Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Zotra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. sausio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. A. ieškinį atsakovui UAB „Zotra“ dėl be pagrindo gautų pinigų grąžinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2008-01-31 sprendimu (b.l.60-61) ieškinį patenkino. Pirmosios instancijos teismas 2003-11-20 susitarimą traktavo kaip preliminarią krovininio automobilio pirkimo-pardavimo sutartį. Teismas pripažino, jog nors ir nėra įrodymų, kad ieškovė būtų reikalavusi grąžinti automobilį, atsakovas nepagrįstai atsisakė perduoti šį automobilį ieškovei, taigi pastaroji įgijo teisę pagal CK 6.324 str. atsisakyti perimti siūlomą automobilį ir reikalauti už šį turtą sumokėtų lėšų grąžinimo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo bei pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant faktinę bei teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar pagal teisingai nustatytas faktines aplinkybes taikė tinkamas materialinės teisės normas. Nepaisydamas apeliacinio skundo ribų, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Tokių šiuo atveju nenustatyta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi byloje dalyvaujančio apelianto atstovo paaiškinimų dėl skundo argumentų, išnagrinėjusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spęsdamas dėl ieškovės pareikšto ieškinio reikalavimo pagrįstumo, nevisiškai tinkamai įvertino įrodymus (CPK 185 str.), kas sudarė prielaidas klaidingai nustatyti faktines bylos aplinkybes bei sąlygojo šalis siejusių teisinių santykių neteisingą kvalifikavimą.

Ieškovės reikalavimas priteisti jai visą 2003-11-20 buvusią krovininio automobilio su priekaba vertę bei atsikirtimai į apeliacinio skundo argumentus yra grindžiami teisės normomis, reglamentuojančiomis asmenų pareigą grąžinti be pagrindo jų įgytą turtą ir nepagrįstą praturtėjimą. Aplinkybę, kad atsakovas turtą gavo be teisinio pagrindo, kas reiškia, jog jo gavimo negalima pateisinti nei teisės aktu, nei sandoriu, turi įrodyti ieškovas. Turtas, kurio įgijimą galima pagrįsti įstatymu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 str.), įgytas teisėtai ir jo negalima išreikalauti. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto skundo motyvais, kad ginčo turtas buvo perduotas jam naudotis 2003-11-20 šalių susitarimo pagrindu, todėl vien dėl šios priežasties netraktuotinas kaip įgytas neteisėtai. Nei šio turto, nei jo vertės pagal CK 6.237 str. 3 d. nuostatas ar kitas CK 6 knygos III dalies XX skyriaus nuostatas išreikalauti negalima, ir šiam ginčui spręsti minėtos teisės normos negali būti taikomos. Pastebėtina ir tai, kad jokių pajamų, gautų iš ginčo turto, ar nuostolių ieškovė iš atsakovo nereikalavo, todėl kaip visiškai nepagrįsti atmestini ir tokie jos atsiliepimo į apeliacinį skundą teiginiai, kad šioje situacijoje reikia remtis ir CK 6.240 str. 1 d. bei 6.242 str. 1 d.

Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino 2003-11-20 šalių sudarytą susitarimą kaip preliminarią automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, pripažintini teisingais ir priimtinais. CK 6.165 str. apibrėžia koks susitarimas yra laikomas preliminariąja sutartimi, tokia pripažįstamas šalių susitarimas jų suderintomis sąlygomis bei terminais ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį, ir būtent tokių preliminariajai sutarčiai būdingų elementų jau aptartame susitarime nėra. Preliminariąja sutartimi įstatymų leidėjas laiko šalių susitarimą dėl kitos sutarties sudarymo ateityje, t.y. kaip sutartį dėl sutarties sudarymo. Tokiu preliminariu susitarimu sukuriama sutartinė prievolė CK 6.1 str. prasme. Būtini preliminariosios sutarties elementai yra: suderinta šalių valia pasiektas susitarimas sukurti teisinius santykius, t. y. įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį; pagrindinės sutarties esminių sąlygų aptarimas; susitarimo išreiškimas rašytine forma (CK 6.159 str., 6.165 str. 1 ir 2 dalys, 1.73 str. 1 d. 7 p.). Nustačius, kad išreikšta šalių valia aiškiai rodo jų susitarimą ateityje sudaryti kitą, t.y. pagrindinę, sutartį, konstatuotinas ikisutartinių santykių etapas ir preliminariosios sutarties sudarymo faktas.

Vertinant kokia buvo tikroji tam tikros sutarties šalių valia, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės, nurodytos CK 6.193 str. Kilus šalių ginčui, teismas turi nustatyti tikruosius šalių ketinimus (šalių valią ir tikslą, kurio siekta sudarant tokį susitarimą), ir būtent pagal tai kvalifikuoti susitarimą teisės taikymo požiūriu: yra tai preliminarioji ar pagrindinė sutartis. Sprendžiant, ar gali būti šios bylos šalių susitarimas kvalifikuojamas kaip pagrindinė sutartis ar ne, esminę reikšmę turi šalių atlikti veiksmai, šių veiksmų tikslai.

Abi šalys savo procesiniuose dokumentuose bei paaiškinimuose teisme vieningai įvardija tikslą, kurio siekė sudarydamos 2003-11-20 susitarimą. Ieškovė siekė įsigyti iš atsakovo krovininį automobilį su priekaba ir jį panaudoti bendram su atsakovu verslui (pajamoms iš krovinių gabenimo, pelno daliai gauti), atsakovas siekė parduoti ieškovei automobilį, gaudamas tam tikras lėšas iš šio sandorio, ir kartu organizuoti bei kontroliuoti juo vykdomus pervežimus (b.l.35-36, 44, 57, 58). Tokie šalių ketinimai akivaizdūs ir iš paties susitarimo turinio (b.l. 5-6 ), ir iš pateiktų į bylą rašytinių įrodymų (b.l. 26). Transporto priemonių natūra perdavimas ieškovei iš atsakovo žinios buvo susietas tik su bendro verslo vykdymo pabaiga. Būtent taip šį susitarimą suprato ir pati ieškovė, pareiškime dėl baudžiamosios bylos iškėlimo nurodžiusi, jog automobilis jai turėjo būti perduotas tik neesant krovinių (b.l.26).

Aptarti faktiniai bylos duomenys leidžia padaryti išvadą, kad šalių susitarimas iš esmės turėjo dviejų sutarčių – transporto priemonių pirkimo-pardavimo bei jungtinės veiklos (partnerystės) požymių (CK 6.305 str., 6.315 str. 1 d., 6.969 str. 1 d., 6.970 str., 6.972 str. 1 d. ). Kadangi tokio susitarimo imperatyvios įstatymo normos nedraudžia (CK 6.3 str., 6.159 str.), šis susitarimas galioja ir nustato kiekvienai iš jo šalių atitinkamas prievoles (CK6.2 str., 6.189 str. 1 d., 6.200 str.). Be to, kiekviena iš šalių minėtą sutartį įvykdė – ieškovė sumokėjo atsakovui automobilio su priekaba kainą 27 945 Lt., o atsakovas, iki šis pateko į autoįvykį (Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaita), naudojo automobilį komercinei veiklai vystyti (b.l.58), jį draudė, rūpinosi techninės apžiūros atlikimu, gavo leidimą juo gabenti krovinius tarptautiniais maršrutais (b.l. 52-56). Todėl faktas, ar buvo realizuoti tikslai, kurių siekė ieškovė sudarydama susitarimą, ar iš šio sandorio ji gavo naudą, kurios tikėjosi (pajamų už krovinių pervežimus pavidalu), niekaip neįtakoja susiklosčiusių bei sutartimi su atsakovu įtvirtintų teisinių santykių turinio, iki minėtas 2003-11-20 susitarimas nebus nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka. Vienašališkai atsisakyti nuo sutarties, reikalaujant grąžinti visa tai, ką pagal šią sutartį ieškovė yra sumokėjusi, ar vienašališkai pakeisti sutarties vykdymo sąlygas, įstatymas ieškovei draudžia ( CK 6.59 str.).

Pirmosios instancijos teismas, pilnai tenkindamas ieškovės reikalavimą CK 6.324 str. pagrindu, nepagrįstai rėmėsi šia teises norma. Viena vertus, šalys susitarė dėl transporto priemonės su priekaba perdavimo ieškovei momento įvykus tam tikroms susitarime nurodytoms sąlygoms, o ar tokios sąlygos įvyko, ieškovė byloje net neįrodinėjo, grįsdama savo reikalavimus kitu teisiniu pagrindu bei teigdama, kad atsakovas teisinio pagrindo gauti iš jos 27 945 Lt sumą neturėjo. Kita vertus, ieškovė nepateikė į bylą jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad iš atsakovo būtų realiai reikalavusi perduoti jai nupirktą daiktą – siunčiamų pranešimų, notaro raginimų ir pan. (CPK 12 str., 178 str.), o šis nepagrįstai atsisako tai padaryti. Ieškovė nereikalavo teismo ir patvirtinti pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo (CK 6.309 str. 3 d.). Pareiškimas dėl baudžiamosios bylos iškėlimo (b.l. 26) nėra tapatus reikalavimui CK normose nurodyta prasme, nes jo surašymas netrukus po susitarimo sudarymo, kaip matyti iš bylos aplinkybių, buvo susijęs su kitais klausimais – su įtarimais dėl automobilio dokumentų suklastojimo, jis nėra adresuotas atsakovui. Priešingai, būtent atsakovas prašė įpareigoti ieškovę atsiimti transporto priemones, siūlydamas įvarius variantus, atsižvelgiant į jo sugadinimą autoįvykio metu (b.l. 35-36, 57-59). Galiausiai, aptariama teisės norma reglamentuoja nuostolių atlyginimą, o ne sumokėtos daikto kainos grąžinimą, tokios įmokos grąžinimą bei sąlygas nustato CK 6.315 str. 3 d., tačiau, kaip jau minėta, neįrodytas atsakovo atsisakymas perduoti daiktą.

Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas - netinkamai įvertino bylos įrodymus, dėl jų padarė nepagrįstas išvadas. Netinkamas įrodymų vertinimas bei netinkamas materialinių teisės normų aiškinimas ir taikymas turėjo įtakos neteisingam bylos išnagrinėjimui ir tai yra pagrindas iš dalies pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Ieškovės netinkamas savo teisių, kylančių iš sutarties, įgyvendinimas - daikto perdavimo, kaip kad numatyta 2003-11-20 susitarime ir aptariama teisės normose (CK 6.978 str. 2 d. ir 5 d.), nereikalavimas sudaro prielaidas ieškinio, pareikšto ne tuo teisiniu pagrindu, taip pat neįrodyto CK 6.315 str. 3 d. prasme, netenkinti. Tačiau, sprendžiant šį ginčą, teisėjų kolegija atsižvelgia į atsakovo procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdyje išdėstytą poziciją, kad net ieškovei ir atsisakant nupirktojo daikto, jie sutinka atlyginti jo vertę pinigais (b.l. 59). Tai teisėjų kolegija traktuoja kaip sutikimą nutraukti sutartį (CK 6.346 str.). Atsižvelgiant taip pat ir į CK 1.5 str. įtvirtintus protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, kurie yra visos teisės sistemos pamatas ir taikomi visuose be išimties ginčuose, į civilinio proceso tikslus (CPK 2 str.), šis ginčas spręstinas taikant bylos faktines aplinkybes atitinkantį restitucijos institutą. Sutartį nutraukus, kiekviena iš šalių grąžina kitai šaliai visa tai, ką yra gavusi iš sutarties. Kai grąžinimas natūra nėra įmanomas arba pačioms šalims nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama to, kas buvo gauta, vertė pinigais (CK 6.222 str.). Ieškovei grąžinimas natūra nėra priimtinas, tačiau visos sumokėtos už automobilį su priekaba kainos ji negali tikėtis susigrąžinti, nes toks daiktas, kaip transporto priemonė, kasmet pats savaime praranda tam tikrą dalį savo vertės. Prie bylos esančioje Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitoje yra įvardinta šios konkrečios transporto priemonės rinkos vertė iki apgadinimo – 10 100 Lt., ir, nesant jokių kitų objektyvių duomenų apie kitą rinkos vertę ieškinio pareiškimo metu, būtent ši suma priimtina už pagrindą, sprendžiant, kad tai yra tinkama ir pagrįsta rašytiniais įrodymais daikto dabartinė vertė. Tai reiškia, kad nepaisant aplinkybės, ar ieškovė visą šį laiką būtų pati valdžiusi šį daiktą, ar šiuo metu jį reikalautų priteisti jai natūra, ji turėtų tik tokios vertės daiktą. Priešingas vertės traktavimas prieštarautų ir CK 6.222 str. nurodytiems protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams.

Sutinkamai su CPK 93 str. 4 d., atitinkamai pakeistinas ir skundžiamu teismo sprendimu priteistų bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės 36,14 % reikalavimų pripažinti pagrįstais (atitinkamai 63,86 % nepagrįstais), iš atsakovo jos naudai priteistina 302,98 Lt (838,35 Lt x 36,14 %) žyminio mokesčio bei 296,35 Lt atstovavimo išlaidų (820 Lt x 36,14 %). Nors už atstovavimą pirmosios instancijos teisme ieškovė sumokėjo iš viso 1200 Lt (b.l.42,43), teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ginčo pobūdį, ieškinio ir bylos apimtį, pagrįstomis pripažįsta tik 820 Lt išlaidas (1 MMA arba 700 Lt už ieškinio surašymą bei 120 Lt už vieną atstovavimo teisme valandą; Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 7 p., 8.2.p., 8.18. p., 9 p.).

Už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme ieškovė sumokėjo 700 Lt, šios išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodytų dydžių už atsiliepimo į skundą surašymą, todėl apeliacinį skundą patenkinus iš dalies, atitinkama jų dalis - 252,98 Lt (700 Lt x 36,14 %) ieškovei kompensuotina.

Apeliantas sumokėjo 838,35 Lt žyminio mokesčio už paduodamą apeliacinį skundą. Pastarųjų išlaidų jam priteistina 535,37 Lt (838,35 Lt x 63,86 %) ( CPK 93 str. 1 d. ir 3 d.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. sausio 31 d. sprendimą pakeisti.

„Ieškinį tenkinti iš dalies. Priteisti iš UAB „Zotra“ M. A. naudai 10 100 (dešimt tūkstančių šimtą) litų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2007-09-12 iki teismo sprendimo šioje dalyje visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas – 302 ( tris šimtus du) litus 98 centus žyminio mokesčio bei 296 (du šimtus devyniasdešimt šešis) litus 35 centus atstovavimo išlaidų.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš UAB „Zotra“ M. A. naudai 252 (du šimtus penkiasdešimt du) litus 98 centus atstovavimo išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.“

Priteisti iš M. A. 535 (penkis šimtus trisdešimt penkis) litus 37 centus žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą, UAB „Zotra“ naudai.