Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 27 d. iki 2017 m. vasario 22 d., jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau tekste – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš gyvenamojo ploto trūkumo.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) redakcija nustatė minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 p.).

Iš atsakovo į bylą pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas: laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 29 d. iki 2016 m. gegužės 4 d. buvo paskirtas į 10 būrio 1 miegamąjį, kuris yra 45,37 kv. m. ploto, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,78 kv. m. ploto; nuo 2016 m. gegužės 4 d. iki 2016 m. rugsėjo 15 d. buvo paskirtas į 10 būrio 2 miegamąjį, kuris yra 44,17 kv. m. ploto, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,68 kv. m. gyvenamojo ploto; nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. iki 2017 m. vasario 22 d. buvo paskirtas į 10 būrio 4 miegamąjį, kuris yra 43,68 kv. m. ploto, jame įrengta 12 miegamų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,64 kv. m. gyvenamojo ploto (b. l. 18, 19). Kadangi duomenų apie konkrečiais laikotarpiais atskiruose miegamuosiuose kartu su pareiškėju apgyvendintų (laikytų) nuteistųjų skaičių atsakovas nepateikia, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas miegamųjų gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamų vietų (lovų) skaičiaus. Pareiškėjas atsakovo nurodytų konkrečių gyvenamųjų patalpų plotų ir jose buvusių miegamų vietų skaičiaus Atsikirtime į atsiliepimą iš esmės neginčijo, tačiau skunde nurodė, kad kartu su juo miegamuosiuose gyveno 14-15 asmenų, taip pat nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje yra 10 vieno aukšto lovų ir 2 dviejų aukštų lovos (tai sudaro 14 miegamųjų vietų). Teismas vertina, kad, pareiškėjui nurodant prieštaringas aplinkybes dėl miegamuosiuose apgyvendintų asmenų skaičiaus ir miegamųjų vietų skaičiaus, nenurodant konkrečių gyvenamųjų patalpų, kuriose galėjo būti apgyvendinta 15 asmenų, Atsikirtime į atsiliepimą neginčijant atsakovo nurodytų gyvenamosiose patalpose apgyvendintų asmenų skaičiaus, abstrakti aplinkybė dėl 15 asmenų viename miegamajame apgyvendinimo negali būti laikoma pagrįsta. Kita vertus, pagal atsakovo pateiktus duomenis, mažiausias plotas yra 4-o miegamojo (43,68 kv. m.; b. l. 19), kuriame apgyvendinus 14 asmenų (pareiškėjo duomenimis buvo 10 vieno aukšto ir 2 dviejų aukštų lovos), vienam asmeniui teko 3,12 kv. m. ploto, t. y. ne mažiau nei teisės aktuose nustatyta privaloma ploto norma (3,1 kv. m. ).

Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamosiose patalpose buvę baldai, inventorius dar labiau sumažino laisvą plotą. Pastebėtina, kad galiojantys teisės aktai nenumato, jog į minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą turi būti neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas, todėl teismas pritaria atsakovo nurodytiems argumentams ir įvertinęs į bylą pateiktus duomenis konstatuoja, kad vienam asmeniui turėjusi tekti gyvenamojo ploto norma ginčui aktualiu laikotarpiu pažeista nebuvo.

Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamosiose patalpose dėl senų, supuvusių langų buvo šalta, drėgna, nebuvo ventiliacijos, prausykloje sienos pajuodusios, ištrupėjusios, nuo lubų varvėjo vanduo.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos ir saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 16 ir 17 punktuose numatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (Higienos normos HN 134:2015 39 p.).

