Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr. 1A-482-493/2011

2011 m. spalio 12 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Paštuolio, teisėjų Romualdo Lincevičiaus, Reginos Majauskienės, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorui V. M., nuteistajam M. R., jo gynėjui advokatui Vyteniui Gubavičiui, nuteistojo A. C. gynėjui advokatui Georgijui Zatrakovui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. R. ir nuteistojo A. C. gynėjo advokato Georgijaus Zavtrakovo apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011-04-12 nuosprendžio, kuriuo:

M. R. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą (dėl automobilio AUDI 80, v/n. (duomenys neskelbtini) įgijimo ir realizavimo), numatytą LR BK 189 str. 1 d. ir skirta bausmė – 1 (vieneri) metai laisvės atėmimo;

pripažintas kaltu padarius nusikaltimą (dėl automobilio AUDI 80, v/n (duomenys neskelbtini) įgijimo ir realizavimo), numatytą LR BK 189 str. 1 d. ir skirta bausmė – 1 (vieneri) metai laisvės atėmimo;

pripažintas kaltu padarius nusikaltimą (automobilio AUDI 80, v/n (duomenys neskelbtini) įgijimo ir realizavimo), numatytą LR BK 189 str. 1 d. ir skirta bausmė – 1 (vieneri) metai laisvės atėmimo.

Remiantis LR BK 63 str. 4 d. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė M. R. skirta 1 (vieneri) metai 4 (keturi) mėnesiai laisvės atėmimo. Ši bausmė, remiantis LR BK 64 str. subendrinta su 2009-01-19 Kauno m. apyl. teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, prie griežtesnės pridedant dalį švelnesnės ir galutinė bausmė M. R. skirta 1 (vieneri) metai 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2010-03-20 iki 2010-12-08.

A. C. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą (dėl automobilio AUDI 80, v/n. (duomenys neskelbtini) įgijimo), numatytą LR BK 189 str. 1 d. ir skirta bausmė – 6 (šeši) mėnesiai laisvės apribojimo;

pripažintas kaltu padarius nusikaltimą (dėl automobilio AUDI 80, v/n (duomenys neskelbtini) įgijimo), numatytą LR BK 189 str. 1 d. ir skirta bausmė – 6 (šeši) mėnesiai laisvės apribojimo;

pripažintas kaltu padarius nusikaltimą (automobilio AUDI 80, v/n (duomenys neskelbtini) įgijimo), numatytą LR BK 189 str. 1 d. ir skirta bausmė –6 (šeši) mėnesiai laisvės apribojimo;

Remiantis LR BK 63 str. 4 d. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė skirta 1 (vieneri) metai laisvės apribojimo, įpareigojant jį nuo 22 val. iki 06 val. būti namuose Kaune, Kranto 17-oji g. 14.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2010-03-20 iki 2010-04-21.

Nukentėjusiųjų S. S., R. M. ir M. N. civiliniai ieškiniai M. R. ir A. C. atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. R., a.k. (duomenys neskelbtini) ir A. C., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltais ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 189 str. 1 d. už tai, kad M. R. tiksliau nenustatytoje vietoje, ne anksčiau kaip 2010-01-19 20.00 val., žinodamas, kad automobilis Audi 80, v/n (duomenys neskelbtini) pilkos spalvos, 6000 litų vertės, yra gautas nusikalstamu būdu, įgijo šį automobilį, kuris priklausė S. S. ir kuris buvo pavogtas laikotarpiu nuo 2010-01-19 20.00 val. iki 2010-01-20 7 val. iš Ašigalio g., ties namu nr. 15, Kaune, ir ne anksčiau kaip 2010-01-19 20.00 val., tiksliau nenustatytu laiku Kaune, (duomenys neskelbtini) esančioje automobilių supirktuvėje realizavo jį A. C., kuris taip pat žinojo kad įgyja nusikalstamu būdu gautą turtą.

Be to, M. R. ir A. C. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 189 str. 1 d. už tai, kad M. R. tiksliai nenustatytoje vietoje, ne anksčiau kaip 2010-03-17 8 val. žinodamas, kad automobilis Audi 80, v/n (duomenys neskelbtini) pilkos spalvos, 6500 litų vertės su automobiliniu magnetofonu „Pioneer“ 320 litų vertės, yra gauti nusikalstamu būdu, įgijo šį turtą, kuris priklausė R. M. ir kuris buvo pavogtas Dariaus ir Girėno g. 31, Jurbarke, ir ne anksčiau kaip 2010-03-17 8 val., tiksliau nenustatytu laiku, Kaune, (duomenys neskelbtini) esančioje automobilių supirktuvėje jį realizavo A. C., kuris taip pat žinojo kad įgyja nusikalstamu būdu gautą turtą.

Be to, M. R. ir A. C. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 189 str. 1 d. už tai, kad M. R. tiksliai nenustatytoje vietoje, ne anksčiau kaip 2010-03-20 10.15 val., žinodamas, kad automobilis Audi 80 v/n (duomenys neskelbtini), juodos spalvos, 6500 litų vertės su jame buvusiais CD grotuvu „Kenvood“ 418,99 litų vertės, mobiliojo ryšio telefono laisvų rankų įranga 60 litų vertės, 2 peiliais bendros 80 litų vertės, ratų plastikiniais gaubtais 100 litų vertės, atsuktuvų komplektu 50 litų vertės, 2 vnt. metalinių gertuvių bendros 60 litų vertės, masažuokliu 30 litų vertės, tepalo baku 70 litų vertės, 2 litrais antifrizo 18 litų vertės, 25 litrų talpa 30 litų vertės, šašlykine 50 litų vertės, raktu ratams atsukti 25 litų vertės, pakėlėju 35 litų vertės, avariniu ženklu 15 litų vertes, vaistinėle 40 litų vertės, apsaugine liemene 4 litų vertės, yra gauti nusikalstamu būdu, įgijo šį turtą, kuris priklausė M. N. ir kuris buvo pavogtas iš automobilių stovėjimo aikštelės, esančios Beržynų g. 27, Kaišiadoryse, ir 2010-03-20, tiksliau nenustatytu laiku Kaune, (duomenys neskelbtini) esančioje automobilių supirktuvėje jį realizavo A. C., kuris taip pat žinojo kad įgyja nusikalstamu būdu gautą turtą.

Policijos pareigūnų naudotą psichologinį poveikį įrodymams rinkti, nuteistojo teigimu, patvirtino ir liudytojas R. C., kuris apklausiamas teisme parodė, kad policijos pareigūnai jam darė psichologinį spaudimą, t.y. grasino, kad jis bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, bus uždarytas, jis bijojo, kad bus atskirtas nuo savo mažų vaikų, šeimos, todėl jis ir apkalbėjo jį - M. R., apklausos protokolą pasirašė neskaitęs, o parodymų patikrinimo metu rodė ten, kur jam nurodydavo policijos pareigūnai.

Nuteistojo nuomone, vertinant liudytojo P. N. parodymus, turi būti atsižvelgiama į tai, kad sutinkamai su LR BPK 20 str. 4 d. įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Liudytojas P. N. parodymuose nurodė, kad kai kurių ardomų automobilių spynelės buvo su išoriniais laužimo požymiais, o kai kurių išorinių požymių nesimatė, tačiau kai spynelę išimdavo, matydavo, kad spynelė iš vidaus yra sulaužyta, patėvis liepdavo nuo automobilio nuimti valstybinius numerius, išpjauti kėbulo numerį ir juos išmesti. Valstybinius numerius ir išpjautus kėbulo numerius išveždavo išmesti A., kuris taip pat automobilius ardė. A. už vieno automobilio išardymą patėvis mokėdavo 60 litų, o pačiam P. N. už vieno automobilio išardymą duodavo 50 litų, kai automobilius išardydavo, juos pardavinėdavo, jis manė, kad automobiliai yra vogti. Akivaizdu, kad liudytojo P. N. veiksmuose taip pat yra požymiai nusikalstamos veikos numatytos LR BK 189 str. 1 d. (tai patvirtina ir P. N. laikinas sulaikymas) ir teismas juos turėjo vertintini kaip parodymus apie galimai savo paties padarytą nusikalstamą veiką, neišaiškinus jam liudijimo ypatumų, numatytų LR BPK 82 str. 3d., ir esant tokioms aplinkybėms nelaikyti jų įrodymais šioje byloje (LR BPK 20 str.).

Neteisėtus policijos pareigūnų veiksmus renkant įrodymus, nuteistojo nuomone, patvirtino ir kaltinamojo A. C. nepilnametis sūnus N. K., kuris ikiteisminio tyrimo metu buvo laikinai sulaikytas. Teismo posėdžio metu N. K. paaiškino, kad prieš M. R., parodymus davė tik todėl, kad policijos pareigūnai jam prižadėjo nesikreipti į teismą dėl kardomosios priemonės - suėmimo. Šias aplinkybes akivaizdžiai patvirtina ir policijos pareigūnų elgesys, kadangi jie nesikreipė į teismą dėl N. K. suėmimo skyrimo.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo nekaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu nuosprendžiu (BPK 44 str. 6 d.). Teismas apkaltinamajame nuosprendyje turi išdėstyti ir įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. nurodyti veikos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Teismas nuosprendį turi pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, o pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl nuosprendis naikintinas.

