- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-10-26
- Bylos Nr.
- A-248-916-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys, Birutė Janavičiūtė (pran.)
- Atsakovas
- Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos
- Pareiškėjas
- Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje prašymą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas prašymu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą ir prašė įpareigoti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybą vykdyti Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr.603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 9 punkto reikalavimus ir per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti tarifą, kuriuo remiantis savivaldybės paskirti butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriai turi skaičiuoti ir paskirstyti mokesčius butų ir kitų patalpų savininkams už komunalinių atliekų tvarkymą.
Pareiškėjas nurodė, kad aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr.217 patvirtintų Atliekų tvarkymo taisyklių 92 punkte įtvirtinti atliekų tvarkymo modeliai, pagal kuriuos savivaldybės turi nustatyti vietines rinkliavas už atliekų surinkimą ir tvarkymą arba tarifus už atliekų tvarkymo paslaugas, kad gaunamos pajamos padengtų visas atliekų tvarkymo sistemos išlaidas, įskaitant atliekų šalinimo įrenginių uždarymą ir jų priežiūrą po uždarymo. Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr.603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 9 punkte įtvirtinta savivaldybės pareiga nustatyti tarifą už komunalinių atliekų išvežimą. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nėra priėmęs sprendimo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei jų tvarkymą nustatymo, todėl jis privalo nustatyti tarifus už atliekų tvarkymą iki tol, kol jis pasinaudos įstatymuose įtvirtinta teise nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą bei jų tvarkymą.
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjo prašymu nesutiko.
Atsakovas nurodė, kad Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr.603 patvirtinti Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniai nuostatai turi ne imperatyvinę, o rekomendacinę galią. Atsakovas nurodė, kad jis negali nustatyti tarifo už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nes tai nenumatyta nei Vietos savivaldos įstatyme, nei Atliekų tvarkymo įstatyme. Atsakovas negali nustatyti tarifo atliekų surinkėjams, nes jie nėra savivaldybės kontroliuojamos įmonės, savivaldybės biudžetinės ar savivaldybės viešosios įstaigos.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2007 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjo prašymą patenkino ir įpareigojo Klaipėdos miesto savivaldybės tarybą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr.603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 9 punkto reikalavimus bei nustatyti tarifą, kuriuo remiantis savivaldybės paskirti butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriai turi skaičiuoti ir paskirstyti mokesčius butų ir kitų patalpų savininkams už komunalinių atliekų tvarkymą.
Teismas nurodė, kad Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 9 punkte nustatyta, jog mokesčiai už namui priskirtos teritorijos priežiūrą, komunalinių atliekų išvežimą apskaičiuojami ir patalpų savininkams paskirstomi vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintomis miestų, kitų gyvenamųjų vietovių teritorijos priežiūros ir komunalinių atliekų tvarkymo taisyklėmis, nustatytais tarifais ir su šių paslaugų teikėjais sudarytomis sutartimis. Vyriausybė priėmė šiuos Nuostatus siekdama komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo vienodo teisinio reglamentavimo atskirose savivaldybėse bei savivaldybių teritorijose. Nutarime nurodyta, kad Nuostatai tvirtinami vadovaujantis Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalimi. Šis teisės aktas yra paskelbtas įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ nustatyta tvarka. Pagal šiuos požymius ir pagal akte suformuluotų elgesio taisyklių pobūdį bei subjektų, kuriems šis aktas skirtas, neapibrėžtumą Nuostatai priskirtini poįstatyminių norminių aktų rūšiai. Nuostatų pagrindu privalu atlikti konkrečius veiksmus - patvirtinti tarifą, kuriuo remiantis savivaldybės paskirti butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriai turi skaičiuoti ir paskirstyti mokesčius butų ir kitų patalpų savininkams už komunalinių atliekų tvarkymą. Atsižvelgiant į šiuos argumentus atsakovo teiginys, kad Nuostatai turi ne imperatyvinę, o rekomendacinę galią, laikytinas nepagrįstu. Teismas nurodė, kad sistemiškai aiškinant aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymą Nr.217, kuriuo patvirtintos Atliekų tvarkymo taisyklės, darytina išvada, jog atliekų tvarkymo sistemoje galimi du modeliai: tarifinis arba rinkliavos. Savivaldybės teritorijoje turi būti įtvirtintas vienas iš šių dviejų modelių. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas ruošiasi pereiti prie vietinės rinkliavos modelio. Tačiau šiuo metu savivaldybės teritorijoje nėra įtvirtintas nei vienas iš numatytų atliekų tvarkymo sistemos modelių. Esant tokioms aplinkybėms atsakovas privalo nustatyti tarifus už atliekų tvarkymą iki tol, kol pasinaudos įstatymuose įtvirtinta teise nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą bei jų tvarkymą. Teismas nurodė, kad Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 49 punkte nustatyta, jog savivaldybės taryba neperžengdama įstatymų nustatytų įgaliojimų gali priimti sprendimus klausimais, kurie nėra išbraukti iš jos kompetencijos ar nėra priskirti kitiems viešojo administravimo subjektams. Tarifo už komunalinius atliekų tvarkymą nustatymo klausimas nėra išbrauktas iš savivaldybės tarybos kompetencijos ir nėra priskirtas kitiems viešojo administravimo subjektams.