Pareiškėjo į bylą pateiktame Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2017 m. vasario 10 d. rašte Nr. 2-296(4.33.1) (b. l. 8-9) nurodoma, jog patikrinus 10-o būrio 4-ą gyvenamąjį kambarį vizualiai matomo pelėsio nėra, sudaryta galimybė patalpas išvėdinti atidarant langus. Taip pat akcentuojama, kad tualeto ir prausyklos sienų ir lubų dažai apsilupę, vietomis ištrupėjęs tinkas. Kontrolės metu nustatyta neatitiktis Higienos normos HN 134:2015 39 punkto reikalavimams – dėl drėgmės ir susidariusio kondensato tualeto ir prausyklos sienos drėksta, šlampa vizualiai matomas pelėsis. Atsakovas į bylą pateikė duomenis apie Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento (toliau – ir Alytaus sveikatos centras) Alytaus PN atliktus patikrinimus (b. l. 24-26; 31-32; 39-40). Teismas byloje gali vertinti tik Alytaus sveikatos centro 2016 m. lapkričio 30 d. patikrinimo aktą (b. l. 31-32), prie jo pridedamą Šiluminės aplinkos tyrimo protokolą (b. l. 33-35) bei 2016 m. liepos 20 d. Šiluminės aplinkos tyrimo protokolą (b. l. 41-42), nes kiti Patikrinimo aktų dokumentai yra nepilnos apimties ir teismui 2017 m. balandžio 28 d. nutartyje (b. l. 47-48) šią aplinkybę nurodžius, atsakovas pilnos apimties dokumentų nepateikė. Vertintinuose Šiluminės aplinkos tyrimo protokoluose nurodoma, kad 10-o būrio 2-ajame miegamajame oro temperatūra 19,8 ?C, santykinė oro drėgmė 51 proc., vizualiai matomų pelėsių nepastebėta. 1-ajame gyvenamajame kambaryje oro temperatūra 22,7/22,8 ?C, santykinė oro drėgmė 63/61 proc. Taigi, nustatyti parametrai atitiko Higienos normos HN 134:2015 16 ir 17 punktuose nurodytus reikalavimus. Tačiau atsakovo pateikti duomenys nepaneigia pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu 10-o būrio tualeto ir prausyklos patalpos neatitiko Higienos normos HN 134:2015 39 punkto reikalavimų ir, kad toks pažeidimas buvo pašalintas Alytaus sveikatos centro nustatytu terminu, t. y. iki 2017 m. vasario 10 d., todėl vertintina, kad atsakovas pažeidė Higienos normos HN 134:2015 39 punkto reikalavimus ir pareiškėjo teisę būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog gyvenamosiose patalpose nebuvo stalo, kėdžių (suoliuko). Atsakovas teigia, jog gyvenamosios patalpos kietuoju inventoriumi yra aprūpintos.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo inventoriumi norma), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.), be kita ko, nurodoma, jog pataisos namų bendrabučio gyvenamojoje patalpoje kiekvienam asmeniui turi būti skirta taburetė, gyvenamajai patalpai turi būti skirtas vienas stalas. Pastebėtina, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojanti Aprūpinimo inventoriumi normos redakcija tokio aprūpinimo kietuoju inventoriumi nereglamentuoja. Pagal šioje byloje kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl Aprūpinimo inventoriumi normos pažeidimų – t. y. įrodyti, kad gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ginčui aktualiu laikotarpiu buvo stalas ir kiekvienam asmeniui skirta taburetė. Atsakovas pateikė teismui fotonuotraukas (b. l. 69, 70, 71), iš kurių negalima daryti išvados, kad kiekvienam asmeniui (ir pareiškėjui) iki 2016 m. gruodžio 31 d. (galiojusios Aprūpinimo inventoriumi normos redakcijos laikotarpiu), buvo skiriama taburetė. Todėl atsakovui tik deklaratyviai teigiant, kad gyvenamosios patalpos aprūpintos kietuoju inventoriumi ir šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nepateikus, t. y. nepaneigus pareiškėjo nurodytų teiginių, susijusių su gyvenamųjų patalpų aprūpinimu kietuoju inventoriumi, teismas daro išvadą, kad iki 2016 m. gruodžio 31 d. galiojusi Aprūpinimo norma buvo pažeidžiama, nes nebuvo pakankamo kiekio (kiekvienam asmeniui skirtų) taburečių.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš skambučių telefonu ribojimo.

Pagal Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 102 straipsnio 2 dalį, nuteistajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Skambinti ir kalbėti telefonu galima ne ilgiau kaip 15 minučių. Kam skambinti, pasirenka nuteistasis. Telefoninių pokalbių išlaidas, kai nesinaudojama ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita, apmoka pats nuteistasis. Nuteistųjų skambinimo ir kalbėjimo telefonu tvarką detalizuoja Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), XIX skyrius. Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 125 punktą, pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, priėmęs sprendimą leisti nuteistajam papildomai vieną kartą paskambinti telefonu dėl svarbių aplinkybių arba neleisti, nuteistojo prašyme daro motyvuotus įrašus. Su šiais įrašais nuteistasis supažindinamas pasirašytinai.

Iš atsakovo į bylą pateiktos Nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelės (b. l. 55-56; toliau – ir Apskaitos kortelė) matyti, kad A. P. ginčui aktualiu laikotarpiu buvo priskirtas paprastajai grupei ir turėjo teisę du kartus per savaitę paskambinti telefonu (BVK 73 str. 4 p.). Apskaitos kortelės duomenimis, ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas telefonu skambino iki 8 kartų per mėnesį. Neskambino 2016 m. gruodžio mėnesį, vieną kartą skambino 2017 m. sausio mėnesį. Pastebėtina, kad du kartus per savaitę skambinti telefonu yra paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų teisė, bet ne pareiga, aplinkybių, kad pareiškėjas būtų teikęs skundus įstaigos administracijai, jog jis negali šia teise pasinaudoti, ar prašymus suteikti papildomą kartą paskambinti telefonu (Vidaus tvarkos taisyklių 125 p.) byloje nėra, todėl teismas neturi pagrindo išvadai, kad atsakovas galėjo neteisėtai šią pareiškėjo teisę riboti.

