Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja L.Aleknavičienė. Civilinė byla Nr. 2A-67-124 /2010

Teisėjas V.Erlickienė Procesinio sprendimo kategorija 21.4.1.4.

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Šiauliai, 2010m. vasario 01 d.

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Laisvės Aleknavičienės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009m. rugsėjo 28d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-68-169/2009 pagal ieškovės R. Ž. ieškinį atsakovams M. P., D. G. ir O. S., tretiesiems asmenims A. P., Klaipėdos miesto 8-jo notarų biuro notarei B. V. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo pirkimo-pardavimo sutartimi ir pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo bei sandorio pripažinimo negaliojančiu, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2007 m. gruodžio 05 d. iš Valstybės įmonės Registrų centro Mažeikių filialo nekilnojamojo turto Registrų Centrinio duomenų banko išrašo ieškovė sužinojo, kad M. P. 2006 m. gruodžio 22 d. dovanojimo sutartimi 0,5470 ha žemės sklypą padovanojo atsakovui D. G.. M. P. su D. G. nesieja jokie giminystės ryšiai, jie nesusiję jokiais kitais ryšiais. 2006 m. gruodžio 22 d. dovanojimo sutartis yra apsimestinė, siekiant pridengti pirkimo-pardavimo sutartį. Apsimestinis sandoris negalioja, nes jame nėra esminio sandorio elemento - šalių valios, siekiant tam tikrų teisinių padarinių, nes jame išreikšta sandorio šalių valia nėra tikra ir ji neatitinka tikrųjų sutarties šalių ketinimų ( šiuo atveju dovanotojas neperdavė 0,547 ha žemės neatlygintinai dovanos gavėjui, o pastarasis neketino jį gauti neatlygintinai nuosavybėn). Kai sandoris yra sudarytas, siekiant pridengti kitą sandorį, taikomos taisyklės, liečiančios tą sandorį, kurį šalys turėjo omenyje (CK 1.87 str. 1 d.).

Ginčo dovanojimo sutartis pažeidžia ieškovės teises ir turtinius interesus. Būdama 2,1850 ha žemės sklypo bendraturtė su atsakovu M. P., turėjo pirmenybės teisę įgyti jam priklausančią žemės sklypo dalį. Ieškovei žemė reikalinga ūkinei veiklai, ji yra patogioje vietoje, netoli gyvenamosios vietos. Atsižvelgiant į tai, dovanojimo sutartis pripažintina negaliojančia, pripažįstant, kad tarp M. P. ir D. G. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis. Atsakovas M. P. neįvykdė LR CK 4.79 str. 2 d. nustatytų reikalavimų pranešti ieškovei raštu apie žemės sklypo dalies pardavimą ir pardavęs 0,5470 ha žemės bendrame 2,1850 ha sklype atsakovui D. G., neturinčiam pirmenybės teisės įsigyti jį privačion nuosavybėn, pažeidė LR Civilinio kodekso 4.79 str. 2 dalyje įtvirtintą pirmenybės teisę pirkti privačią žemę. Pripažinus 2006 m. gruodžio 22 d. dovanojimo sutartį pirkimo-pardavimo sutartimi, perkeltinos ieškovei pirkėjo teisės ir pareigos pagal atsakovų sudarytą žemės pirkimo-pardavimo sutartį. Pripažintina negaliojančia ir 2007 m. vasario 27 d. dovanojimo sutartis, kuria D. G. padovanojo O. S. 547/2185 žemės sklypo dalį bendrame 2,1850 ha žemės plote, esantį (duomenys neskelbtini) . Atsakovas D. G. O. S. yra sūnus. Abu žinodami, kad yra sudarytas apsimestinis sandoris, pažeidžiant kitų bendraturčių teisėtus interesus, bei žinodami, kad ieškovė pageidauja įsigyti žemės iš kitos bendraturtės E. M., sudarė dovanojimo sutartį, kad O. S. taptų 2,1850 ha žemės sklypo bendraturtė ir galėtų įgyti E. M. žemę, kurią įgijusi ji tuoj pardavė UAB „Gonitas". 2007 m. vasario 27 d. sudarytas sandoris, prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms. Šiuo atveju turi būti taikoma restitucija, konstatuojant, kad O. S. yra nesąžininga įgijėja.

Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, laikė, jog ieškovės pateiktų įrodymų nepakanka pagristi išvadai, jog 2006 m. gruodžio 22 d. dovanojimo sutartis buvo sudaryta siekiant pridengti pirkimo–pardavimo sutartį, dėl žemiau išdėstytų motyvų.

Pirma, byloje esantis M. P. banko sąskaitos išrašas neįrodo atsakovo įsipareigojimo už perduotą žemės sklypą sumokėti nustatytą kainą buvimą ar įvykdymą, kadangi šiame įrodyme neužfiksuoti duomenys apie į sąskaitą patekusios 49.000 Lt sumos kilmę. Ieškovės pusės pozicija, jog šie pinigai yra atsakovo D. G. atlygis už jam tariamai parduotą žemės sklypą, tėra prielaida. Teismas konstatavo, kad šis įrodymas nepatvirtina aplinkybės, jog M. P. ir atsakovas D. G. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, bei nepaneigia 2006 m. gruodžio 22 d. dovanojimo sutartyje nurodytų aplinkybių, nei joje išreikštos šalių valios. Be to, taip pat liko nepaneigtas ir atsakovo D. G. pusės argumentas, jog minėtąją 49.000 Lt sumą M. P. gavo pardavęs bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomą butą.

Antra, aplinkybė, jog M. P. gyveno kukliai taip pat nepaneigia jo ketinimo minėtą žemės sklypą dovanoti. Nors atsakovų pusės bei trečiojo asmens A. P. nurodomas dovanojimo sandorio sudarymo motyvas – noras atsikratyti žemės sklypu dėl blogų santykių su ieškove – ieškovei gali pasirodyti neįprastas ar keistas, vis dėlto tai nesudaro pakankamo pagrindo teismui abejoti M. P. ketinimų apdovanoti atsakovą tikrumu, juolab, kai byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai apie M. P. turtinę padėtį prieštaringi.

Trečia, vadovaujantis LR CPK 197 straipsnio 2 dalimi, liudytojų S. P. bei B. Ž. parodymai negali paneigti oficialiame rašytiniame įrodyme – 2006 m. gruodžio 22 d. dovanojimo sutartyje – nurodytų aplinkybių. Todėl šie įrodymai ta apimtimi, kuria jais įrodinėjamas apsimestinio sandorio sudarymas, neatitinka leistinumo reikalavimo.

Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovės pateikta asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kurioje mirusioji Z. P. išreiškia savo ketinimą ginčo žemės sklypą perleisti ieškovei, nepatvirtina bei nepaneigia teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių, kadangi M. P. įgijo nuosavybėn Z. P. turtą paveldėjimo teisės pagrindu.

Taip pat sandorio fiktyvumą patvirtina ir didelės turto vertės perleidimas svetimam mažai pažįstamam asmeniui. Šį sklypą po 2 mėnesių atsakovas D. G. perleido savo mamai , siekiant ne realaus disponavimo sklypais, o tapti bendraturčiais, kad galėtų supirkti jiems priklausančias žemės sklypo dalis, netaikant pirmenybės teisės ieškovei pirkti parduodamas dalis.

Apeliacinis skundas yra visiškai nepagrįstas, neatitinka faktinių bylos aplinkybių bei neteisingai traktuoja pirmosios instancijos teismo išvadas. Pagal LR CK 1.87 str. 1 d. apsimestiniu sandoriu yra laikomas toks sandoris, kuris yra sudaromas kitam sandoriui pridengti, o pagal Lietuvos Respublikos CK 6.466 str. 3 d. apsimestinių sandorių teisinės pasekmės atsiranda tada, kai abi dovanojimo sutarties šalys viena kitai perduoda tam tikrą turtą arba turtines teises ar priešpriešines prievoles. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas už dovanotą žemę D. G. M. P. nemokėjo jokių pinigų ir jokio kito turto neperdavė, o šį žemės sklypą M. P. neatlygintinai perleido todėl, kad D. G. su juo kurį laiką artimai bendravo ir dėl to, kad to žemės sklypo M. P. nenorėjo atiduoti spaudimą jam dariusiai apeliantei R. Ž., su kuria jis nesutarė. Sandoryje išreikšta abiejų šalių valia sudaryti tokį sandorį.Jokiais įrodymais apeliantė neįrodė, kad tarp M. P. ir D. G. 2006-12-22 sudarytas žemės sklypo dovanojimo sandoris tikrai yra apsimestinis. Nors bylos nagrinėjimo metu iš banko buvo gauti įrodymai, kad dovanojimo sandorio sudarymo dieną M. P. sąskaita buvo papildyta 49 000 Lt, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai pasisakė, kad vien to nepakanka, kad galima būtų teigti, jog šiuos pinigus davė D. G. ir kad ginčo dovanojimo sutartis tikrai buvo sudaryta siekiant pridengti pirkimo-pardavimo sutartį.Apeliantė skunde teigia, kad ginčo sandoris prieštarauja ir protingumo principui, nes pasak jos, padovanota žemė yra miesto teritorijoje ir turi vertę. Tačiau, nei viešajai tvarkai, nei gerai moralei negali bei neturi prieštarauti joks sandoris, kuris buvo sudarytas laisva abiejų šalių valia ir kuris pilnai atitinka įstatymo tokiam sandoriui keliamus reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas .

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 338, 320 str. 1 d.), t.y. apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, jeigu nenustato LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalyse numatytų nutarties negaliojimo pagrindų. Apskųstos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik pagal atskirojo skundo argumentus, neišplečiant skundo argumentų sąrašo, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 338, 329 str.).

Telšių apskrities viršininko 2002 m. birželio 05 d. sprendimu Nr. 61-10311ieškovei su kitais bendrasavininkiais , kurie vėliau perleido nuosavybės teises, buvo atkurtos nuosavybės teisės į tenkančią nekilnojamojo turto dalį 0,2730 ha žemės, grąžinant natūra bendrosios dalinės nuosavybės teise su bendrasavininkiais: N. S. -0,1370 ha; O. E. - 0,1360 ha, A. K. - 0,1360 ha; M. S. - 0,1370 ha; A. V. - 0,2730 ha; S. S. - 0,2730 ha; E. M. - 0,2730 ha ir Z. P. - 0,5470 ha 2,1850 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini). 2005 metais mirė ieškovės pusseserė Z. P.. Po jos mirties, pagal įstatymą Z. P. palikimą 0,5470 ha žemės 2,185 ha bendrame plote paveldėjo sūnus M. P., kuriam 2006 m. kovo 01 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas Nr. BV8-941, 2009 01 05 d. M. P. mirė (1t.b.l.125).Ieškovė nurodo, jog Z. P. teisių perėmėjas M. P. apsimestine 2006 12 22 d.dovanojimo sutartimi tariamai padovanojo atsakovui D. G. 0,547 ha žemės sklypą bendrame 2,1650 žemės sklype,iš tikrųjų pardavė jam priklausantį žemės sklypą D. G.. M. P. nepranešė žemės sklypo bendrasavininkei –ieškovei apie ketinimą savo žemės dalį parduoti kitam asmeniui, dovanojimo sandoriu siekė pridengti pirkimo-pardavimo sandorį, ir taip aplenkti bendraturtę, kad ši nepasinaudotų įstatymo nustatyta pirmenybės teise pirkti parduodamą dalį, esančią bendrąja nuosavybe (CK 4.79 str. 1 d.), prašė panaikinti šį sandorį, perkelti jai pirkėjo teises. Prašė panaikinti bei atsakovo D. G. sudarytą dovanojimo sandorį , kaip pažeidžiančius imperatyvias įstatymo normas(CK 1.87str. 2 d)

Teisėjų kolegija pažymi, kad sandoris yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str.). Asmenų veiksmai yra jų vidinės valios išorinė išraiška. Taigi sandoris yra asmens vidinės valios išorinė išraiška. Tai reiškia ir tai, kad sandoris yra asmens valios ir jos išorinės išraiškos būdo vienovė. Viena iš sandorio rūšių yra sutartis (LR CK 163 str. 1 d.). Tai – dvišalis ar daugiašalis sandoris, kuriam sudaryti būtina dviejų ar daugiau šalių tarpusavyje suderinta valia, išreikšta tam tikram bendram rezultatui pasiekti Dėl to tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią. Sutarčių teisėje yra pripažinta, kad sutartis galioja tokio turinio, kokio siekė jos šalys. Konsensualizmo principas reikalauja atskleisti tikruosius šalių ketinimus, o ne vien analizuoti rašytinę sutarties teksto reikšmę. Esminis sutarties, kaip sandorio, požymis yra šalių ketinimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas. Sandorio rūšį lemia ne jo pavadinimas, bet turinys, šalių vidinė valia, kuri neretai paaiškėja remiantis faktinių bylos aplinkybių tyrimu.

