Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudž. byla Nr. 1A–229-190/2011

Teisėjas Antanas Virbalas Teisminio proceso kategorija: 1-28-1-00172-2009-7

2011 m. liepos 22 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo B. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. išteisintas, nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. buvo kaltinamas tuo, kad sukėlė fizinį skausmą B. D., t.y. 2009-06-22, apie 15.30 val., (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą sukelti B. D. fizinį skausmą, veikdamas tyčia, neteisėtai panaudodamas fizinį smurtą stipriai ir skausmingai stumdamas B. D., jį skausmingai pargriovė ant kieto buto grindų paviršiaus ir tokiu būdu sukėlė jam fizinį skausmą.

Skundu nukentėjusysis B. D. panaikinti Vilniaus miesto l apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nuosprendį ir priimti naują, R. K. apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo R. K. būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. l d. bei paskirti jam šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmę.

B. D. skunde pažymi, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nesiaiškino, ar yra būtinosios ginties teisėtumo sąlygos ir tik formaliai konstatavo R. K. veikus esant būtinajai ginčiai, nors privalėjo nuosprendyje nurodyti būtinosios ginties požymius ir savo išvadas pagrįsti konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis. Anot apelianto, šiuo atveju įvertinus byloje nustatytus faktus, akivaizdu, jog R. K. ne gynėsi nuo neva jo (B. D.) puolimo, o pats puolė ir savo veiksmais sukėlė jam fizinį skausmą, t. y. padarė nusikalstama veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. Taip pat, B. D. manymu, visiškai nepagrįsta teismo išvada, jog R. K. veiksmai, pasireiškę, pastūmimu, atitiko neva jo (B. D.) kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, būtinosios ginties teisėtumo sąlygos yra ne besiginančiojo veiksmų atitikimas puolančiojo kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui, o buvimas tokio puolančiojo elgesio, kuris yra laikytinas pavojingu, realiu ir akivaizdžiu kėsinimusi į Lietuvos Respublikos BK 28 str. 2 d. nurodytas vertybes. Tuo tarpu, kaip matyti iš skundžiamame nuosprendyje nurodytų motyvų, žmogus savo teisę į būtinąją gintį gali realizuoti bet kokiu atveju, jei tik jo veiksmai (atkirtis) atitinka kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Apelianto nuomone, toks baudžiamasis teisinis R. K. veiksmų vertinimas yra prieštaraujantis tiek baudžiamojo įstatymo nuostatoms, tiek teismų praktikai.

Pirma, iš byloje esančių duomenų nėra nustatyta jokių jo (B. D.) veiksmų, kurie galėtų būti įvertinti kaip kėsinimasis į R. K. sveikatą ar net gyvybę. Apelianto manymu, jo veiksmai, pasireiškę R. K. paklausimu, kokiu tikslu reikėjo vežti jo anūką, R. K. sūnų, į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, negali būti laikytini kėsinimusi. Net ir vadovaujantis išimtinai tik R. K. bei bylos baigtimi tėčio naudai galimai suinteresuoto jo nepilnamečio sūnaus R. K. parodymais apie neva buvusį jo veiksmą - kumščio laikymą prie kaltinamojo R. K. veido, negalima daryti pagrįstos ir neabejotinos išvados, jog toks veiksmas savaime vertintinas kaip kėsinimasis į kito asmens sveikatą.

Antra, net jeigu teismas nuspręstų, jog vis tik jo aukščiau minėti veiksmai laikytini kėsinimusi, jie, B. D. teigimu, negali būti vertinami kaip pavojingas kėsinimasis. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama vieninga teismų praktika, kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Apeliantas pažymi, kad šiuo atveju jis neturėjo nei jokio siekio kėsintis į R. K. sveikata, nei padarė žalos jo sveikatai. Taip pat apie pavojingumo jo veiksmuose nebuvimą byloja ir tai, kad jokių įrankių, priemonių neva užpulto R. K. atžvilgiu jis nenaudojo, be to, atkreiptinas dėmesys, jog jo, kaip pagyvenusio žmogaus, ir R. K. jėgų santykis akivaizdžiai būtų ne jo (B. D.) naudai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog šioje situacijoje nustatytomis aplinkybėmis jo veiksmai objektyviai negali būti laikomi pavojingu kėsinimusi į R. K. sveikatą.

Trečia, jo (B. D.) veiksmai negali būti vertinami ir kaip realus kėsinimasis. Lietuvos baudžiamosios teisės doktrinoje bei teismų praktikoje nurodoma, jog kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Šiuo atveju atsižvelgiant į jau aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog neva būtas kėsinimasis objektyviai neegzistavo. R. K. gynėsi nuo įsivaizduojamo kėsinimosi, o tokia situacija vadinama tariamąja gintimi. Be to, šiuo atveju tariamoji gintis negali būti prilyginta būtinajai ginčiai ir neužtraukti R. K. baudžiamosios atsakomybės, nes atsižvelgiant į įvykio aplinkybes, akivaizdu, jog nebuvo pakankamo pagrindo R. K. manyti, kad jo atžvilgiu prasidėjo arba tiesiogiai gresia pavojingas kėsinimasis (tokia išvada jis padarė dėl visiškai nepagrįsto įtarumo, baimės) ir, anot apelianto, R. K. turėjo ir galėjo teisingai suvokti įvykio aplinkybes bei jam fizinį skausmą yra vertintini kaip nusikaltimas, o ne būtinoji gintis.

Ketvirta, jo (B. D.) veiksmai negali būti vertinami ir kaip akivaizdus kėsinimasis, nes kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra viisiškai aiški. Šiuo atveju, anot apelianto, nieko panašaus nėra nustatyta.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, B. D. teigimu, šiuo konkrečiu atveju nebuvo būtinosios ginties teisėtumo sąlygų, todėl teismo sprendimas pripažinti R. K. veiksmus, pasireiškusius skausmingu ir tyčiniu pastūmimu sukeliant fizinį skausmą, būtinąja gintimi yra visiškai neteisėtas ir nepagrįstas.

Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog R. K. veiksmai pasireiškė skausmingai ir stipriai pastumiant jį (B. D.) suduodant smūgį į krūtinę, ko pasėkoje jis pargriuvo ant kieto buto grindų paviršiaus ir patyrė fizinį skausmą. Taigi, konkrečioje situacijoje jam fizinis skausmas buvo sukeltas du kartus (skausmingo stūmio-smūgio pasėkoje bei skausmingai griūnant). Taip smurtaujant buvo pasikėsinta į jo kūno neliečiamumą, kaip baudžiamojo įstatymo ginamą vertybę. Apeliantas pažymi, jog būtent dėl R. K. jo atžvilgiu neteisėtai panaudoto smurto jis pargriuvo ir patyrė fizinį skausmą, t. y. kilę padariniai (fizinio skausmo sukėlimas) buvo nulemti R. K. veiksmų. R. K., jį skausmingai ir stipriai pastumdamas, neabejotina, jog suvokė, kad daro neteisėtą fizinį poveikį jo organizmui, suprato, kad dėl to jam bus sukeltas fizinis skausmas ir norėjo tokių padarinių, t.y. veikė tiesiogine tyčia. Minėtus R. K. veiksmus patvirtina teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustų liudytojos J. D. parodymai (patvirtino, jog R. K. pastūmė jį ir jis pakrito aukštielninkas), iš dalies liudytojo R. K. parodymai (patvirtino, jog R. K., jo tėvas, pastūmė jį ir jis, neišlaikęs pusiausvyros, pagriuvo), taip pat jo, kaip nukentėjusiojo, parodymai bei iš dalies ir paties kaltinamojo R. K. parodymai, patvirtinant, kad jis pastūmė jį (B. D.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apelianto teigimu, R. K. atžvilgiu turi būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

B. D. apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas baudžiamąja bylą Nr. PK-110-88/2010 ir priimdamas R. K. išteisinantį nuosprendį, nevertino visų byloje esančiu įrodymų kaip visumos. Teismas, išteisindamas R. K., kaltintą pagal BK 140 str. l d., iš esmės vadovavosi vien tik kaltinamojo nepilnamečio sūnaus R. K. teisiamojo posėdžio metu duotais parodymai ir neatsižvelgė į visą eilę jau aukščiau minėtų duomenų, kurie visiškai įrodo R. K. kaltę neteisėtu elgesiu sukėlus jam fizinį skausmą, t. y. padarius BK 140 str. l d. uždraustą veiką.

Apelianto nuomone, teismas visiškai nepagrįstai nesivadovavo liudytojos J. D. teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, motyvuodamas tai tuo, jog ji yra ,,<...> B. D. sutuoktinė, todėl gali būti suinteresuota bylos baigtimi“, ir vadovaudamasis išimtinai tik liudytojo R. K. (kaltinamojo sūnus) parodymais. B. D. pažymi, jog J. D., sutikusi duoti parodymus savo vyro žento byloje, ir įgijusi liudytojos statusą, turi pareigą duoti teisingus parodymus, todėl teismui nėra jokio pagrindo jais netikėti. Kita vertus, teismui kritiškai vertinant J. D. parodymus vien dėl to, kad ji yra jo sutuoktinė ir dėl to gali būti suinteresuota bylos baigtimi, manytina, kad analogiška išvada gali būti daroma ir dėl liudytojo R. K. (kaltinamojo sūnaus) parodymų.

B. D. atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto l apylinkės teismas išteisinamąjį nuosprendį grįsdamas atskirais ir tik kaltinamąjį teisinančiais įrodymais bei nevertindamas byloje esančių įrodymų visumos, pažeidė ne tik BPK įtvirtintas įrodinėjimo taisykles, bet ir vieną svarbiausių baudžiamojo proceso principų - rungimosi principą (BPK 7 str.).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis B. D. ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, išteisintasis R. K. ir jo gynėjas – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

B. D. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bei tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog R. K., kaltintas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., padarymu, veikė esant būtinajai ginčiai. Taigi, byloje yra Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 9 p. numatyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas.

Lietuvos Respublikos BK 28 str. 1 d. numato, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas.

Šio straipsnio 2 dalyje pasakyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997-06-13 nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo” 4 punkte išaiškinta, kad įstatymas leidžia ginti tik įstatymo ar kitais norminiais aktais saugomas asmens teises, visuomenės ar valstybės interesus ir tik nuo tokio kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymius, kai kėsinamasi į samens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę, būstą ar kitas teise, visuomenės ar valstybės interesus (visuomenės ir valstybės saugumą, normalų valstybinių įstatigų funkcionavimą ir pan.).

Norint nustatyti, ar nagrinėjamuoju atveju R. K. sukėlė fizinį skausmą B. D. esant būtinajai ginčiai, reikia nustatyti ar jo veiksmai atitinka ginties teisėtumo sąlygas. Kėsinimasis visų pirma turi būti pavojingas. Pavojingas kėsinimasis turi būti realus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Pavojingas kėsinimasis turi būti akivaizdus. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams.

Iš R. K. ir jo sūnaus R. K. parodymų seka, kad konfliktą pradėjo B. D., t.y., jis įėjęs į namus, kuriuose tuo metu virtuvėje buvo R. K., jo sūnus ir B. D. anūkas R. K. bei sutuoktinė J. D., ir J. D. pasakius, kad R. K. su sūnumi buvo Vaiko teisių apsaugos tarnyboje, užsipuolė R. K. (tėvą) – prikišo kumštį prie veido. R. K. kažkiek atsitraukė, tačiau atsirėmė ir langą ir tuomet atstūmė nuo savęs B. D.. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog R. K. sūnus parodė, jog jeigu tėtis nebūtų senelio atstūmęs, tai jį būtų pasmaugęs ar per langą išmetęs. Be to pažymėjo, kad jo santykiai tiek su tėčiu, tiek ir su seneliu yra geri, todėl netikėti jų teisingumu nėra pagrindo. Tiek R. K., tiek ir jo sūnaus parodymai nuoseklūs, neprieštaraujantys, sutampantys dėl visų esminių įvykio aplinkybių. Akivaizdu, kad R. K. sveikatai buvo iškilusi reali, akivaizdi grėsmė, B. D. elgesį jis pagrįstai palaikė pavojingu, todėl, darytina išvada, kad R. K. veikė būtinosios ginties sąlygomis.

Nustačius, kad R. K. veikė būtinosios ginties sąlygomis, atsižvelgiant į B. D. padarytų sužalojimų pobūdį, reikia nustatyti, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (Lietuvos Respublikos BK 28 str. 3 d.). Taigi būtinosios ginties ribų peržengimas yra aiškus gynybos neatitikimas kėsinimosi pobūdžio bei pavojingumo, kai tiesiogine tyčia padaroma besikėsinančiajam aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos buvo pasikėsinta, ir pasikėsinimui buvo panaudotos priemonės, kurios konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos. Taigi sprendžiant buvo ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, reikia įvertinti kėsinimosi pobūdį, pavojingumą ir besikėsinančiajam padarytos žalos dydį. Atsižvelgiant į tai, jog B. D. R. K. puolė staiga, t.y. vos įėjęs į virtuvę ir prikišęs R. K. kumštį prie veido prirėmė prie lango, kas leidžia daryti išvadą, jog R. K., kaip minėta aukščiau, iškilo grėsmė sveikatai, nes jis parodė, kad atstūmė uošvį dėl to, kad jam (R. K.) nebūtų sukelta didesnio skaumo. Pažymėtina, jog R. K. sūnus teisiamajame posėdyje parodė, kad tėtis senelį pastūmė vos vos ir B. D. nugriuvo neišlaikęs pusiausvyros. Tai, jog R. K. gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą patvirtina ir prie baudžiamosios bylos pridėtoje medžiagoje apie atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 17-AT-01638-09 esanti Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Ukmergės poskyrio specialisto išvada Nr. G 158/09(14), kurioje konstatuota, jog B. D. objektyvių sužalojimo požymių nenustatyta.

Kolegijai konstatavus, kad 2009-06-22, apie 15.30 val., (duomenys neskelbtini), R. K. pastumdamas ir sukeldamas skausmą B. D. veikė esant būtinajai ginčiai ir ši aplinkybė šalina R. K. baudžiamąją atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos BK 140 tr. 1 d.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 9 p. nuostatomis, baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu egzistuoja Lietuvos Respublikos BK V skyriuje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad R. K. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Lietuvos Respublikos BPK 254 str. 4 d. nustatyta, jog jei nagrinėjimo teisme metu, nustatomos BPK 3 str. 1 d. 2 - 9 p. numatytos aplinkybės, byla nutraukiama teismo nutartimi. Tačiau Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu R. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. išteisino, nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties, todėl apeliacinė instancija panaikina šį teismo nuosprendį ir bylą nutraukia (Lietuvos Respublikos BPK 327 str. 1 p.).

Atsižvelgiant į tai, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 29 d. nuosprendis panaikinamas ir byla nutraukiama, esant Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 9 p. nustatytai aplinkybei, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas, apeliacinio skundo argumentai dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., sudėties požymių R. K. veikoje nesvarstomi.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka R. K. pateikė 2011-01-05 pinigų priėmimo kvitą Nr. 591728 1 000 Lt sumai. Atsižvelgiant į tai, kad B. D. skundas atmetamas, o baudžiamoji byla R. K. atžvilgiu nutraukiama, yra pagrindas R. K. turėtas išlaidas dėl gynėjo dalyvavimo apeliacinėje instancijoje pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš B. D. (Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 5 d.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

B. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą R. K. atžvilgiu nutraukti, esant Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 9 p. nustatytai aplinkybei, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas.

Priteisti iš B. D. R. K. naudai 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme.