- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-09-09
- Bylos Nr.
- 2-740-280/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laimutė Sankauskaitė
- Ieškovas
- Z. B.
- Atsakovas
- V. B.
dalyvaujant ieškovui Z. B. , atsakovo bankrutavusios Z. B. įmonės „Saulė“ administratoriaus UAB „Atveika“ atstovui D. V. , atsakovui V. B. ,
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Z. B. ieškinį atsakovams bankrutavusiai Z. B. įmonei „Saulė“, V. B. dėl varžytinių akto ir turto perdavimo priėmimo akto pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas ieškiniu ir dubliku prašo pripažinti niekiniu 2010-12-20 varžytinių aktą Nr. 2, kurį pasirašė atsakovai V. B. ir bankrutavusios Z. B. įmonės Saulė“ administratorius UAB „Atveika“, pripažinti negaliojančiu nekilnojamojo turto, t.y. gyvenamojo namo, esančio Eglyno g. 72, Šiauliuose, su kiemo statiniais priėmimo-perdavimo aktą bei taikyti restituciją ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad 2010-10-25 bankrutavusios Z. B. įmonės „Saulė“ kreditorių susirinkimas nutarė sumažinti nekilnojamojo turto, t.y. gyvenamojo namo, esančio Eglyno g. 72, Šiauliuose, su kiemo statiniais, kainą 20 proc., nustatydami pradinę nekilnojamojo turto pardavimo varžytinėse kainą 200 000 Lt. Šis nekilnojamojo turto įkainojimas neatitinka realių rinkos kainų. Teigia, kad nors turtui parduoti buvo skelbiamos varžytinės dešimt kartų, tačiau prieš nustatant pradinę turto pardavimo kainą 2010-12-10 varžytinėse, turėjo būti naujai atliktas turto vertinimas, kuris padėtų nustatyti jo realią rinkos kainą, atitinkamai atsižvelgiant į nekilnojamojo turto rinkos pokyčius. 2010-12-10 varžytinėse turto vertė, siekiant užtikrinti bankrutavusios įmonės, jos kreditorių bei savininko interesus, turėjo būti didinama, o ne mažinama. Kreditorių susirinkimas, vertindamas Z. B. nekilnojamąjį turtą ir nustatydamas pradinę šio turto pardavimo varžytinėse kainą, pažeidė turto vertinimo principus. Teigia, kad pagal 2010-01-01 atliktą vertinimą Z. B. priklausančio namo Eglyno g. 72, Šiauliai vertė yra 277 000 Lt, o žemės sklypo, esančio Eglyno g. 72, Šiauliai vertė yra 36900 L. T. bendra Z. B. priklausančio turto, kurį kreditorių susirinkimas 2010-10-25 protokoliniu nutarimu Nr. 7 nusprendė parduoti varžytinėse, rinkos vertė yra 313 900 Lt, o tai yra net 113 900 Lt daugiau už kreditorių susirinkimo nustatytą pradinę varžytinių kainą. Teigia, kad kartu su juo gyvena ir jo mažametė anūkė L. J. , tokiu būdu yra pažeidžiami nacionaliniai bei tarptautiniai teisės aktai, kuriuose įtvirtinti pagrindiniai vaiko teisių apsaugos bei vaiko būsto neliečiamybės principai. Turtas 2010-12-20 varžytinių metu buvo parduotas už mažesnę kainą, taip pažeidžiant imperatyviąsias LR Įmonių bankroto įstatymo normas. Dėl to 2010-12-20 varžytinių aktas Nr. 2, kuriuo atsakovui V. B. parduotas Z. B. nekilnojamasis turtas, t.y. gyvenamasis namas su priklausiniais yra pripažintinas niekiniu, taikytina restitucija. Nurodo, kad 2010-12-20 tarp atsakovų V. B. ir administratoriaus UAB „Atveika“ sudarytas perdavimo aktas, kuriuo administratorius perdavė, o V. B. priėmė gyvenamąjį namą su kiemo statiniais, esančius Eglyno g. 72, Šiauliuose, pripažintinas negaliojančiu tuo pačiu pagrindu.