Nagrinėjamu atveju kolegija negali sutikti su apeliantės motyvu, kad ginčijama reikalavimo perleidimo sutartis yra apsimestinis sandoris (LR CK 1.87 str.). Apsimestinis sandoris pripažįstamas negaliojančiu dėl to, kad, sudarant tą sandorį, juo siekiama pridengti kitą sandorį, todėl tuo atveju turi būti taikomos taisyklės to sandorio, kurį sutarties šalys iš tikrųjų turėjo galvoje (jei tas sandoris neprieštarauja įstatymui). Apsimestinis sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu vien dėl to, kad jame nėra esminio sandorio elemento – šalių valios, nes jame išreikštoji valia neatitinka šalių tikrųjų ketinimų. Tokiu sandoriu yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių ir siekė sandorio šalys. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra buvusi šalių valia sandorio sudarymo momentu. Taigi įrodinėjant sudaryto sandorio apsimestinumą, reikia įrodyti, kad šalys iš tikrųjų siekė kito nei ginčijamame sandoryje nurodyto teisinio tikslo.

Kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spęsdamas šį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis.CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Aiškinant sutartį, taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan. Dar vienas iš sutarčių aiškinimo principų – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. Taigi teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (CK 6.193 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje E. G. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-243/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje A. R. v. J. R., G. A., G. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2008; kt.).

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje surinktais duomenimis ir nustatytais faktais, patikrina, ar bylą nagrinėjęs teismas, spręsdamas dėl reikalavimo pripažinti sutartį apsimestine, nepažeidė nurodytų sutarčių aiškinimo principų.

Ieškovė grindė ieškinį tuo, kad sandoryje nebuvo išreikšta tikroji šalių valia, ji neatitiko tikrųjų šalių ketinimų-dovanotojas neperdavė žemės sklypo, dovanos gavėjui, o pastarasis neketino jį neatlygintinai gauti nuosavybėn,kad sutartis prieštarauja neatlygintino sandorio prigimčiai ir protingumo principui, nes žemės sklypo dalis miesto teritorijoje buvo neatlygintinai perleista svetimam asmeniui.

Remiantis CPK 178 straipsniu, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad 2006 m. gruodžio 22 d. tarp atsakovų M. P. ir D. G. sudarytos dovanojimo sutarties atveju apsimestinio sandorio faktas nenustatytas.

Remiantis CK 6.465 straipsnio pirmąja dalimi, pagal dovanojimo sutartį viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui.

Kaip matyti iš byloje esančio 2006 m. gruodžio 22 d. dovanojimo sutarties nuorašo (t. 1, b.l. 33,6), M. P. šia sutartimi padovanojo ir sutarties pasirašymo dieną perdavė D. G. asmeninės nuosavybės teise 547/2185 žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

Apsimestinis sandoris negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka šalių tikrųjų ketinimų. Tačiau remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, negalima teigti, kad žemės sklypo dovanojimo sutartis neatitiko sutarties šalių valios. Šalys procesiniuose dokumentuose, o atsakovas D. G. ir teisme patvirtino, jog pagal sutartį dovanotojui nebuvo mokėti jokie pinigai, nebuvo perduotas ir joks kitas turtas. Taip pat nurodė šios sutarties sudarymo motyvus. Procesiniuose dokumentuose atsakovas M. P. ( miręs bylos nagrinėjimo metu) nurodė , jog su atsakovu D. G. apie 10 mėnesių bendravo,leisdavo laisvalaikį,žemės sklypą dovanojo susiklosčiusių priešiškų santykių su ieškove įtakoje, pastarajai darant spaudimą jai perleisti šį žemės sklypą , žinodamas, jog perleisdamas pastarajai iš to sklypo negaus jokios turtinės naudos, ką patvirtina ir D. G. paaiškinimai , procesiniai dokumentai, susirašinėjimo medžiaga (1 t.,b.l21-23,37-39) Šias aplinkybes patvirtino ir mirusio M. P. žmonos A. P. paaiškinimai teisme.Kaip matyti iš sutarties šalys sklypą vertino nedidele kaina-tik 2 000 Lt.(1 t.,b.l.33)

Remiantis CPK 197 straipsnio antrąja dalimi, dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais.

