo sutarties šalių asmenines savybes ir jų tarpusavio santykius, apdovanotasis atlieka prieš dovanotoją tokius veiksmus, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu. Kai apdovanotasis tyčia nužudo dovanotoją, teisę pareikšti ieškinį dėl dovanojimo panaikinimo turi dovanotojo įpėdiniai. Iš šio straipsnio dispozicijos matyti, kad dovanojimo sutartis gali būti panaikinama tik esant išskirtinai išimtinėmis, esmingai pažeidžiančiomis moralės normas, aplinkybėms.

Ta aplinkybė, kad ieškovei nebuvo įteiktas pranešimas apie 2003 m. rugsėjo 18 d. teismo posėdį, neturi reikšmės sprendžiant ginčą, kadangi pareiga pranešti apie teismo posėdį tenka teismui, o ne bylos šaliai. Be to, kaip matyti iš ieškovės paaiškinimų (2 t., b.l. 52), jau 2003 m. spalio mėn. atsakovas pranešė ieškovei apie teismo sprendimą dėl santuokos nutraukimo. Tai rodo, kad atsakovas neslėpė nuo ieškovės fakto apie santuokos nutraukimą teisme. Ieškovės teigimu, ji negalėjo šio sprendimo apskųsti apeliacine tvarka ne dėl atsakovo veiksmų, o dėl savo sveikatos būklės.

Santuokos sudarymą ir nutraukimą lemia visiškai laisvas asmens apsisprendimas. Santuokos sudarymo ir nutraukimo tvarka griežtai reglamentuota įstatymais. Pats santuokos nutraukimo faktas negali būti pripažintas veiksmais, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu. Nagrinėjamoje byloje prašymas dėl santuokos nutraukimo buvo šalių susitarimo pasekmė. Todėl toks abipusis susitarimas negali būti pripažintas nukreiptu vienos susitarimo šalies prieš kitą.

Be to, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad ji buvo atsakovo apgauta sudarant pinigų dovanojimo sutartį (CK 6.191 str.).

Vertindama šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas kartu su ieškove kreipdamasis į teismą dėl santuokos nutraukimo bei pačiame santuokos nutraukimo procese neatliko veiksmų, kurie galėtų būti pripažinti kaip veiksmai, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu.

Remiantis CK 6.472 straipsnio 4 dalimi, šiame straipsnyje numatytais pagrindais reikalauti panaikinti dovanojimą dovanotojas ar jo įpėdiniai gali per vienerių metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojamą nuo tos dienos, kurią jie sužinojo arba turėjo sužinoti apie tokio pagrindo atsiradimą. Kaip minėta, pati ieškovė parodė (2 t., b.l. 52), kad jau 2003 m. spalio mėn. atsakovas pranešė ieškovei apie teismo sprendimą dėl santuokos nutraukimo. Todėl nuo to momento ieškovė žinojo apie jos tariamai pažeistas teises. Nėra jokio pagrindo senaties termino pradžią skaičiuoti nuo teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo panaikinimo dienos. Senaties terminas prasidėjo 2003 m. spalio mėn. ir baigėsi 2004 m. lapkričio 1 d. Ieškovė į teismą kreipėsi 2005 m. gegužės 27 d. Atsižvelgiant į įstatymo nustatytą palyginti trumpą vienerių metų ieškinio senaties terminą, ieškovė žymiai praleido senaties terminą ir jo atstatyti neprašė. Jau 2004 m. balandžio mėn. ieškovė inicijavo procesą dėl sprendimo, kuriuo nutraukta santuoka, panaikinimo. Tai rodo, kad nuo tada ieškovei nebuvo kliūčių kreiptis į teismą dėl dovanojimo sutarties panaikinimo. Atsakovas reikalauja taikyti senatį. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą ginčyti dovanojimo sutartį CK 6.472 straipsnio pagrindu ir vien tai yra savarankiškas pagrindas ieškinį šioje dalyje atmesti (CK 1.131 str.).

Apeliantė nurodo, kad teismas neteisingai nustatė, jog ieškovė realiai nedisponavo pinigų suma sutarties sudarymo metu ir pinigai faktiškai priklausė atsakovui, nes realiai M. G. , pardavusi savo turtą, gautas lėšas padovanojo ieškovei, kuri, būdama apgauta atsakovo, padovanojo gautus pinigus atsakovui. Todėl teismas savo iniciatyva nepagrįstai pripažino ginčijamą sandorį niekiniu ir negaliojančiu (CK 1.86 str. 1 d.). Šis apeliantės argumentas pagrįstas.

