- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-04-04
- Bylos Nr.
- 2A-203-516/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00010-2015-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Nijolė Piškinaitė, Egidijus Žironas
- Atsakovas
- Ž. R., J. Š., A. S.
- Trečiasis asmuo
- L. K.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Egidijaus Žirono,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Ž. R., J. Š. ir A. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2490-275/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Idasta“ ieškinį atsakovams Ž. R., J. Š. ir A. S. (trečiasis asmuo – L. K.) dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas byloje kilo dėl bendrovės vadovų civilinės atsakomybės už įmonei padarytą žalą taikymo ir aiškinimo.Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Idasta“ kreipėsi į teismą, patikslintu ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovų A. S. ir J. Š. solidariai 75 265,58 Eur žalos atlyginimą, iš atsakovų J. Š. ir Ž. R. solidariai 75 659,94 Eur žalos atlyginimą, solidariai iš visų atsakovų 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir taip pat ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartimi UAB „Idasta“ iškelta bankroto byla, nustatant įmonės valdymo organams įpareigojimą perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per penkiolika dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos. UAB „Idasta“ vadovas Ž. R. teismo nutarties pilnai neįvykdė ir bankroto administratoriui teismo nustatytu terminu dalies dokumentų bei įmonės turto neperdavė. Ieškovė paaiškino, kad A. S. vadovavo UAB „Idasta“ nuo 2001 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. liepos 23 d., o J. Š. – nuo 2012 m. liepos 23 d. iki 2012 m. spalio 16 d. Ieškovės teigimu, nėra jokių įrodymų, kad tiek atsakovas A. S., tiek atsakovas J. Š. įvykdė savo pareigą ir perdavė visus įmonės dokumentus bei turtą naujausiam įmonės vadovui Ž. R.. Ieškovės nuomone, atsakovui J. Š. tapus įmonės vadovu, bendri atsakovų veiksmai, lėmę turto (pinigų) neperdavimą, pasireiškė atsakovo A. S. neteisėtais veiksmais, kai šis, turėdamas pareigą perduoti įmonei priklausantį turtą naujam vadovui, to nepadarė, o naujasis vadovas (J. Š.) visą savo vadovavimo laikotarpį nesiėmė jokių veiksmų dokumentuose nurodytam turtui surasti. Taigi, bendrovės turtas prarastas abiejų atsakovų bendrai padarytais veiksmais, esant jų tyčiai – A. S. privalėjo inventorizuoti ir perduoti turtą, o J. Š. – jį patikrinti, tinkamai priimti ir išsaugoti. Savo ruožtu atsakovas J. Š. turėjo pareigą perduoti įmonei priklausantį turtą naujajam vadovui, bet to nepadarė, o naujasis vadovas Ž. R. visą vadovavimo laikotarpį nesiėmė jokių veiksmų turtui surasti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovo A. S. 75 265,58 Eur žalos atlyginimą, o iš atsakovų J. Š. ir Ž. R. solidariai 75 659,94 Eur žalos atlyginimą, taip pat priteisė valstybei iš A. S. 1804,45 Eur, o iš atsakovų J. Š. ir Ž. R. po 905,45 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.Teismas nustatė, kad A. S. vadovavo UAB „Idasta“ iki 2012 m. liepos 23 d., pagal 2011 m. gruodžio 31 d. balansą įmonė turėjo 263 905 Lt turto, o 2012 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis – 292 218 Lt turto (pinigų). Teismo vertinimu, A. S. pateiktos bendrovės dokumentų perdavimo–priėmimo aktų kopijos, kurių priėmimą J. Š. patvirtino atskirame lape, leidžia priimti J. Š. paaiškinimus, kad jis pasirašė ant tuščių lapų, o pinigai ir dokumentai jam perduoti nebuvo. Teismas pažymėjo, kad A. S., būdamas bendrovės vadovu, turėjo pareigą perduoti dokumentus ir lėšas pagal tinkamai surašytus dokumentus, t. y. perduoti turimas lėšas, jų