Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Panevėžio apygardos teismo teisėja Ramunė Čeknienė, sekretoriaujant Loretai Talžūnienei, dalyvaujant ieškovo atstovui Valdui Kvederiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-111-544-08 pagal ieškovo bankrutuojančios UAB “Vaiba“ ieškinį atsakovei J. V. dėl 40 000 Lt priteisimo žalai atlyginti,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Ieškovas CK 6.281, 6.288, 6.260, 6.261, 6.263, 6.245 – 6.249 str., ĮBĮ 9 str., 10 str. 7 d. 3 p., 35 str. pagrindais prašo priteisti iš atsakovės 40 000 Lt skolos, 5 % metines palūkanas už priteistą sumą ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007-04-12 Panevėžio apygardos teismas ieškovui iškėlė bankroto bylą, administratoriumi paskyrė UAB „Bankrotera“. Minėta nutartimi atsakovė buvo įpareigota perduoti administratoriui visus dokumentus, turtą, grynuosius pinigus, tačiau atsakovė pilnai šios pareigos neįvykdė, 2007-04-19 raštu atsisakė perduoti administratoriui įmonės turtą ir grynuosius pinigus. Administratorius pagal perduotus dokumentus ir nuosprendžio duomenimis nustatė, kad atsakovė yra pripažinta kalta dėl to, kad ji, būdama UAB „Vaiba“ akcininke ir direktore, 1997-12-31 iš kasos paėmė ir ieškovei negrąžino, t. y. pasisavino, 40 000 Lt. Dėl šios žalos civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje nebuvo pareikštas, o kiti civiliniai ieškiniai šioje byloje palikti nenagrinėtais. Mano, kad bankroto administratorius ieškinio senaties termino pareikšti ieškiniui dėl 40 000 Lt priteisimo žalai atlyginti nepraleido, nes šis terminas gali būti skaičiuojama nuo to momento, kai atsakovės atžvilgiu įsiteisėjo apkaltinamasis nuosprendis, arba nuo to laiko, kai įsiteisėjo Panevėžio apygardos teismo 2007-04-12 nutartis iškelti bankroto bylą. Be to, bendrovės vardu reikšti ieškinio nuo pat 1997 metų pabaigos nebuvo kam, kadangi atsakovė, pati būdama UAB „Vaiba“ steigėja, vienintele akcininke ir direktore, sau ieškinį reikšti nebuvo suinteresuota.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai. Ši išvada daroma vadovaujantis šia įrodymų visuma ir dėl šių motyvų.

Ieškinys atsakovei dėl 40 000 Lt priteisimo žalai atlyginti grindžiamas deliktinės atsakomybės nuostatomis. Taikant deliktinę atsakomybę būtina nustatyti visus būtinus tam elementus: neteisėtą juridinio asmens vadovo veiką, žalos padarymo faktą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos, ir juridinio asmens vadovo kaltę (CK 6.246-6.249 str., 6.263 str.). Pagal teismų praktiką, bendrovių administracijos vadovų žalos, padarytos bendrovei, santykiams reguliuoti taikytinos ABĮ ir CK deliktinės civilinės atsakomybės teisės normos, o administracijos (bendrovės) vadovo ir bendrovės santykiai atitinka civilinius teisinius santykius, kuriems taikytinos pavedimo sutartį reguliuojančios teisės normos, nes administracijos vadovui pavedama veikti bendrovės vardu Akcinių bendrovių įstatymo ir bendrovės įstatų pagrindu (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001-11-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1203/2001, 2001-10-16 nutartis, priimta byloje V. P. ir Radviliškio rajono savivaldybė, Nr.3K-7-760/2001, 2006-06-12 nutartis civilinėje byloje AB Turto bankas v. T. A., Nr. 3K-3-298/2006, išplėstinės teisėjų kolegijos 2001-10-16 nutartis byloje Nr. 3K-7-760 V. P. v. UAB ,,Radviliškio autobusų parkas”, 2004-10-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-480 /2004, kat. 18.2; 21.6 ir kt.).

