Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Jolanta Čepukėnienė Baudžiamoji byla Nr. 1A – 758/2013

Teisėjas Jolanta Bagdonienė Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2., 2.4.7.

2013 m. lapkričio 4 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Čepukėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Č. (D. Č.) gynėjos advokatės Galinos Kardanovskajos apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžio, kuriuo D. Č. nubaustas pagal LR BK 284 str. 1 d. – laisvės atėmimu 9 mėnesiams; pagal LR BK 259 str. 1 d. – laisvės atėmimu 9 mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1, 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 9 d. suberndrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-03-21 nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš Dariuš Č. V. ligonių kasai priteista 89,70 Lt turtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje ieškinys atmestas.

Iš D. Č. A. L. (A. L.) priteista 180 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Č. nubaustas už tai, kad 2011 m. spalio 15 d. apie 4.45 val., Vilniaus r., Mickūnų sen., Mickūnų k., Vilniaus g., automobilių stovėjimo aikštelėje, šalia VSAT Vilniaus rinktinės pastato, būdamas viešoje vietoje, be jokios priežasties, priėjęs prie automobilio „Audi 100“, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais valstybiniais numeriais, atidaręs galines dureles šovė iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto ginklo Edgarui (Edgar) V. į koją, toliau ginklo rankena išdaužė automobilio „Alfa Romeo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio A. L. (A. L.), vairuotojo pusės lango stiklą, tokiu savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir tuo sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 284 str. 1 d.

Be to, 2011 m. lapkričio 17 d. Vilniuje, Naujosios Vilnios mikrorajone, Parko gatvėje, šalia parduotuvės „Maxima“, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo, laikė, gabeno psichotropines medžiagas, t.y. dienos metu, neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens įgijo 0,031 g (5,4 proc.) grynos psichotropinės medžiagos, sintetinio kanabinoido AM-2201, atgabeno ją į savo namus, esančius Vilniaus r., Mickūnų sen., Mickūnų mstl., Darbininkų g. 6 ir neteisėtai laikė savo striukės kišenėje iki 2011-11-21 13 val., kol jos kratos metu nepaėmė Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK Kriminalinės policijos skyriaus pareigūnai, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 259 str. 1 d.

Atkreipia dėmesį į tai, kad dėl narkotinių medžiagų laikymo D. Č. pilnai prisipažino, gailisi nusikaltęs, todėl jam turėtų būti paskirta švelnesnė, nesusijusi su laisvės atėmimu bausmė. Nurodo, kad, nors anksčiau D. Č. teistas, jo padaryti nusikaltimai priskiriami prie nesunkių, jie padaryti beveik tuo pačiu laikotarpiu. Pažymi, kad D. Č. yra pasikeitęs į gerąją pusę, padaręs išvadas dėl ankstesnių teistumų, naujų nusikaltimų nepadaręs, šiuo metu narkotinių medžiagų nevartoja, dirba, charakterizuojamas teigiamai. Teigia, kad nuteistajam paskyrus bausmę, susijusią su realiu laisvės atėmimu, žlugs jo ateities planai. Nurodo, kad bausmės tikslai būtų pasiekti, atidedant jam paskirtos bausmės vykdymą 2 metams.

Prašo atsižvelgti į tai, kad byla nebuvo išnagrinėta laiku, todėl pripažintina, jog D. Č. teisinė padėtis pablogėjo dėl valstybės vykdomo baudžiamojo persekiojimo efektyvumo ir bylos nagrinėjimo eigos.

Teismo posėdyje nuteistojo D. Č. gynėja advokatė G.Kardanovskaja ir nuteistasis D. Č. prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. Č. gynėjos advokatės G.Kardanovskajos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nuteistojo D. Č. gynėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų dalyje dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 284 str. 1 d., vertinimu bei jam paskirta bausme.

Pagal LR BPK 20 str., įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 str. 5 d. Pagal minėtą nuostatą, teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matosi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei įvertino visas bylos aplinkybes. Teisiamajame posėdyje išnagrinėti, nuosprendyje išdėstyti bei aptarti ne tik nuteistąjį D. Č. apkaltinantys, bet ir jį teisinantys įrodymai: paties nuteistojo parodymai ir kiti bylos duomenys. Todėl nuteistojo D. Č. gynėjos apeliacinio skundo argumentai, kad jos ginamojo versija dėl kaltinimo viešosios tvarkos sutrikdymu byloje surinktais įrodymais nepaneigta, yra nepagrįsti.

Pirmos instancijos teismas analizavo D. Č. poziciją, kad jis į kaltinime nurodytą vietą buvo nuvykęs tik trumpam pasiimti savo brolio, nei jis, nei kartu važiavęs draugas ginklo neturėjo; jis tik susistumdė su neblaiviu broliu, bet jokio stiklo neišdaužė ir nežino, kodėl jis yra kaltinamas. Pirmos instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad šie D. Č. parodymai paneigti baudžiamojoje byloje surinktų faktinių duomenų, kuriuos teismas laikė D. Č. kaltę patvirtinančiais įrodymais, visuma. Kaip nurodė teismas, nukentėjusieji E. V. ir A. L. teismo posėdyje patvirtino, kad matė D. Č. su ginklu, būtent jis šovė E. V. į koją, išdaužė A. L. automobilio stiklą, nukentėjusieji buvo išsigandę, bėgo į pasieniečių postą pagalbos, iškviesti pagalbos. Šie nukentėjusiųjų parodymai nuoseklūs, nekito nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Liudytojas K. G. taip pat patvirtino, kad matė D. Č. įvykio metu, nors paties įvykio jis nematė, bet matė sužalotą E. V., išdaužtą A. L. lango stiklą, todėl šiais parodymais liudytojas iš dalies patvirtino ir nukentėjusiųjų nurodytas įvykio aplinkybes. Įvykio vietos ir automobilio apžiūros protokolais patvirtintas nukentėjusiojo A. L. automobilio apgadinimo (kairės pusės vairuotojo durelių stiklo išdaužymo) faktas tokiomis aplinkybėmis, kurias nurodė nukentėjusysis A. L.; vietoje, kur stovėjo nukentėjusiojo automobilis, rasta automobilio stiklo šukių, taip pat stiklo šukių rasta ant A. L. automobilio vairuotojo sėdynės bei salone ant grindų. Tarnybiniuose pranešimuose užfiksuota, kad 2011-10-15 į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę kreipėsi E. V., kuriam nustatyta kairės šlaunies šautinė žaizda. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, nors liudytojai E. M., A. S., J. K. teigė nematę, kas išdaužė langą, negirdėję šūvio, tačiau nustatyta, kad įvykio metu E. M. ir J. K. miegojo automobilyje, o A. S. buvo iš įvykio vietos išėjusi, sugrįžusi matė peršautą E. V. koją, minėtų liudytojų parodymai nepaneigia kitų byloje apklaustų asmenų parodymų bei byloje surinktų objektyvių įrodymų, iš kurių padaryta išvada, kad būtent D. Č. sutrikdė viešąją rimtį ir tvarką, viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, nes įžūlių nusikalstamų D. Č. veiksmų nukentėjusieji buvo išsigandę, bėgo į pasieniečių postą prašyti pagalbos, iškviesti policiją.

Apeliantės apeliacinio skundo motyvas, kad nukentėjusysis E. V. teismo posėdyje nurodė, jog nematė, kas jam šovė į koją, o A. L. iš savo buvimo automobilyje vietos taip pat negalėjo matyti, kad E. V. į koją šovė būtent D. Č., nepagrįstas, kadangi iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teisme nukentėjusysis A. L. nurodė, kad tuo metu, kai jis pats sėdėjo už automobilio „Audi“ vairo, prie automobilio iš dešinės pusės priėjo D. Č., po to nuėjo prie kairės pusės keleivio durelių, kur sėdėjo E. V., atidarė dureles ir šovė E. V. į koją, pasisukęs jis (A. L.) salone matė ginklą, po to D. Č. priėjo prie vairuotojo durelių ir bandė jas atidaryti; kai A. L. ir E. V. nubėgo į A. L. automobilį „Alfa Romeo“, nuteistasis priėjo prie šio automobilio bei turėto ginklo rankena ėmė daužyti kairės pusės durelių stiklą ir jį išdaužė. Nukentėjusysis E. V. teisme nurodė, kad jis nematė, kas šovė, nes buvo nusisukęs tačiau atsisukęs matė stovintį vaikiną, vėliau, nubėgus į A. L. automobilį, matė, kaip D. Č. ginklo rankena išdaužė šio automobilio vairuotojo lango stiklą. Šie nukentėjusiųjų parodymai esminėse aplinkybėse sutampa, papildo vieni kitus ir neabejotinai patvirtina aplinkybę, kad būtent D. Č. atliko jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus.

