- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-22
- Bylos Nr.
- A-62-567-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00234-2010-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Antanas Ablingis (pran.)
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos
- Pareiškėjas
- V. B.
- Trečiasis asmuo
- Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinei, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės priteisti jam iš viso 6 934,42 Lt darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 30 d.
Pareiškėjas nurodė, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad jo darbdavys apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Dėl šios priežasties jo darbdaviui kilo pareiga išmokėti negautą darbo užmokesčio dalį. Pažymėjo, kad negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojos atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 4 dalies prasme, kadangi jis turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme. Manė, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 298 straipsnį, darbuotojas gali pasirinkti jam finansiškai palankiausią trejų metų laikotarpį.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinė (toliau – ir atsakovas, Ignalinos rinktinė) atsiliepimu su pareiškėjo skundu sutiko iš dalies.
Nurodė, jog nesutinka, kad nagrinėjamoje byloje jis yra atsakovas ir teigė, kad tinkamas atsakovas yra Lietuvos valstybė, nes pareiškėjo teisė į jam priklausantį darbo užmokestį buvo pažeistą ne dėl Ignalinos rinktinės kaltės. Pažymėjo, kad plačiąja prasme valstybės tarnautojų darbdaviu yra laikytina Lietuvos valstybė, todėl, remiantis Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, pirmiausiai valstybei teko pareiga numatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų teisingą valstybės tarnautojų apmokėjimą už atliktą darbą. Teigė, kad susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, o ne iš Ignalinos rinktinės.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio teisės akto nekonstitucingumu. Be to, remiantis Konstitucijos 107 straipsniu ir KTĮ 72 straipsnio 4 dalimi, teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo. Kadangi sprendimai, kuriais pareiškėjui buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, jiems nėra taikomas KTĮ 72 straipsnio 4 dalis. Nurodė, kad pareiškėjo reikalavimų atžvilgiu turi būti taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas trejų metų senaties terminas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Iš atsakovo Ignalinos rinktinės priteisė pareiškėjui 4 288,96 Lt neišmokėto darbo užmokesčio. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuojama, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Pažymėjo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčiu dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytas darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Kadangi tai nebuvo padaryta, teismas nustatė, kad atsakovas nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs su pareiškėju. Teismas pabrėžė, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ KTĮ 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta.
Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju, yra taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalies nustatytas bendrasis trejų metų senaties terminas. Konstatavo, kad pareiškėjas reikalavimų dalyje yra praleidęs senaties terminą. Todėl, atsižvelgęs į taikytinus senaties terminus, teismas atitinkamai sumažino pareiškėjui priteistiną sumą. Teismas taip pat pažymėjo, kad bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra tiesioginis pareiškėjo darbdavys, o ne Lietuvos valstybė.
III.
Atsakovas Ignalinos rinktinė pateikė apeliacinį skundą (b. l. 148–152), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą bei tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad pareiškėjui priteistina darbo užmokesčio nepriemoka, prašo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams. Apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui. Pabrėžia, kad vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje turėtų būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisideda prie apeliacinio skundo.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 159–160) su apeliaciniu skundu nesutinka. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog tinkamas atsakovas nagrinėjamoje byloje yra tiesioginis darbdavys, net jei ir jo veiksmuose nėra kaltės, jis privalo užtikrinti Konstituciją ir įstatymus atitinkantį, teisingą apmokėjimą už darbą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 30 d. pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.
2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.
Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).
Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.
Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.
Pastebėtina, kad atsakovas apeliaciniu skundu nekelia ginčo dėl priteistos sumos dydžio, iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjas neišmokėta darbo užmokesčio nepriemokos dalis buvo apskaičiuota remiantis pateiktais dokumentais, tad darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo pareiškėjui priteistiną sumą.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ginčas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina (vidaus reikalų statutinė) įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2010). Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių galinčių sąlygoti kitokį nei nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje įtvirtintą ginčo teisinių santykių bei šių santykių dalyvių teisinį vertinimą. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo teisinius santykius, pagrįstai atsakovu šioje byloje laikė atsakovą Ignalinos rinktinę.
Atsakovas prašo teismo atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams, remiantis sunkia turtine padėtimi. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pateiktų įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjo skundo tenkinimas, priteisiant nurodytą darbo užmokesčio dalies dydį, reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį. Esant šioms aplinkybėms bei remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika analogiškose administracinėse bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3291/2011; 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-508/2011) prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo netenkintinas.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.