Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-10-08 · Byla Nr. N-575-2345-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-10-08
Bylos Nr.
N-575-2345-10
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjai
Antanas Ablingis (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Virgilijus Valančius
Pažeidėjas
S. G.
Kategorijos
  • 40.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. N575-2345/2010Procesinio sprendimo kategorija: 40.1.2. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. spalio 8 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto S. G. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 9 d. nutarimo S. G. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) įgaliotas pareigūnas S. G. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje, padarymą, t. y. už tai, kad jis, būdamas UAB „Ledausta“ direktoriumi, nesudaręs rašytinės darbo sutarties, nuo 2008 m. gruodžio 19 d. iki 2009 m. sausio 21 d. leido S. K. dirbti įmonėje įvairius statybos darbus.

Žemesnės instancijos teismas

Utenos rajono apylinkės teismas 2009 m. spalio 9 d. nutarimu už ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą S. G. skyrė 3 000 Lt baudą. Teismas nurodė, kad nors administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo pažeidimo nepripažino, jo kaltė įrodyta byloje surinktais įrodymais. Teismas vadovavosi liudytojo S. K. ir juos patvirtinusių asmenų – M. K. ir L. B. – parodymais. Pažymėjo, kad S. K. tiek savo paaiškinime, tiek ir teismo posėdžio metu aiškiai nurodė, kokį darbą jis turi dirbti, nurodė, kad jis pakluso nustatytai įmonės vidaus darbo tvarkai, kad buvo slepiamas, kai įmonėje buvo atliekamas patikrinimas. Tai, kad jis buvo atleistas iš darbo, anot teismo, negali būti aplinkybė, kuria remiantis besąlygiškai būtų galima atmesti jo parodymus. Jis davė nuoseklius parodymus, kurie sutampa su kita byloje esančia medžiaga. Tuo tarpu S. G. parodymus teismas vertino kritiškai. Nurodė, kad jie nenuoseklūs, prieštaraujantys vieni kitiems. Teismas, skirdamas administracinę nuobaudą, S. G. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatė, pažymėjo, kad jis nėra baustas už analogiškus pažeidimus.

II.

Apeliaciniame skunde administracinėn atsakomybėn patrauktas S. G. prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 9 d. nutarimą ir bylą jo atžvilgiu nutraukti. Teigia, kad teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir netinkamai pritaikė materialinės teisės normas. Nurodo, kad jam inkriminuojamos veikos nepadarė, kaip UAB „Ledausta“ direktorius, jokių darbų S. K. UAB „Ledausta“ dirbti neleido. S. K. remontavo ne UAB „Ledausta“ išnuomotas ir naudojamas, o jam su sutuoktine bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančias atskiras patalpas. Pažymi, jog S. K. teisme parodė, kad tuo laikotarpiu jis klijavo plyteles patalpoje, kad už darbą buvo sutartas 400 Lt atlygis, o vėliau buvo įdarbintas UAB „Ledausta“ ir dirbo medienos apdirbimo staklininku. Anot apelianto, teismas visiškai be pagrindo S. K. darbą pagal vartojimo rangos sutartį įvertino kaip nelegalų darbą, nors susiklostę santykiai iš viso neturėjo darbo sutarčiai būdingų požymių. Jis su S. K. tarėsi kaip fizinis asmuo, o ne kaip darbdavys, S. K. jokių pareigų UAB „Ledausta“ neturėjo ir jokios specialybės darbo nedirbo, dirbo atskirai nuo visų dirbančiųjų ne UAB „Ledausta“ patalpose ir ne pagal UAB „Ledausta“ nustatytą darbo tvarką, su S. K. buvo sutartas ne periodinis kas mėnesį mokamas atlyginimas, o atlygis už konkretų darbą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą Inspekcija su S. G. skundu nesutinka. Teigia, kad Utenos rajono apylinkės teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Nurodo, kad S. G. argumentai dėl susiklosčiusių santykių vertinimo kaip vartojimo rangos, o ne kaip nelegalaus darbo, nepagrįsti ir atmestini, nes tokią versiją jis iškėlė tik teisme. Teismas tinkamai įvertino byloje surinktą medžiagą ir liudytojų parodymus. Pažymi, kad S. G. naujų įrodymų, dėl kurių reiktų keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Skundžiamu nutarimu S. G. pripažintas kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, padarymo ir paskirta administracinė nuobauda – 3 000 Lt bauda.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant DK 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra vertinama, kad siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Administracinių teismų praktika Nr. 7, l. 230-235).

Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas esant nurodytoms sąlygoms yra nelegalus (administracinės bylos Nr. N3-397/05; Nr. N12-1650/04).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundų argumentus bei byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė, byla išnagrinėta išsamiai ir objektyviai, surinktų įrodymų visumoje pagrįstai konstatuotas S. K. nelegalaus darbo UAB „Ledausta“, vadovaujamoje S. G., faktas.

Kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl S. G. kaltės, išklausė jo paaiškinimus, taip pat teismo posėdyje tiesiogiai apklausė suformuluotą kaltinimą patvirtinusius asmenis, motyvavo, kodėl vienus įrodymus atmeta, o kitus pripažįsta kaip objektyvius. Pagrindiniai įrodymai nagrinėjamoje byloje – S. K. (asmens, teigusio, jog nelegaliai dirbo UAB „Ledausta“) pirminiai rašytiniai paaiškinimai, duoti Inspekcijos pareigūnui (b. l. 12, 17), ir jo parodymai, pateikti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 71). Remiantis jais nustatyta, kad S. K. UAB „Ledausta“ pradėjo dirbti įvairius statybos darbus nuo 2008 m. gruodžio 19 d., dirbo iki 2009 m. sausio 21 d., buvo nustatytas darbo laikas – 8 valandų darbo diena, susitarta dėl darbo užmokesčio, darbo procesui vadovavo – S. G. (nurodydavo, kokius konkrečius statybos darbus S. K. privalo atlikti). Rašytinė darbo sutartis minėtu laikotarpiu sudaryta nebuvo. Nesivadovauti šiais parodymais nėra pagrindo, jie yra pakankamai detalizuoti, nuoseklūs, be to, sutampa su liudytojų – M. K. ir L. B. (kitų UAB „Ledausta“ darbuotojų) – parodymais, duotais pirmosios instancijos teismo posėdyje (b. l. 71-72) bei jų rašytiniais paaiškinimais (b. l. 18-19). Pažymėtina, kad S. G. paties darbo fakto apeliaciniame skunde neginčija, tačiau teigia, jog S. K. dirbo vartojimo rangos sutarties pagrindu jam ir žmonai bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiose patalpose, dėl darbo su juo tarėsi kaip fizinis asmuo, o ne kaip UAB „Ledausta“ direktorius (b. l. 103). Analogišką versiją S. G. pateikė pirmosios instancijos teismo posėdyje (b. l. 84). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad tokiais S. G. paaiškinimais nėra pagrindo tikėti. Pažymėtina, kad apeliantas, keldamas versijas, buvo nenuoseklus, iš pat pradžių kategoriškai teigęs, kad S. K. iš viso nedirbo (b. l. 16, 71), naują versiją pateikė tik trečiame pirmosios instancijos teismo posėdyje. Jokių svarbių pozicijos pakeitimo priežasčių nenurodė, kas suponuoja galimybę tokį jo elgesį vertinti kaip pasirinktą gynybos taktiką. Be to, jo pateikta versija prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Iš S. K. parodymų matyti, kad dėl darbo į S. G. jis kreipėsi kaip į UAB „Ledausta“ direktorių, o ne kaip į fizinį asmenį. Pats S. G. paaiškino, kad S. K. UAB „Ledausta“ ieškojo būtent darbo ir jis pasidavė įkalbinėjimams jį priimti (b. l. 84). Liudininkai M. K. ir L. B. laikė S. K. įmonės darbuotoju. Taigi, jokių įtarimų, kad jo padėtis būtų išskirtinė, jiems nekilo. Be to, svarbus šis faktas – 2009 m. sausio 22 d. S. K. buvo įdarbintas UAB „Ledausta“, nors darbo sutartyje nurodyta, kad S. K. priimamas medienos apdirbimo staklininku (b. l. 20), pirmosios instancijos teismo posėdyje S. K. parodė, kad ir toliau įmonėje faktiškai dirbo statybos darbus (b. l. 71). Tai patvirtina, kad 2009 m. sausio 22 d. rašytinės darbo sutarties sudarymas yra tik oficialus jau anksčiau tarp UAB „Ledausta“ ir S. K. susiklosčiusių darbo teisinių santykių įforminimas. Dėl S. G. argumento, kad S. K. dirbo ne UAB „Ledausta“ patalpose, o S. G. ir jo sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teise jiems priklausančiose patalpose, pastebėtina, kad S. G. ir jo sutuoktinė yra vieninteliai UAB „Ledausta“ akcininkai, dalį savo pastatų jie išnuomoję šiai įmonei, S. G. nurodytos patalpos, kur, anot jo, dirbo S. K., yra tame pačiame pastate, kaip ir UAB „Ledausta“ išnuomotos patalpos, jos skirtos ne gyvenimui, o gamybai. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, net ir pasitvirtinus S. G. nurodytam faktui dėl tikrosios S. K. darbo vietos, tai nebūtų pakankamas pagrindas paneigti susiklosčiusius darbo teisinius santykius tarp S. K. ir UAB „Ledausta“.

Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad S. G. kaltė padarius administracinį teisės pažeidimą, nustatytą ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, įrodyta aukščiau aprašytų bylos medžiagoje esančių įrodymų visuma, ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas tinkamai ir objektyviai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes, nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, pakeisti ar panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

S. G. apeliacinio skundo netenkinti.

Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 9 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRičardas PiličiauskasVirgilijus Valančius