Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-07-05 · Administracinė byla Nr. I-1344-554/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-07-05
Bylos Nr.
I-1344-554/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00368-2017-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Algis Markevičius
Pareiškėjas
M. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1344-554/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00368-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1.1. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. liepos 5 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Algis Markevičius,sekretoriaujant Vaigai Snieganaitei,nedalyvaujant pareiškėjui M. D.,

atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. D. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 3500 Eur neturtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2016 m. kovo mėnesio iki kreipimosi į teismą dienos (2017 m. kovo 9 d.).

Pareiškėjas skunde (b. l. 4-5) nurodė, jog nuo 2016 m. kovo mėnesio iki kreipimosi į teismą dienos buvo laikomas Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos bendrabučio tipo patalpose netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais reglamentuotas gyvenamasis plotas. Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 72 brigadoje buvo laikomi 28 nuteistieji, 64 brigadoje – 28 nuteistieji, 62 brigadoje – 16 nuteistųjų. Gyvenamųjų patalpų plotą dar labiau mažino jose esančių baldų užimamas plotas, todėl pareiškėjas turėjo nuolat sėdėti arba gulėti. Dėl gyvenamojo ploto trūkumo kildavo konfliktinės situacijos, įtampa, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pablogėjo sveikata, atsirado nerimas, nemiga, agresija. Pažymėjo, kad dėl prasto maisto nusilpo imuninė sistema, bėrė odą.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime (b. l. 8-17) su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, jog pareiškėjas skunde nurodytu laikotarpiu buvo laikomas Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos bendrabučio tipo patalpose. Pažymėjo, kad duomenų, kiek konkrečiai buvo asmenų ginčo laikotarpiu pataisos namų gyvenamosiose ir miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nėra galimybės pateikti, nes tokie duomenys nesisteminami. Tačiau gyvenamosiose patalpose paprastai ne visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto užtenka. Darė išvadą, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta. Akcentavo, kad Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Pažymėjo, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Bausmės atlikimo laikotarpiu pareiškėjas buvo konsultuotas Psichologinės tarnybos specialistų dėl atvejų, kai pareiškėjas pats save žalojo, tačiau problemų nedetalizavo. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje įrašų dėl sveikatos sutrikimų, susijusių su įkalinimo sąlygomis, nėra. Pažymėjo, kad neteisėtų Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos pareigūnų veiksmų nebuvo. Byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos namai ar jų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, ar dėl įstaigos pareigūnų neveikimo ar veikimo būtų kilusi žala pareiškėjui. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų žalos faktą. Nesant neteisėtų veiksmų bei žalos įrodymų, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nuo 2016 m. kovo mėnesio iki kreipimosi į teismą dienos (2017 m. kovo 9 d.).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija arba pataisos namų pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl jo kalinimo perpildytuose Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose pareiškėjo buvimo metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas šiose Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose: nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. birželio 28 d. – 7 būrio 72 brigados 2-je gyvenamojoje patalpoje, plotas 57,96 kv. m., įrengta 18 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,22 kv. m. (57,96/18) ploto; nuo 2016 m. birželio 28 d. iki 2017 m. sausio 3 d. - 6 būrio 64 brigados 5-je gyvenamojoje patalpoje, plotas 50,81 kv. m., įrengta 16 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,17 kv. m. (50,81/16) ploto; nuo 2017 m. sausio 3 d. iki 2017 m. sausio 25 d. - 6 būrio 62 brigados 3-je gyvenamojoje patalpoje, plotas 56,61 kv. m., įrengta 18 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,14 kv. m. (56,61/18) ploto; nuo 2017 m. sausio 25 d. iki 2017 m. kovo 9 d. – 2 būrio 23 brigados 7-je gyvenamojoje patalpoje, plotas 30,65 kv. m., įrengta 9 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 3,40 kv. m. (30,65/9) ploto (b. l. 19, 34).

Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai bei kiti įrenginiai, o dėl vietos trūkumo tarp nuteistųjų kildavo konfliktai. Tačiau teismas akcentuoja, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau ir – LVAT), formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Nagrinėjamu atveju byloje konstatuota, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.

Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad 72 brigadoje buvo laikomi 28 nuteistieji, 64 brigadoje – 28 nuteistieji ir pan., tačiau nurodytoms aplinkybėms pagrįsti įrodymų nepateikė. Byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kiek konkrečiai asmenų buvo laikoma gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu. Tačiau teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, todėl jais remiasi. Pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie tai, jog gyvenamosiose patalpose buvo laikomas nurodytas nuteistųjų skaičius, į bylą nepateikė. Teismo vertinimu, vien tik pareiškėjo abstrakčių paaiškinimų apie gyvenamosiose patalpose laikytų asmenų skaičių nagrinėjamu atveju nepakanka. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad patalpose būtų laikoma daugiau asmenų, nei yra įrengta miegamųjų vietų, ar, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikomi deklaratyviais ir atmetami.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad maistas nekokybiškas, dėl ko nusilpo imuninė sistema ir jį išbėrė, tačiau skunde nurodytoms aplinkybėms pagrįsti įrodymų nepateikė.

Teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie maisto kokybę pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog maistas pataisos namuose nekokybiškas ir, jo manymu, tai duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar pareigūnus dėl nekokybiško maisto. Nagrinėjamu atveju teismas daro išvadą, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovo veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta. Iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2017 m. kovo 31 d. išrašo Nr. 81(3)-118 iš medicinos dokumentų matyti, kad pareiškėjas vartojo psichotropines medžiagas (b. l. 36). Teismo vertinimu, pareiškėjo skunde nurodyti sveikatos sutrikimai galėjo kilti dėl šių medžiagų poveikio ar abstinencijos po jų vartojimo. Duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, susijusius su kalinimo sąlygomis, byloje nėra.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V.v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo M. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Algis Markevičius