Šioje byloje teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir spręsdamas A. C. kaltės klausimą neatsižvelgė į tai, kad byloje apklaustų liudytojų P. N., N. K. ir R. C. parodymai buvo išgauti panaudojant neteisėtą psichologinį poveikį, esant jiems sulaikytiems, o taip pat pažeidžiant LR BPK reikalavimus, ikiteisminiame tyrime ne visose veiksmuose buvo užtikrintas gynėjo bei vertėjo dalyvavimas. Nepilnametis liudytojas P. N. buvo laikinai sulaikytas 48 valandoms, jam nebuvo išaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus prieš šeimos narį patėvį A. C., policijos pareigūnai gavę jiems tinkamus parodymus P. N. paleido, t.y. panaudojo laikiną sulaikymą kaip neteisėtą psichologinį poveikį prieš nepilnametį P. N., kas ir įtakojo nepilnamečio P. N. parodymų turinį.

Policijos pareigūnų naudotus neteisėtus būdus įrodymams rinkti patvirtino ir liudytojas R. C., kuris apklausiamas teisme parodė, kad policijos pareigūnai jam darė psichologinį spaudimą, grasino, kad jis bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, bus uždarytas, apklausos protokolą pasirašė neskaitęs, parodymų patikrinimo metu rodė ten, kur jam nurodydavo policijos pareigūnai.

Teismas nuosprendį turi pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, o pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl nuosprendis naikintinas.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį M. R. ir jo gynėją, nuteistojo A. C. gynėją, prašiusius apeliacinius skundus patenkinti, prokurorą, prašiusį apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad apeliaciniai skundai atmestini.

Pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo M. R. ir A. C. nusikalstamas veikas, teisingai paskyrė bausmes, laikantis bausmių skyrimo pagrindų (LR BK 54 str.) Esminių BPK pažeidimų nenustatyta.

Nuteistasis M. R. ir nuteistojo A. C. gynėjas ginčija kaltę, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 str.).

Lietuvos Respublikos BK 2 str. 4 d. nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo arba baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Lietuvos Respublikos BK 189 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę už žinomai nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą, naudojimąsi, realizavimą. Remiantis BK 189 str. 1 d. dispozicija, turto įgijimas, naudojimasis ir realizavimas yra alternatyvūs veikos objektyvieji požymiai, todėl baudžiamajai atsakomybei pagal BK 189 str. 1 d. pakanka ir vieno dispozicijoje išvardyto padarytos veikos požymio. LR BK 189 str. sudėtis yra formali, todėl veika laikoma baigta nuo konkrečių dispozicijoje įvardytų alternatyvių veiksmų atlikimo momento. Teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs surinktus įrodymus, pagrįstai M. R. ir A. C. veiką perkvalifikavo iš BK 178 str. 2 d. į BK 189 str. 1 d. ir nuteisė už tai, kad jie įgijo turtą, žinodami, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu, t.y. nuteistasis M. R. atliko vieną iš BK 189 str. 1 d. dispozicijoje įvardytų veikos alternatyvių požymių – įgijo žinomai nusikalstamu būdu gautą turtą, o nuteistojo A. C. veiką įvertino BK 189 str. 1 d. dispozicijoje įvardytais dviem veikos alternatyviais požymiais – įgijo ir realizavo žinomai nusikalstamu būdu gautą turtą.

Įgijimas yra bet kokios formos sandoris, kuriuo neteisėtu būdu gautas turtas perduodamas kaltininkui už atlyginimą arba be atlyginimo. Turto realizavimas – tai bet kuria civilinės teisės reglamentuota forma (pardavimu, dovanojimu, paskola, nuoma, įkeitimu ir kt.) iš anksto kaltininkui nepažadėtas jo nusikalstamu būdu gauto turto atlygintinas ar neatlygintinas perdavimas tretiesiems asmenims. Todėl kvalifikuojant padarytą veiką kaip žinomai nusikalstamu būdu įgyto turto realizavimą yra svarbus pats turto perdavimo faktas tretiesiems asmenims, tačiau neturi reikšmės, kokia forma turtas perduodamas ir ar gaunama už tai turtinė nauda, ar ne. Be to, pats žinomai nusikalstamu būdu įgyto turto perdavimas tretiesiems asmenims eliminuoja galimybę pripažinti, kad turtas buvo perduotas teisėtai atitinkama civilinės teisės reglamentuota forma. Bet kokios formos veiksmai su turtu, kuris nėra asmens teisėta nuosavybė ir asmuo tai suvokia, laikomi nusikalstamais ir nėra civilinės teisės reguliavimo dalykas. BK 189 str. apibrėžtų veikų subjektyvusis požymis – kaltė – reiškiasi tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad įgyja, naudoja arba realizuoja turtą, kuris gautas nusikalstamu būdu, ir to nori. Įstatymas nereikalauja, kad kaltininkas žinotų visas padaryto nusikaltimo aplinkybes. Užtenka bendro supratimo apie kito asmens (ar jų grupės) padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir nusikalstamą turto gavimo būdą. Kokiu būdu gautas turtas, kaltininkas galėjo suprasti iš tam tikrų turto ypatumų, jo įgijimo sąlygų, konkrečių duomenų apie asmenį, kuris pasiūlė tą turtą, ir pan.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistųjų M. R. ir A. C. veikose teismo nuosprendžiu nustatyta svetimo žinomai nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas, o nuteistojo A. C. atžvilgiu dar ir žinomai nusikalstamu būdu gauto turto realizavimas. Teisėjų kolegijos nuomone, subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais ir nuteistųjų kaltės turinys atskleistas byloje surinktų įrodymų viseto analize.

Tiek nuteistasis M. R., tiek nuteistojo A. C. gynėjas, neigdami kaltę apeliuoja į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepilnai atsižvelgė į tai, kad byloje apklaustų liudytojų P. N., N. K. bei R. C. parodymai buvo išgauti panaudojant neteisėtą psichologinį poveikį, esant jiems sulaikytiems, o taip pat ne visuose veiksmuose buvo jiems užtikrintas gynėjo bei vertėjo dalyvavimas.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, Kaišiadorių rajono policijos komisariato tyrėjo V. L. 2010-03-20 nutarimu, sulaikius P. N., užtikrinant jo, kaip sulaikyto įtariamojo teises, buvo paskirtas gynėjas K. P. (T2 b.l. 85) bei įtariamajam išaiškinta teisė turėti gynėją (T2 b.l. 87). Šia teise, numatyta BPK, įtariamasis P. N. pasinaudojo, todėl pranešant apie įtarimą (T2 b.l. 88) bei apklausiant P. N. įtariamuoju (T2 b.l. 89), dalyvavo gynėjas adv. K. P., tai patvirtina gynėjo parašai po minėtais procesiniais dokumentais.

2010 m. kovo 22 d. 11.55 val. buvo priimtas nutarimas dėl P. N. paleidimo, o 15.20 val. jis buvo apklaustas liudytoju. Tenkinant Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro V. M. prašymą, 2010-03-23 liudytojas P. N., įspėjus jį dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, buvo apklaustas Kauno miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo, kuomet P. N., būdamas liudytoju, nurodė aplinkybes, kaltinančias M. R.. Kaip matyti iš paminėto, P. N. procesinės teisės buvo pilnai užtikrintos, gynėjas dalyvavo visuose veiksmuose, kai jam buvo taikytas laikinasis sulaikymas. Tai, kad liudytojas P. N. nuteistojo M. R. atžvilgiu davė nepalankius parodymus, jokių aplinkybių dėl tariamo neteisėto psichologinio poveikio darymo nepatvirtina. Teisėjų kolegija, analogišką situaciją konstatuoja ir N. K. atžvilgiu (T3 b.l. 39-45, 49,50), atkreipiant dėmesį ir į tai, kad N. K., nei kaip įtariamasis, nei kaip liudytojas vertėjo nepageidavo, nurodydamas, kad lietuvių kalbą moka ir parodymus duos lietuvių kalba. Liudytojo R. C. atžvilgiu procesinė prievartos priemonė sulaikymas, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, nebuvo taikyta, ikiteisminiame tyrime liudytojas parodymus davė laisva valia, todėl nuteistojo M. R. ir nuteistojo A. C. gynėjo apeliacinių skundų motyvai dėl liudytojams P. N., N. K. bei R. C. taikytos tariamos psichologinės prievartos, vertintini kaip deklaratyvūs ir atmestini kaip nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje vertindamas liudytojo P. N. parodymus, kad A. C. mokėdavo M. R. pinigus po jo atvarytų automobilių išardymo ir pardavimo dalimis, konstatavo, kad šiais jo parodymais, kiek jie susiję su A. C., teismas remtis negali, kadangi jie buvo gauti pažeidžiant LR BPK 82 str. nustatytą įrodymų rinkimo tvarką – P. N. nebuvo išaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus prieš šeimos narį. Tačiau, pirmosios instancijos teismas, kolegijos nuomone, pagrįstai pripažino P. N. parodymus įrodymu pagrindžiančiu M. R. kaltę, nes jie gauti teisėtu būdu – liudytojo P. N. ir nuteistojo M. R. jokie giminystės saitai nenustatyti ir neegzistuoja, o tai, kad P. N., kaip sulaikytam ir apklausiamam asmeniui nebuvo išaiškintos BPK 82 str. numatytos teisės, nepatvirtina, kad jam nebuvo išaiškintos kitos procesinės teisės.