Teismas, pripažindamas, kad ginčo sutartis neturėjo jokių realių padarinių, todėl ginčo sutartis tariamas sandoris, sudarytas tik dėl akių nesiekiant sukurti teisinių pasekmių, kartu vertino kaip niekinę ir tarp M. G. ir ieškovės sudarytą dovanojimo sutartį (1 t., b.l. 71). Pastaroji dovanojimo sutartis nebuvo nagrinėjamos bylos dalykas, M. G. teismo procese nedalyvavo, todėl teismas neturėjo pagrindo šią sutartį vertinti kaip niekinę ir tokio vertinimo pagrindu ginčijamą sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia (CK 1.86 str.).

Be to, teismas ginčijamą sandorį pripažino sandoriu, sudarytu neketinant sukurti teisinių pasekmių. Tokia išvada nepagrįsta. Šalys prižįsta, kad pinigai buvo perduoti, atsakovas paaiškino, kad ginčijamu sandoriu buvo išspręstas piniginių lėšų pasidalinimo tarp šalių klausimas (2 t., b.l. 41), įrodymų, kad pinigai realiai nebuvo perduoti byloje nėra, todėl teismo išvada yra nepagrįsta.

Dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, sprendimo dalis pripažinti ginčijamą sutartį negaliojančia naikintinas ir ieškinys šioje dalyje atmestinas.

Iš ieškinio reikalavimų patikslinimo (I t., b.l. 85-87) matyti, kad ieškovė suformulavo reikalavimus: pirma, panaikinti ginčijamą sutartį; antra, pripažinti negaliojančia ginčijamą sutartį; trečia, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas, kyla iš civilinio proceso eigos, jį teismas sprendžia remdamasis ieškinio reikalavimų patenkinimu, todėl šis reikalavimas nėra laikytinas savarankišku ieškinio reikalavimu. Ieškovės reikalavimai panaikinti ir pripažinti negaliojančia ginčijamą sutartį laikytini tolygiais, nes sutarties pripažinimas negaliojančia savo esme yra ir sutarties panaikinimas. Iš ieškinio turinio matyti, kad ieškovės ieškinio reikalavimų, pripažinti ginčijamą sutartį negaliojančia, tikslas, pripažinus ginčijamą sutartį negaliojančia, restitucijos pagrindu susigrąžinti dovanotus atsakovui pinigus. Taigi, iš esmės ieškovė pateikė vieną reikalavimą – pripažinti negaliojančia ginčijamą sutartį, tikslu susigrąžinti atsakovui dovanotus pinigus. Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino iš dalies, argumentuodamas tuo, jog ne ieškovės pagrindais, o teismo iniciatyva sprendime pasiektas dalinis ieškovės ieškinio tikslas – ginčijama sutartis pripažinta negaliojančia, bet likusioje dalyje ieškinį teismas atmetė, nes nepasiektas esminis ieškinio tikslas – susigrąžinti dovanotus pinigus. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškinio ieškovės nurodomais ieškinio pagrindais ir nepagrįstai pripažino ginčijamą sutartį negaliojančia savo iniciatyva. Kadangi pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino savo iniciatyva, bet ne ieškovės nurodytais sandorio negaliojimo pagrindais, o esminis ieškovės ieškinio reikalavimo tikslas – susigrąžinti dovanotus pinigus nebuvo patenkintas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimas ir ieškinio, pirmosios instancijos teismo patenkintoje ieškinio dalyje, atmetimas nepablogina ieškovės, kaip apeliantės, padėties (CPK 313 str.).

Ieškovė L. G. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. sausio 11 d. papildomą sprendimą. Klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų papildomu sprendimu išspręstas teisingai, laikantis CPK 98 straipsnio reikalavimų ir ieškovės teisių nepažeidžia. Apeliantės argumentai dėl teismo padarytų procesinių pažeidimų: kad iki papildomo sprendimo surašymo nėra surašytas pagrindinis teismo sprendimas, todėl teismas negalėjo priimti papildomo sprendimo, kol nėra pagrindinio teismo sprendimo; kad teismas pažeidė 20 dienų terminą papildomo sprendimo priėmimui (CPK 277 str. 2 d.); kad papildomas teismo sprendimas nebuvo išsiųstas šalims per tris dienas, kaip nustato įstatymas (CPK 277 str. 3 d.), kad teismas negalėjo spręsti laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimo, kad teismas privalėjo tenkinti ieškovės prašymą ir atidėti bylos nagrinėjimą, nėra pagrindas naikinti iš esmės teisingą ir teisėtą papildomą teismo sprendimą (CPK 328 str.).

Atsakovas J. G. pateikė prašymą priteisti 2 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (2 t., b.l. 161) iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, todėl iš ieškovės L. G. priteistina 2 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.).

Be to, iš atsakovės L. G. priteistina 9 Lt (2 t., b.l. 155) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą tenkinti dalinai.

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. sprendimą pakeisti: panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. sausio 11 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės L. G. (a/k (duomenys neskelbtini) atsakovui J. G. (a/k (duomenys neskelbtini) 2000 Lt (du tūkstančius litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti, o taip pat 9 Lt (devynis litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai.