Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Priėmus Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 1 straipsniu įstatymą (įsigaliojusį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.) pakeistas valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnis ir sumažintas priedo už valstybės tarnautojui suteiktą kvalifikacinę klasę dydis. Minėtu teisiniu reguliavimu sumažinus atskiros valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamosios dalies - priedo už kvalifikacinę klasę – dydį, sumažėjo valstybės tarnautojų, kuriems suteikta kvalifikacinė klasė, darbo užmokestis.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad aukščiau cituojamomis Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas ir šios įstatymo nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“. Būtent iš šio Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatų pareiškėja ir kildina reikalavimą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Taigi įstatymo leidėjas atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nuostatas yra numatęs sukurti teisinį reguliavimą, kuriuo būtų nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas. Todėl atsakovo manymu valstybei numačius sukurti kompensavimo mechanizmą nėra pažeistos pareiškėjos teisės (b.l.16-18).

Pareiškėja kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 7 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. Atsakovui pateikus pažymą apie pareiškėjai neišmokėtą darbo užmokestį (b.l.20 - 22), pareiškėja prašymo reikalavimų netikslino. Taigi pareiškėjos prašymo reikalavimai yra dėl atlyginimo dalies už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 7 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. ir neapima laikotarpio viršijančio trejus metus. Todėl šios bylos nagrinėjimo kontekste nėra aktualus Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnio (galiojo iki 2012 m. gruodžio 31 d.) ir 301 straipsnio (galioja nuo 2013 m. sausio 1 d.) nuostatų, numatančių, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, taikymas. Todėl nėra teisinių prielaidų šios bylos nagrinėjimo sustabdymui dėl Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme priimto nagrinėti prašymo dėl aukščiau paminėtų darbo kodekso įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai (ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis).

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 4 dalį administracinių bylų procesas vyksta pagal administracinio proceso įstatymus, galiojančius bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu. Todėl nesant teisinių prielaidų manyti, kad šioje byloje turėtų būti taikomas teisės aktas, dėl kurio atitikties Konstitucijai abejojama ir ginčo nagrinėjimas dėl to turėtų būti stabdomas, byla nagrinėjama iš esmės pagal ginčo nagrinėjimo metu laike ir erdvėje galiojančias teisės normas.

Kaip jau paminėta, pareiškėja reikalavimą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo kildina iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. Nutarime konstatavo, kad „šiuo Konstitucinio Teismo Nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos“.

Vadinasi, Konstitucinis Teismas įpareigojo įstatymų leidėją – Lietuvos Respublikos Seimą – nustatyti tvarką, pagal kurią būtent per protingą laikotarpį, o ne iš karto (nedelsiant) po Nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“, kaip to reikalauja pareiškėjas teismui teikiamu prašymu, bus kompensuojamos dėl neteisėto sumažinimo neišmokėtos darbo užmokesčio dalys. Šiame kontekste pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas, be kita ko, atsižvelgęs būtent į minėtas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. Nutarimo išvadas, priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (Žin., 2013, Nr. 102-5032) (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kurio 2 straipsnyje inter alia numatyta, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2014 m. gegužės 1 d. parengia ir pateikia Lietuvos Respublikos Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikia pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Be to, Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 punkte nurodoma, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, rengdama Lietuvos Respublikos 2014 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą, numato reikalingas lėšas atkuriamajai daliai ir teisės aktų nustatyto dydžio delspinigiams sumokėti. Taigi Lietuvos Respublikos Seimas nusprendė, kad 2014 metų biudžete turi būti numatytos lėšos tik atkuriamai atlyginimų daliai mokėti, bet ne dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensacijoms mokėti.

Atsakovas atsiliepime į prašymą neneigia, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo mokamas pažeidžiant Konstituciją neproporcingai sumažintas atlyginimas. Kita vertus, minėto Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnis leidžia daryti išvadą, kad šiuo metu dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų kompensacijos neturi (negali) būti mokamos – jos galės būti mokamos tik įstatymų leidėjui nustačius atitinkamą kompensavimo mechanizmą (tvarką). Taigi, nors pati skola, t. y. pareiga kompensuoti dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtus praradimus, įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios yra pripažįstama, tačiau Lietuvos Respublikos Seimas aukščiausios teisinės galios ordinariniu teisės aktu – įstatymu – nukėlė skolos (kompensacijų) mokėjimo terminą anksčiausiai iki 2014 m. gegužės 1 d. bei nustatė šios skolos mokėjimo tvarką, t.y., kad kompensacijos turės būti mokamos pagal specialų Lietuvos Respublikos Seimo patvirtintą įstatymą. Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnis reiškia, kad turtinės prievolės (kompensuoti iki 2013 m. spalio 1 d. dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtus praradimus) mokėjimo terminas yra nukeltas (ne anksčiau kaip iki 2014 m. gegužės 1 d.; Civilinio kodekso 6.33 str. 2 d. 6.35 str. 1 d.) ir Įgyvendinimo įstatymu yra nurodyta, kad ši prievolė bus vykdoma pagal specialų Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą (Civilinio kodekso 6.39 str.). Pagal Civilinio kodekso 6.33 straipsnio 2 dalį, prievolė su atidedamuoju terminu yra egzistuojanti prievolė, kuri nevykdytina tol, kol nesuėjo tam tikras terminas ar nebuvo tam tikros aplinkybės; šiuo atveju negalima reikalauti ją įvykdyti tol, kol nesuėjo terminas <...>. Vadinasi, galima teigti, jog teismas neturi teisinio pagrindo priteisti dėl neproporcingo mažinimo iki 2013 m. spalio 1 d. neišmokėtų darbo užmokesčio sumų, kol minėtas Įgyvendinimo įstatymas, nustatęs atidedamąjį terminą prievolei kompensuoti praradimus, nėra panaikintas, pakeistas ar pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Sprendimas priteisti atitinkamas sumas, nepaisant įstatymų leidėjo valios, pagal kurią siekiant užtikrinti valstybės fiskalinę drausmę ir stabilumą, atidedamas kompensacijų mokėjimas, reikštų valdžių padalijimo principo pažeidimą (Konstitucijos 5 str. 1 d.).

Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime pažymėjo, kad Konstitucija, inter alia jos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią inter alia Seimo aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad Seimo aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, nepaneigia Seimo teisės nustatyti tokį naują teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, t. y. naują teisinį reguliavimą taikyti ir santykiams, kurie atsirado iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas minėtas Konstitucinio Teismo sprendimas. Tokiu teisiniu reguliavimu turi būti paisoma Konstitucijos, juo negali būti pažeistas viešasis interesas, jis turi atitikti inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimus: negali būti sudaryta prielaidų paneigti teisingumą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą, juo turi būti apsaugotos kitų asmenų sąžiningai įgytos teisės (Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas). Būtent tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas ir įtvirtino Įgyvendinimo įstatymu, nustatydamas, kad neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), prieštaraujantį Konstitucijai, bus šalinamos pagal specialųjį įstatymą.

Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pats Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. Nutarime akcentavo, kad įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos“. Akivaizdu, kad Konstitucinis Teismas tokiu būdu iš esmės patvirtino Lietuvos Respublikos Seimo įgaliojimus spręsti, kaip ir kada turės būti kompensuoti patirti praradimai bei iš esmės nurodė, kad šie praradimai neturi būti pradėti kompensuoti nedelsiant (iš karto) po minėto nutarimo paskelbimo 2013 m. spalio 1 d. Konstitucinis Teismas akcentavo, kad kompensuota turi būti per protingą laikotarpį, atsižvelgiant į valstybės finansines galimybes.