Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio ir Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. T. (toliau – R. T.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. T. buvo pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį ir nuteista 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri BK 64¹ straipsnio 1 ir 2 dalių pagrindu buvo sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant R. T. galutinę 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Į R. T. paskirtos bausmės laiką įskaitytas jos laikino sulaikymo laikas nuo 2017 m. lapkričio 19 d. iki 2017 m. lapkričio 21 d. (dvi paros).

R. T. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta panaikinti nuosprendį pradėjus vykdyti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. T. Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu buvo pripažinta kalta pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, už tai, kad ji 2017 m. lapkričio 19 d. apie 16 val. 46 min., UAB „P. C.“ parduotuvėje, esančioje prekybos ir laisvalaikio centre „M.“, adresu (duomenys neskelbtini), įsidėjusi į rankinę UAB „P. C.“ priklausantį, 299 eurų vertės moterišką paltą, pagrobė 299 eurų vertės svetimą turtą.Apeliaciniu skundu nuteistoji R. T. prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 5 d. nuosprendį ir skirti jai švelnesnę bausmę – areštą ar viešuosius darbus.Pasak nuteistosios, jai paskirta bausmė yra per griežta, kadangi byloje nėra jokių jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau yra jos atsakomybę lengvinančių. Ji susirado darbą įmonėje „L.“, gyvena su močiute, kuriai reikalinga nuolatinė globa, kitų giminių, gyvenančių Lietuvoje, kurie galėtų pasirūpinti močiute, nėra, todėl prašo skirti švelnesnę bausmę. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistosios R. T. gynėja advokatė I. Maldeikienė pritarė nuteistosios apeliaciniame skunde pareikštam prašymui bei jį pagrindžiantiems motyvams, prašė apeliacinį skundą tenkinti ir paskirti nuteistajai arešto bausmę. Prokuroras, nesutikdamas su pateikto apeliacinio skundo motyvais, prašė jį atmesti.Nuteistosios R. T. apeliacinis skundas atmetamas. Analizuojant pateikto apeliacinio skundo argumentus, matyti, kad juo nesutinkama tik su nuteistajai R. T. paskirta realia laisvės atėmimo bausme, prašant ją sušvelninti, paskiriant su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – areštą ar viešuosius darbus, apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais. Atsižvelgiant į šiuos argumentus bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teisėjų kolegija patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu.Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajai R. T. paskirtos bausmės, visų pirma pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Remiantis baudžiamosios teisės teorija šiuo klausimu, vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2013). Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę R. T., atsižvelgė į tai, kad ji padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, įvertino R. T. asmenybę – praeityje teista už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą, bausta ir administracine tvarka, niekur nedirba, VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos (duomenys neskelbtini) sektoriaus stacionare nesigydė, konsultacijų kabinete nesilankė, atsižvelgė į vieną R. T. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padariusi jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos įvykdymo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Visumos šių aplinkybių pagrindu už nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, padarymą, pirmosios instancijos teismas R. T. skyrė griežčiausią šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, jos dydį nustatydamas artimesnį sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės minimumui. Nesutikti su šiuo apylinkės teismo sprendimu ir švelninti R. paskirtą bausmę, parenkant švelnesnę BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą ar areštą, priešingai nei tai teigiama nuteistosios apeliaciniu skundu, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo. Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad šis teistumas R. T. nėra pirmasis – praeityje už įvairaus pobūdžio ir sunkumo nusikalstamų veikų padarymą ji jau buvo teista ne kartą, tame tarpe ir už analogiškų nusikalstamų veikų, priskiriamų nusikaltimams ar baudžiamiesiems nusižengimams nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams. Be to, praeityje R. T. buvo taikytos tiek švelnesnio pobūdžio bausmės (areštas, bauda), tiek ir terminuotos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau akivaizdu, kad teismo parodyto pasitikėjimo ji nepateisino. Darant šią išvadą atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu jai inkriminuotą nusikalstamą veiką R. T. įvykdė 2017 m. lapkričio 19 d., tuo tarpu kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (LITEKO) esančių duomenų, dar 2017 m. sausio 12 d. Kauno apylinkės teisme jos atžvilgiu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo R. T. buvo pripažinta kalta pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 4 dalį, kas neabejotinai atskleidžia antivisuomenines nuteistosios nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad R. T. nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Esant šių duomenų visumai manyti, jog bausmės tikslai dar gali būti pasiekti be realaus nuteistosios laisvės atėmimo, nėra jokio objektyvaus pagrindo, ką visiškai pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Šių duomenų kontekste pastebėtina ir tai, kad praeityje R. T. buvo ne tik ne kartą teista, bet ir bausta administracine tvarka už įvairių administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų, tame tarpe ir analogiško pobūdžio – smulkusis svetimo turto pagrobimas vagystės būdu (b. l. 59-74), padarymą, tačiau informacijos apie piniginių baudų, R. T. skirtų už administracinių teisės pažeidimų/nusižengimų padarymą, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra, kas visumoje neabejotinai neigiamai charakterizuoja nuteistąją ir leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog jokių išvadų iš savo išimtinai neigiamo elgesio nuteistoji nedaro, pažeidinėja tiek visuomenėje priimtas elementarias elgesio normas, tiek ir įstatymus. Motyvuojant šią išvadą atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad praeityje R. T. buvo taikytas ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau jai, kaip probuojamam asmeniui taikytų ribojimų nuteistoji nesilaikė (LITEKO duomenys), kas neabejotinai atskleidžia nuteistosios nenorą koreguoti savo elgesį tinkama linkme ir leidžia pagrįstai abejoti jos pasiryžimu keisti savo gyvenimo būdą paskyrus jai švelnesnę bausmę. Atmetant nuteistosios apeliacinį skundą pastebėtina ir tai, kad ji niekur nedirba, darbo ir jokio legalaus pragyvenimo šaltinio neturėjo ir jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu, kas, įvertinus jai inkriminuotos nusikalstamos veikos finansinės naudos gavimo motyvą, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nusikalstamų veikų darymas ir iš to gaunamos pajamos yra pagrindinis nuteistosios pragyvenimo šaltinis. Šios išvados kontekste svarbu paminėti ir tai, kad sprendžiant iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų jokių pastangų siekiant įsidarbinti R. T. nededa, jų nedėjo ir praeityje – paskutinį kartą ji dirbo UAB „T. C. S.“, laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 16 d. iki 2008 m. rugpjūčio 26 d. Per visą savo gyvenimo laikotarpį nuteistoji iš viso yra dirbusi vos 3 kartus, Darbo biržoje paskutinį kartą buvo registruota 2017 m. balandžio 5 d., tačiau 2017 m. gegužės 4 d. darbo paieška buvo nutraukta be teisės registruotis darbo biržoje 6 mėnesius. Ir nors apeliaciniu skundu nuteistoji teigia, jog šiuo metu ji susirado darbą UAB „L.“, tačiau jokių tai patvirtinančių duomenų aukštesniajam teismui nepateikė, todėl tikėti jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstais R. T. teiginiais ir jų pagrindu švelninti jai paskirtą bausmę, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Kartu pažymėtina, jog net ir tikint nuteistosios įsidarbinimo versija, vien tik ši aplinkybė, įvertinus aukščiau aptartus R. T. iš esmės neigiamai charakterizuojančius duomenis, švelninti jai skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę teisinio pagrindo nesudaro. Iš esmės analogiška išvada darytina įvertinus ir nuteistosios teiginius dėl jos neįgalios močiutės priežiūros. Kaip matyti iš Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno III teritorinio skyriaus rašto Nr. R-3333 bei specialiųjų poreikių nustatymo pažymoje Nr. 043251 užfiksuotų duomenų, J. T. specialiųjų poreikių būtinybė buvo nustatyta dar 2015 m. rugpjūčio 3 d. (b. l. 111, 112), kas suponuoja pagrįstą išvadą, kad ši aplinkybė egzistavo ir R. T. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu, tačiau nuo nusikalstamo elgesio jos nesustabdė, todėl abejotina, jog ir šiuo atveju nuteistosios pareiga rūpintis močiute gali veikti kaip apsauginis faktorius nuo jos pakartotinio nusikalstamumo, sudarantis pagrindą manyti, jog bausmės tikslai analizuojamu atveju dar gali būti pasiekti taikant nuteistajai ir švelnesnes bausmes ar bausmės vykdymo atidėjimą. Juo labiau, jog pagal vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, asmeninių nuteisto asmens poreikių tenkinimas, sprendžiant jam skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, negali būti iškeliamas aukščiau visuomenės intereso nubausti dėl nusikalstamos veikos padarymo kaltus asmenis. Nors apeliaciniu skundu R. T. pažymi, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo nustatyta viena jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padariusi jai inkriminuotą nusikalstamą vieką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos įvykdymo, bei nenustatyta jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau šie duomenys pakankamo pagrindo švelninti skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu jai paskirtą bausmę vėlgi nesudaro. Šios aplinkybės jau buvo įvertintos skundžiamu teismo nuosprendžiu, todėl dar labiau švelninti nuteistajai paskirtą bausmę ar kitaip švelninti jos teisinę padėtį remiantis tais pačiais motyvais, teisinio pagrindo nėra. Motyvuojant šią išvadą atkreiptinas nuteistosios dėmesys ir į tai, kad jos prisipažinimas dėl padaryto nusikaltimo ir nuoširdus gailestis skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažinta jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe, įvertinta nuteistosios atžvilgiu taikant ir BK 64¹ straipsnio nuostatas bei jų pagrindu sumažinant nuteistajai paskirtą bausmę vienu trečdaliu. Įvertinus aukščiau paminėtas nuteistosios R. T. asmenybę bei jos padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, jos buvusius teistumus ir baustumus administracine tvarka, jos elgesį taikant jai švelnesnio pobūdžio teisines priemones – bausmės vykdymo atidėjimą, nuteistajai paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra pagrindo – paskirtoji bausmė nėra per griežta, ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant R. T. paskirtą bausmę buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar apeliantės asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti jos teisinę padėtį jos atžvilgiu taikant bausmės vykdymo atidėjimą, šioje byloje taip pat nenustatyta. Su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais, kurių pagrindu buvo atsisakyta R. T. taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, iš esmės sutinka ir aukštesnysis teismas, todėl jų nekartoja. Juo labiau, kad apeliaciniu skundu prašoma ne BK 75 straipsnio taikymo, o švelnesnės bausmės paskyrimo. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios R. T. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.