Kauno apygardos teismo nuosprendis

2015-01-19 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-46-634/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2014-07-02Kauno apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNuosprendis · 2015-01-19Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2015-01-19
Bylos Nr.
1A-46-634/2015
Teisminio proceso Nr.
1-65-1-01822-2013-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Giedrius Endriukaitis (pirm.), Daiva Jankauskienė, Arūnas Paštuolis
Nukentėjusysis
G. J.
Kaltinamasis
D. J.
Advokatai
Eugenijus Senovaitis
Kategorijos

Pranešėjas Giedrius Endriukaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-46-634/2015

Teisėjas Rimantas Sipavičius Teisminio proceso Nr. 1-65-1-01822-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 19 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Giedriaus Endriukaičio, teisėjų Daivos Jankauskienės ir Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei - Puidienei, dalyvaujant prokurorei Ritai Raulynaitienei, nukentėjusiajai G. J., išteisintajam D. J., jo gynėjui advokatui Eugenijui Senovaičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės L. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d., nenustačius, kad jis padarė nusikalstamą veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. J. buvo kaltinamas tuo, kad 2013-11-30, apie 13 val. savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) konflikto su sutuoktine G. J. metu, dešine ranka sugriebęs nukentėjusiajai G. J. už plaukų, du kartus trenkė jos galvą į spintą, taip sukeldamas nukentėjusiajai G. J. fizinį skausmą. Veika kvalifikuota pagal BK 140 str. 2 d. Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 2 d. nuosprendžiu D. J. išteisintas nenustačius, kad jis padarė nusikalstamą veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorė L. Š. skundžia Kauno apylinkės teismo 2014-07-02 išteisinamąjį nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują – apkaltinamąjį – D. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 2 d. ir paskirti jam 50 parų areštą. Skunde nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą, teigiama, kad teismo išvados tiek dėl kaltinamojo kaltės, tiek dėl jo išteisinimo turi būti pagrįstos ne atskirų įrodymų, o įrodymų viseto analize. Nagrinėjamu atveju teismas, pažeisdamas BPK 20 str. reikalavimus (įrodymus vertinti visus kartu, o ne atsietai vieną nuo kito), nepagrįstai nevertino nukentėjusiosios G. J. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo nuoseklūs, išsamūs ir logiški, taip pat nepagrįstai nuvertino nukentėjusiosios ir policijos pareigūno telefoninio pokalbio ir jo stenogramos reikšmę, kaip kaltinamojo kaltę patvirtinančius įrodymus. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teikė prioritetą nukentėjusiosios G. J. parodymams, duotiems teismo posėdžio metu, kurie yra prieštaringi, nelogiški. Nors nukentėjusioji G. J. teismo posėdžio pirmosios instancijos metu parodė, kad 2013-11-30 apie smurtą jos atžvilgiu ji pranešė melagingai, po to su sutuoktiniu D. J. susitaikė, o pareiškimą parašė policijos pareigūno iniciatyva, tačiau tiek 2013-12-10 pareiškime ir apklausos metu bei 2014-01-08 apklausiama nukentėjusiąja, ji smulkiai papasakojo tarp jos ir sutuoktinio D. J. kilusio konflikto aplinkybes, nurodydama, kad sutuoktinis ranka sugriebęs jai už plaukų, du kartus trenkė jos galvą į spintą, po ko jai skaudėjo galvą. Atkreipė dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji davė parodymus skirtingiems policijos pareigūnams. Be to, pirmos instancijos teismas, pažeisdamas BPK 7 str. įtvirtintą rungtyniškumo principą, nepagrįstai atmetė prokurorės prašymą apklausti policijos pareigūną, kuris ikiteisminio tyrimo metu užrašė nukentėjusiosios pareiškimą, taip pat pareigūnus, kurie apklausė nukentėjusiąją, siekiant paneigti nukentėjusiosios G. J. parodymus, jog melagingą pareiškimą dėl smurto ji parašė policijos pareigūno iniciatyva.