gavimą naujai paskirtam vadovui patvirtinant parašu, nurodant, kokia pinigų suma jam perduodama. Nepateikus tokių dokumentų, atsakingu dėl turto, kuris nurodytas balansinių likučių perdavimo akte (259 877 Lt), praradimo, teismo įsitikinimu, yra A. S.. Teismas priėmė J. Š. paaiškinimus ir apie tai, kad pastarasis sutiko pasirašyti dokumentus už 500 Lt užmokestį, tačiau dokumentų negavo, pinigai jam nebuvo perduoti, o direktoriaus pareigų neatliko. Tačiau, teismo vertinimu, tai, kad J. Š. neatliko pareigų, kurias prisiėmė sprendimu dėl jo paskyrimo direktoriumi, neatleidžia jo nuo turtinės atsakomybės už bendrovės turto iššvaistymą ir bendrovės kreditorių turtinių reikalavimų nepatenkinimą. Teismas konstatavo, kad J. Š. yra solidariai atsakingas su atsakovu Ž. R. už bendrovei atsiradusią žalą, nes J. Š. neperdavė bendrovės turto naujai paskirtam direktoriui, nors turėjo pareigą tai padaryti, todėl nesant galimybės nustatyti, kokio dydžio žala bendrovei buvo padaryta kurio iš šių dviejų buvusių direktorių darbo laikotarpiu, preziumuojama, jog jie abu yra kalti dėl žalos, kurios atlyginimo pareiga nenustatoma A. S..Teismas taip pat pažymėjo, kad nors Ž. R. paaiškino, jog bendrovės lėšas jis perdavė trečiajam asmeniui L. K., o UAB „Ardagus“ neperdavė ieškovei priklausančių prekių už 130 000 Lt, atsakovo neveikimas, t. y. žinojimas apie ieškovei priklausančių pinigų perdavimą L. K., tačiau priemonių, kad šis asmuo grąžintų ieškovei lėšas arba sumokėtų ieškovės kreditoriams, nesiėmimas, buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje dėl ieškovui atsiradusios žalos, todėl jis yra atsakingas už bendrovei atsiradusią žalą, o atlyginęs ją, turi galimybę reikšti turtinius reikalavimus L. K..
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Atsakovas J. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 12 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta ieškovei iš J. Š. ir Ž. R. solidariai priteisti 75 659,94 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio palūkanas ir valstybei po 905,45 Eur, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Teismo motyvai dėl solidarios su Ž. R. žalos priteisimo prieštarauja įrodymų visumai, be to, dalis įrodymų nebuvo išreikalauta. A. S. vadovavo bendrovei iki 2012 m. liepos 23 d., po to akcijos buvo parduotos J. Š., kuris negalėjo žinoti sandorio esmės, nes pasirašė tuščiuose lapuose. Dokumentų perdavimo akte yra jo parašas, tačiau dėl to, kad apeliantas pasirašė tuščiuose lapuose, jam nebuvo žinoma apie tokio dokumento buvimą. Apeliantas tik formaliai sutiko būti įmonės vadovu, kol bus surastas tinkamas kandidatas. Per J. Š. vadovavimo laikotarpį nebuvo sudarytas nei vienas sandoris, bendrovė veiklos nevykdė. Ž. R., sudarydamas 2012 m. balansą, neatsižvelgė į faktiškai turimą bendrovės kasos likutį ir nurodė klaidingus duomenis, tačiau teisme nustatyta, kad nuo 2012 m. spalio 23 d. iki metų pabaigos Ž. R. vykdė veiklą. Taigi galima tiksliai nustatyti, kokia žala bendrovei buvo padaryta nuo 2012 m. spalio 23 d. iki 2014 m. sausio 10 d., bei atskirti, kurio iš šių dviejų buvusių direktorių darbo laikotarpiu minėta žala susidarė. J. Š. negali būti solidariai atsakingas už Ž. R. vadovavimo laikotarpiu įmonei padarytą žalą.Ieškovės bankroto administratorius nepateikė į bylą kreditorių sąrašo ir jų reikalavimo sumos, todėl tiksli žalos suma nenustatyta, o tinkamai nenustačius žalo fakto ir dydžio, nėra galimybės spręsti ir dėl atsakovų veiksmų neteisėtumo, priežastinio ryšio, atsakovų kaltės, šios aplinkybės turi būti vertinamos ir tiriamos kompleksiškai.Teismas pažeidė atsakovo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir teisminę gynybą. Teismas nevertino visų apelianto pateiktų argumentų, netyrė bylos aplinkybių ir dėl to iš dalies neatskleidė bylos esmės. Teismas pažeidė įstatyme nustatytą pareigą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais, nedėjo pastangų tiriant ir vertinant apelianto argumentus bei prašymus išreikalauti įrodymus iš ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 06-1-00024-12 ir sustabdyti civilinę bylą.Teisme nustatyta, kad atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, 2013 m. spalio mėnesį iš UAB „Idasta“ išimti buhalterinės apskaitos dokumentai, atliktas ūkinės komercinės veiklos tyrimas bei gauta specialisto išvada. Specialisto išvadoje esantys duomenys reikšmingi šiai civilinei bylai, nes padės nustatyti, kad J. Š. vadovavimo metu ieškovė veiklos nevykdė ir apeliantas savo veiksmais žalos nepadarė. Prokuroras atsisakė pateikti tyrime esančių dokumentų kopijas ir neleido su jais susipažinti. Manytina, kad kol vyksta ikiteisminis tyrimas ir negali būti pateikti reikšmingi civilinei bylai išspręsti UAB „Idasta“ dokumentai ir duomenys, yra pagrindas bylą sustabdyti. Be to, bankroto administratorius neįvykdė teismo nurodymo pateikti tam tikrus rašytinius įrodymus ir civilinė byla buvo išnagrinėta be reikšmingų įrodymų. Vien dokumentų, patvirtinančių bendrovės turto ir dokumentacijos perdavimą Ž. R. neturėjimas, negali būti pagrindu iš apelianto reikalauti atlyginti žalą. Ieškovė turi įrodyti visas sąlygas atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Atsakovas A. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti ieškovei iš A. S. 75 265,58 Eur žalos atlyginimą, ir priimti naują sprendimą – ieškinį A. S. atžvilgiu atmesti. Apeliaciniame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:A. S. ir J. Š. sudaryti aktai patvirtina, kad apeliantas perdavė J. Š., o šis perėmė iš atsakovo visą įmonės turtą ir dokumentus. Visus aktus yra pasirašęs asmeniškai J. Š., tuo patvirtindamas, jog yra gavęs ir grynųjų pinigų likutį kasoje. 2015 m. gruodžio 30 d. teismo posėdžio metu J. Š. patvirtino, kad priėmimo perdavimo aktai pasirašyti jo ir ant aktų esantys įrašai „priėmiau“, data ir parašas, taip pat rašyti J. Š.. Šie dokumentai nėra nuginčyti ir pripažinti nealiojančiais, todėl nebuvo objektyvių priežasčių teismui atsisakyti remtis šiais rašytiniais įrodymais.Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismo pozicija, kad A. S. nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog naujam vadovui jis buvo perdavęs dokumentus ir pinigus, parodo, kad teismas nevertino į bylą pateiktų įrodymų ir juos ignoravo be jokio reikšmingo pagrindo. Teismas suteikė rašytinio įrodymo formai prioritetą prieš turinį, nevertino dokumentų sistemiškai su kitais įrodymais, esančiais byloje. Teismas nepagrįstai vadovavosi išimtinai J. Š. žodiniais paaiškinimais, kurie prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams, tiek paties J. Š. pozicijai pradinėje bylos stadijoje. Balansinių likučių perdavimo akte, kurį pasirašė J. Š., aiškiai nurodoma, kad perduodamas ir likutis kasoje (259 733 Lt). Teismas nepagrindė, kodėl vadovavosi J. Š. paaiškinimais, o rašytinius įrodymus atmetė, neįvertino, kad J. Š. suinteresuotas bylos baigtimi, todėl duoda sau palankius parodymus, ir keitė savo poziciją bylos metu. Po apelianto pasitraukimo iš vadovo pareigų vėlesni vadovai nesikreipė į atsakovą su pretenzijomis ar prašymais dėl kokių nors trūkstamų dokumentų ar turto. Bendrovė registrui teikė finansinių ataskaitų rinkinio dokumentus, juos tvirtino bendrovės akcininkas, o sudarė ir pasirašė vadovas, tačiau niekam nekilo klausimų, kad A. S. būtų ką nors neperdavęs, taigi apelianto pateiktuose aktuose užfiksuota situacija atitiko realią padėtį.Teismas