Byloje ir baudžiamojoje byloje Nr. 1-439-09-2003 (toliau – b/b) esančių įrodymų visuma nustatyta, kad UAB „Vaiba“ buvo įsteigta 1994-02-21 steigimo sutartimi, jos steigėja, pagrindine akcininke ir bendrovės vadove (direktore) buvo paskirta atsakovė J. V. (b/b, 5 t., b. l. 33-42). Nuo 2001-06-26 bendrovė turėjo likviduojamos įmonės statusą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2001-06-26 sprendimu, o likvidatore buvo paskirta atsakovė (b. l. 6-8, b/b, 8 t., b. l. 48). Uždarosios akcinės bendrovės administracijos vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo organas (ABĮ 19 str. 1 d., 37 str. 1 d.), jis vadovauja administracijai, kuri organizuoja ir vykdo bendrovės ūkinę veiklą, atstovauja bendrovei esant santykiams su trečiaisiais asmenimis, vykdo kitus nustatytus įgaliojimus. ABĮ 19 str. 8 dalyje nustatyta, kad bendrovės valdymo organai privalo veikti tik bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais. Todėl bendrovės vadovas neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti veiksmų, kurie pažeidžia bendrovės įstatus ar yra priešingi įstatuose nurodytiems bendrovės tikslams, akivaizdžiai viršija normalią gamybinę–ūkinę riziką, yra akivaizdžiai nuostolingi (bendrovės turto švaistymas ir kt.) ar akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi. Juridinio asmens valdymo organų pareigos bei esminiai jų veiklos principai yra įtvirtinti ir CK 2.87 str., kuriame numatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus juridiniam asmeniui ir pan. Pagal CK 2.87 str. 7 d., juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą juridiniam asmeniui atlyginti visiškai.

Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Teismo nuomone, ieškovas byloje esančių įrodymų visuma civilinės atsakomybės sąlygas įrodė, todėl ieškinys tenkinamas visiškai. Byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2007-04-12 nutartimi UAB „Vaiba“ iškelta bankroto byla (b. l. 6), administratoriumi paskirta UAB „Bankrotera“. Administratoriaus ieškinys atsakovui pareikštas ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p., 14 p., 23 p. pagrindu, vykdant šiuo įstatymu jam pavestas funkcijas imtis priemonių išieškoti skolas iš skolininkų, siekiant ginti visų kreditorių, bankrutuojančios įmonės teises ir interesus. Atsakovė pagal teismo nutartį ir administratoriaus reikalavimą jam perdavė dokumentus, tačiau grynųjų pinigų neperdavė ir 2007-04-19 rašte nurodė, kad balansas perrašomas nuo 1999 metų, jis neatitinka tikrovės ir jokie pinigai pagal balansą jai nebuvo perduoti (b. l. 6-8, 10-13).

Įsiteisėjusiu 2003-10-15 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-439-09-2003 nustatyta, kad atsakovė J. V. yra pripažinta kalta ir nubausta atitinkama bausme pagal BK 183 str. 2 d. už tai, kad ji, būdama UAB „Vaiba“ direktore, 1997-12-31 Panevėžio mieste Kniaudiškių g. 71 paėmė iš bendrovės kasos 40 000 Lt nepateikdama pateisinančių dokumentų, taip pasisavino jos žinioje esantį svetimą UAB „Vaiba“ priklausantį didelės vertės turtą (b/b, 9 t., b. l. 42-58, 90-92, 109-111, b. l. 28-66, 67-82, 84-86, 87-89). Sprendžiant dėl atsakovės, kaip juridinio asmens vadovo, atsakomybės ir dėl prejudicinių faktų – byloje neįrodinėtinų aplinkybių - daroma išvada, kad teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų ir jų civilinių teisinių pasekmių, esančių civilinės bylos įrodinėjimo dalyko sudėtyje, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis (CPK 182 str. 3 p.). Nagrinėjamos bylos atveju dėl atsakovės buvo priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis, juo nustatyti prejudiciniai faktai, kurių iš naujo nustatinėti nebereikia (pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 2006-06-12 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-06, AB Turto bankas ir kt.). Be minėto nuosprendžio byloje yra ir kitų įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė atliko veiksmus, neatitikusius išimtinai UAB “Vaiba“ interesų ir ABĮ 37 str. įtvirtintų draudimų ir pareigų, padarė bendrovei žalą, kurią privalo atlyginti, ir tai, teismo nuomone, tiesiogiai susiję su netinkamu bendrovės vadovo (atsakovo) pareigų atlikimu (CK 6.246 str. 1 d.). Būtent, 2000-06-23 ir 2002-01-03 UAB „Vaiba“ dokumentinės revizijos aktų duomenys patvirtina, kad kasos knygoje išlaidų dalyje 1997-12-31 pažymėta, jog nuo kasos knygos nurašyta 40 000 Lt, kasos knygoje šis įrašas išplėštas ir kasos išlaidų orderio nėra. 1997-12 mėn. žurnale – orderyje 61 sąskaitoje nurodyta, kad išduotas avansas 40 000 Lt, o kasos išlaidų orderio nėra bei kad tie pinigai panaudoti ne atsiskaityti su kreditoriais, kurių reikalavimų suma tuo metu buvo 130 1814,92 Lt (b. l. 14-27, b/b 5 t., b. l. 8-21,43-73, 151-159, 6 t., b. l. 120, 124). Baudžiamojoje byloje atsakovės atsakomybę pagrindžiančias aplinkybes patvirtino liudytojų B. Š., A. B., S. B. parodymai, kas konstatuota teismo nuosprendyje (b/b, 5 t., b. l. 79-807 t., b. l. 37, 39, 42). Kitokių įrodymų ir argumentų, negu atsakovė buvo iškėlusi versijas tyrimo metu, kurios buvo patikrintos ir pagrįstai atmestos, nepateikta ir šioje byloje. Todėl teismas neturi pagrindo surinktus įrodymus vertinti kitaip negu juos įvertino procesiniuose dokumentuose kiti teismai, o atsakovės argumentai dėl to, kad ji pinigų nepasisavino, atmestini. Atsakovė neįrodė, kad ji pinigus panaudojo atsiskaitymui su kreditoriais, nors tyrimai ir teismas vyko pakankamai ilgą laiką. Baudžiamojoje byloje pateikti dokumentai tokius atsakovės argumentus paneigia: ji teigė, jog dalį pinigų išleido sumokėti privalomus mokėjimus į VSDFV biudžetus dar iki 1997 metų, tačiau 2002-12-03 VSDFV Panevėžio skyrius nurodė, kad bendrovė 1997 metais tėra sumokėjusi tik 341 Lt, 1998-01 mėn. – 455,70 Lt mokesčių, o 1999 m. jų visai nemokėjo (b/b, 6 t., b. l. 2197 t., b. l. 13). Atsakovė gautas lėšas turėjo naudoti tiek, kiek tai buvo būtina ir susiję su UAB „Vaiba“ verslo reikalais ir interesais, tačiau ji iki šiol nepateikė ataskaitos apie 40 000 Lt bendrovės panaudotų lėšų ir nepridėjo tai pateisinančių dokumentų. Todėl atsakovės panaudotos ir nepagrįstos dokumentais išlaidos yra vertinamos kaip bendrovei padarytas nuostolis. Tokia išvada darytina vadovaujantis virš minėtomis ABĮ 18 str. 6 d. nuostatomis.

Šiuo atveju atsakovo civilinės atsakomybės sąlyga – kaltė - yra preziumuojama, t. y. ieškovas, pareiškęs ieškinį bendrovės vadovui dėl žalos atlyginimo, neprivalo įrodinėti, kad įmonės vadovas yra kaltas (CK 6.248 str.). Atsakovė, siekdama išvengti civilinės atsakomybės, turėjo įrodyti, kad žala atsirado ne dėl jos kaltės, tačiau šios kaltės prezumpcijos ji nepaneigė – nepateikė patikimų argumentų, kurie duotų pagrindą pripažinti, jog ji nepadarė bendrovei nuostolių, išleisdama jos pinigines lėšas veikė išimtinai ieškovės interesais ir siekė bendrovei finansinės ar kitokios naudos. Ieškovas turėjo įrodyti ir byloje esančiais įrodymais įrodė visas kitas civilinės atsakomybės sąlygas ir žalos dydį 40 000 Lt sumoje (CPK 178 str., CK 6.246-6.249 str., 6.251 str.).

Atsakovė teisingai atsiliepime nurodo, kad minėtoje baudžiamojoje byloje 40 000 Lt civilinis ieškinys nebuvo pareikštas (b. l. 28-83). Tačiau tai nesudaro pagrindo ieškinį atsakovės atžvilgiu atmesti, o nurodytas faktas galėtų būti teisiškai reikšmingas tik sprendžiant ieškinio senaties termino nutraukimo klausimus (CK 1.130 str.).

Jeigu teismas nuspręstų, kad ieškinys pagrįstas, tai atsakovė prašė sumažinti žalos dydį, nes jokio turto neturi, nedirba. Atsakovė šiam prašymui pagrįsti nepateikė išsamių duomenų apie savo turtinę padėtį, turimą ir praėjusiais metais perleistą kilnojamą ir/ar nekilnojamą turtą, turtines teises, pinigines lėšas bankuose, šeimos narių pajamas ir jų turtą, gaunamas pajamas ir pan. šiuo metu. Baudžiamojoje byloje esantys duomenys apie atsakovės ir jos šeimos narių turtinę padėtį negali būti pagrindas tenkinti šį prašymą, kadangi tie duomenys yra 2001 metų, be to, ji epizodiški, neišsamūs ir tikrosios turtinės padėties (b. l. 124, b/b, 7 t., b. l. 54, 56, 58-60, 62, 63, 109, 113, 114, 117, 118, 120- 126). Atsižvelgiant į atsakomybės prigimtį, šalių tarpusavio santykius, iš atsakovės priteisiamos žalos dydį nėra faktinio ir teisinio pagrindo sumažinti ir todėl, kad nukentėjusiojo didelio neatsargumo nenustatyta, žala padaryta tyčiniais ir pripažintais nusikalstamais veiksmais. Todėl taikyti CK 6.251 str., 6.281 str., 6.282 str. nuostatų nėra pakankamo pagrindo.

Atsakovė atsiliepime ieškinį prašo atmesti 1964 m. CK 84 str., 90 str. pagrindais pasibaigus ieškinio senaties terminui. Šis prašymas vertintinas nepagrįstu ir atmestinas. Teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, todėl pažeista ieškovės teisė ginama, o praleistas ieškinio senaties atnaujinamas (CK 131 str.). Ši išvada daroma vadovaujantis šiais argumentais.

Byloje nustatyta, kad 2003-10-15 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-439-09-2003, kuriuo nustatyta, kad žala padaryta 1997-12-31, įsiteisėjo 2004-04-13 (b. l. 67-83, 84-86). UAB „Vaiba“ kaip juridiniam asmeniui ir jos valdymo organams žalos padarymo faktas neabejotinai paaiškėjo 2000-06-23, kada jis buvo nustatytas po atlikto tyrimo dokumentinės revizijos aktu ir apie tai pranešta UAB „Vaiba“ administracijai (b/b, t. 5, b. l. 7-22). Nutartis iškelti UAB „Vaiba“ bankroto bylą įsiteisėjo 2007-04-12 (b. l. 6-8). Naujasis CK numatė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.). Dėl to vadovaujantis 1964 m. CK 84 straipsniu ieškovė yra praleidusi trejų metų ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą, nes kreipėsi į jį tik 2007-09-28 (b. l. 3). CK ir ĮBĮ neįvardyta ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių ar kriterijų, kuriuos nustačius yra pagrindas pasibaigusį terminą atnaujinti. Teismų praktikoje pripažįstama, kad svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino metu buvusios aplinkybės, sutrukdžiusios asmeniui laiku ginti savo pažeistas teises (pvz., LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-04-10 nutartis civilinėje byloje R. J. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-260/2006). Kadangi ieškovas mano, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas, tai ieškinyje nenurodo svarbių jo praleidimo aplinkybių, kurios egzistuotų per ieškinio senaties laikotarpį iki šio termino pasibaigimo ir kurias būtų pagrindas pripažinti svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Tačiau byloje nustatytos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybes dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo aplinkybių ir priežasčių duoda pagrindą pagrįstai išvadai, kas ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Teismo nuomone, šiuo konkrečiu atveju būtent ju­ri­di­nio as­mens va­do­vo – atsakovės - ne­vei­ki­mas vertintinas kaip svar­bi ieškinio se­na­ties ter­mi­no rei­ka­la­vi­mui pa­gal ju­ri­di­nio as­mens ieš­ki­nį pra­lei­di­mo prie­žas­tis, nes nebuvo kam pareikšti ieškinį. Pati atsakovė buvo ieškovės steigėja, pagrindinė akcininkė, direktorė, vėliau – likviduojamos įmonės likvidatorė, kuri nevykdė tuo metu galiojusio ĮBĮ 8 str. reikalavimo per vieną mėnesį nuo įmonės nemokumo nustatymo dienos pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Todėl akivaizdu, kad buvo interesų konfliktas, kad atsakovė nebuvo su­in­te­re­suo­ta ginti pa­žeis­tas ieš­ko­vo tei­ses ir veikti prieš save pačią. Šiuo atveju ne kitas civilinio teisinio santykio dalyvis – ieškovas - pagrįstai tikėjosi, jog taip bus atsisakyta nuo teisės kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, bet pati atsakovė taip neveikdama tikėjosi, jog po tam tik­ro įsta­ty­mu nu­sta­ty­to lai­ko ieškovo tei­sės ne­ga­lės bū­ti gin­či­ja­mos ir to­kiu bū­du ji išvengs skolos grąžinimo. Atsižvelgiant į nutartyje iškelti bankroto bylą numatytus terminus būtinoms bankroto procedūroms atlikti, kreditorių susirinkimui sušaukti, administratoriui suteikti pavedimą atstovauti bendrovę, ieškovas pareiškė šį ieškinį per protingą terminą, todėl yra pa­grin­das pra­leis­tą ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­ną at­nau­jin­ti. Esant panašioms faktinėms aplinkybėms, analogiškai formuojama ir teismų praktika (pvz., Lie­tu­vos ape­lia­ci­nio teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2001-02-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A–88/2001). Dėl išdėstyto praleistas ieškinio senaties terminas atnaujintinas CK 1.131 str. 2 d. pagrindu. Kadangi bylos, kylančios iš bankroto teisinių santykių, turi viešąjį interesą, teismas mano, kad turi teisę ir be rašytinio ieškovo prašymo, tačiau faktiniam pagrindui esant nurodytam paaiškinimuose ir procesiniuose dokumentuose, savo iniciatyva praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti.

Atsakovė teisingai nurodo, kad pagal teismų praktiką juridinio asmens valdymo organų pasikeitimas (direktoriaus atleidimas ir administratoriaus paskyrimas) ieškinio senaties terminų skaičiavimo, ieškinio senaties termino pradžios nustatymo nepakeičia, nesustabdo, nes rei­ka­la­vi­mas pareiškiamas gin­ti ne ad­mi­nist­ra­ci­jos va­do­vo, bet pa­ties ju­ri­di­nio as­mens pa­žeis­tą tei­sę. Tačiau ši teismų praktika taikoma bylose, kuriose ginčijami sandoriai, priešingi įmo­nės veik­los tiks­lams ir (ar­ba) ga­lė­ję tu­rė­ti įta­kos tam, kad įmo­nė ne­ga­li at­si­skai­ty­ti su kre­di­to­riais. Šioje byloje ieškovas ieškinio pagrindu nurodo deliktinės atsakomybės sąlygų buvimą ir šiuo pagrindu žalą prašo priteisti iš atsakovės. Todėl į šią praktiką šioje byloje neatsižvelgiama.

Žinojo ar nežinojo bendrovės kreditoriai apie jų reikalavimo teisę į 40 000 Lt šiuo atveju esminės reikšmės neturi, nes ne baudžiamojoje byloje dalyvavęs civiliniu ieškovu kreditorius pareiškė šį ieškinį.

Kadangi ieškinys tenkinamas visiškai, o ieškovas nuo teismo išlaidų mokėjimo atleistas pagal įstatymą, tai iš atsakovės į valstybės biudžetą priteisiamos bylinėjimosi išlaidos proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 83 str. 1 d. 8 p., 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 1 d., b. l. 2).

Rezoliucinė dalis

NUSPRENDĖ:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Atnaujinti praleistą ieškinio dėl 40 000 Lt žalos atlyginimo iš atsakovės J. V. priteisimo senaties terminą.

-BUAB „Vaiba“ (į. k. 4777492, buveinė – Žvaigždžių g. 20-20, Panevėžys) 40 000 (keturiasdešimt tūkstančių) Lt žalai atlyginti, 5 % metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2007-10-01) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

-į valstybės biudžetą – 1200 (vieną tūkstantį du šimtus) Lt žyminio mokesčio, 16 (šešiolika) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti apskųstas Lietuvos Apeliaciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per šį teismą.