Skundo autorė nurodo, jog teismas taip pat nepagrįstai nuvertino nukentėjusiosios ir policijos pareigūno telefoninio pokalbio ir jo stenogramos reikšmę, apsiribodamas teiginiu, kad šio pokalbio metu fone girdima, jog kaltinamasis neigia naudojęs smurtą prieš nukentėjusiąją. Tačiau šiame pokalbyje užfiksuota, kaip nukentėjusioji G. J. iš karto po patirto smurto jos atžvilgiu skambina bendruoju pagalbos telefonu ir verkdama praneša, kad sutuoktinis smurtauja, trenkė jos galvą į spintą. Vertinant nukentėjusiosios G. J. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu bei teismo posėdžio metu ir sprendžiant, kurie iš jų teisingi, būtina atsižvelgi ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji parodė, jog fizinį smurtą jos atžvilgiu sutuoktinis D. J. naudoja ne pirmą kartą, be to nuolat bando paveikti ją psichologiškai. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu 2013-02-07 nukentėjusioji pateikė prašymą nutraukti ikiteisminį tyrimą, motyvuodama tuo, kad ji su sutuoktiniu susitaikė. Tačiau 2014-02-14 papildomai apklausta nukentėjusioji G. J. parodė, kad prašymą nutraukti ikiteisminį tyrimą rašė dėl to, kad bijojo vyro, nes jis imsis prieš ją priemonių. Akivaizdu, kad nukentėjusioji bijo savo sutuoktinio, dėl to teismo posėdžio metu pakeitė savo parodymus, teigdama, kad jis jos atžvilgiu nesmurtavo, tokiu būdu siekdama padėti sutuoktiniui D. J. išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikaltimą. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios G. J. pareiškime, jos parodymuose užfiksuotos įvykio aplinkybės bei garso įrašas, kuriame užfiksuotas 2013-11-30 13.23 val. G. J. pagalbos prašymas ir šio įrašo stenograma, neginčytinai patvirtina, kad D. J. 2013-11-30 apie 13 val. (duomenys neskelbtini) konflikto su sutuoktine G. J. metu, dešine ranka sugriebęs nukentėjusiajai G. J. už plaukų, du kartus trenkė jos galvą į spintą, taip sukėlė nukentėjusiajai G. J. fizinį skausmą. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad D. J. išteisintas nepagrįstai.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės L. Š. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, prokuratūros apeliacinio skundo argumentus, įvertinusi byloje esančius įrodymus, atlikus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, kolegija sprendžia, kad Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 2 d. nuosprendis dėl D. J. išteisinimo pagal BK 140 str. 2 d. yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, todėl išteisinamasis nuosprendis naikinamas ir byla nutraukiama (BPK 327 str. 2 punktas).

Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, nesiėmė priemonių prieštaravimams tarp įrodymų pašalinti, todėl padarė neteisingą ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstą išvadą, kuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai turėjo esminės reikšmės teismo išvadai dėl D. P. kaltės klausimo.

Apylinkės teismas išteisinamąjį nuosprendį grindė tuo, kad kaltinamojo kaltė, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 2 d., negali būti grindžiama vien tik nukentėjusiosios G. J. parodymais, duotais bylos ikiteisminio tyrimo metu. Konstatuota, jog kitų įrodymų byloje nėra: nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ji apkalbėjo savo sutuoktinį, davė melagingus parodymus.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad kaltinamojo kaltė įrodyta, tai yra įrodyta, kad D. J. 2013-11-30 apie 13 val. savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), konflikto su sutuoktine G. J. metu, dešine ranka sugriebęs nukentėjusiajai G. J. už plaukų, du kartus trenkė jos galvą į spintą, taip sukeldamas nukentėjusiajai G. J. fizinį skausmą. Šiais veiksmais D. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 2 d.