perkėlė įrodinėjimo pareigą atsakovui, konstatuodamas atsakovo neteisėtus veiksmus dėl to, kad apeliantas neva teismui nepateikė įrodymų, jog perdavė naujam vadovui bendrovės dokumentus ir turtą. Taigi. pasak teismo. atsakovas turėjo įrodyti, kad neatliko neteisėtų veiksmų, kuriuos nurodė ieškovė, nors teismų jurisprudencijoje būtent ieškovas privalo įrodyti neteisėtus veiksmus, padarytos žalos faktą ir priežastinį ryšį.Sprendimas yra nemotyvuotas. Teismas visiškai neanalizavo civilinės atsakomybės sąlygų, neįvertino bylai reikšmingų aplinkybių, nepagrindė, dėl ko tam tikros aplinkybės nebuvo vertinamos, o tam tikri įrodymai atmesti. Vien įmonės vadovo neteisėtos veikos nepakanka jo civilinei atsakomybei kilti. Teismas sprendimas formaliai pasisakė tik dėl A. S. neteisėtų veiksmų. Teismas taip pat ignoravo kitas svarbias aplinkybes – teismas pripažino, kad bendrovės turtas buvo perduotas trečiajam asmeniui L. K., tačiau šios aplinkybės nevertino A. S. atsakomybės kontekste, nes L. K. veiksmai nebuvo vertinami, kaip galimai nulėmę turto praradimą. Byloje liko neišsiaiškintos aplinkybės, kurios turi įtakos atsakovų civilinės atsakomybės sąlygoms, ypač priežastiniam ryšiui nustatyti, o taip pat atleidimo nuo civilinės atsakomybės dėl trečiojo asmens veiksmų institutui taikyti. Teismas neanalizavo aplinkybės, kad bendrovės ir kitų asmenų atžvilgiu yra pradėtas FNTT tyrimas po to, kai A. S. jau nebebuvo bendrovės vadovu. Akivaizdu, kad turtas prarastas ne A. S. vadovavimo metu. Teismas mechaniškai, nevertindamas su tokiomis išvadomis susijusių aplinkybių, konstatavo atsakovo pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, organizuojant bendrovės apskaitą, dokumentų ir turto saugojimą, pažeidimą.Teismas netinkamai aiškino normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės sąlygas. Rašytiniai įrodymai pagrindžia, kad apelianto vadovavimo bendrovei laikotarpiu bendrovėje buvo organizuojama ir tinkamai tvarkoma finansinė apskaita. Be to, po to, kai A. S. buvo atleistas iš vadovo pareigų, bendrovės pinigų suma padidėjo, o iškėlus ieškovei bankroto bylą, jos kasoje buvo 165 723,37 Lt. Teismas nevertino, kad ši likusi pinigų dalis galėjo būti lėšų, kurias perdavė atsakovas, likutis. Teismas, priteisdamas iš apelianto visą balanse fiksuotą pinigų likutį, iš esmės pritaikė atsakovui asmeninę atsakomybę už tai, dėl ko galėjo atsakyti tik paskutinis vadovas. Be to, įrodymai ir šalių paaiškinimai leidžia daryti išvadą, kad L. K. veiksmai yra tiesiogiai susiję su bendrovės nemokumu, jos turto (pinigų) dingimu, todėl neegzistuoja priežastinis ryšys tarp tariamai neteisėtų apelianto veiksmų ir žalos. Teismas dėl priežastinio ryšio visiškai nepasisakė. Teismas, nevertindamas nurodytų aplinkybių, neatskleidė bylos esmės.Atsakovas Ž. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį Ž. R. atžvilgiu atmesti. Apeliaciniame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:UAB „Idasta“ prekes tiekdavo UAB „Baltina“, o transportavimo ir sandėliavimo paslaugą teikė UAB „Ardagus“. Visų šių trijų įmonių faktinis savininkas ir valdytojas buvo L. K.. UAB „Ardagus“ surinkdavo grynuosius pinigus iš klientų, kurie apmokėdavo prekes pristatymo metu. Surinktus pinigus UAB „Ardagus“ perduodavo UAB „Baltina“ faktiniam vadovui, kaip atsiskaitymą už UAB „Idasta“ pateiktas prekes. L. K. gautus pinigus turėjo užskaityti už ieškovės pirktas prekes iš UAB „Baltina“, bet dokumentų nesutvarkė, nors Ž. R. yra perdavęs jam visus reikalingus dokumentus atsiskaitymui užskaityti. 