Apeliantės skunde akcentuota aplinkybė, kad E. V. kojos sužalojimo aplinkybių nenurodė medikams, į kuriuos jis kreipėsi, o taip pat iš pradžių atsisakė rašyti pareiškimą policijos įstaigai, nurodęs, kad niekam neturi pretenzijų, nepaneigia nukentėjusiųjų nurodytų nuteistojo veiksmų jo atžvilgiu, o tik parodo E. V. poziciją dėl žalos, kurios jis nuosekliai laikėsi ir teisminio nagrinėjimo metu, neprašydamas teismo priteisti žalos atlyginimą iš nuteistojo jo naudai.

Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas teisingai vertino byloje esančius įrodymus, kurių visuma patvirtina nuteistojo D. Č. kaltę dėl viešosios tvarkos sutrikdymo, todėl pagrįstai pripažino D. Č. kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje, tačiau iš teismui pateiktos medžiagos matyti, jog pirmos instancijos teismas paskyrė nuteistajam per griežtą bausmę.

LR BK 41 str. nurodyta, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Jos paskirtis yra ne tik nubausti asmenį už atitinkamos nusikalstamos veikos padarymą, bet ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą ir taip paveikti asmenį, kad pastarasis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (LR BK 54 str. 3 d.). Taigi, aiškus prieštaravimas teisingumo principui, skiriant bausmes, yra pagrindas taikyti LR BK 54 str. 3 d. nuostatą. Baudžiamasis kodeksas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje teisingumo principas suprantamas visų pirma kaip teisingos bausmės paskyrimas. Teisinga bausmė yra tokia bausmė, kuri atitinka LR BK 41 str. 2 d. apibrėžtą bausmės paskirtį ir LR BK 54 str. 2 d. pateiktus bendruosius bausmių skyrimo pradmenis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinė nutartis Nr.2K-7-259/2011).

Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, nustatyti LR BK 54 str. 2 d., t.y. skirdamas bausmę, teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Baudžiamojo įstatymo sankcijos numatytos tokios, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, numatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Išimtiniais atvejais, numatytais LR BK 62 str. ir 54 str. 3 d., teismas gali išeiti iš baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų.

Pažymėtina, kad LR BK 41 str., numatantis bausmės paskirtį, greta kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas) išskiria bausmės teisingumą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės teisingumas yra vienas iš pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Įstatymų leidėjas, formuluodamas nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Tačiau pažymėtina, kad konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikros kategorijos nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tipinio tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Nusikaltimus daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, tampriai susijęs su bausmės paskirtimi.

Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis D. Č. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už du nesunkius nusikaltimus, įvykdytus 2011-10-15 ir laikotarpiu nuo 2011-11-17 iki 2011-11-31. Pirmojo nusikaltimo padarymo metu nuteistasis buvo nepilnametis, antrojo – ką tik sulaukęs pilnametystės. Po šių nusikaltimų padarymo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-03-21 nuosprendžiu D. Č. buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą jam, kaip nepilnamečiui, atidedant. Byloje nėra duomenų, kad šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas būtų panaikintas dėl netinkamo bausmės atlikimo ar kad nuteistasis po šio nuosprendžio būtų padaręs naujus teisės pažeidimus. Byloje pateikti duomenys, kad nuteistasis po Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-03-21 nuosprendžio priėmimo pradėjo dirbti ir tebedirba, darbe charakterizuojamas teigiamai, jo paties teigimu, jis nebevartoja narkotinių medžiagų, padarė teigiamas išvadas iš pastarojo teistumo, ką, teisėjų kolegijos vertinimu, rodo nurodyti duomenys.

Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, parinkus nuteistajam bausmės rūšį - laisvės atėmimą, o jos vykdymą LR BK 75 str. pagrindu atidedant bei paskiriant teismo įpareigojimus, bausmė bus teisinga ir atitiks tiek nusikalstamų veikų, tiek kaltininko asmenybės pavojingumą, o taip pat bus įgyvendinti bausmės tikslai, įtvirtinti LR BK 54 str. Ši bausmė nuteistajam padarys pakankamą poveikį, kad jis suvoktų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir žalingumą visuomenei, taip pat pajustų neigiamas pasekmes. Tokia bausmė nagrinėjamu atveju atitinka teisingumo principą ir yra pakankama ne tik nubausti D. Č. už nusikalstamų veikų padarymą, bet ir sulaikyti jį nuo naujų nusikaltimų darymo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

nusprendė:

Nuteistojo D. Č. (D. Č.) gynėjos advokatės Galinos Kardanovskajos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendį: D. Č. (D. Č.) paskirtos galutinės bausmės laisvės atėmimo 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams vykdymą, vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d., 2 d. 1 p., 7 p., atidėti 2 (dvejų) metų laikotarpiui, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo metu įpareigoti jį būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kitoje dalyje Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendį palikti nepakeistą.