Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI2-15047-644/2025

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2025-10-13
Bylos Nr.: eI2-15047-644/2025
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03699-2025-9
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Daina Kukalienė, Audrius Grauželis, Jolanta Medvedevienė
Pareiškėjas: U. B. U. K.
Atsakovas: Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI2-15047-644/2025Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03699-2025-9Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3; 55.1.3 (S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. spalio 13 d.Kaunas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainos Kukalienės ir Jolantos Medvedevienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo U. B. U. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas U. B. U. K. kreipėsi į Regionų administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2024 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 24S24929 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjui nuspręsta uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius nuo sprendimo priėmimo dienos ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesiams (3 metams) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Migracijos departamentas 2024 m. sausio 22 d. priėmė sprendimą, kuriuo nuspręsta uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus). Kartu nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus). Pareiškėjas teigia, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ, Įstatymas) įtvirtintas teisės normas, netinkamai taikė 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS reglamentas). Tokį sprendimą atsakovas priėmė, nes pareiškėjui buvo panaikintas leidimas gyventi Lietuvoje. Nurodė, kad jis gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, tačiau darbdavys nesuteikė jam darbo vietos, tačiau tai nereiškia, kad jis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi.

Teigė, kad susidaro situacija, jog visiems asmenims, kuriems buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, yra taikomos tokio pobūdžio priemonės, nepriklausomai nuo priežasčių, dėl kurių buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi. Nors įstatymas suponuoja pareigą atsakovui priimti motyvuotus sprendimus, kad taikomos poveikio priemonės būtų proporcingos.

Pareiškėjas nurodė, kad SIS reglamento 21 straipsnis įtvirtina, jog, prieš pateikdama perspėjimą, valstybė narė nustato, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą į SIS II. Reglamento (ES) 2018/1861 63 straipsniu buvo pakeistas, be kita ko, SIS reglamento 21 straipsnis, papildant jį nauja pastraipa, kurioje nustatyta kad „kai 24 straipsnio 2 dalyje nurodytas sprendimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi šalyje yra susijęs su teroristiniu nusikaltimu, atvejis laikomas pakankamai adekvačiu, atitinkamu ir svarbiu, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS II. Dėl su visuomenės ar nacionaliniu saugumu susijusių priežasčių išimtiniais atvejais valstybės narės gali neįvesti perspėjimo, kai dėl jo gali būti trukdoma atlikti oficialius ar teisinius paklausimus, tyrimus ar procedūras“. Taigi, įvedant perspėjimą į SIS II, taikomas proporcingumo reikalavimas, išnagrinėjant, ar konkretus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS II.

Atkreipė dėmesį, kad leidimas gyventi gali būti panaikintas įvairiais pagrindais t. y. padarant nusikalstamą veiką, pateikiant suklastotus oficialius dokumentus arba tiesiog nutraukus darbo sutartį ir pan. Todėl UTPĮ 133 straipsnis numato tik atsakovo teisę asmeniui įtraukti draudimą atvykti į Lietuvą tuo atveju, kai yra panaikinamas leidimas laikinai gyventi, o ne absoliučią pareigą daryti tai visais atvejais. Akivaizdu, kad pritaikytos poveikio priemonės yra ne tik neteisingos ir nelogiškos, bet ir neproporcingos susidariusiai situacijai. Šiuo atveju nenustatyti jokie jo neteisėti veiksmai, kurie sudarytų pagrindą palikti galioti atsakovo sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas praktiką tokiose bylose taip pat nurodo, kad darbo sutarties nesudarymas ir leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimas negali būti absoliutus pagrindas taikyti užsieniečiams judėjimo ribojimus.

Žemesnės instancijos teismas

Apibendrinant nurodė, kad, nagrinėjamu atveju, vadovaujantis teisės aktais ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, galima teigti, kad atsakovas net neturėjo teisės priimti sprendimą dėl perspėjimo įtraukimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje), kadangi nebuvo nustatyta jokia grėsmė, kurią galėtų sukelti pareiškėjas, kuri būtų proporcinga nustatytam ribojimui bei pareiškėjo atžvilgiu nėra priimto jokio atskiro administracinio akto dėl jo grėsmės, kuris yra būtinas, siekiant nustatyti ribojimas judėti ES teritorijoje. Vadovaujantis tuo kas išdėstyta, pareiškėjas prašo teismo panaikinti Sprendimą, kaip nepagrįstą ir neteisingą.

Šalies argumentai

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad ginčijamą Sprendimą priėmė vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodoma, kad užsieniečiui, kuriam buvo panaikintas leidimas gyventi, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas po to, kai Migracijos departamentas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nes vykdydamas užsieniečių kontrolę nustatė, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi užsienietis pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo MB „Bionas“ (toliau – Bendrovė) pagrindu, atvykęs į Lietuvos Respubliką, neįvykdė įsipareigojimo deklaruoti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, darbo sutarties su Bendrove nesudarė) bei asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Kadangi pareiškėjas atvyko į Lietuvą 2023-10-10, tačiau gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje nedeklaravo ir darbo sutartis nebuvo sudaryta, Bendrovėje pareiškėjas nedirba ir negauna darbo užmokesčio ir jokių kitokių reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, tai Migracijos departamentas vertino, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, ir taip savo nesąžiningais veiksmais pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktus piktnaudžiavo migracijos procedūromis.

Atsakovas nurodė, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka). Remiantis šios tvarkos 14 punktu, užsieniečiui, kurio leidimas gyventi panaikintas Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 2 p. pagrindu (duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės), nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis, kuris laikomas proporcingu ir atitinkantis Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus.

Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas, ginčijamame sprendime aprašytais veiksmais, apeidamas nacionalinę teisę dėl atvykimo į Europos Sąjungos valstybių narių teritoriją ir buvimo joje, galėjo ir ateityje nesąžiningu būdu siekti atvykti ar pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Atsižvelgdamas į tai bei į draudimo atvykti instituto tikslą – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, Migracijos departamentas nusprendė įtraukti pareiškėjo duomenis į Šengeno informacinę sistemą (SIS). Šis sprendimas priimtas vadovaujantis 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – SIS reglamentas), 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu, bei Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 ,,Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau - NAS taisyklės), kurių 15 punktas numato pareigą teikti duomenis į SIS apie asmenis, kuriems taikomas draudimas atvykti.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais esą visiems asmenims, kuriems panaikinamas leidimas laikinai gyventi, automatiškai taikomas draudimas atvykti, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl atmestini. Kaip matyti iš viešai prieinamos Migracijos departamento statistinės informacijos (https://migracija.lrv.lt/statistika), tik nedidelėje dalyje atvejų, panaikinus leidimą laikinai gyventi, priimamas sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teiginys, kad Įstatymo 133 straipsnis numato Migracijos departamentui tik teisę, bet ne pareigą taikyti draudimą atvykti, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvą, tačiau nesudarė darbo sutarties, dėl darbo pas kitą darbdavį nesikreipė, o taip pat nėra duomenų, kad būtų išvykęs iš Lietuvos ar per Šengeno zonos išorinę sieną. Tokios aplinkybės sudarė pagrindą vertinti, jog egzistuoja nelegalios migracijos grėsmė, todėl Migracijos departamentas turėjo teisėtą pagrindą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti perspėjimą į Šengeno informacinę sistemą (SIS).

Atsiliepimas

Atsakovas nurodo, kad ginčijamame sprendime aiškiai išdėstyta, jog jis buvo priimtas įvertinus faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Sprendimas grindžiamas tuo, kad pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis bei sudarė prielaidas manyti, jog ateityje gali nesąžiningai siekti atvykti ar pasilikti kitose Šengeno valstybėse. Atsakovas pažymi, kad draudimo atvykti instituto tikslas yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams patekti į Šengeno erdvę, o šis tikslas įgyvendinamas įvedant įspėjimą į Šengeno informacinę sistemą (SIS).

Atsakovas taip pat pabrėžia, kad vėliau paaiškėjusios faktinės aplinkybės tik patvirtina priimto sprendimo pagrįstumą. Pareiškėjas, 2023 m. spalio 10 d. atvykęs į Lietuvą, nesudarė darbo sutarties su įmone, dėl naujo leidimo nesikreipė ir iš Šengeno erdvės neišvyko. Vietoje to, naudodamasis Lietuvos Respublikos išduotu leidimu, 2023 m. spalio 25 d. išvyko į Portugaliją, kur įsidarbino, gavo socialinio draudimo ir mokesčių mokėtojo kodus bei faktiškai dirbo nuo 2023 m. lapkričio iki 2024 m. lapkričio mėn. Kadangi pareiškėjas panaikinto leidimo negrąžino, darytina išvada, jog jis juo toliau naudojosi neteisėtai.

Atsižvelgdamas į tai, atsakovas teigia, kad pareiškėjas pažeidė migracijos procedūras, o jo veiksmai rodo nelegalios migracijos požymius. Todėl Migracijos departamentas turėjo teisėtą pagrindą panaikinti leidimą laikinai gyventi ir įtraukti pareiškėjo duomenis į Šengeno informacinę sistemą. Tokiu būdu ginčijamas sprendimas laikytinas pagrįstu ir proporcingu siekiamam tikslui – užkirsti kelią piktnaudžiavimui migracijos procedūromis.

Be to, atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai, jog darbo sutarties nesudarymas ir leidimo laikinai gyventi panaikinimas negali būti pagrindas taikyti judėjimo ribojimus, yra nepagrįsti. Visų pirma, pareiškėjas, būdamas trečiosios šalies pilietis, neturi laisvo judėjimo teisės Šengeno erdvėje, jei tokios teisės jam nesuteikė kuri nors Šengeno valstybė. Antra, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų nei Migracijos departamentui, nei teismui, kurie patvirtintų jo teiginį, kad tarpininkavimo raštą teikusi bendrovė atsisakė jį įdarbinti. Be to, Migracijos departamento sprendimo dėl leidimo panaikinimo jis neskundė, todėl šis sprendimas yra įsiteisėjęs.

Atsakovas taip pat pabrėžia, kad pareiškėjas nepateikė jokių papildomų dokumentų, galinčių pagrįsti jo versiją apie darbdavio atsisakymą suteikti darbo vietą. Įvertinęs šias aplinkybes, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad egzistuoja nelegalios migracijos grėsmė, ką dar labiau patvirtino vėliau paaiškėjusios faktinės aplinkybės – pareiškėjas pasinaudojo Lietuvos Respublikos migracijos procedūromis, siekdamas patekti į Šengeno erdvę ir įsidarbinti kitoje valstybėje. Todėl atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs ir nepaneigia Migracijos departamento sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.

Taip pat nurodė, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas ne dėl pareiškėjo keliamų grėsmių Lietuvos Respublikai, bet todėl, kad pareiškėjas apeidamas migracijos procedūras nepagrįstai gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje kaip ketinantis dirbti užsienietis. Vėliau paaiškėjusios aplinkybės parodė, jog pareiškėjas šiuo leidimu neteisėtai pasinaudojo, siekdamas patekti į Šengeno erdvę ir įsidarbinti kitoje valstybėje, taip pažeisdamas migracijos procedūrų skaidrumo ir teisėtumo principus.

Atsiliepimas

Atsakovas nesutinka, kad pareiškėjo teiginys, jog perspėjimas į SIS gali būti įtrauktas tik nustačius asmens keliamą grėsmę, yra neteisingas ir neatitinka SIS reglamento nuostatų. Remiantis 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 2 dalies c punktu, perspėjimas gali būti įtrauktas ir tais atvejais, kai užsienietis apėjo ar bandė apeiti Europos Sąjungos arba nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ar buvimo joje. Todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis šiomis nuostatomis, pagrįstai priėmė sprendimą dėl duomenų įtraukimo į SIS.

Atsakovas teigia, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, jos susietos su taikomomis teisės normomis, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, todėl atsakovas mano, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 24S24929 teisėtumo ir pagrįstumo. Sprendimu nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).

Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 15 d. priėmė sprendimą Nr. 23S225938 panaikinti asmeniui 2023 m. rugsėjo 13 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760290185, galiojantį iki 2025 m. rugsėjo 28 d. Sprendime nurodyta, kad 2023 m. rugsėjo 13 d. užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Atsižvelgiant į tai, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduotas darbo Bendrovėje pagrindu, tačiau užsienietis, 2023 m. spalio 3 d. atsiėmęs leidimą laikinai gyventi per Migracijos departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją Indijoje ir 2023 m. spalio 10 d. atvykęs į Lietuvos Respubliką, darbo sutarties su Bendrove nesudarė, konstatuota, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) sistemos duomenimis, pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką 2023 m. spalio 10 d., duomenų apie pareiškėjo išvykimą nėra.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, užsienietis nėra sudaręs darbo sutarties su MB „Bionas“, taip pat nėra duomenų, kad užsienietis dirbtų kitose Lietuvos Respublikos įmonėse.

Migracijos departamentas 2024 m. sausio 22 d. priėmė skundžiamą Sprendimą vadovaujantis UTPĮ 133 straipsnio 1, 7 ir 8 dalimis, SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu, Nacionalinio sąrašo sudarymą ir tvarkymą nustatančių taisyklių (toliau – ir NAS taisyklių) 15 punktu, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarkos) 14 punktu. Sprendime nurodoma, kad Migracijos departamentas panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nes buvo nustatyta, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi asmuo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (asmuo, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo Bendrovėje pagrindu, neatvyko į Lietuvos Respubliką, darbo sutarties su bendrove nesudarė). Įvertinus tai, kad asmeniui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, tai, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės(užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo Bendrovėje pagrindu, atvykęs į Lietuvos Respubliką, neįvykdė įsipareigojimo deklaruoti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, darbo sutarties su Bendrove nesudarė) bei asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje), padaryta pagrįsta išvada, kad asmuo ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi į SIS, asmens duomenys iš Nacionalinio sąrašo teiktini SIS.

Pareiškėjas nesutikdamas su ginčijamu sprendimu kreipėsi į teismą, prašydamas jį panaikinti kaip nepagrįstą.

Dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką

Pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, suabsoliutino savo teisę priimti tokio pobūdžio sprendimus visais atvejais, kai asmeniui yra panaikinamas leidimas laikinai gyventi. Atsakovas nenustatė pareiškėjo grėsmės Lietuvai ar kitų svarbių priežasčių, dėl kurių sprendimas galėtų likti galioti, todėl pareiškėjo manymu Sprendimas turi būti panaikintas.

Migracijos departamentas teigia, kad priima sprendimus įvertinęs individualias su užsieniečiais susijusias aplinkybes, o ne vien todėl, kad priimamas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas vertina, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju siekė įteisinti savo buvimą Šengeno acquis teritorijoje. Pareiškėjas leidimą laikinai gyventi gavo pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl leidimo laikinai gyventi panaikinimas yra pakankamas pagrindas pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką.

Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos aplinkybėmis pažymi šiuo aspektu aktualų ir reikšmingą teisinį reguliavimą bei jį aiškinančią administracinių teismų praktiką formuojančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją.

Įstatymas (redakcija, galiojusi ginčijamo Sprendimo priėmimo metu) nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.

Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a–e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei, nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų) arba nepateikė bent vienos iš privalomų teikti mokesčių deklaracijų, gali būti uždrausta į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte numatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: 1) pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi ar jis buvo panaikintas; 2) esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; 3) tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas ir ar užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (Kriterijų vertinimo tvarkos 11.1 – 11.3.2 papunkčiai).

Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkte numatyta, kad užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.

Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Kriterijų vertinimo tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga. Taigi, nustačius, kad užsienietis neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų, Migracijos departamentui suteikiama diskrecijos teisė nuspręsti dėl draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvą, o priėmus sprendimą uždrausti atvykti, toks sprendimas turi būti proporcingas užsieniečio padarytam teisės pažeidimui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta gana plati veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai nagrinėja tik, ar viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas savo diskreciją, nepadarė aiškios (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (šiais aspektais žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2286/2012; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2952/2012; 2014 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-435/2014 ir kt.).

Pagrindinės administracinių sprendimų priėmimo nuostatos numatytos VAĮ (redakcija, galiojusi ginčijamo Sprendimo priėmimo metu) 10 straipsnyje. Viešojo administravimo subjektai administracinius sprendimus gali priimti savo iniciatyva arba gavę asmenų prašymus ar skundus. Administraciniame sprendime, be kita ko, turi būti nurodyta (10 straipsnio 5 dalis): atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai.

Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (tuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-884-438/2019).

Iš byloje esančios rašytinės medžiagos nustatyta, kad 2023 m. gruodžio 15 d. Migracijos departamento sprendimu Nr. 23S225938 panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindais. Šio sprendimo teisinė kvalifikacija buvo pagrįsta faktais, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, kadangi pareiškėjas 2023 m. spalio 10 d. atvykęs į Lietuvos Respubliką darbo sutarties su Bendrove nesudarė. Skundžiamame Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Iš šio Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą 2024 m. sausio 22 d. sprendimą, iš esmės rėmėsi 2023 m. gruodžio 15 d. sprendime nustatytomis aplinkybėmis.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą administracinių teismų praktiką, vien tai, jog pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, apskritai nepradėjo dirbti įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, ir neatvyko į Lietuvą, taip pat duomenys dėl pareiškėjui mokėto/nemokėto darbo užmokesčio ir jo dydžio savaime nepatvirtina, jog pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2438-415/2024; 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1282-575/2025; 2025 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1560-1188/2025; 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1869-1047/2025; 2025 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2363-502/2025; 2025 m. rugsėjo 3 d. nutartys administracinėse bylose Nr. eA-2360-815/2025 ir Nr. eA-2490-662/2025).

Atitinkamai, tokio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai sprendžia, kad vien faktinė aplinkybė, jog pareiškėjas nesudarė darbo sutarties su jį kvietusiu darbdaviu, neatvyko į Lietuvos Respubliką dirbti, vienareikšmiškai nepatvirtina pareiškėjo piktnaudžiavimo nagrinėjamu klausimu (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1868-789/2025; 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1869-1047/2025, 2025 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1997-1047/2025 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, Sprendime nėra pateikta pakankamai argumentų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad buvo siekiama suklaidinti valstybės institucijas (atsakovą), siekiant apgaule gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl susiklosčiusios faktinės aplinkybės neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkto taikymo sąlygų, kai asmeniui taikomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.

Teismas pažymi ir tai, kad vien faktinės aplinkybės, jog pareiškėjas 2025 m. liepos 2 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu panaikinti draudimą atvykti ir pateikė dokumentus, patvirtinančius jo gyvenamąją vietą ir darbą Portugalijoje, įskaitant Portugalijos imigracijos tarnybos prašymo kopiją, mokesčių mokėtojo ir socialinio draudimo kodus, darbo sutartį bei darbo užmokesčio išrašus, pačios savaime negali būti traktuojamos kaip piktnaudžiavimas migracijos procedūromis. Nors pareiškėjas atvyko į Lietuvą 2023 m. spalio 10 d. ir nesudarė darbo sutarties su Bendrove, o vėliau pasinaudojo Lietuvos Respublikos išduotu leidimu laikinai gyventi ir įvažiavo į Portugaliją, ši aplinkybė nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėjas sąmoningai klaidino Migracijos departamentą ar pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, siekdamas apgaule gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento pateikti argumentai, grindžiami tik tuo, kad pareiškėjas nesudarė darbo sutarties ir išvyko į kitą valstybę, neatitinka kriterijų, nustatytų UTPĮ ir Kriterijų vertinimo tvarkos apraše, pagal kuriuos nustatomas draudimas atvykti dėl piktnaudžiavimo migracijos procedūromis. Todėl teismas konstatuoja, jog nėra pakankamų ir objektyvių duomenų išvadai, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis.

Byloje taip pat nėra duomenų, kad per pastaruosius vienerius metus, iki sprendimo panaikinti leidimą gyventi priėmimo dienos, pareiškėjui jau buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko. Taigi, nėra pakankamo ir objektyvaus pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis.

Vadovaudamasi nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisėjų kolegija laikosi pozicijos, kad šiuo atveju nėra prielaidų nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas aplinkybes vertinti kitaip. Pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi todėl, kad jis nesudarė darbo sutarties su Bendrove, savaime nesudaro pagrindo išvadai, jog pareiškėjas buvo nesąžiningas ir piktnaudžiavo migracijos procedūromis.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nenustačius pareiškėjo piktnaudžiavo migracijos procedūromis fakto, pareiškėjui nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius (3 metus) nuo sprendimo priėmimo dienos laikytinas neproporcingu, neatitinkančiu minėtų Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintų kriterijų ir neatitinkantis VAĮ reikalavimų. Todėl Sprendimo dalis dėl uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius (3 metus) nuo sprendimo priėmimo dienos pripažįstama neteisėta ir nepagrįsta, taigi, naikintina.

Dėl perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi į SIS įtraukimo

Pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamentas neturėjo teisės priimti sprendimą dėl perspėjimo įtraukimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, kadangi nebuvo nustatyta jokia grėsmė, kurią galėtų sukelti pareiškėjas, kuri būtų proporcinga nustatytam ribojimui, pareiškėjo atžvilgiu nėra priimto jokio atskiro administracinio akto dėl jo grėsmės, kuris yra būtinas, siekiant nustatyti ribojimus judėti Europos Sąjungos teritorijoje.

Migracijos departamentas mano, kad Sprendime tinkamai pagrįstas taikomos poveikio priemonės proporcingumas, taip pat laiko savo Sprendimą pakankamai motyvuotu, priimtu individualiai įvertinus svarbias aplinkybes.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu klausimu aktualus teisinis reguliavimas bei jį aiškinanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.“

Įstatymo 133 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 15 punktą, duomenys iš sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, 24 ir 25 straipsniuose, SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Pagal SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai pabrėžia, kad nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei SIS reglamento 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo į SIS įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar toks leidimas buvo panaikintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1282-575/2025, 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1868-789/2025 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą laikotarpį, neturi tapti automatiniu pagrindu įvesti perspėjimą į SIS II. Prieš įvedant tokį perspėjimą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus. Kitaip tariant, kompetentingos institucijos pirmiausia turi įvertinti į SIS II įvedamų perspėjimų atitiktį proporcingumo principui, leidžiančiam užtikrinti subalansuotą santykį tarp siekiamo bendrojo intereso tikslo, t. y. nacionalinio saugumo apsaugos, ir tam tikros asmens teisės ribojimo, kurį nulemtų perspėjimo įvedimas į SIS II. Toks vertinimas implikuoja poreikį atsižvelgti į ES teisėje garantuojamas pagrindines teises (be kita ko, teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, teisę dirbti, laisvę užsiimti verslu, teisę į nuosavybę (Europos Sąjungos pagrindinių teisių Chartijos 7, 15, 16, 17 str.) ir įvertinti galimybę taikyti kitas, tas teises mažiau ribojančias priemones, kurios taip pat leistų veiksmingai užtikrinti nacionalinį saugumą. Vertinant perspėjimo įvedimo į SIS II proporcingumą, būtina pagrįstai pasverti visus kiekvienoje konkrečioje situacijoje esamus interesus ir teises. Šiame kontekste gali būti reikšmingos aplinkybės, susijusios su atitinkamo asmens gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose ES valstybėse narėse teisėtumu ir trukme, tokio asmens šeimos, kultūriniais ir socialiniais ryšiais valstybėse narėse bei kilmės šalyje, asmens vykdoma profesine veikla, disponuojamu nekilnojamuoju turtu ir pan. (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024).

Šioje administracinėje byloje skundžiamo Sprendimo dalyje dėl perspėjimo į SIS įvedimo nurodyta: „įvertinus tai, kad asmeniui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, tai, kad duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, su juo darbo sutartis nesudaryta ir nėra duomenų, kad užsienietis būtų atvykęs į Lietuvos Respubliką, galima daryti pagrįstą išvadą, kad asmuo ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į Šengeno informacinę sistemą, jo duomenys, vadovaujantis NAS taisyklių 15 p., iš Nacionalinio sąrašo teiktini Šengeno informacinei sistemai“.

Sprendimo turinys atskleidžia, kad būtinybę įvesti perspėjimą į SIS nagrinėjamu atveju atsakovas iš esmės argumentavo aplinkybe, jog duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir pareiškėjas ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.

Vis dėlto, kaip teisėjų kolegija jau konstatavo šiame procesiniame sprendime, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aplinkybė, kad gavęs leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas neatvyko ir darbo sutarties su Bendrove nesudarė, savaime nelaikytina tikrovės neatitinkančių duomenų teikimu ir, atitinkamai, piktnaudžiavimu migracijos procedūromis. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas į bylos medžiagą nepateikė kitų duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas praeityje ar Sprendimo priėmimo metu būtų siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ar padaręs kokius nors teisės pažeidimus. Nagrinėjamu atveju nėra priimtas administracinis sprendimas, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti Europos Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje.

Tokiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nepagrįsti argumentai, dėl pareiškėjo tariamo piktnaudžiavimo migracijos procedūromis, lėmė neteisingą ir nepagrįstą atsakovo sprendimą įvesti perspėjimą į SIS dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Šengeno teritorijoje. Sprendimas taip pat neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024 nurodytų atitinkamam administraciniam sprendimui priimti būtinų individualios situacijos įvertinimo kriterijų, apskritai nėra individualizuotų, objektyviais duomenimis grįstų motyvų, kodėl pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas bei svarbus ir todėl perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi turėtų būti įvestas į SIS.

Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje administracinėje byloje nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasi nagrinėjamais aspektais aktualiu teisiniu reguliavimu bei suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, daro išvadą, kad draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iš esmės buvo automatinis pagrindas įvesti perspėjimą į SIS, nagrinėjama ginčijamo Sprendimo dalis negali būti laikoma motyvuota ir proporcinga, todėl ji taip pat neatitinka UTPĮ, VAĮ 10 straipsnio, SIS reglamento 21 straipsnio reikalavimų ir yra naikintina.

Apibendrindama, teisėjų kolegija sprendžia pareiškėjo skundą patenkinti ir 2024 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 24S24929, kuriuo nuspręsta uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), panaikinti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 2 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi, nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo priimtas skundžiamas sprendimas naikintinas ir pareiškėjo skundas patenkintas visiškai, pareiškėjo naudai iš atsakovo priteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Rekomendacijų 7 punktas numato, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Byloje nustatyta, kad skundas teismui buvo pateiktas 2025 m. liepos 3 d. (2025 m. III ketvirtis), todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus 2025 m. I ketvirčio vidutinis darbo užmokesčio mėnesinis brutto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis siekė – 2 337,7 Eur.

Už skundo parengimą priteistinas maksimalus užmokesčio dydis – 2,5 (Rekomendacijų 8.2 punktas). Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes matyti, kad už skundo parengimą maksimalus priteistinas užmokestis – 5 844,25 Eur (2 337,7 Eur x 2,5).

Pareiškėjas pateikė teismui 2025 m. gegužės 28 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 475, už skundo parengimą – 270 Eur, kuri neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus priteistino užmokesčio, todėl priteistina.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2025 m. gegužės 18 d. mokėjimo pavedimo duomenimis sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio. Žyminis mokestis vertintinas kaip kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai, todėl priteistinos iš atsakovo (ABTĮ 39 straipsnio 1 dalis). Iš viso pareiškėjui iš atsakovo priteistina 292,50 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 91 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais ir Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi, ,

nusprendžia:

Pareiškėjo U. B. U. K. skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 24S24929.

Priteisti pareiškėjui U. B. U. K. 292,50 Eur (du šimtai devyniasdešimt du eurai, 50 ct) bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Audrius GrauželisDaina KukalienėJolanta Medvedevienė