Apeliantė, ginčydama šią sutartį įrodinėja pinigų perdavimo faktą M. P. sąskaitos papildymu sutarties sudarymo dieną 49 000 Lt. Teismas pagrįstai įvertino šią aplinkybe kaip prielaidą, kuria teismas negali remtis, šis įnašas nepatvirtina šios sumos kilmę,t.y. kad ją sumokėjo atsakovas D. G., nepatvirtina jog buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, nepaneigia aplinkybės, kad šią sumą M. P. gavo pardavęs bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomą butą. Šias aplinkybes teisme patvirtino ir tretysis asmuo A. P., paaiškinusi, jog šią sumą ji perdavė vyrui įmokėti iš gautų už parduotą butą pinigų , be to turėjo santaupų. A. P. sąskaitų įrašai patvirtina, kad už parduotą sutuoktinių butą pirkėja V. G. sumokėjo 84 000 Lt, o vėliau papildomai sumokėjo 40 000 Lt. , tai patvirtina SEB banko bei Swed banko sąskaitų išrašai, A. P. paaiškinimai teisme (b.l. (2 t.b.l.2-7,22-25,30, 65). Swed banko išrašas patvirtina A. P. nurodytas aplinkybes apie santaupų turėjimą (2t.b.l.29). .Įrašai Swedbanko esančioje A. P. sąskaitoje patvirtina, kad ji 2006 01 19 d. iš savo sąskaitos išėmė 40 000 lt, kuriuos nurodo perdavusi sutuoktiniui įmokėti į jo sąskaitą.

Apeliantė nurodo, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, dėl ko buvo priimtas nepagrįstas teismo sprendimas. Pagrindinės įrodymų ir įrodinėjimo taisyklės yra suformuluotos CPK 176-185 straipsniuose. Teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus bei jų pakankamumą vienokioms ar kitokioms teisinėms išvadoms daryti, privalo vadovautis šiuose straipsniuose suformuluotomis įrodinėjimo taisyklėmis. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas konkrečioje civilinėje byloje turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999-03-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/1999, kat. 32; 2004-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004, kat. 2.4.3.7; 2005-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005, kat. 114.11; 121.21; 128.2 ir kt.). Taigi, teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. CPK 185 straipsnis reikalauja, kad teismas pateikiamą įrodymų vertinimą grįstų savo vidiniu įsitikinimu, visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Tai reiškia, kad vieno ar kito bylai reikšmingo fakto buvimas ar nebuvimas ir teisinis to fakto vertinimas gali būti konstatuojami tada, kai tokioms išvadoms pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad teismo išvados turi būti grindžiamos tokiais įrodymais, kurie nekelia pagrįstų abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ar sąsajumu. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės R. Ž. ieškinį, sprendime pakankamai argumentuotai pateikė įrodymų analizę ir vertinimą, pagrįstai nusprendė , jog iš pateiktų įrodymų nepakanka pagrįsti išvadai, kad dovanojimo sutartis buvo sudaryta siekiant pridengti pirkimo-pardavimo sutartį ir kad byloje esantys įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ginčijami sandoriai atitiko šalių valią. Ieškovė apeliaciniame skunde, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jos nenuneigė. Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad pripažinti ginčijamą sutartį pagal LR CK 187 str. nėra pagrindo.Tuo pačiu nėra pagrindo naikinti tenkinti ir kitus reikalavimu bei panaikinti ir kitą dovanojimo sandorį , sudarytą tarp D. G. ir O. S..

Nors apeliantė nurodo, kad ginčo sandoris prieštarauja teisingumo, protingumo principui, tačiau vertinant ginčo sandorį šiuo požiūriu, būtina nustatyti , ar toks sandoris neprieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei (LR CK 1.81 str.). Sandoris buvo sudarytas laisva šalių valia , tinkamai įformintas , atitiko įstatymo reikalavimus

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialines ir civilinio proceso normas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti.

Atmetus apeliacinį skundą ,iš apeliantės atsakovui yra priteistinos atstovavimo išlaidos (CPK 96,98 str.) bei dokumentų siuntimo išlaidos valstybei 24,15 Lt.(CPK 88 str. 1 d. 3 p.).Priteisiant atsakovui atstovavimo išlaidas,atsižvelgtina į tai, kad byla nėra ypač sudėtinga , į advokato darbo ir laiko sąnaudas , į jo dalyvavimą ir pirmosios instancijos teisme,į pateiktų procesinių dokumentų kiekį ir apimtį, į tai, kad nėra pagrindo nukrypti nuo Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteisino maksimalių dydžių, todėl atsakovui D. G. iš ieškovės priteistina 1500 Lt.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. Sprendimą palikti nepakeistu.

Priteisti iš R. Ž. 1500 Lt.(vieną tūkstantį penkis šimtus litų atstovavimo išlaidų) D. G. atsakovui ir 24,15 Lt.(dvidešimt keturis litus 15 ct.) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei.