- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-06-20
- Bylos Nr.
- I-1498-644/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00517-2017-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- T. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
dalyvaujant pareiškėjui T. T., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui M. K.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas T. T. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4).
Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, jog laikotarpiu nuo 2013-12-01 iki 2017-03-30 buvo laikomas Alytaus pataisos namų bendrabučio tipo ir kamerų tipo patalpose netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, daug patalpų ploto užėmė baldai, dėl ko turėjo nuolat sėdėti arba gulėti. Kamerų tipo patalpose daug vietos užėmė sanitarinis mazgas, kuris, pareiškėjo teigimu, neturėtų būti įskaičiuotas į bendrą kameros plotą. Pažymėjo, kad kamerų tipo patalos neatitiko higienos normų reikalavimų. Šaltuoju metų laiku kamerų tipo patalpų oro temperatūra neatitiko nustatytų reikalavimų, jose nebuvo tinkamo vėdinimo, trūko apšvietimo, dėl ko pablogėjo regėjimas. Tvirtino, kad kamerose buvo drėgna, ant sienų buvo susikaupęs pelėsis. Pažymėjo, kad kamerų tipo patalpose vienu tualetu naudojosi su dar trimis asmenimis, dėl to jautė pažeminimą, nes turėjo kentėti, kol kitas nuteistasis pasinaudos tualetu. Prašė skundą tenkinti ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė vadovautis atsiliepime (b. l. 7-12) išdėstyta pozicija. Paaiškino, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta, o galiojantys teisės aktai nereglamentuoja, jog vienam asmeniui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas turi būti skaičiuojamas neįskaitant baldų užimamo ploto. Jei pareiškėjo netenkino gyvenimo sąlygos paskirtame būryje, jis galėjo kreiptis į įstaigos administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar jo perkėlimo į kitą būrį, tačiau šia teise nepasinaudojo. Pažymėjo, kad Alytaus visuomenės sveikatos centras ne kartą tikrino pataisos namus dėl sveikatos saugos reikalavimų atitikties nustatytiems reikalavimams, tačiau pažeidimų nebuvo nustatyta, šią aplinkybę patvirtina Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai. Pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė neteisėtų Alytaus pataisos namų (pareigūnų) veiksmų, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo. Pareiškėjo skundas yra paremtas abstrakčiais teiginiais, todėl atmestinas kaip nepagrįstas. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2013-12-01 iki 2017-03-30.
Atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.
Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr., 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei higieninių sąlygų į pataisos namų administraciją. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi 2017-03-30 (b. l. 5), todėl daliai skundo reikalavimų praleido senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis patyrė nepatogumus, pažeminimą. Pažymėtina, kad jei pareiškėjas jautė nepatogumus ir išgyvenimus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2013-12-01 iki 2014-03-29 taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas už nurodytą laikotarpį atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos.
Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo reikšmingas laikotarpis yra nuo 2014-03-30 iki 2017-03-30.