Kaltinamojo kaltę įrodo šie įrodymai:

Išteisintasis D. J., apklaustas apeliacinės instancijos teisme, parodė, kad 2013-11-30 tiksliai kaip ten buvo viskas neatsimena, bet taip būti galėjo, kad ji atsitrenkė į spintą, taip buvo. Konfliktai su žmona vyksta nedažnai, praėjo daug jau laiko, nelabai kažką prisimena. Dėl ko kilo konfliktas neprisimena. Konfliktas pasireiškė tuo, kad susiginčijo su žmona, jis kažko nerado, paklausė kur yra. Žmonos parodymai buvo teisingi, jis su jais sutinka ir nuoširdžiai dėl to gailisi. Gailisi, kad sukėlė visą šią situaciją. Iki šiol su žmona kartu gyvena, abu turi darbus, augina vaiką.

Nukentėjusioji G. J., apklausta apeliacinės instancijos teisme, parodė, kad jai buvo daroma kažkas panašaus į psichologinį spaudimą, vis sakoma rašyti pareiškimą, o ji jo rašyti nenorėjusi. Policininkui sakiusi, kad nenori duoti parodymų ir nenori rašyti jokio pareiškimo. Telefoninio pokalbio stenogramos neneigianti. Neginčija to kas parašyta. Ją stumtelėjo ir ji atsitrenkė į spintą. Po apklausos protokolais ir po pareiškimais pasirašiusi pati. Negali neigti, kad taip nesakiusi, jeigu buvo padėtas jos parašas. Jeigu pasirašė šiuos parodymus, vadinasi jie turi būti teisingi. Ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai teisingi, bet ji buvo prašiusi nutraukti ikiteisminį tyrimą, nes jie su vyru susitaikė. Neturinti niekam priekaištų ir nori, kad ši byla būtų nutraukta.

BPK 276 str. 4 d. tvarka pagarsinti parodymai patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji G. J. parodė, kad su D. J. susituokė 2012-11-30, kartu gyvena nuo 2006 metų vasario mėnesio. Iškilus konfliktui ir jiems susiginčijus, kartais D. J. tampa agresyvus, kas pasireiškia grasinimu sumušti, užmušti. D. J. nekonkretizuoja kokiu būdu ją užmuš, tiesio įvardija, kad ją užmuš. D. J. dažnai naudoja psichologinį smurtą sakydamas, kad iš jos atims vaiką, kad įrodys, kad ji netinkamai prižiūri vaiką ir tas bus pagrindas atimti iš jos vaiką, kad paliks ją be nieko. Naujajam būstui įsigyti yra paimta paskola, kurią paėmė jie kaip šeima, tačiau visą paskolą moka ji, kadangi vyro sąskaitoje pinigų niekada nėra. D. J. yra gyręsis savo pažintimis, sakydamas: „aš turiu kur kreiptis, o tu neturi“, tokiu būdu taip pat darydamas jai psichologinį spaudimą. Išgėręs D. J. kaip tik būna ramus ir neagresyvus. Nuo apie 2010 m. D. J. pradėjo prieš ją naudoti fizinį smurtą. Nuo 2010 m. iki 2013-11-30 įvykio D. J. yra prieš ją vartojęs fizinį smurtą ne mažiau kaip 10 kartų. D. J. vartodavo fizinį smurtą prieš ją tik būdamas blaivus ir tai vykdavo arba (duomenys neskelbtini) daugiabutyje name, jų automobilyje „Honda Accord“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir paskutinieji kartai jų namuose (duomenys neskelbtini). Kada kuris įvykis įvyko nepamena, kadangi praėjo nemažai laiko. Į medikus nesikreipė, sužalojimai niekur neužfiksuoti. D. J. yra sudavęs jai ranka vieną kartą į veidą, į nosies sritį, sulaužydamas akinus, padarydamas mėlynę po dešiniąja akimi. Skaudėjo nosį, jautė skausmą. Yra įspyręs jai į dešinės kojos šlaunį, padarydamas mėlynę, taip sukėlė jai skausmą, kadangi koją skaudėjo. Taip pat yra įspyręs į kojos blauzdą bei kumščiu sudavęs jai į galvą. Konfliktai tarp jų dažni. Kai D. J. jai grasina, kad ją užmuš, ji išsigąsta, jo žodžiai tikrai sukelia baimę ir apskritai ji būdama namuose, jaučia baimę. Mano, kad jo grasinimai užmušti yra tikrai realūs, kadangi D. J. šiuos žodžius sako labai užtikrintai, pasitikėdamas savimi, kadangi ne kartą ją yra mušęs, todėl savo sutuoktinio tikrai bijo. Prieš sūnų D. J. nesmurtauja, tačiau konfliktai vyksta matant ir esant vaikui, todėl žala yra daroma ir sūnui. Konflikto metu D. J. rėkia pakeltu tonu, taip pat vartoja necenzūrinius žodžius. Apie tai, kad ją vyras muša, ji iki 2013 m. lapkričio mėnesio niekam nesakė. Po to pasiskundė savo kaimynei V. V. ir jos vyrui P. V., kurie gyvena (duomenys neskelbtini). Jiems pasakė apie tai, kad D. J. ją muša, kad grasina, kad naudoja psichologinį smurtą apie tai, kad grasina iš jos atimti vaikus, kad su ja susidoros, kad iš jos atims viską. Būtent kaimynai jai ir patarė kreiptis į policiją, ir pranešti apie tokius atvejus. 2013-11-30 apie 13.00 val. jai ir D. J. esant miegamajame, D. J. pradėjo priekaištauti, kodėl vaiko lovytė yra užstatyta komoda, tada pradėjo reikšti priekaištus apie jos pareigas namuose, kaip ji jų nevykdo. D. J. kalbėjo pakeltu tonu, šaukė, vadino ją necenzūriniais žodžiais „kur*a, debilė, žiurkė“, tą kartą nesakė, kad ją užmuš. D. J. rėkė, kad namuose nesutvarkyti rūbai, kad nepadaryta valgyti. D. J. norėjo išvažiuoti pasikeisti į kažkokį servisą jų automobilio padangas, todėl jam reikėjo patekti į spintą, kad galėtų apsirengti. Atsidaręs miegamojo spintos dureles, išvertė lentynose sudėtus rūbus, kadangi pasak jo, jis negalėjo nieko rasti spintoje ir pasak jo rūbai buvo sudėti netvarkingai, nors tai buvo netiesa. Išmėtęs rūbus iš spintos, jis ištraukė lentynas klausdamas, ar ji nematanti, kad toje spintoje tie rūbai netelpa ir kad lentynos lūžta nuo rūbų ir būtent dėl to jis sakė, kad supjaustys tas lentynas. Tuo metu ji ir D. J. stovėjo vienas greta kito, miegamajame, prie spintos. Tada D. J. dešine ranka sugriebė jai už kairės galvos pusės virš ausies plaukų ir du kartus stūmė jos galvą link spintos durelių, dėl ko jos galvos kairė pusė du kartus atsitrenkė į spintos dureles. Sugriebęs už plaukų jis neturėjo tikslo plaukų išrauti, o tai buvo būdas suimti jos galvą ir tokiu būdu trenkti du kartus į spintą. Po smūgių ji nukritusi nebuvo, sąmonės praradusi nebuvo. Po šių smūgių jai kelias valandas skaudėjo galvą. Skausmą jautė dėl smūgių į spintą, o ne dėl to, kad buvo sugriebta už plaukų. Po įvykio ranka perbraukė per galvą ir pastebėjo, kad iš tos vietos, kur D. J. buvo suėmęs jos plaukus, jai iškrito plaukai, kurie liko jos saujoje. Nepastebėjo, kad po smūgių galvoje būtų likę mėlynių ar kažkokių žymių. Jai skaudėjo galvą, buvo išsigandusi, verkė. Paskambino trumpuoju pagalbos numeriu 112 ir pranešė apie įvykį. Policijos pareigūnas paklausė jos, ar jai reikalinga medicininė pagalba. Ji pasakė ne, kadangi stipriai sužalota nebuvo. Tada policijos pareigūnas pasakė, kad jeigu jokių įrodymų nėra, kad smurtas buvo, ji gali būti apkaltinta melagingu pranešimu. Pareigūnas paklausė, ar smurtavęs vyras buvo blaivus. Jai pasakius, kad jis blaivus, pareigūnas pasakė, kad nėra sunkinančių aplinkybių ir sakė, kad ji nieko neįrodys. Pasipiktinusi pareigūnų požiūriu, ji pasakė, kad jie nevažiuotų. Apie tai, kad kalbėjo su policijos pareigūnais, girdėjo jos vyras D., kuris iš karto išvažiavo, kaip planavo, keisti padangų. Po kurio laiko su ja susisiekė įgaliotinis ir tada ji parašė pareiškimą. Apie tai, kad ji parašė pareiškimą, D. J. sužinojo per Kūčias. Jis sakė, kad ji turėsianti įrodyti, jog jis konflikto metu buvęs namuose, o ne kažkur išvažiavęs. D. J. jos neatsiprašė, nepripažįsta, kad jis ją mušė (b. l. 1. 24, 25-27).