Teismo posėdžio metu ieškovas Z. B. ieškinį palaikė, paaiškino, jog tikėjosi, kad parduodamą jo turtą nupirks sūnus, bet jis nespėjo susitarti su banku dėl kredito. Nurodė, kad varžytinės buvo skelbiamos apie 10 kartų, buvo bandyta jo turtą parduoti ir už didesnę 450 tūkstančių litų kainą, bet už tokią kainą pirkti pirkėjų neatsirado. Nurodė, kad atsakovas V. B. siekė, kad turto kainą būtų sumažinta, tik po to nusprendė dalyvauti varžytinėse. Mano, kad V. B. turtą parduos už didesnę kainą.
Šalies argumentai
Atsakovas V. B. su pareikštu ieškiniu nesutinka. Nurodo, kad ieškovui teismas turėtų taikyti CPK 95 str. 2 d. Nurodo, kad asmuo, ketinantis įgyti turtą, nedalyvauja turto vertės nustatyme, todėl negali teismui pateikti ieškovo prašomos informacijos apie tai, kokiais kriterijais remiantis buvo nustatyta parduodamo turto kaina. Teigia, kad kreditoriumi bankroto byloje yra „Swedbank“, AB, šis juridinis asmuo turi didelės patirties veikdamas nekilnojamojo turto rinkoje ir neleistų, jog turtas būtų parduodamas už nepagrįstai žemą kainą. Teigia, jog kreditorių reikalavimų suma yra apie 350 000 Lt. Ieškovas nurodo parduoto turto vertę 313 900 L. T. , jeigu reikalavimo suma yra didesnė nei turto vertė, nepriklausomai, kokia kaina parduotas turtas, tai Z. B. interesų nepažeidžia, nes pardavus turtą piniginės lėšos Z. B. nepriklauso, o realizavus visą bankrutavusios įmonės turtą ir pasibaigus bankroto procedūroms, Z. B. skolų kreditoriams nelieka. Pagal teismui pridedamą viešai prieinamą VĮ „Registrų centras“ 2010-08-01 (o ne 2010-01-01) atliktą vertinimą gyvenamojo namo rinkos vertė nurodyta 252 000 Lt, o ne 277 000. Ši turto vertinimo data yra artimesnė turto pardavimo iš varžytinių bei šio turto pardavimo kainos nustatymo kreditorių susirinkime datai. Nurodo, jog žemės sklypo nuosavybės teise neįsigijo. Teigia, kad ieškovas amoraliai spekuliuoja ir gėdingai dangstosi nepilnamečio (mažamečio) vaiko interesais – ieškinyje melagingai nurodyta, kad kartu su Z. B. gyvena jo anūkė L. J. . Teigia, kad turto rinkos kaina ir turto pardavimo iš varžytinių kaina nėra tapačios.
Atsakovas bankrutavusi Z. B. įmonė „Saulė“, atstovaujama administratoriaus UAB „Atveika“ įgalioto asmens D. J. , prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad Šiaulių apygardos teismas 2005 m. rugsėjo 20 d. nutartimi Z. B. įmonei „Saule“ iškėlė bankroto bylą, bankroto procedūros vykdomos jau šešti metai. Metų laikotarpyje buvo paskelbtos 10 nekilnojamojo turto varžytinių. Nuo 2009 m. gruodžio 29 d. pradinė varžytinių pardavimo kaina buvo 450 000 Lt, o 2010 m. gruodžio 10 d. pradinė pardavimo kaina – 200 000 Lt. Teigia, kad ieškovas dalyvavo visose varžytinėse, galėjo stebėti kainų pokyčius, be to, jo atstovas reikalavo teismo perduoti neparduotą Z. B. turtą, kaip bevertį savivaldybei. Visas bankroto procesas užsitęsė tik dėl ieškovo kaltės, kadangi jis skundė net neskundžiamas nutartis. Nurodo, kad turto vertė atitinka to meto vidutinės rinkos kainas, tai patvirtina tas faktas, kad nekilnojamasis turtas buvo parduotas tik dešimtose varžytinėse. Žemės nuosavybės teise niekada nepriklausė ieškovui, t.y. valstybės nuosavybė, ieškovas net nebuvo sudaręs žemės nuomos sutarties, todėl nesuprantama, kodėl žemės kaina įtraukiama į skirtumą kainų tarp pardavimo kainos ir vidutinės kainos, nurodytos Valstybės įmonės Registrų centras internetiniame tinklalapyje. Ieškovo anūkė gyvena kartu su savo tėvais, bet ne su ieškovu. Turtas yra parduotas, pinigai paskirstyti ir pervesti kreditoriams, 2011 m. sausio 24 d. buvo kviečiamas kreditorių susirinkimas dėl kreipimosi į Šiaulių apygardos teismą su prašymu priimti sprendimą dėl bankrutavusios Z. B. įmonės „Saulė“ pabaigos.
Atstovė teismo posėdyje nurodė, kad Z. B. buvo siūloma pačiam ar per savo giminaičius, kitus artimus asmenis sumokėti namo vertę ir taip išsaugoti turtą, bet ieškovas, neslėpdamas to, kad gal turtą pirks sūnus, kažko vis delsė. Tik dėl tos priežasties turtui iki 2009 metų pabaigos nebuvo skelbiamos varžytinės. Nurodė, kad Z. B. įmonė „Saulė“ neperdavė administratoriui jokio turto, todėl kreditorių reikalavimai buvo tenkinami iš įmonės savininko ieškovo Z. B. turto.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmetamas (CPK 268-270 str.).
Iš šalių paaiškinimų, bylos dokumentų nustatyta, kad ieškovo Z. B. įmonei „Saulė“ Šiaulių apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. nutartimi iškelta bankroto byla, paskirtas administratorius UAB „Atveika“, 2011-08-22 priimtas sprendimas dėl įmonės „Saulė“ pabaigos. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad namas, pripažintas bankrutuojančio juridinio asmens dalyvio asmeninė nuosavybė, parduotas varžytinėse kreditorių susirinkimo nutarimo pagrindu, siekiant patenkinti skolininko (atsakovo Z. B. bankrutavusios įmonės „Saulė“) kreditorių interesus. Įmonės kreditorių reikalavimai siekė 346 606 Lt, pabaigus bankroto procedūras liko nepatenkinta reikalavimų 158 956 Lt sumai. Šalys neginčijo, kad įmonei bankroto byla iškelta tuomet, kai ji jokio turto nebeturėjo. Kreditorių reikalavimai buvo tenkinami iš administratoriui perduoto įmonės savininko Z. B. turto. Tokiu būdu bankroto proceso metu buvo paskelbtas Z. B. turto: gyvenamojo namo, esančio Eglyno g. 72, Šiauliuose, su kiemo statiniais varžytinės. Iki tol varžytinės nebuvo skelbiamos, nes, kaip nurodė, administratoriaus atstovė, didžiausias kreditorius AB Turto bankas siūlė ieškovui Z. B. sumokėti namo vertę ir taip tokiu būdu išvengti turto pardavimo kitiems asmenims. Šio tvirtinimo ieškovas Z. B. neneigė. Be to, bankroto pradžioje Z. B. įmonei „Saulė“ buvo taikomas supaprastintas bankrotas. Gera valia nesusitarus, buvo atsisakyta supaprastino bankroto, Z. B. turtui buvo paskelbtos varžytinės.
Bankrutavusios įmonės turto pardavimą reglamentuoja ĮBĮ 33 straipsnis, kuriame nurodoma, kad „bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas ir reikalavimo teisės pagal įmonės skolininkų prievoles bankrutuojančiai ar bankrutavusiai įmonei įvertinami ir parduodami šio įstatymo nustatyta tvarka. Nekilnojamasis turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka <..>. Įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, pranešus apie tai įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui. Pagal Tvarkos 3 punktą, varžytines organizuoja ir vykdo bankrutuojančios įmonės administratorius. Pradinė įmonės turto pardavimo kainą įpareigotas nustatyti kreditorių susirinkimas. Konkretūs turto vertės nustatymo kriterijai neaptarti nei ĮBĮ, nei Tvarkoje. Pastarojoje nurodoma, kad turtas gali būti įvertintas vadovaujantis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu (7 p.). Tokia teisės normos formuluotė nėra imperatyvi. Kreditorių susirinkimas, nustatydamas turto vertę, gali pats pasirinkti, kokiu būdu nustatyti parduodamo turto vertę, nes vadovautis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu nėra privaloma. Tačiau tai nereiškia, kad parduodamo turto vertė gali būti nustatyta nepagrįstai maža, neatitinkanti to meto vidutinių rinkos kainų, tuo pažeidžiant individualios įmonės savininko (skolininko) interesą.