2013 m. spalio 16 d. FNTT pareiškus kaltinimus faktiniam įmonės savininkui L. K., įmonės veikla buvo sustabdyta.Teismas neatsižvelgė į Ž. R. atsiliepimą į ieškinį, kuriame buvo nurodyta, kad atsakovas ėmėsi priemonių, jog įmonės apskaitos dokumentai ir turtas būtų išsaugoti bei surasti, o trūkstamo turto ir dokumentų neturėjo galimybės perduoti bankroto administratoriui, nes jie buvo paimti FNTT kratos metu. Buvo nurodyta, kad dalis lėšų ir dokumentai buvo perduoti atsiskaityti už pateiktas prekes L. K.. Taigi apeliantas tinkami vykdė jam priklausančias pareigas. Be to, teismas neatsižvelgė į liudytojų E. C. ir I. L. parodymus, kurie paliudijo, kad apeliantas kreipėsi į faktinį savininką dėl neperduotų dokumentų ir lėšų iš anksčiau buvusio įmonės vadovo, taip paliudijo apie mokėjimą grynaisiais pinigais už prekės faktiniam UAB „Baltina“ savininkui ir vadovui L. K.. Taigi teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad atsakovas neįrodė savo nekaltumo dėl įmonei padarytos žalos.Atsakovas J. Š. atsiliepime į A. S. apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Atsakovas nurodė, kad nesutinka su A. S. argumentu, jos jis tinkamai vykdė direktoriaus pareigas ir perdavė naujam direktoriui visus bendrovės dokumentus ir turtą. Atsakovas akcentavo, kad pats A. S., apklaustas teisme, paaiškino, jog J. Š. nepažįsta ir pirmą kartą pamatė tik teisme, o prieš UAB „Idasta“ akcijų pardavimą bendrovės buhalterinės apskaitos ir kitus dokumentus paliko įmonėje, kuri tvarkė ieškovės akcijų pirkimo– pardavimo sandorį, savo ruožtu balansinių likučių perdavimo akte nurodytus pinigus jis perdavė nepažįstamam vyrui, kuris po kelių dienų atvyko į susitikimą prie Baltojo tilto ir pateikė aktus su J. Š. parašu. Atsakovas J. Š. atsiliepime į Ž. R. skundą nurodo, kad iš dalies palaiko šį apeliacinį skundą, nes nebuvo nustatyta tiksli žalos suma. Atsakovas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo byla pradėta dar 2012 metais ir, manytina, kad FNTT jau gavo visų bendrovių ūkinės finansinės veiklos tyrimo specialisto išvadas, o tokie dokumentai turi ypatingą reikšmę šiai civilinei bylai, nes padėtų patvirtinti ar paneigti padarytos žalos dydį. Bankroto administratorius neapteikė kreditorių sąrašo ir jų reikalavimo sumos, todėl tiksli žalos suma nenustatyta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
2017 m. balandžio 3 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas atsakovo A. S. pateiktas prašymas patvirtinti ieškovės BUAB „Idasta“ ir atsakovų A. S., J. Š. ir Ž. R. sudarytą taikos sutartį ir civilinę bylą nutraukti. Kartu su prašymu pateikta ir ieškovės BUAB „Idasta“ bankroto administratorės UAB „Bankrupta“ bei atsakovų A. S., J. Š. ir Ž. R. pasirašyta 2017 m. balandžio 3 d. taikos sutartis, o taip pat mokėjimo nurodymo, patvirtinančio, kad A. S. pagal šalių pasirašytos taikos sutarties 2 punktą ieškovės administratorei UAB „Bankrupta“ sumokėjo 19 000 Eur sumą, kopija.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 140 straipsnio 3 dalį, pagal kurią šalys turi teisę užbaigti bylą taikos sutartimi bet kurioje civilinio proceso stadijoje, įvertinusi pateiktos taikos sutarties turinį, be kita ko ir prašymo 4 punkte bei taikos sutarties 8–9 punktuose esantį pareiškimą, kad sutartį sudariusiems asmenims yra žinomos taikos sutarties patvirtinimo ir bylos nutraukimo teisinės pasekmės, įtvirtintos CPK 293–294 straipsniuose, sprendžia, jog yra teisinis ir faktinis pagrindas patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį.Taikos sutartimi laikomas sandoris, kuriuo ginčo šalys, darydamos viena kitai nuolaidas, iš naujo nustato civilines teises ir pareigas bei likviduoja kilusį teisinį ginčą. Sudarydamos taikos sutartį, ginčo šalys abipusiu sutarimu sulygsta dėl jos sąlygų, nustato savo teisių ir pareigų balansą. Tokia sutartimi realizuojamas ginčo subjektų dispozityvumo principas, teisė įstatymo nustatytose ribose laisva valia disponuoti savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis.Teisėjų kolegijos vertinimu, taikos sutarties sąlygos išreiškia bylos šalių valią taikiai ir operatyviai išspręsti byloje iškilusį ginčą. Taikos sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui, todėl yra pagrindas šią sutartį patvirtinti pagal joje išdėstytas sąlygas (CPK 42 straipsnio 2 dalis, 140 straipsnio 3 dalis, 302 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija į taikos sutarties, tvirtinamos šia teismo nutartimi, sąlygas neįtraukia joje išvardintų šalių pareiškimų dėl teisinių pasekmių, susijusių su taikos sutarties tvirtinimu teismo nutartimi, supratimo (pateiktos taikos sutarties 8–9, 13 punktai) ir garantijų, kad ši sutartis sudaryta laisva valia, atlikus visus teisinius veiksmus, būtinus taikos sutarčiai sudaryti, atitinka šalių, be kita ko ir ieškovės kreditorių, interesus (taikos sutarties 10–11 punktai), taip pat šalių prašymo teismui dėl taikos sutarties patvirtinimo (taikos sutarties 14 punktas), prašymo panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones (taikos sutarties 15 punktas), sutarties sudarymo, įsigaliojimo, sutarties egzempliorių, pateikimo teismui aplinkybių (taikos sutarties 12, 13, 16 punktai) bei įvadinės dalies (taikos sutarties preambulė), nes šios nuostatos nelaikytinos susitarimais dėl ginčo esmės.Ginčo šalims susitarus taikiai baigti ginčą ir teismui patvirtinus taikos sutartį, pirmosios instancijos teismo 2016 m. liepos 12 d. sprendimas naikinamas, o civilinė byla Nr. 2-2490-275/2016 nutraukiama (CPK 293 straipsnio 5 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 302 straipsnis).Laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi (CPK 149 straipsnio 1 dalis). Šalys taikos sutartyje (15 punktas) prašo panaikinti šioje byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Tačiau, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, dar 2015 m. sausio 19 d. pirmosios instancijos teismo buvo gautas pranešimas iš Turto arešto aktų registro, kad turto arešto aktas, įregistruotas pagal Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 2 d. nutartį, kuria atsakovams buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, buvo išregistruotas. Taigi Vilniaus apygardos teismo nutartimi atsakovams taikytos laikinosios apsaugos priemonės nustojo galioti dar 2015 m. sausio 19 d. ir šiuo metu nebeegzistuojančių laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimas nebėra galimas.Pagal CPK 87 straipsnio 2 dalį jeigu byla šalims sudarius taikos sutartį užbaigiama ją nagrinėjant apeliacine ar kasacine tvarka, grąžinama 100 procentų žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį ar kasacinį skundą, kai byla užbaigiama iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios, arba 75 procentai žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį ar kasacinį skundą, kai byla užbaigiama vėliau. Kadangi apeliantai buvo atleisti nuo žyminio mokesčio už apeliacinius skundus sumokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), o prašymas dėl taikos sutarties tvirtinimo pateiktas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios, vadovaujantis CPK 87 straipsnio 2 dalimi, žyminis mokestis už apeliacinius skundus iš šalių į valstybės biudžetą nepriteisiamas. Pirmosios instancijos teisme patirtos valstybės ir šalių bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal taikos sutartyje sulygtas sąlygas (3 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 140 straipsnio 3 dalimi, 293 straipsnio 5 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 302 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr.2-2490-275/2016.
Patvirtinti ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Idasta“ (juridinio asmens kodas 225560610), atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Bankrupta“ (juridinio asmens kodas 302707689), ir atsakovų A. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) J. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) Ž. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) sudarytą taikos sutartį šiomis sąlygomis:
Šia taikos sutartimi šalys susitaria joje nurodytomis sąlygomis taikiai užbaigti civilinę bylą.Atsakovai įsipareigoja sumokėti ieškovei 19 000 Eur (devyniolikos tūkstančių eurų) dydžio kompensaciją. Šalys susitaria, kad šiame taikos sutarties punkte nurodytą kompensaciją ieškovei sumoka atsakovas A. S.. A. S. nereikalaus iš J. Š. ir (arba) Ž. R. sumokėtos kompensacijos ar jos dalies atlyginimo.Atsižvelgiant į šios taikos sutarties 2 punkto nuostatas, J. Š. ir Ž. R. įsipareigoja sumokėti valstybei Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 12 d. sprendimu iš A. S. priteistą 1 804,45 Eur (vieno tūkstančio aštuonių šimtų keturių eurų 45 ct) dydžio žyminį mokestį tokios dalimis – J. Š. įsipareigoja valstybei sumokėti 902,23 Eur (devynis šimtus du eurus 23 ct), o Ž. R. įsipareigoja valstybei sumokėti 902,22 Eur (devynis šimtus du eurus 22 ct). J. Š. ir Ž. R. taip pat įsipareigoja lygiomis dalimis sumokėti valstybei visą žyminį mokestį, kurį Lietuvos apeliacinis teismas, tvirtindamas šią taikos sutartį, gali priskirti kaip mokėtiną A. S., vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 87 straipsnio 2 dalimi. J. Š. ir Ž. R. įsipareigoja sumokėti valstybei iš jų sprendimu priteistas žyminio mokesčio dalis, t. y. po 905,45 Eur (devynis šimtus penkis eurus 45 ct) bei visas kitas išlaidas valstybei.A. S. įsipareigoja sumokėti taikos sutarties 2 punkte nurodytą kompensaciją į ieškovės banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), atidarytą DNB banke, AB, taikos sutarties sudarymo dieną. Ieškovė sutinka, kad už atsakovus mokėjimą pagal taikos sutarties 2 punktą gali atlikti kitas fizinis ir (arba) juridinis asmuo mokėjimo nurodyme pažymėjęs, jog mokėjimą atlieka vieno ir daugiau atsakovų vardu pagal šią taikos sutartį.Ieškovė atsisako visų civilinėje byloje pareikštų reikalavimų atsakovams, įskaitant bet neapsiribojant reikalavimų priteisti iš A. S. ir J. Š. solidariai ieškovei 75 265,58 Eur dydžio žalą, priteisti iš J. Š. ir Ž. R. solidariai ieškovei 75 659,94 Eur dydžio žalą, priteisti ieškovei iš atsakovų solidariai 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, reikalavimo atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio civilinėje byloje atsisakymas pagal šį taikos sutarties punktą įsigalioja įsigaliojus šiai taikos sutarčiai. Šalys pareiškia, kad šia taikos sutartimi yra visiškai ir galutinai išsprendžiamas tarp jų kilęs ginčas, nagrinėjamas civilinėje byloje.Ieškovė ir atsakovai susitaria, kad šia taikos sutartimi yra galutinai išsprendžiami bet kokie kilę ir (arba) galintys kilti ginčai tarp ieškovės, iš vienos pusės, bei kiekvieno iš atsakovų, iš kitos pusės, dėl atsakovų, kaip buvusių ieškovės vadovų galimai padarytos žalos ieškovei. Ieškovė a priori atsisako bet kokių ir visų reikalavimų atsakovams savo vardu ir (arba) interesais, įskaitant reikalavimais dėl galimai padarytos žalos atlyginimo ieškovei ir (arba) jos kreditoriams. Ieškovė, įsigaliojus šiai taikos sutarčiai, įsipareigoja nebereikšti šiame taikos sutarties punkte nurodytų reikalavimų atsakovams. Bet kokie iki šios taikos sutarties įsigaliojimo pareikšti ieškovės reikalavimai atsakovams bus laikomi atsisakytais įsigaliojus taikos sutarčiai.Šalys pareiškia, kad kiekviena šalis savarankiškai padengs visas savo šioje civilinėje byloje turėtas išlaidas, advokato, antstolio ar kitų konsultantų pagalbai apmokėti, ir šalys nereikš viena kitai pretenzijų dėl jokių bylinėjimosi išlaidų priteisimo ar kitokio atlyginimo. Išlaidų valstybei atlyginimo klausimas sprendžiamas taikos sutarties 3 punkte nustatyta tvarka.
Civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Idasta“ ieškinį atsakovams Ž. R., J. Š. ir A. S. dėl turtinės žalos atlyginimo nutraukti.