Liudytojo papildomos apklausos metu nukentėjusioji parodė, kad prašymą nutraukti ikiteisminį tyrimą rašė todėl, kadangi bijo, kad jos vyras imsis prieš ją priemonių, kai sužinos, kad ji pranešė policijai apie jo smurtą. Bijo, kad jos vyras atims iš jos jų automobilį, kurį jie įsigijo, tačiau automobilis „Honda Accord“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra registruotas jo motinos vardu. Taip pat jai svarbi jos reputacija darbe. (b. l. 28-29).

Liudytojas E. R., apklaustas apeliacinės instancijos teisme, parodė, kad buvo atvažiavęs apklausti nukentėjusiąja G. J. ir paimti pareiškimą dėl sumušimo. Kauno rajono policijos komisariate buvo gautas telefoninis pranešimas, kad muša vyras. Tas pranešimas buvo užregistruotas ir buvo pavesta patikslinti aplinkybes ir priimti sprendimą. Gavęs tą pareiškimą, nuvažiavo pas nukentėjusiąją patikslinti aplinkybių. Jam ji papasakojo, kaip ją mušė vyras D. J., kaip ją stumdė. Kokiu būdu mušė, tiksliai neatsimena, bet sakė į galvą, žymių nesimato. Apklausė nukentėjusiąją liudytoja, ji viską išdėsčiusi kaip parašyta protokole, ji pasirašė po savo parodymais. Buvo nuvestas į antrą aukštą, į kambarį, kuriame vyko veiksmas, kur ji buvo stumdoma ir mušama. Buvo padaryta įvykio vietos apžiūra ir ji taip pat pasirašė. Ji viską pasakojo pati, kad tai vyksta ne pirmą kartą, kad mušama 8-10 metų, su mažu vaiku, išsigandusi. Ji pasirašė, kad nemeluos, ten yra tokia grafa, ji perskaitė ir pasirašė. Ji viską pasakojo pati, jei iškildavo koks klausimas tai jos paklausdavo ir ji atsakydavo. Parodymus ji davė laisva valia. Ji surašytus parodymus perskaitė ir pasirašė po savo parodymais. Jei ji norėtų meluoti, ji tikrai nesakytų, kad yra mušama 8 metus, sakytų, kad įvyko nedidelis konfliktas. Ji pati pasakojo, kad yra mušama jau eilę metų. Kiek smūgių buvo suduota, jis jau neatsimena, bet sakė, kad su delnu ar su kumščiu buvo mušama į galvą. Su durų spinta berods buvo jai trenkta. Tiksliai negali nurodyti, bet buvo atvykęs 5-6 dienos po telefoninio pranešimo. Ji buvo susijaudinusi gal dėl to, kad prisiminė tuos įvykius ir bijojo vyro.

Liudytoja R. Č., apklausta apeliacinės instancijos teisme, parodė, kad su nukentėjusiąja sutarė laiką, kada ji atvyks į apklausą. Ji atvyko, pirmiausia išaiškinusi jai teises ir pareigas ji suprato. Parodymus davė savanoriškai ir ką ji sakė, užfiksavusi papildomos apklausos protokoluose. Papildomas apklausas, kiek atsimenu padarė dvi. Abiejų apklausų metu ji savanoriškai davė parodymus. Visos teisės buvo išaiškintos, ji pasirašė. Paprašiusi, kad papasakotų kokios buvo aplinkybės apie tai, ką ji nurodė savo protokole - pareiškime pirminės apklausos metu ir paskui uždavinėjo klausimus. Ji vienareikšmiškai davė parodymus laisva valia. Ji perskaitė pasirašė, kad viskas užfiksuota teisingai. Ji apklausos metu nurodė, kad parašė prašymą nutraukti ikiteisminį tyrimą, nes bijo, kad vyras D. nueis į banką, bijo dėl savo nepriekaištingos reputacijos, kad D. imsis priemonių, atims iš jos automobilį, kuriuo vežiojo vaiką į darželį. Ji nebuvo susitaikiusi su juo. Kiek atsimenanti, nukentėjusioji norėjo, kad D. nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Bet jie susitaikę nebuvo. Tas konfliktas tikrai buvo, tik mananti, kad D. darė jai poveikį gal kad susitaikyti. Ji aiškiai reiškė mintis, pas ją kabinete verkė, sakė, kad smurtas truko ne vienus metus. Tai matė ir kolegė, kuri galėtų patvirtinti. Teko apklausti J. Jis neprisipažino įvykdęs nusikaltimą.

2013-12-10 G. J. policijai pateikė protokolą – pareiškimą, kuriame nurodė, jog 2013-11-30 13.30 val. jos vyras D. J. konflikto metu pagriebė ją už plaukų ir trenkė jos galvą į spintą, nuo smūgio į spintą jai kelias valandas skaudėjo galvą, išrovė pluoštą plaukų (b. l. 1).

2013-12-10 apžiūros protokolas patvirtina, jog nukentėjusioji G. J. tyrėjui nurodė įvykio vietą – (duomenys neskelbtini) esančio namo antro aukšto kambarys, kuriame stovi lovos ir spinta (b. l. 8-11).

2014-02-20 raštu Nr.41D(A)-37 Bendrojo pagalbos centro Alytaus skyrius pateikė garso įrašą, kuriame užfiksuotas 2013-11-30 13.23 val. pagalbos prašymas (b. l. 15, 16). 2014-03-07 daiktų apžiūros protokolu apžiūrėtas iš bendrojo pagalbos centro gautas įrašas, padaryta jo stenograma. Stenogramos turinys patvirtina, jog nukentėjusioji G. J. kreipėsi bendrojo pagalbos telefono numeriu, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodydama, kad 2013-11-30, apie 13 val. savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), jos sutuoktinis D. J. pavartojo prieš ją smurtą: pokalbio su operatoriumi metu ji nurodė, kad prieš ją smurtauja vyras, trenkė galvą į spintą, pokalbio metu nukentėjusioji verkia, nurodo, kad jai grasinama, kad užmuš, atsidursianti „traumatologiniam“ (b. l. 17-22).

Šalies argumentai

2014-02-07 G. J. prokurorui pateikė pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, nurodydama, kad nori išsaugoti šeimą, abu su sutuoktiniu susitaikė, nesiekia žalos atlyginimo, tiki, kad tokie atvejai daugiau nepasikartos (b. l. 31).

Visuma šių byloje surinktų ir teismo posėdyje ištirtų duomenų leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog kaltinamojo kaltė pagal jam pareikštus kaltinimus įrodyta visiškai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios G. J. parodymai buvo kategoriški ir nuoseklūs – ji parodė, kad D. J. tarpusavio konflikto metu paėmė jai už plaukų ir du kartus trenkė jos galvą į spintą, dėl ko jai porą valandų skaudėjo galvą. Nors ji ir buvo pateikusi pareiškimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, tačiau nenurodė, jog apšnekėjo vyrą, niekada neneigė smurto fakto. Tik pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji pakeitė parodymus ir nurodė, kad apšnekėjo D. J.. Tai buvo pagrindas priimti išteisinamąjį nuosprendį, tačiau toks pirmosios instancijos sprendimas buvo priimtas nesiėmus priemonių pašalinti prieštaravimus tarp byloje surinktų įrodymų.

Apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą ir apklausus pareigūnus, kuriems nukentėjusioji davė parodymus ikiteisminio tyrimo metu, jie patvirtino, kad parodymai buvo duodami laisva valia, parodymai neiškraipyti, surašyti iš nukentėjusiosios žodžių. Nukentėjusioji G. J., supažindinta su šiais parodymais, vienareikšmiškai pripažino, kad minėti jos parodymai yra teisingi, smurtą išteisintasis prieš ją vartojo, tačiau ji susitaikė ir nori, kad byla būtų nutraukta. Taigi darytina išvada, kad nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme pakeitė parodymus bijodama D. P. smurto ir siekdama nutraukti bylą.

Taigi nukentėjusiosios G. J. parodymai apeliacinės instancijos teisme, liudytojų R. Č. ir E. R. parodymai, telefoninio skambučio stenogramoje užfiksuoto pokalbio turinys, apžiūros protokolas yra tie įrodymai, kurių visuma patikimai įrodo D. J. kaltę ir neginčijamai patvirtina, jog D. J. 2013-11-30, apie 13 val. savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) konflikto su sutuoktine G. J. metu, dešine ranka sugriebęs nukentėjusiajai G. J. už plaukų, du kartus trenkė jos galvą į spintą, taip sukeldamas nukentėjusiajai G. J. fizinį skausmą. Tokiai išvadai neprieštarauja ir BPK 276 str. 4 d. tvarka pagarsinti G. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Be to, ir pats D. J. apeliacinės instancijos teisme taip pat pripažino kaltę, gailėjosi, patvirtino, jog nukentėjusiosios G. J. parodymai apie jos atžvilgiu vartotą smurtą yra teisingi.

BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Kadangi D. J. smurtavo prieš savo sutuoktinę, o šie veiksmai be jokios abejonės sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą, darytina išvada, kad veika ikiteisminio tyrimo metu tinkamai kvalifikuota pagal BK 140 str. 2 d.

Teismo posėdžio metu nukentėjusioji pareiškė, kad susitaikė su D. J., prašo bylą nutraukti. Išteisintasis prašymą palaikė.

D. J. neteistas (b. l. 53), baustas administracine tvarka (b. l. 54-57), psichiatro įskaitoje neįrašytas (b. l. 62, 64), priklausomybės ligų centre neregistruotas (b. l. 66). D. J. nusikalto pirmą kartą, padarė nesunkų nusikaltimą, pripažino kaltę, susitaikė su nukentėjusiąja, anksčiau nebuvo susitaikęs su nukentėjusiuoju ir tuo pagrindu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, į kaltininko asmenybę, yra pagrindo manyti, kad D. J. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų, todėl jis BK 38 str. 1 d. pagrindu teismo atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius, o baudžiamoji byla nutrauktina.

Lietuvos Respublikos BK 67 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė nuteistajam, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės Baudžiamojo kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais, skirti baudžiamojo poveikio priemones. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, atleidus D. J. nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį (smurtas prieš šeimos narius), jam skirtina baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose (BK 72² str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 1 p., 327 str. 2 p.,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės L. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 2 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

D. J. Lietuvos Respublikos BK 38 str. 1 d. pagrindu atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d., padarymą, kaltininkui ir nukentėjusiajai susitaikius ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Vadovaujantis BK 67 str. 2 d. 9 p., 72² str., skirti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės D. J. baudžiamojo poveikio priemonę - įpareigoti jį dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatant įpareigojimo terminą – 6 mėn. nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

Išaiškinti nuo baudžiamosios atsakomybės atleistam asmeniui, kad per vienerius metus padarius baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas veikas, o per vienerius metus padarius naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už visas padarytas nusikalstamas veikas.

Kolegijos pirmininkas Giedrius EndriukaitisTeisėjai Daiva JankauskienėArūnas Paštuolis