III.
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nurodo, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 21 punktą atsakovas nėra įpareigotas patvirtinti tarifą už komunalinių atliekų tvarkymą. Atsakovas vadovaudamasis šiuo punktu gali nustatyti kainas ir tarifus tik už savivaldybės kontroliuojamų įmonių, savivaldybės biudžetinių ir viešųjų įstaigų teikiamas atlygintinas paslaugas bei keleivių vežimą vietiniais maršrutais, taip pat įstatymų nustatyta tvarka nustatyti centralizuotai tiekiamos šilumos, šalto ir karšto vandens kainas, nustatyti vietines rinkliavas bei kitas įmokas. Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas teikia privatūs, o ne savivaldybės kontroliuojami subjektai. Atsakovas negali nustatyti kainų ir tarifų privatiems ūkio subjektams. Nustatydamas tokius tarifus atsakovas pažeistų Civiliniame kodekse įtvirtintą nesikišimo į privačius santykius principą. Atsakovas nurodo, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 49 punktą jis neperžengdamas įstatymų nustatytų įgaliojimų gali priimti sprendimus klausimais, kurie nėra išbraukti iš jo kompetencijos ar nėra priskirti kitiems viešojo administravimo subjektams. Šiuo atveju atsakovui priėmus pareiškėjo reikalaujamą sprendimą jis viršys įstatymų jam suteiktus įgaliojimus, nes savivaldybės pareigas ir funkcijas komunalinių atliekų tvarkymo srityje reglamentuoja Vietos savivaldos įstatymas ir Atliekų tvarkymo įstatymas, kurie savivaldybių taryboms nesuteikia įgaliojimų nustatyti tarifų už komunalinių atliekų tvarkymą. Atsakovas nurodo, kad Vyriausybės 2001m. gegužės 23 d. nutarimo Nr.603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų“ 2 punktas numato, kad administratorius savo veikloje vadovaujasi Civiliniu kodeksu, kitais įstatymais bei teisės aktais ir savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintais nuostatais. Jau pats minėto Vyriausybės nutarimo pavadinimas patvirtina, kad Nuostatai yra pavyzdiniai, o ne tipiniai. Pavyzdinio dokumento patvirtinimo tikslas yra nurodyti atitinkamus dokumentus tvirtinantiems subjektams tam tikrą siektiną rezultatą, parodomąjį pavyzdį, tačiau pavyzdinių nuostatų tvirtinimas nereiškia, kad nuo pateikiamo pavyzdžio negalima nukrypti ar kad į konkrečius teisės aktus negalima įrašyti ir kitų įstatymams bei kitiems teisės aktams neprieštaraujančių nuostatų.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 21 punktą savivaldybės taryba nustato ne tik kainas ir tarifus už savivaldybės kontroliuojamų įmonių, savivaldybės biudžetinių ir viešųjų įstaigų teikiamas atlygintinas paslaugas, bet ir įstatymų nustatyta tvarka nustato vietines rinkliavas bei kitas įmokas. Savivaldybės tarybos pareiga nustatyti kitas įmokas ir yra detalizuojama Civilinio kodekso 4.84 straipsnio pagrindu priimtame Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarime Nr.603 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nustatydamas tarifą už komunalinių atliekų išvežimą nepažeistų nesikišimo į privačius santykius principo. Šis principas reiškia draudimą įstatyme neleistinais būdais ir metodais kištis į verslo santykius. Tačiau šis principas nėra absoliutus, todėl galimi tam tikri jo ribojimai. Pareiškėjas nurodo, kad Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 49 punkte nustatyta, jog savivaldybės taryba neperžengdama įstatymų nustatytų įgaliojimų gali priimti sprendimus klausimais, kurie nėra išbraukti iš jos kompetencijos ar nėra priskirti kitiems viešojo administravimo subjektams. Šiame punkte sąvoka „įstatymas“ yra vartojama plačiąja prasme ir reiškia bet kokio lygio teisės aktą. Todėl savivaldybės pareigas ir funkcijas reglamentuoja ne vien tik Vietos savivaldos įstatymas ir Atliekų tvarkymo įstatymas, bet ir Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr.603 patvirtinti Nuostatai bei Aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr.217 patvirtintos Atliekų tvarkymo taisyklės. Pareiškėjas nurodo, kad siekiant nustatyti, ar teisės normos yra imperatyvios, reikia atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę išraišką, bet ir į tikslus, prigimtį bei turinį. Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr.603 tik 3 punktas nustato rekomendacinio pobūdžio teisės normą. Visos kitos minėtame Vyriausybės nutarime įtvirtintos nuostatos nėra rekomendacinio pobūdžio.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Kaip jau pažymėta prieš tai, atsakovo apeliaciniame skunde pateikiamos dvi argumentų grupės: 1) tokios savivaldybės funkcijos (nustatyti mokesčio už komunalinių atliekų išvežimą tarifą privatiems ūkio subjektams) nenumato vietos savivaldos įstatymas; 2) teisės aktas, iš kurio Vyriausybės atstovas Klaipėdos apskrityje kildina atsakovo pareigą nustatyti mokesčio už komunalinių atliekų išvežimą tarifą, yra rekomendacinio pobūdžio.
Pirmąją argumentų grupę atsakovas grindžia Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 21 punktu nustatančiu, kad savivaldybės taryba nustato kainas ir tarifus už savivaldybės kontroliuojamų įmonių, savivaldybės biudžetinių ir viešųjų įstaigų teikiamas atlygintinas paslaugas bei keleivių vežimą vietiniais maršrutais, taip pat įstatymų nustatyta tvarka nustato centralizuotai tiekiamos šilumos, šalto ir karšto vandens kainas, nustato vietines rinkliavas bei kitas įmokas. Atsakovo manymu, šiame punkte pateiktas išsamus sąrašas atvejų, kai savivaldybės taryba gali tvirtinti tarifus, tačiau tokio tarifo, dėl kurio sprendžiamas ginčas šioje byloje, nenumato. Prieš tai paminėta teisės norma vertintina sistemiškai su kitomis Vietos savivaldos įstatymo bei kitų teisės aktų normomis.
Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 49 punktas nustato, kad savivaldybės taryba neperžengdama įstatymų nustatytų įgaliojimų, gali priimti sprendimus klausimais, kurie nėra išbraukti iš jos kompetencijos ar nėra priskirti kitiems viešojo administravimo subjektams. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 20 punktą viena iš savivaldybės funkcijų yra komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimas, antrinių žaliavų surinkimo bei perdirbimo organizavimas ir sąvartynų įrengimas bei eksploatavimas. Savivaldybių pareiga organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, įtvirtinta ir Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje. Vadinasi, komunalinių atliekų tvarkymo organizavimas ne tik neišbrauktas iš savivaldybių kompetencijos, bet ir tiesiogiai joms priskirtas. Be to, Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Atliekų tvarkymo srityje taikomas principas "teršėjas moka", kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas ir (ar) medžiagų bei gaminių, tarp jų - pakuotės, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas“. Savivaldybė, būdama atsakinga už komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimą, privalo užtikrinti ir šio principo įgyvendinimą. Mokesčio už komunalinių atliekų išvežimą tarifo nustatymas- viena iš šio principo įgyvendinimo priemonių. Tokį aiškinimą patvirtina ir Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217, 92 punktas, nustatantis, kad įgyvendindamos principą "teršėjas moka", savivaldybės turi nustatyti tokias vietines rinkliavas už atliekų surinkimą ir tvarkymą arba tarifus už atliekų tvarkymo paslaugas (atliekų tvarkymas pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 12 dalį- atliekų surinkimo, vežimo, naudojimo ir šalinimo veikla, taip pat atliekų tvarkymo veiklos priežiūra bei atliekų šalinimo vietų priežiūra po jų uždarymo), kad gaunamos pajamos padengtų visas atliekų tvarkymo sistemos išlaidas, įskaitant atliekų šalinimo įrenginių uždarymą ir jų priežiūrą po uždarymo. Vietos savivaldos įstatyme nėra draudimo savivaldybės tarybai nustatyti mokesčio už komunalinių atliekų išvežimą tarifą, kitaip tariant, šio klausimo sprendimas nėra išbrauktas iš savivaldybės tarybos kompetencijos, teisės aktai nesuteikia teisės spręsti šį klausimą jokiam kitam savivaldybės ar valstybės viešojo administravimo subjektui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 21 punktu savivaldybės tarybai suteikta teisė nustatyti ne tik jame tiesiogiai išvardintas kainas bei tarifus, bet ir kitas įmokas. Vadinasi, šiame punkte pateiktas savivaldybės tarybos nustatomų įmokų (kainų, tarifų, rinkliavų) sąrašas nėra baigtinis. Išdėstytų argumentų pagrindu kolegija pripažįsta, kad Vietos savivaldos įstatymas nedraudžia savivaldybės tarybai nustatyti mokesčio už komunalinių atliekų išvežimą tarifo, nepriklausomai nuo to, kas šias paslaugas teikia, ir tuo pačiu- kad atitinkamo tarifo nustatymas teisės aktų pagrindu nepažeidžia nesikišimo į privačius santykius principo.
Dėl Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr.603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų (toliau- ir Pavyzdiniai nuostatai) visų pirma pažymėtina, kad šis Vyriausybės nutarimas priimtas, vykdant Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta: „Administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija“. Iš tokios normos konstrukcijos bei iš Pavyzdinių nuostatų turinio galima spręsti, kad savivaldybės atitinkamos institucijos patvirtinti nuostatai gali nustatyti platesnį šių santykių reglamentavimą, tačiau šis reglamentavimas neturi prieštarauti Vyriausybės patvirtintiems pavyzdiniams nuostatams, ir pavyzdiniuose nuostatuose išdėstyti reikalavimai privalomi visoms savivaldybėms. Pavyzdinių nuostatų 1 punktas nustato, kad šie nuostatai taikomi butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimui, kai šią funkciją atlieka pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.84 straipsnį savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendimu paskirtas administratorius, nenumato jokių išimčių administravimo paslaugas teikiantiems subjektams priklausomai nuo jų steigėjo ar pavaldumo. Paminėtina ir tai, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimas, antrinių žaliavų surinkimo bei perdirbimo organizavimas ir sąvartynų įrengimas bei eksploatavimas yra priskirtoji (ribotai savarankiška) savivaldybės funkcija. Pagal Vietos savivaldos 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą šių funkcijų esmę sudaro įstatymų ir jų pagrindu priimtų kitų teisės aktų įgyvendinimas, atsižvelgiant į vietos sąlygas ir aplinkybes. Todėl kolegija pripažįsta, kad Pavyzdinių nuostatų 92 punktas, įpareigojantis savivaldybes nustatyti mokesčio už komunalinių atliekų išvežimą tarifą, yra privalomas atsakovui.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir atsakovo argumentus, jog atsakovas ruošiasi įvesti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, dėl ko tarifo nustatymas neteks reikšmės. Teismas pagrįstai konstatavo, kad tarifas turi būti nustatytas laikotarpiui iki vietinės rinkliavos įvedimo. Po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme atsakovas 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr.T2-80 patvirtino Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus, tačiau jie įsigalios tik nuo 2008 m. sausio 1 d., todėl savivaldybės tarybos pareiga patvirtinti mokesčio už komunalinių atliekų išvežimą tarifą išlieka.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio 2007 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.