Atmestini kaip nepagrįsti ir nuteistojo M. R. bei nuteistojo A. C. gynėjo apeliacinių skundų motyvai tariamai patvirtinantys psichologinio poveikio liudytojams buvimą, nes tai nurodęs liudytojas R. C.. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas R. C. parodymus, konstatavo, kad liudytojas, duotus parodymus ikiteisminiame tyrime, teisme paneigė, tačiau teismas atmetė liudytojo versiją, kad jis parodymus davė neteisėto pareigūnų poveikio įtakoje, kaip visiškai nepagrįstą, o įvertinus jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, esmę (kad jis savo automobiliu vežė M. R. į nusikaltimų darymo vietas), jo duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu vertintini kaip parodymai apie galimai savo paties padarytą nusikalstamą veiką, bet jam nebuvo išaiškinti liudijimo ypatumai, numatyti LR BPK 82 str. 3d., todėl esant tokioms aplinkybėms, teismas pagrįstai padarė išvadą, kad jie buvo gauti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, todėl nelaikytini įrodymais šioje byloje (LR BPK 20 str.).

Nuteistojo M. R. nuomone, liudytojo P. N. veiksmuose buvo BK 189 str. 1 d. nusikalstamos veikos požymiai ir teismas juos turėjo vertinti kaip parodymus apie galimai savo paties padarytą nusikalstamą veiką, neišaiškinant jam liudijimo ypatumų, numatytų BPK 82 str. 3 d. bei esant tokioms aplinkybėms nelaikyti jų įrodymais šioje byloje. Šis nuteistojo skundo motyvas taip pat niekuo nepagrįstas. Jokių faktinių duomenų ar aplinkybių, kad liudytojas P. N. būtų nusikalstamu būdu įgijęs ar realizavęs turtą, nustatyta nebuvo, todėl ir svarstyti klausimą dėl atsakomybės pagal BK 189 str. 1 d., juolab vertinti kaip parodymus apie galimai savo paties padarytą nusikalstamą veiką, neišaiškinant jam liudijimo ypatumų, numatytų BPK 82 str. 3 d., nebuvo ir nėra pagrindo. Teismas baudžiamąją bylą nagrinėja tik tų asmenų atžvilgiu, kuriems pareikštas kaltinimas ir kurie perduodami teismui su kaltinamuoju aktu.

Nuteistojo A. C. gynėjo advokato G.Zavtrakovo apeliacinio skundo motyvai didžiąja dalimi analogiški nuteistojo M. R. apeliacinio skundo motyvams, tačiau yra argumentų, kurie reikšmingi tik nuteistojo A. C. atžvilgiu.

Bylos teisminio nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu ištirti ir įvertinti įrodymai patvirtina, kad padarytose veikose yra ir objektyvūs, ir subjektyvūs BK 189 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymiai. Sugretinęs visus faktinius duomenis – nukentėjusiųjų S. S., M. N., liudytojų P. N. (ikiteisminiame tyrime duotus parodymus), N. K., R. K., E. A., A. S., R. C. parodymus, parodymų patikrinimo vietoje, parodymų atpažinti, kratos, apžiūros protokolus, mobiliojo ryšio telefonų išklotines, kitą baudžiamosios bylos medžiagą, teismas tinkamai atskleidė nuteistųjų M. R. ir A. C. padarytą nusikalstamą veiką. Teismo nustatytos aplinkybės paneigia apeliantų argumentus. Nuteistųjų M. R. ir A. C. padaryta veika teisingai kvalifikuota kaip žinomai nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas ir realizavimas (BK 189 straipsnio 1 dalis).

Bausmės M. R. ir A. C. paskirtos, vadovaujantis BK 54 straipsnio nuostatomis, teisingai ir tinkamai buvo atsižvelgta į visas aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismo 2011-04-12 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti šį nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo M. R. ir nuteistojo A. C. gynėjo advokato Georgijaus Zavtrakovo apeliacinius skundus atmesti.