- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-27
- Bylos Nr.
- 2S-937-661/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-33492-2014-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Barkauskas
- Pareiškėjas
- D. J.
- Kategorijos
- 3.1.7.1.5Žyminio mokesčio grąžinimas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Barkauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 4 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal D. J. prašymą dėl žyminio mokesčio grąžinimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas grąžinti sumokėtą žyminį mokestį, nurodydamas, kad atsakovui 2014-10-02 nutartimi iškelta bankroto byla.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-02-04 nutartimi (b.l. 42) atmetė D. J. prašymą dėl žyminio mokesčio grąžinimo. Teismas nurodė, kad 2014 m. lapkričio 18 d. rašytinio proceso tvarka ieškovo D. J. ieškinys patenkintinas visiškai priimtu sprendimu už akių. Ieškovui be kitų reikalavimų priteistas ir sumokėtas žyminis mokestis iš atsakovo. Kadangi ieškinys patenkintas visiškai teismo procesiniu sprendimu, šis sprendimas už akių yra įsiteisėjęs, žyminis mokestis ieškovui yra priteistas, ir nors bankroto byla atsakovui iškelta dar iki sprendimo už akių priėmimo dienos, tačiau kreditoriniai reikalavimai byloje patvirtinti tik 2015 m. sausio 8 d. Šiuo metu bankroto procedūros byloje dar nėra baigtos. Kadangi byla baigta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, ieškovui, žyminis mokestis negali būti grąžintas (LR CPK 87 str.).
III. Atskirojo skundo argumentai atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Apeliantas D. J. pateikė atskirąjį skundą (b.l. 43-44), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-02-04 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės priimti nutartį dėl D. J. sumokėto 706,09 eurų žyminio mokesčio civilinėje byloje Nr. 2-41244-294/2014 jam grąžinimo. Nurodo, kad atsakovui bankroto byla iškelta 2014-10-07, o ieškinys teisme pareikštas dar 2014-10-02. Taip pat nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas privalėjo civilinę bylą Nr. 2-41244-294/2014 perduoti bankroto bylą iškėlusiam teismui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-02-04 nutartimi (b.l. 42) atmetė D. J. prašymą dėl žyminio mokesčio grąžinimo, kadangi 2014 m. lapkričio 18 d. rašytinio proceso tvarka ieškovo D. J. ieškinys patenkintinas visiškai priimtu sprendimu už akių.
Apeliantas savo skundą grindžia aplinkybe, kad atsakovui bankroto byla iškelta 2014-10-07, o ieškinys teisme pareikštas dar 2014-10-02, dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo bylą perduoti Vilniaus apygardos teismui, kuri ir buvo nagrinėjama atsakovo bankroto byla.
Tačiau pažymėtina, kad Įmonių bankroto įstatymo 15 str. 2 d. numato, jog visos teismuose esančios civilinės bylos, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų ir su darbo santykiais susiję reikalavimai, proceso įstatymo nustatytais atvejais perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui. Lietuvos Respublikos CPK 163 str. 5 p. numato, kad teismas privalo sustabdyti bylą kai nagrinėjant bylą, kurioje atsakovui pareikšti turtiniai reikalavimai, paaiškėja, kad jam iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla. CPK 34 str. 2 d. 5 p. numato, kad teismas nutartimi perduoda bylą nagrinėti kitam teismui, kai yra sustabdoma byla dėl to, kad atsakovui iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla. Tokiu atveju ji perduodama bankroto ar restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiam teismui.
Teismas taip pat pažymi, kad byloje dalyvaujantys asmenys turi pareigą savo procesinėmis teisėmis (įskaitant ir teise teikti prašymus bei įrodymus) naudotis sąžiningai ir jomis nepiktnaudžiauti bei privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai (CPK 42 str. 5 d., 95 str.).
Tai gi, įvertinus išdėstytą teisinį reglamentavimą darytina išvada, kad įstatymas nenumato teismams pareigos po ieškinio priėmimo domėtis, ar šaliai nėra iškelta bankroto byla. Šiuo atveju įstatymas numato tik pareigą teismui sustabdyti bylos nagrinėjimą paaiškėjus aplinkybei, jog šaliai yra iškelta bankroto byla. Kita vertus, tokia procesinė bylos baigtis taip pat nepatenka ir į CPK 329 str. 2 d. numatytus absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus.
Kiti atskirajame skunde išdėstyti argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir savaime neįtakoja kitokio šio klausimo sprendimo būdo.
Darytina išvada, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį, kuri yra teisėta ir pagrįsta.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartį palikti nepakeistą.