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Alytaus pataisos namai arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog jis buvo laikomas perpildytose bendrabučio tipo ir kamerų tipo patalpose, kuriose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose pareiškėjo buvimo metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerų tipo patalpose: nuo 2014-07-31 iki 2014-08-05, nuo 2015-08-25 iki 2015-09-09, pareiškėjas buvo paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 3, kurios plotas 29,36 kv. m., įrengtos 8 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 3,67 kv. m. ploto (29,36/8); nuo 2014-08-05 iki 2014-08-14 pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 4, plotas 14,48 kv. m., įrengtos 4 vietos, t. y., vienam asmeniui teko 3,62 kv. m. (14,48/4); nuo 2014-08-19 iki 2014-08-29 pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 39, plotas 11,85 kv. m., įrengtos 3 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui teko 3,95 kv. m. (11,85/3) ploto; nuo 2014-10-17 iki 2014-12-02, nuo 2014-12-09 iki 2015-02-19 pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 36, plotas 12,61 kv. m., įrengtos 3 vietos, t. y., vienam asmeniui teko 4,20 kv. m. (12,61/3) ploto; nuo 2016-04-26 iki 2016-05-12 pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 29, plotas 15,10 kv. m., įrengtos 4 vietos, vienam asmeniui teko 3,77 kv. m. (15.10/4) ploto; nuo 2016-11-29 iki 2016-12-09 pareiškėjas buvo perkeltas į kamerų tipo patalpą Nr. 8, plotas 6,45 kv. m., įrengta viena vieta, t. y., vienam asmeniui teko 6,45 kv. m.; nuo 2016-12-15 iki 2017-01-11, nuo 2017-01-24 iki 2017-02-06 pareiškėjas buvo perkeltas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 26, plotas 29,91 kv. m., įrengtos 8 vietos, vienam asmeniui teko 3,73 kv. m. (29,91/8) ploto; nuo 2017-02-06 iki 2017-02-14, nuo 2017-03-28 iki 2017-03-30- į kamerų tipo patalpą Nr. 35, plotas 12,87 kv. m., įrengtos 3 vietos, vienam asmeniui teko 4,29 kv. m. (12,87/3) ploto; nuo 2017-03-13 iki 2017-03-24 - į kamerų tipo patalpą Nr. 19, plotas 11,8 kv. m., įrengtos 3 vietos, vienam asmneiui teko 3,93 kv. m (11,8/3) ploto; nuo 2017-02-07 iki 2017-02-21 - į kamerų tipo patalpą Nr. 29, plotas 15,10 kv. m., įrengtos 4 vietos, vienam asmeniui teko 3,77 kv. m. (15,10/4) ploto (b. l. 14-17).
Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į šias bendrabučio tipo patalpas: nuo 2014-01-09 iki 2014-03-04, nuo 2014-03-18 iki 2014-07-22, nuo 2014-07-29 iki 2014-07-31, nuo 2015-02-19 iki 2015-06-11 pareiškėjas buvo paskirtas į 17 būrio 3 miegamąjį, kurio plotas 34,16 kv. m., įrengtos 8 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui teko 4,27 kv. m. (34,16/8) ploto; nuo 2014-08-14 iki 2014-08-19, nuo 2015-09-10 iki 2015-09-22, nuo 2015-10-06 iki 2015-10-27, nuo 2015-11-03 iki 2015-11-24, nuo 2015-12-01 iki 2015-12-08, nuo 2015-12-15 iki 2016-02-09, nuo 2016-02-15 iki 2016-02-26, nuo 2016-10-06 iki 2016-11-29, nuo 2016-12-09 iki 2016-12-15 pareiškėjas buvo paskirtas į 9 būrio 1 miegamąjį, kurio plotas 34,13 kv. m., įrengtos 8 vietos, t. y., vienam asmeniui teko 4,26 kv. m. (34,13/8) ploto; nuo 2015-06-11 iki 2015-06-30, nuo 2015-07-14 iki 2015-08-06, nuo 2015-08-18 iki 2015-08-25 pareiškėjas buvo paskirtas į 18 būrio 1 miegamąjį, kurio plotas 35,15 kv. m., įrengtos 9 vietos, taigi vienam asmeniui teko 3,90 kv. m. (35,15/9) ploto; nuo 2015-08-06 iki 2015-08-18 pareiškėjas buvo paskirtas į 12 būrio 1 miegamąjį, kurio plotas 34,75 kv. m., įrengtos 9 vietos, t. y., vienam asmeniui teko 3,86 kv. m. (34,75/9) ploto; nuo 2015-09-09 iki 2015-09-10, nuo 2016-04-14 iki 2016-04-26, nuo 2016-05-12 iki 2016-07-14 - į 9 būrio 8 miegamąjį, kurio plotas 35,83 kv. m., įrengtos 8 vietos, vienam asmeniui teko 4,47 kv. m. (35,83/8) ploto; nuo 2016-02-26 iki 2016-04-14, nuo 2016-07-14 iki 2016-09-29 - į 17 būrio 3 miegamąjį, kurio plotas 34,16 kv. m., įrengtos 8 vietos, vienam asmeniui teko 4,27 kv. m. (34,16/8) ploto; nuo 2017-02-14 iki 2017-02-15 - į 5 būrio 4 miegamąjį, kurio plotas 44,98 kv. m., įrengta 12 vietų, vienam asmeniui teko 3,74 kv. m. (44,98/12); nuo 2017-02-15 iki 2017-03-09 - į 17 būrio 1 miegamąjį, kurio plotas 34,15 kv. m., įrengtos 8 vietos, vienam asmeniui teko 4,26 kv. m. (34,15/8) ploto; nuo 2017-03-24 iki 2017-03-28 - į 20 būrio 1 miegamąjį, kurio plotas 29,53 kv. m., įrengtos 8 vietos, vienam asmeniui teko 3,69 kv. m.(29,53/8) ploto (b. l. 39-40, 41-48).
Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas nurodė, kad dalį kameros ploto užėmė baldai ir sanitarinis mazgas, dėl to nebuvo galimybės judėti. Pažymėjo, kad vienam asmeniui tenkantis kameros plotas turi būti skaičiuojamas atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą. Teismas pažymi, kad vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar buvo pažeista gyvenamojo ploto norma, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareiškėjo argumentų dėl baldų bei sanitarinio mazgo užimamo ploto kamerose.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad kamerų tipo patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų. Pažymėjo, kad kamerų tipo patalpose buvo netinkamas apšvietimas, vėdinimas, temperatūra, patalpose kaupėsi drėgmė, buvo pelėsio.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą ginčo laikotarpiu reglamentavo Higienos norma HN 76:2010 (akto redakcija iki 2015-11-01) patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, kurios 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, tačiau tos pačios higienos normos 2 punktas nustato, jog ji taikoma projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Panaši nuostata yra įtvirtinta ir nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“. Atsižvelgiant į tai, kad kamerų natūralaus apšvietimo padidinimas yra susijęs su lango iškirtimu (padidinimu), spręstina, jog šiuo atveju negalima konstatuoti Alytaus pataisos namų neteisėto neveikimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Pareiškėjas reikalavimą grindžia aplinkybėmis, kad kamerose nebuvo tinkamo vėdinimo, tačiau iš atsakovo atstovo atsiliepimo matyti, kad gyvenamosios patalpos Alytaus pataisos namuose vėdinamos per atidaromus langus, kas atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Minėtą aplinkybę patvirtina Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015-12-14 patikrinimo aktas Nr. PA-436 (b. l. 22-24), iš kurio matyti, kad Alytaus pataisos namuose veikla vykdoma nepažeidžiant Higienos normos reikalavimų. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2016-12-09 patikrinimo akto Nr. PA.1-309 (22.14.31.12) matyti, kad kamerų langai yra skaidraus stiklo, yra atidaromi. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti kameros per atveriamą langą, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir drėgmės patalpose. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsio gyvenamosiose kamerose, be to, Higienos normos HN 76:2010 58 punktas įpareigoja nuteistuosius (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis gyvenamosios aplinkos švara ir tvarka. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo pateiktais duomenimis dėl kamerų vėdinimo natūraliai per langus, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo kamerų vėdinimo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose buvo šalta, tačiau iš Alytaus pataisos namų atsiliepimo matyti, kad Alytaus pataisos namai užtikrina, jog gyvenamosiose patalpose oro temperatūra žiemą būtų tinkama (18-22 oC), kaip numatyta Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkte. Pažymėjo, kad pataisos namuose yra įrengtas kompiuterizuotas šilumos mazgas, kuris visą parą palaiko tinkamą temperatūrą pataisos namuose. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos temperatūros yra deklaratyvūs, nepatvirtinti jokiais objektyviais duomenimis, todėl atmestini.
Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad kamerų tipo patalpose vienu tualetu jis naudojosi su dar trimis asmenimis, dėl to jautė pažeminimą, nes turėjo kentėti, kol kitas nuteistasis pasinaudos tualetu. Tačiau, teismas pažymi, kad teisės aktai nenumato atskiro (individualaus) tualeto kiekvienam nuteistajam, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje taip pat atmestini.
Pareiškėjas teismo posėdžio metu reiškė pretenzijas dėl Alytaus pataisos namų pareigūnų netinkamo elgesio, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nedetalizavo, t. y. konkrečiai nenurodė, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų ir jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio atmestini kaip deklaratyvūs.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos (Alytaus pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo T. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.