Pareiškėjas nurodo, kad biblioteka, sporto aikštele, koplyčia galėjo naudotis tik kartą per savaitę, kad nuo 17 val. buvo rakinamas bendrabutis ir jis negalėjo būti lauke.

Naudojimosi sporto aikštynais grafikas, patvirtintas Alytaus PN direktoriaus 2015 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. 1-33, 3-iajam lokaliniam sektoriui suteikia galimybę sporto aikštynais naudotis pirmadieniais nuo 17.40 iki 19.00, sekmadieniais nuo 14.10 iki 15.40 val. ir nuo 15-50 iki 17.30 val. (b. l. 57). Biblioteka pareiškėjas galėjo naudotis pagal Nuteistųjų bibliotekos lankymo grafiką trečiadieniais nuo 17.00 val. iki 17.30 val. (b. l. 58). Lankyti koplyčią pareiškėjas galėjo trečiadieniais nuo 16.00 val. iki 17.00 val. (b. l. 59). BVK 70 straipsnio 7 dalyje nurodoma, kad pataisos namuose laikomi nuteistieji gyvenamosiose patalpose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka užrakinami. Minėtą BVK teisės normą detalizuoja Vidaus tvarkos taisyklių 73¹ punktas. Pareiškėjui nurodant aplinkybes, kad jis galėjo naudotis biblioteka, sporto aikštele, koplyčia, kad nuo 17 val. buvo rakinamas bendrabutis ir jis negalėjo būti tik lauke, nurodytos teisės aktų nuostatos pažeistos nebuvo, todėl teismas neturi pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Pareiškėjas skunde nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (nutartį administracinėje byloje Nr. A442-546/2014), tačiau minėtoje nutartyje buvo vertintos kalinimo sąlygos Laisvės atėmimo vietų ligoninėje ir Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, be to, pareiškėjas turėjo neįgalumą, todėl nurodytos bylos aplinkybės neatitinka nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir kalinimo sąlygų, todėl negali būti vertinamos kaip nustatytos analogiškose bylose.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT formuojamą praktiką, priimto sprendimo motyvų apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.). Todėl teismas vertina, kad likusieji tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, dėl to detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautėsi žeminamas, kankinamas, patyrė dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, emocinę depresiją, negali ramiai miegoti, sutriko visavertis gyvenimas, tačiau įrodymų, jog būdamas pataisos įstaigoje jis kreipėsi į Sveikatos priežiūros įstaigą nepateikė, skundo aplinkybėse nenurodė, jog kreipėsi į atsakovą prašydamas psichologo pagalbos, todėl tvirtinti, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN patyrė jo nurodytus sveikatos sutrikimus, nėra pagrindo. Alytaus PN Psichologinės tarnybos pažyma (b. l. 20) patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjui buvo atliktas pirminis psichologinis įvertinimas, jis buvo kviestas į pokalbį pas psichologą dėl teisės vykti dirbti be sargybos ar palydos suteikimo galimybės, tačiau neatvyko. Todėl teismas vertina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai jog kalinimo sąlygos Alytaus PN galėtų būti vertintinos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme, tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (pažeidžiant Aprūpinimo inventoriumi normą ir Higienos normos HN 134:2015 39 p.), pažeidimų trukmę ir mastą, daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; ABTĮ 13 str. 1 d.).

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos ir buitinio aprūpinimo sąlygų analizę, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas daro išvadą, kad nors pareiškėjas nepilnus dešimt mėnesių buvo kalinamas netinkamomis kalinimo sąlygomis (pažeidžiant Aprūpinimo inventoriumi normą iki 2016 m. gruodžio 31 d. ir Higienos normos HN 134:2015 39 p.), tačiau nustatytus pažeidimus iš dalies kompensavo tai, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, turėjo judėjimo laisvę viso lokalinio sektoriaus teritorijose, galėjo sportuoti, lankyti koplyčią, sveikatos priežiūros tarnybą, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti pozityvaus užimtumo priemonėse (b. l. 21-23), be to, buvimas gyvenamojoje patalpoje jam buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku, nesant įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, teismas sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. P. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo A. P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.