Pagal administratoriaus nurodymą, su kuo sutiko ir ieškovas Z. B. , nuo 2009 m. gruodžio 29 iki 2010-12-10 varžytinės buvo skelbtos dešimt kartų. Pirmose paskelbtose varžytinėse 2009-12-29 pradinė nekilnojamojo turto pardavimo varžytinėse kaina buvo nustatyta 450 tūkstančių litų, tačiau turtas nebuvo parduotas, nes šalys pripažino, kad pirkėjų neatsirado. Neatsirado pirkėjų parduodant turtą ir už 360 000 Lt, ir už 280 000 Lt, ir už 250 000 Lt. Tik po to kreditorių susirinkimas teisėtai ir pagrįstai pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-07-03 d. nutarimu Nr. 831 „Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytinių tvarkos“ 30 punktą sprendė kaip panaudoti antrosiose (pakartotinėse) varžytinėse neparduotą turtą ir nutarė toliau turtą pardavinėti varžytinėse, patvirtinant pradinę pardavimo kainą jau 200 000 Lt. Tik po to įvyko varžytinės ir ginčo nekilnojamąjį turtą varžytinėse nupirko atsakovas V. B. . Todėl šiomis aplinkybėmis negalima sutikti su ieškovo Z. B. tvirtinimu, kad turtas nebuvo tinkamai įvertintas, kad parduotas už aiškiai per mažą kainą. Akivaizdu, kad turtas buvo įvertintas ir pagal Z. B. nurodomą vertę, tačiau jo už tokią kainą niekas nepirko. Tas faktas, kad turto nepavyksta parduoti varžytinėse keletą kartų, o galiausiai parduodamas už mažesnę kainą, atitinka LR Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, todėl negali būti kalbos apie prieštaravimą joms. Turto pardavimų kiekis bei trukmė rodo, kad kreditorių komitetas siekė jį parduoti kuo didesne kaina ir tai atitinka ĮBĮ 33 straipsnyje nustatytą reglamentavimą – bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas turi būti parduotas kuo didesne kaina. Kai turtas neparduodamas pakartotinėse varžytinėse, kaip panaudoti šį turtą sprendžia kreditoriai, kurių reikalavimai nepatenkinti ir Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytinių tvarkos, patvirtintos LR Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 31 p. nurodyta, kaip disponuojama turtu. Kreditorių susirinkimas 2010-10- 25 nutarimu patvirtino parduodamo turto kainas ir tęsė turto pardavimą iš varžytinių ( 31.1 tvarkos punktas). Z. B. kreditorių susirinkimo nutarimo nenuginčijo, bandė jį ginčyti tik po to, kai įvyko varžytinės 2010-12-23 ( žr. Šiaulių apygardos teismo 2010-12-29 nutartis iš informacinės sistemos LITEKO). Teismo posėdžio metu Z. B. patvirtino, kad dalyvavo visuose turto pardavimo varžytinėse. Ieškovo nurodyta namo su priklausiniai kaina nurodo 277 000 Lt, o minėtas turtas varžytinėse parduotas už 230 000 Lt. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, ieškovo argumentai kad turtas buvo parduotas už per mažą kainą yra atmestini, kadangi varžytinės vyko dešimt kartų, pradinė turto kaina buvo mažinama nuo 450 000 Lt iki 200 000 Lt nepažeidžiant turto vertinimo principus, visuose varžytinėse dalyvavo ieškovas ir kiekvienu turto pardavimo iš varžytynių momentu ieškovo teisės įgyti turtą už parduodamą kainą nebuvo paneigtos.
Šioje byloje nesprendžiamas iškeldinimo klausimas, ieškovo mažametė anūkė nelieka be gyvenimo vietos, todėl atmestini ieškovo argumentai dėl vaiko teisių pažeidimo. Be to, byloje nėra pateikta duomenų, kad mažametės anūkės tėvai, kurių pareiga rūpintis vaiku, neturi kito gyvenamojo ploto.
Byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė įrodymų apie jų patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 268-270 str., teismas
nusprendžia:
I. Z. B. ieškinį atsakovams bankrutavusiai Z. B. įmonei „Saulė“, V. B. dėl varžytinių akto ir turto perdavimo priėmimo akto pripažinimo negaliojančiais atmesti.
Priteisti iš Z. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) 33 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą, jas sumokant į valstybinės mokesčių inspekcijos Surenkamąją sąskaitą ( įmokos kodas 5660).
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant Panevėžio apygardos teisme.