- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-28
- Bylos Nr.
- I-4364-406/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
- Pareiškėjas
- A. V.
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovei Gintarei Sodonienei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. V. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 200 Eur neturtinės žalos atlyginimui (b.l. 5).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2015 m. vasario viduryje buvo ilgalaikio pasimatymo kambaryje Nr. 10 su sugyventine ir sūnumi. Kambaryje buvo labai karšta, trūko oro. Patalpų natūralus vėdinimas užtikrinamas per langus ir orlaidę. Langai neatsidaro, orlaidė maždaug 1 cm. skersmens, todėl gryno oro beveik nepatenka. Sienos tinkas nutrupėjęs, 1 metro aukštyje matosi pliki laidai. Rūkymo patalpoje stipriai jaučiasi cigarečių kvapas, ventiliacija beveik netraukia. Kambaryje įrengtas dirbtinis apšvietimas buvo tik 80 lx ir neatitiko HN 76:2010 reikalavimų, todėl skaudėjo akis skaitant. Kambaryje esančio tualeto durų užraktas sugedęs, o kambario durų negalima užrakinti, todėl buvo pažeidžiamas jo ir sugyventinės privatumas. Dėl nurodytų aplinkybių daro išvadą, jog ilgalaikio pasimatymo kambario Nr. 10 patalpos neatitinka higienos normų reikalavimų. Tokie higienos normų pažeidimai sukėlė jam nepatogumus ir pažeminimą artimųjų atžvilgiu, todėl jam turi būti atlyginta neturtinė žala. Prašo tenkinti skundą ir iš atsakovo priteisti 200 Eur neturtinės žalos.
Atsakovo atstovė su pareiškėjo skundu nesutinka. Nurodė, jog pareiškėjui 2015 m. vasario 17 d. buvo suteiktas ilgalaikis pasimatymas ilgalaikių pasimatymų kambaryje Nr. 10, kuriame jis išbuvo iki 2015 m. vasario 19 d. Pažymi, kad įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą visose gyvenamosiose patalpose, tame tarpe ir ilgalaikių pasimatymų kambaryje, esant poreikiui išduodami elektriniai oro šildytuvai ir ventiliatoriai. Įstaigos 1 –o sektoriaus ilgalaikių pasimatymų patalpos tvarkingos, vėdinamos per orlaides. Akcentuoja, kad pataisos įstaigos gyvenamas patalpas ir jose esantį inventorių gadina patys nuteistieji, o įstaiga, atsižvelgiant į asignavimus, patalpas ir inventorių nuolat remontuoja. Nurodo, kad šiuo metu visi durų užraktai tvarkingi. Atsakovo atstovė pažymi, kad Kauno visuomenės sveikatos centras konstatavo nežymius Higienos normų pažeidimus, su kuriais sutinka, tačiau mano, jog šie pažeidimai nesukėlė pareiškėjui, kaip jis nurodo skunde, nepatogumų ar pažeminimo artimųjų atžvilgiu. Taip pat teigia, kad įstaiga jokių neteisėtų veiksmų neatliko, žalos buvimo faktą ir žalos dydį patvirtinančių konkrečių įrodymų pareiškėjas nepateikė, todėl nesant visų būtinų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo neturtinei žalai atlyginti. Prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas reiškia reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, jam būnant Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau tekste – Pataisos įstaiga) ilgalaikio pasimatymo kambaryje Nr. 10. Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant Higienos normą HN 76:2010, jis buvo patalpoje, neužtikrinant higieninių sąlygų, patyrė nepatogumus ir pažeminimą artimųjų atžvilgiu, todėl jam buvo padaryta neturtinė žala.
ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą laikotarpiu, kuriuo, pareiškėjo nuomone, jam būnant ilgalaikio pasimatymo kambaryje Nr. 10 buvo padaryta neturtinė žala (nuo 2015 m. vasario 17 d. iki 2015 m. vasario 18 d.), nustatė tuo metu galiojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (neteko galios nuo 2015 m. lapkričio 1 d.). Pabrėžtina, kad ši higienos norma buvo taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (Higienos normos 2 p.).
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui 2015 m. vasario 6 d. prašymu buvo suteiktas ilgalaikis pasimatymas su artimaisiais Pataisos įstaigos ilgalaikio pasimatymo kambaryje Nr. 10, kuris priskirtinas prie gyvenamųjų patalpų (Higienos normos 5 punktas) ir kuriame jis buvo nuo 2015 m. vasario 17 d. iki 2015 m. vasario 18 d.
Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Higienos normos HN 76:2010 6 punkte buvo numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šiame teisės akte taip pat nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx ; gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra, santykinė drėgmė ir oro judėjimo greitis turi atitikti lentelėje nustatytus parametrus (Higienos normos 22, 24, 26 p.).
Kauno visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 30 d. pažyma Nr. 2-1354-7(4.11) „Dėl skundo (b.l. 6, 7) patvirtina, kad Kauno visuomenės sveikatos centras pagal pareiškėjo prašymą nagrinėjo pataisos įstaigos ilgalaikių pasimatymų kambario Nr. 10 higieninės būklės ir rūkymo patalpos atitiktį teisės aktams. Kontrolės metu buvo nustatyta, kad ilgalaikio pasimatymo kambaryje Nr. 10 dirbtinis apšvietimas ir oro judėjimo greitis neatitiko HN 76:2010 reikalavimo, taip pat buvo konstatuota, kad rūkymo patalpa neišvalyta, nešvari, ventiliacija nepakankama. Tuo pačiu buvo pažymėta, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Tinkamam oro judėjimo greičiui užtikrinti reikalinga pastato ir patalpų rekonstrukcija, todėl šis reikalavimas veikiančioms laisvės atėmimo vietoms negali būti taikomas. Kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, neatitinkančių Higienos normos reikalavimų nebuvo nustatyta, todėl tai suponuoja išvadą, kad ilgalaikių pasimatymų kambario Nr. 10 higieninė būklė, išskyrus nežymius patikrinimo akte konstatuotus pažeidimus, iš esmės atitinka nustatytą teisinį reglamentavimą. Pabrėžtina, kad pats pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių jo skunde nurodytus argumentus, ar paneigiančius Kauno visuomenės sveikatos centro nustatytas aplinkybes, todėl darytina išvada, kad išskyrus pažeidimus dėl per mažo dirbtinio apšvietimo ir nešvarios rūkymo patalpos, kiti pareiškėjo skundo teiginiai paremti tik subjektyviu jo suvokimu, yra abstraktūs, tikrovės neatitinkantys, todėl nevertintini kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.
Pareiškėjas savo skunde taip pat nurodo, kad rūkymo patalpoje stipriai jaučiasi cigarečių kvapas, pilna dūmų, graužia akis, dūmų kvapas įsigeria į drabužius, ventiliacija beveik netraukia. Kauno visuomenės sveikatos centro pažymoje nustatyta, kad rūkymo patalpa neišvalyta, nešvari.
Jau minėtos Higienos normos HN 76:2010 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigose administracijos turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Byloje nėra ginčo, kad pataisos įstaigoje įrengta rūkymo patalpa. Taigi įrengiant tokią patalpą, pataisos įstaigos administracija minėtą pareigą įvykdė. Akcentuotina tai, kad tiek Bausmių vykdymo kodekso 110 str. 3 d., tiek Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.5. p., 73.6. p. 73.8. p., 255 p., tiek Higienos normos HN 76:2010 58 p. įpareigoja pačius nuteistuosius nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, todėl tai, kad rūkymo patalpa neišvalyta ir nešvari nesuteikia pagrindo vertinti pataisos įstaigos veiksmus kaip neteisėtus.
Akcentuotina tai, kad bylų nagrinėjimo procese vyrauja proceso šalių rungtyniškumo, lygiateisiškumo principai, kurių realų įgyvendinimą proceso metu privalo garantuoti teismas. Administracinių teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad pareiškėjas pats pasirenka, kokiais Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje išvardintais įrodymais grįs skundo dalyką. Be to, įrodinėjimo naštą įrodymų instituto kontekste sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta, pirmiausia, apima pareigą pateikti įrodymus. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta. Be to, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, bylose dėl valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytą žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas (pvz., 2007 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-180/2007; 2011 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-3063/2011 ir kt). Taigi, nagrinėjamu atveju taip pat būtent pareiškėjui kilo pareiga įrodyti patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir pagrindžiant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintinų viešojo administravimo subjekto veiksmų.
Pabrėžtina ir tai, kad pareiškėjas skunde nurodydamas, jo manymu, atsakovo padarytus teisės aktų pažeidimus, tik deklaratyviai nurodė, kad taip atsakovas pažeidė jo teises, tačiau jis neįvardijo jokių konkrečių aplinkybių, kaip visa tai įtakojo bei kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str.1 d., 20 str.3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A756-143/2012 ir kt.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) ne tik apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą), bet ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336-12 ir kt.). Be kita ko, neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).
Taigi, kaip jau buvo ir pažymėta, pats pareiškėjas tik abstrakčiai bei deklaratyviai nurodė, faktines aplinkybes, tariamai pažeidžiančias jo teises ir, jo manymu, atsižvelgus į buvimo ilgalaikių pasimatymų kambaryje netinkamomis sąlygomis trukmę, neteisėtų veiksmų pobūdį, duodančias pagrindą reikalauti 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Tačiau pareiškėjas jokių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtino (tiesioginio) priežastinio ryšio neatskleidė bei neįrodė. Skunde nurodomos žalos atlyginimo sumos, kompensuojančios pareiškėjo patirtą dvasinę skriaudą, išgyvenimus, taip pat nėra pagrindo priteisti ir atsižvelgus į jo nurodomus patirtus nepatogumus, neturtinės žalos nustatymo kriterijus.
Minėta, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta neturtinė žala (pasekmės), kurią teismas galėtų įvertinti pinigais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti realų neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.
Remdamasis aukščiau išdėstyta teisiškai reikšmingų aplinkybių viseto analize bei ginčo situacijos teisiniu reglamentavimu, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentas dėl dirbtinio apšvietimo neatitikties Higienos normos 76:2010 reikalavimui Pataisos įstaigos ilgalaikių pasimatymų kambaryje, pripažintinas pagrįstu. Šis pažeidimas galimai sukėlė jam nepatogumus.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas - teismo prerogatyva. Teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal jau minėto CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Byloje nenustatyta, jog Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos administracija, pareiškėjui esant ilgalaikių pasimatymų kambaryje, būtų sąmoningai, kryptingai siekusi pažeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Tuo tarpu tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Būtent taip vertintina ir nepripažintina pažeidimu pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad nesant galimybės užrakinti ilgalaikio pasimatymo kambario durų, buvo pažeistas jo ir sugyventinės privatumas. Be kita ko, teisės aktai nenumato nuteistajam teisės ar pataisos įstaigos administracijai pareigos ilgalaikio pasimatymo metu rakinti tokios gyvenamosios patalpos duris. Pažymėtina, kad duomenų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pats pareiškėjas nepateikė. Teismas neturi pagrindo spręsti, kad nustatytas Higienos normos pažeidimas sąlygojo didesnį nei įprasta, išskirtinai neigiamą poveikį.
Asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą D. prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtas administracines bylas Nr. A-676-858/2015, A-716-575/2015, A-716-575/2015, A-984-575/2015 ir kt.).
Teismas, atlikęs ginčo situacijos teisiškai reikšmingų aplinkybių analizę, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes dėl pareiškėjo buvimo ilgalaikio pasimatymo kambaryje, nustatyto pažeidimo mastą, jo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į galimai pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl atsakovo veiksmų (neveikimo) pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kurių intensyvumas tik labai nedaug viršijo kalinimui būdingus nepatogumus, į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, LVAT praktiką šios kategorijos bylose (pvz. 2013 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013, 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2219/2013, 2014 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-233/2014) teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, taip pat į tai, kad konkrečių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo patirtą CK6.250 straipsnyje ir Konvencijos 3 straipsnyje nurodytą neigiamą poveikį, byloje nėra, kad pareiškėjo skunde nurodyti nepatogumai nebuvo pasiekę tokio laipsnio, jog juos CK 6.250 straipsnio ir Konvencijos 3 straipsnio taikymo požiūriu galima būtų įvertinti pinigine išraiška, daro išvadą, kad dėl nustatyto atsakovo veiksmų neteisėtumo pareiškėjas nebuvo patyręs pinigine išraiška atlygintinos neturtinės žalos, todėl padaryto pažeidimo konstatavimas, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo, vertintinas kaip pakankama satisfakcija pažeistai teisei apginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 17 d. iki 2015 m. vasario 18 d. buvo pažeista A. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.
Skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti 200 Eur neturtinę žalą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.