Kauno apygardos teismo nutartis

2012-03-16 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-214-245-2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-03-16
Bylos Nr.
1A-214-245-2012
Teisminio proceso Nr.
26-1-00984-10-4
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Kęstutis Dargužis (pirm.), Evaldas Gražys, Regina Cemnolonskienė
Nuteistasis
D. T.
Nukentėjusysis
E. V.
Advokatai
Evaldas Liutkevičius
Kategorijos
Pranešėjas K. Dargužis Baudžiamoji byla Nr. 1A-214-245/2012Teisėja L. Kymantienė Proceso Nr. 26-1-00984-10-4
Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. kovo 16 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Reginos Cemnolonskienės, Evaldo Gražio, sekretoriaujant Vaidai Pupšytei, dalyvaujant prokurorei Virginijai Vigelienei, nuteistajam D. T., jo gynėjui advokatui Evaldui Liutkevičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. T. gynėjo apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011-02-09 nuosprendžio, kuriuo D. T. nuteistas pagal LR BK 22 str. 1 d. 149 str. 1 d. – 3 metams 6 mėnesiams laisvės atėmimo, pagal LR BK 178 str. 2 d. – 1 metams 6 mėnesiams laisvės atėmimo. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1, 4 d., bausmės subendrintos, paskirta subendrinta bausmė– laisvės atėmimas 3 metams 10 mėnesių. Vadovaujantis LR BK 64 str. 1, 3, 4 d., ši bausmė subendrinta su 2007-02-20 teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausme, dalinai jas sudedant bei visiškai sudedant 625 Lt paskirtą baudą ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 4 metams 7 septyniems mėnesiams su 625 Lt bauda, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose. Pagal LR BK 150 str. 1 d. D. T. išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Iš D. T. nukentėjusiajai E. V. priteista 176 litai turtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. T. pagal LR BK 22 str. 1 d. 149 str. 1 d. nuteistas už tai, kad 2010-07-16, apie 03.00 val., Kaune, Kovo 11-osios g., šalia Draugystės parko, panaudodamas nukentėjusiosios E. V. atžvilgiu fizinį smurtą, t.y. pargriaudamas ją ant žemės, nutempdamas ją už plaukų prie medžių, vienos rankos delnu uždengdamas jai burną, o kita ranka laikydamas už kaklo, visu kūnu užguldamas E. V. ir prispausdamas ją prie žemės, ne mažiau vieną kartą suduodamas E. V. į veidą, pasikėsino su ja lytiškai santykiauti prieš jos valią, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes nukentėjusioji E. V. aktyviai priešinosi.

Be to, D. T. nuteistas pagal LR BK 178 str. 2 d. už tai, kad tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, po to, kai pasikėsino išžaginti E. V., iš nukentėjusiosios E. V. rankinės atvirai pagrobė svetimą, jai priklausantį turtą – keturių raktų ryšulį su pakabuku bendros 25 Lt vertės, piniginę 30 Lt vertės, kurioje buvo jos vardu išduotas laikinas vairuotojo pažymėjimas, SEB banko mokėjimo kortelė „Visa Electron“, Eurovaistinės nuolaidų kortelė, nuotrauka, neturintys turtinės vertės, viso pagrobė E. V. turto už 55 Lt, padarydamas E. V. 55 Lt turtinę žalą.

D. T. pagal LR BK 150 str. 1 d. buvo kaltinamas ir tuo, kad tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, nepavykus E. V. išžaginti, pasinaudodamas tuo, kad prieš tai E. V. atžvilgiu pavartoto fizinio smurto pasėkoje buvo palaužęs jos valią, savo lytiniu organu lietė E. V. kūną, tokiu būdu tenkino lytinę aistrą su E. V. prieš jos valią fizinio sąlyčio būdu.

Pagal LR BK 150 str. 1 d. D. T. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Šalies argumentai

Nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir D. T. atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad D. T. kaltė skundžiamame nuosprendyje pagrįsta prielaidomis. Jis teigia, kad protokole - pareiškime, kurį 2010-07-16, 05.00 val. pagal E. V. pasakojimą surašė tyrėja, neminima apie pasikėsinimą išžaginti ir jo detales, o tik nurodė, kad buvo užpulta nepažįstamo vyro, kuris pavartojęs fizinį smurtą iš nukentėjusiosios rankinės pagrobė piniginę ir kitus daiktus, o jai pradėjus rėkti, užpuolikas nubėgo. Be to, minėtos aplinkybės patvirtintos ir netrukus po to apklausus ją liudytoja, o pokalbio su policija, kurio metu E. V. pranešė apie užpuolimą, garso įraše, ji taip pat nemini jokio pasikėsinimo išžaginti, tik tai, kad nepažįstamas asmuo, ginkluotas pistoletu, nori ją nužudyti. Skundo autorius teigia, kad tokie nukentėjusiosios aiškinimai jau tada sukėlė abejones ir policijos pareigūnams, kurie pokalbio metu su E. V. nurodė - „labai nesąžiningai šnekat“. Praėjus 5 valandoms po minėtų parodymų tyrėjai davimo, per tą laiką spėjusi pabendrauti ir aptarti įvykį su savo sutuoktinio motina liudytoja L. B., E. V. atvyko į tą patį PK ir tyrėjui papildomos apklausos kaip liudytoja metu patvirtino savo pirminius parodymus, tačiau juos papildė aplinkybėmis, kad buvo pasikėsinta ją išžaginti, šių parodymų ji laikėsi ir vėlesnėse apklausose.

Skunde teigiama, kad E. V. parodymai skundžiamame nuosprendyje pateikti neminint ir neanalizuojant duomenų, prieštaraujančių pasikėsinimo išžaginti versijai, o E. V. teiginys dėl jo parodymų keitimo - „gėdą apie tai pasakoti“ - turėjo būti vertinamas itin kritiškai. Gynėjas nurodo, kad nukentėjusioji nieko net neužsiminusi apie tariamą pasikėsinimą išžaginti du kartus su ja bendravusiai tyrėjai moteriai, po keleto valandų ji jau išsamiai pasakojo apie tai pirmą kartą matomam tyrėjui vyrui. Apeliantas nurodo, kad tariamą gėdą paneigia tai, kad tą patį 2010-07-16 vakarą, E. V. savo iniciatyva ieškojo D. T. telefono numerio, o paskambinusi ir manydama, kad kalba su jo broliu ar draugu, pasakoja apie įvykį, o vėlesnio skambučio metu ji tai aptarinėjo ir su nepažįstama moterimi. Todėl nukentėjusiosios parodymai nepagrįstai vertinti kaip nuoseklūs, jų nepatvirtino jokie byloje surinkti įrodymai.

Skunde nurodyta, kad liudytojos L. B. parodymai taip pat kelia abejones, nes apie patį įvykį ši liudytoja, jos pačios parodymais, žino tik tai, ką jai papasakojo E. V.. Gynėjas teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu L. B. parodė, kad 2010-07-16, apie 06.45 val. jai telefonu paskambinusi marti E. V., papasakojo, kad nepažįstamas vyriškis užpuolęs ją sumušė, bandė išžaginti bei pagrobė piniginę su dokumentais ir raktus, dėl ko ji negalinti patekti į butą ir yra pas kaimynę. Tuomet L. B. troleibusu nuvažiavusi iki marčios namų Kovo 11-osios g. 60, kur keleto žingsnių nuo minėto namo atstumu atsitiktinai pamatė ant žemės gulinčias suplėšytas juodas moteriškas kelnaites. Padariusi prielaidą, kad tai gali būti E. V. kelnaitės, pakėlė jas ir įsidėjo į rankinuką. E. V. šias kelnaites atpažino, kaip savo ir pasakė, kad pametusi jas bėgdama nuo užpuoliko. Tačiau 2011-01-12 apklausiama teisme ši liudytoja savo parodymus apie tai, kaip spontaniškai įsidėjo į rankinuką ant žemės rastas sudraskytas, nežinia kam priklausančias kelnaites, pakeitė ir ėmė teigti, kad ant žemės gulinčias kelnaites atpažino kaip E. V. kelnaites, nes ne kartą jas buvo mačiusi ir net skalbusi ir tik todėl jas paėmė. Be to, E. V., savo pirmuose parodymuose apie tariamą pasikėsinimą išžaginti parodė, kad pokalbio telefonu su L. B. metu sakė pastarajai, kad bėgdama pametė suplėšytas kelnaites, o L. B. šias kelnaites iš karto po pokalbio ir atnešė. Tačiau teisme E. V. telefoninio pokalbio apie kelnaites jau neminėjo, tik nurodė, kad „Mama rado, atnešė“, nors pati L. B. niekuomet nesakė, kad E. V. minėto telefoninio pokalbio metu būtų sakiusi, jog bėgdama pametė kelnaites. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad 2010-07-16 nuo 06.00 val. iki 06.40 val. vykusios įvykio vietos apžiūros (t.y. iki L. B. surandant minėtas kelnaites) metu nebuvo surasta ir paimta nieko, kas galimai būtų susiję su įvykiu.

Teigiama, kad policijos darbuotojas liudytojas R. Z., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad E. V. kalbėjo apie sumušimą ir daiktų vagystę, bet neminėjo jokio pasikėsinimo išžaginti, o jo kolega A. D. ikiteisminio tyrimo metu, be R. Z. paminėtų aplinkybių, teigė prisimenantis E. V. minėjus ir pasikėsinimą išžaginti. Tačiau apklaustas teisme R. Z. ėmė teigti lyg ir prisimenantis E. V. minėjus pasikėsinimą išžaginti, nors galiausiai patvirtino, kad to neprisiminė, o A. D. teisme liko įsitikinęs, kad E. V. minėjusi kėsinimąsi išžaginti ir papildomai prisiminė tai, kad apie bandymą išžaginti jis pranešė radijo ryšiu (kas bylos duomenimis nepatvirtinta). Tačiau šiuos pareigūnų parodymus paneigė pati E. V., kuri nuosekliai teigė, kad pareigūnams apie pasikėsinimą ją išžaginti nieko nesakė. Gynėjas teigia, kad tokias aplinkybes paneigia ir 2010-07-20 nutarimas laikinai sulaikyti D. T., kuriame nurodyta, kad pastarasis sulaikomas, tik kaip asmuo, kuris įtariamas apiplėšęs nukentėjusiąją panaudojant fizinį smurtą. Nors šį nutarimą priėmė tas pats tyrėjas, kuriam nukentėjusioji prieš tai pirmajam davė išsamius ir detalizuotus parodymus apie tariamą pasikėsinimą išžaginti, tačiau šis tyrėjas (N. M.) teisme nebuvo apklaustas ir nesiaiškina kodėl nukentėjusiosios parodymai sukėlė jam abejones. Gynėjo manymu tai rodo, kad liudytojų R. Z. ir A. D. parodymai taip pat nepatvirtina D. T. kaltės.

Gynėjas nurodo, kad liudytoja R. O. ikiteisminio tyrimo metu parodė apie įvykio aplinkybes tik tai, ką jai papasakojo pati E. V., tai ji patvirtino ir teisme, o liudytojas D. T. - tik tai, ką jam pasakojo R. O., tai jis patvirtino ir teisme bei teigė manantis, kad E. V. nežinia dėl ko apkalba D. T.. Todėl šių liudytojų parodymai taip pat nepatvirtina D. T. kaltės.

Šalies argumentai

Apeliantas teigia, kad vienoje iš dviejų specialisto išvadų E. V. konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas dėl poodinių kraujosruvų ir odos nubrozdinimo, padarytų suduodant kietu buku daiktu, tačiau išvadoje nėra konstatuota, jog šie sužalojimai galėjo būti padaryti ir nukentėjusiosios nurodomomis aplinkybėmis. Be to, spermos nerasta, jokių sužalojimų, būdingų smurtiniam lytiniam aktui, ar pasikėsinimui jį atlikti, nenustatyta. Gynėjas nurodo, kad kitoje iš dviejų specialisto išvadų D. T. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas dėl odos nubrozdinimo kairėje rankoje ir kairėje kojoje, o specialisto nuomone, šie sužalojimai kaip tik galėjo būti padaryti D. T. nurodytomis aplinkybėmis, t.y. 2010-07-17 ar 18 dienomis, nugriuvus važiuojant dviračiu. Jokių sužalojimų, kurie D. T. būtų padaryti 2010-07-16, specialistas nekonstatavo. Todėl apeliantas teigia, kad šios išvados nepatvirtina D. T. kaltės, o minėtos specialisto išvados skundžiamame nuosprendyje neanalizuotos.

Skunde nurodyta, kad jokiomis specialistų išvadomis nebuvo patvirtinta, kad minėtos kelnaitės yra E. V., t.y., kad ji jas iš viso kada nors mūvėjo. Sutinkamai su byloje esančia 2010-08-04 specialisto išvada, ant šių kelnaičių rasta moters biologinių pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR, tačiau byloje nėra duomenų, kad būtų nustatyta, jog šie biologiniai pėdsakai palikti E. V.. Be to, sutinkamai su byloje esančia 2010-09-21 specialisto išvada, ant E. V. pateiktų kelnaičių rasti žmogaus biologiniai pėdsakai D. T. nepriklauso.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad tariamo daiktų pagrobimo, be E. V. parodymų, nepatvirtina jokie kiti įrodymai, nes kratų metu pas D. T. nebuvo surasti jokie E. V. nurodyti, tariamai iš jos pagrobti daiktai, o daiktų parodymo atpažinti metu E. V. neatpažino jokios piniginės, kurią būtų nurodžiusi, kaip pagrobtą iš jos minėto įvykio metu.

Šalies argumentai

Apeliantas teigia, kad nors D. T. pripažįsta panaudojęs prieš E. V. fizinį smurtą, suerzintas jos grubios reakcijos į jo pasiūlymą pabendrauti, palydėti iki namų, tačiau tokie jo veiksmai galimai kvalifikuotini pagal BK 140 str. l d., o tokia nusikalstama veika pagal BPK 407 str. gali būti nagrinėjama privataus kaltinimo proceso tvarka. Apeliantas teigia, kad jokių įrodymų, jog be minėtos nusikalstamos veikos D. T. būtų padaręs dar kokius nors nusikaltimus, negauta nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. Apeliantas teigia, kad D. T. nuteistas remiantis tik nenuosekliais nukentėjusiosios E. V. parodymais, nors apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiojo parodymais, jeigu šių parodymų nepatvirtina kiti įrodymai.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismo 2011-05-24 nutartimi D. T. gynėjo skundas atmestas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-12-20 nutartimi Kauno apygardos teismo 2011-05-24 nutartį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir jo gynėją, prašiusius apeliacinį skundą patenkinti, prokurorę, prašiusią gynėjo apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo D. T. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo D. T. nusikalstamas veikas pagal LR BK 22 str. 1 d. 149 str. 1 d. bei 178 str. 2 d. ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nuosprendį. Nors nuteistojo gynėjo skunde nurodyta, jog teismas D. T. kaltę grindė remdamasis vien subjektyviais nukentėjusiosios parodymais, ką draudžia daryti LR BPK 301 str. 2 d, tačiau apeliacinės instancijos teismas daro priešingą išvadą – be nukentėjusiosios E. V. parodymų D. T. kaltę dėl pasikėsinimo išžaginti ir atvirosios vagystės pagrindžia objektyvių įrodymų visetas: liudytojų L. B., R. Z., A. D., D. T. ir R. O. parodymai, teismo medicinos specialisto išvada, daiktų pateikimo, jų apžiūros protokolai, asmens atpažinti iš nuotraukų kartotekos protokolas, asmens parodymo atpažinti protokolas, telefono skambučių išklotinės, nukentėjusiosios ir liudytojos parodymų patikrinimo vietoje protokolai. Šie įrodymai papildo vienas kitą ir atskleidžia faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, jie nešališkai buvo ištirti teisiamajame posėdyje, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo jais abejoti ir vertina juos kaip D. T. kaltės, padarius nusikaltimus, numatytus LR BK 22 str. 1 d. 149 str. 1 d., 178 str. 2 d., įrodymus.

Šalies argumentai

Apeliantas skunde teigia, kad nukentėjusiosios E. V. parodymai nebuvo vienodi ir nuoseklūs. Tikrinant šį skundo argumentą, nustatyta, kad 2010-07-16 rašydama protokolą-pareiškimą policijai, nukentėjusioji E. V. nurodė, jog 2010-07-16, apie 03.00 val., jai einant pro parduotuvę ,,Rėda“, buvo užpulta nepažįstamo 27-30 m. amžiaus vyriškio, kuris sugriebė ją už rankos, kumščiu sudavė smūgį į veidą, partrenkė ant žemės ir, įrėmęs į nugarą daiktą, panašų į ginklą, iš jos rankinės pagrobė piniginę ir kitus joje buvusius daiktus (1 t., b.l. 4). 2010-07-16, 05.25 val., apklausos metu nukentėjusioji patvirtino analogiškas aplinkybes (1 t., b.l. 93-94). Tą pačią dieną, 11.00 – 13.20 val. apklausta kito tyrėjo, nukentėjusioji E. V. parodė, kad D. T. pastūmęs ją pargriovė ant žemės, jai net nespėjus pilnai atsikelti, už plaukų nutempė kokius 5-7 metrus į parką. Ji šaukėsi pagalbos, tada jis ranka uždengė jai burną, kita ranka laikė jai už kaklo, po to ją užgulė, prispausdamas ją nugara prie žemės. Ji muistėsi, priešinosi, jis smogė kumščiu į veidą, pataikydamas ties kaire akimi. T. D. atsistojo nusismaukė kelnes, bet jų visiškai nenusimovė, išsitraukė savo vyrišką organą ir vėl ją užgulė, pakėlė suknelę ir ėmė rankomis nuo jos plėšti kelnaites, tačiau jų visiškai nenuplėšė ir nenumovė. Tada jis bandė įkišti jai į makštį savo lytinį organą, tačiau ji priešinosi, muistėsi ir jam nepavyko, todėl jis ėmė atlikinėti lytinį aktą jai tarp šlaunų, prašė, kad ji įsikištų jo lytinį organą pati. Kada jis nuo jo atsitraukė ir ji priklaupė ant kelių, norėdama atsistoti, D. stovėdamas priešais ją, nusmauktomis kelnėmis pareikalavo padaryti tai oraliniu būdu arba ranka. Ji atsisakė, tada D. T. įkišo ranką į jos rankinę ir išsitraukė jos piniginę ir raktų ryšulį. (1 t., b.l. 95-96). Šios apklausos metu nukentėjusioji paaiškino, kad rašydama protokolą - pareiškimą apie bandymą ją išžaginti ji nenurodė, nes jai buvo gėda. Tokius pačius parodymus E. V. davė ir pirmosios instancijos teisme.

Pripažintina, kad nukentėjusiosios parodymai dėl pasikėsinimo išžaginti nebuvo nuoseklūs, tačiau E. V. 2011-07-16, 11.00 – 13.20 val., apklausos metu nurodė to priežastį – jai buvo gėda papasakoti apie pasikėsinimą ją išžaginti, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmą kartą nukentėjusioji buvo apklausta praėjus tik 2,5 valandoms po įvykio, ligoninėje, jos atžvilgiu buvo įvykdytas smurtinis nusikaltimas, ji patyrė ne tik fizinį smurtą, bet ir moralinį pažeminimą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti vėlesnių E. V. parodymų objektyvumu, kadangi juos patvirtina kiti įrodymai.

Savo parodymus nukentėjusioji E. V. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, nurodydama, kur buvo užpulta bei kur D. T. pasikėsino ją išžaginti ir pagrobė jos daiktus. Ji taip pat parodė vietą, kurioje ji išsilaisvino iš D. T., vietas, kur ji slėpėsi, kur susitiko su policijos pareigūnais (1.1., b.l. 80-88). 2010-07-16 asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų kartotekos bei 2010-07-21 asmens parodymo atpažinti metu nukentėjusioji E. V. atpažino D. T. kaip asmenį, 2010-07-16 pasikėsinusį ją išžaginti, sumušusį, bei pagrobusį jos daiktus (1 t, b.l. 43-44, 45-47).

Pirmosios instancijos teisme liudytoja apklausta L. B. parodė, kad 2010-07-16, apie 06.45 val., jai paskambino marti E. V. ir pasakė, kad ją naktį užpuolė vyriškis, sumušė, bandė išžaginti bei pagrobė piniginę su asmens dokumentais ir raktais. E. V. prašė kuo greičiau ateiti, nes ji negalinti patekti į savo butą. Išlipusi iš troleibuso ji pėsčia ėjo link marčios namo, eidama apie 6-8 m. atstumu nuo namo, ant žemės, rado kelnaites, kurios buvo suplėšytos. Kelnaitės matytos, galėjo būti E. V., jas paėmė. E. V. rado labai išsigandusią, sumuštą. Ji E. V. parodė rastas kelnaites, ši patvirtino, kad tai jos kelnaitės.

Šalies argumentai

Apeliantas skunde nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja teigusi, jog pamačiusi prie namo gulinčias juodas moteriškas kelnaites, padarė prielaidą, jog tai gali būti marčios kelnaitės, pakėlė jas ir įsidėjo į rankinuką, tuo tarpu apklausiama teisme nurodė, jog atpažino E. V. kelnaites. Įvertinus tai, kad L. B. kurį laiko gyveno kartu su savo marčia E. V., prižiūri jos sūnų, savo anūką, jas sieja bendra buitis, darytina išvada, jog liudytoja galėjo atpažinti nukentėjusiosios kelnaites. O tai, kad L. B. ikiteisminio tyrimo metu nurodė: ,,numaniau, kad jos gali būti E.“ (1 t. b.l. 102-103) iš esmės nesiskiria jos parodymų teisme, jog ji marčios kelnaites atpažino.

Skunde nurodyta, kad 2010-07-16 nuo 06.00 val. iki 06.40 val., apžiūrėjus įvykio vietą, joje nieko nebuvo rasta. Pažymėtina, kad tas faktas, jog policijos pareigūnas įvykio vietoje nieko nerado, nepaneigia tos aplinkybės, kad jas rado liudytoja L. B., po 06.45 val. gauto nukentėjusiosios skambučio.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad liudytojas R. Z. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, jog nukentėjusioji būtų minėjusi apie pasikėsinimą ją išžaginti, nors apklausiamas teisme ėmė teigti lyg ir prisimenantis tokią aplinkybę, tačiau galiausiai, atsakydamas į teisėjos klausimą, patvirtino vis tik neprisimenantis šios aplinkybės. Liudytojas A. D. tvirtino, jog nukentėjusioji pasakė apie pasikėsinimą išžaginti, tačiau viską paneigė pati nukentėjusioji teigdama, jog nesakė šios aplinkybės. Tikrinant šį skundo argumentą, nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas A. D. aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino prisimenantis nukentėjusiąją sakius apie pasikėsinimą ją išžaginti. Liudytojas R. Z. teisme parodė, kad iš nukentėjusiosios kalbų kažką tokio supratęs, kad ją bandė išprievartauti, sunku nukentėjusiąją buvo suprasti, nes ji buvo šoke. Tačiau teisėjai uždavus šį klausimą nukentėjusiajai, pastaroji parodė, kad ,,man buvo gėda, nesakiau, kad bandė išprievartauti. Ir greitojoje sakiau tai moteriai, nepamenu, ką dar sakiau, nes man buvo stresas“. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai rėmėsi liudytojų A. D. bei R. Z. parodymais dėl nukentėjusiosios pasisakymo, jog ją bandė išprievartauti, nes, kaip nurodė E. V., po nusikaltimų padarymų jos atžvilgiu, ji buvo strese. Dėl stresinės situacijos nukentėjusioji galėjo ir neprisiminti, ką sakė ir ko nesakė į įvykio vietą atvykusiems patruliams. Be to, minėti liudytojai patvirtino, kad nukentėjusioji buvo streso būsenoje, išsigandusi, kalbėjo nerišliai, basa, purvina, plaukai pasišiaušę, ant veido matėsi sumušimo žymės.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti ir liudytojų R. O. bei D. T. parodymais, nors apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai jai grindžia D. T. kaltę, nurodo, kad R. O. parodė tik tai, ką sužinojo iš E. V., o D. T. – tai, ką sužinojo iš R. O.. Pripažintina, kad liudytojų R. O. bei D. T. parodymai dėl pasikėsinimo išžaginti E. V. yra išvestiniai, nes šių liudytojų įvykio vietoje nebuvo. Tačiau liudytojas D. T. patvirtino teismui, kad 2010-07-16 apie 10.00 val. iš D. T. senelių sužinojo, jog pastarasis naktį negrįžo namo ir jo ieško policija. Nurodė, kad T. T. prašė jo duoti nukentėjusiosios E. V. telefono numerį. Liudytoja R. O. patvirtino kitą dieną po įvykio mačiusi nukentėjusiąją, ji buvo sumušta, jai buvo išrautas plaukų kuokštas.

Byloje esanti teismo medicinos specialisto išvada Nr. 2431/10(02) patvirtina, kad E. V. padaryta poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, krūtinės kairėje, odos nubrozdinimas dešiniame žaste, plaukų išretėjimo židinys kairio momens srityje, kraujosruva apatinės lūpos pogleivio kairėje. Sužalojimai galėjo būti padaryti 2010-07-16. Plaukų išretėjimo židinys galėjo susidaryti raunant plaukus. Kiti sužalojimai padaryti kietu buku daiktu. Sužalojimai padaryti ne mažiau penkių trauminių poveikių pasėkoje, jie atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (1t., b.l. 13-14). Specialisto išvadoje nurodyta, kad tiriamoji paaiškino įvykio aplinkybes, jog 2010-07-16, apie 03.00 val. buvo užpulta nepažįstamo vyro, sumušta, pargriauta ant žemės, užpuolikas nusismaukė savo kelnes ir savo lytine varpa trynėsi jai į šlaunis, siūlė oralinį seksą arba liepė paimti jo varpą į rankas. Specialisto nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai atitinka E. V. nurodytas sužalojimo aplinkybes.

Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. 1914/10(02) konstatuota, kad D. T. padaryti odos nubrozdinimai kairėje rankoje bei kojoje ir atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Sužalojimų, kurie būtų padaryti 2010-07-16, nenustatyta (1 t., b.l. 16). Teisėjų kolegija pažymi, kad 2010-07-16 sužalojimų ant D. T. kūno nenustatymas neduoda pagrindo nuteistąjį išteisinti, kadangi byloje nėra nustatyta jokių faktinių aplinkybių, jog įvykio metu jis galėjo būti sužalotas. Nukentėjusioji parodė, kad ji verkė, prašė baigti kėsintis ją žaginti, gulėdama ant nugaros muistėsi, priešinosi, tačiau neteigė, jog besipriešindama galėjo jį sužaloti.

Šalies argumentai

Apeliantas skunde nurodė, kad nei ikiteisminiame tyrime, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme jokie specialistai, galintys tai pakomentuoti ir paaiškinti nebuvo apklausti, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, viso proceso metu nei D. T., nei jo gynėjas neprašė apklausti jokių specialistų, to neprašė ir apeliacinės instancijos teisme.

Tai, kad tyrimo metu ant nukentėjusiosios E. V. kelnaičių ir suknelės spermos nerasta (1 t., b.l. 23-24), taip pat nepaneigia D. T. kaltės dėl pasikėsinimo išžaginti nukentėjusiąją, nagrinėjamu atveju jo kaltei patvirtinti pakanka ir kitų objektyvių bei teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų. Tačiau tyrimo metu apžiūrint nukentėjusiosios pateiktas kelnaites ir suknelę, nustatyta, kad kelnaitės purvinos, suplėšytos, o suknelė sutepta pilkos spalvos netaisyklingos formos dėmėmis, kas visiškai patvirtina E. V. nurodytas aplinkybes apie tai, kad ji buvo pargriauta ant žemės, nuplėštos kelnaitės ir pasikėsinta ją išžaginti.

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas. Nei apeliaciniame skunde, nei nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje jokių kitų objektyvių duomenų, kuriems esant būtų galima padaryti kitas išvadas dėl D. T. kaltės, nepateikta. Skundo teiginys, jog nuteistasis sužalojo nukentėjusiąją E. V. dėl pastarosios netinkamo elgesio, tai yra, grubios reakcijos į pasiūlymą pabendrauti ir todėl ši veika galėtų būti kvalifikuojama tik pagal BK 140 str. 1 d., yra nepagrįsta. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusioji E. V. būtų elgusis netinkamai ar provokuojančiai. Kolegija laiko nustatyta, kad D. T. panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiosios E. V. atžvilgiu tikslu palaužti pastarosios pasipriešinimą, kėsindamasis ją išžaginti. Nėra pagrindo netikėti nukentėjusiosios E. V. parodymais, kad nuteistasis D. T. paėmė jos buto raktus ir kitą jos turėtą turtą siekdamas nusikalstamų tolimesnių ketinimų. Iš nukentėjusiosios E. V. parodymų matyti, kad po pasikėsinimo išžaginti parke nuteistasis D. T. klausinėjo, ar ši bute viena gyvenanti. Nukentėjusioji stengdamasi ištrūkti kitoje vietoje jai palankesnėmis aplinkybėmis paaiškino apie jos šeimyninę padėtį. Tačiau to nuteistajam nepakako, todėl pamatęs nukentėjusiosios rankinėje raktus, juos pagriebė ir nebegrąžino. Kartu paėmė ir nukentėjusiosios piniginę, kuri nieko bendro neturi su patekimu į E. V. butą. Tik nuteistajam D. T. vedantis nukentėjusiąją E. V. bei jiems atsitiktinai sutikus pašalinius asmenis ir nukentėjusiajai kreipusis į sutiktus asmenis pagalbos bei tuo metu D. T. paleidus nukentėjusiąją, E. V. pavyko pabėgti nuo D. T. ir iškviesti į įvykio vietą policijos pareigūnus. Nuteistasis pagrobė ne tik raktus, bet ir kitus materialinę vertę turinčius daiktus. Nuteistasis D. T. šių daiktų nukentėjusiajai negrąžino ir nėra byloje duomenų, kad juos būtų ketinęs grąžinti. Nukentėjusiosios E. V. turtas liko nuteistojo D. T. dispozicijoje. Nusikaltimo objektyviosios pusės veiksmai atskleidžia nusikaltimo subjektyvinę pusę. Nukentėjusiosios piniginės pagrobimas rodo, kad nuteistasis D. T. pagrobė nukentėjusiosios turtą ne tik tam, kad nukentėjusioji nepabėgtų, bet tuo pačiu jis siekė praturtėti. Paskatos savanaudiškos. Visą laiką nuteistasis D. T. nukentėjusiosios nepaleido, vedė naudodamas jėgą, o tai rodo, kad šiuos veiksmus pastarasis atliko prieš nukentėjusiosios valią. Netikėti nukentėjusiosios E. V. parodymais nėra pagrindo. Jos parodymus patvirtina aplinkybė, kad pastaroji nebeturėjo raktų ir negalėjo patekti į savo butą. Tai rodo, kad D. T. pagrobė nukentėjusiosios E. V. turtą tyčia. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas pagal LR BK 180 str. 1 d., priėmus 2010-07-16 iš nukentėjusiosios E. V. pareiškimą (T. 1 b.l.4). Šiame pareiškime nukentėjusioji buvo nurodžiusi tik apie pagrobtą jos turtą. Todėl nutarime laikinai sulaikyti asmenį nurodyta, dėl kokio ikiteisminio tyrimo asmuo sulaikomas. Sekančią po sulaikymo dieną D. T. pranešta apie įtarimą, kuriame nurodytos visos jam inkriminuojamos veikos.

Todėl teismui teisingai kvalifikavus D. T. veiką pagal LR BK 22 str. 1 d. 149 str. 1 d. ir 178 str. 2 d., skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, gynėjo prašymas išteisinti D. T. atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo D. T. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Kęstutis DargužisTeisėjai: Regina CemnolonskienėEvaldas Gražys