- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-11
- Bylos Nr.
- 1A-601-327-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-26-1-00484-2004-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rimas Švirinas, Olegas Šibkovas
- Kaltinamasis
- V. Z.
- Kategorijos
Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-601-327-2013
Teisėja Aurelija Naujokienė Teisminio proceso Nr. 1-26-1-00484-2004-2
2013 m. lapkričio 11 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Viktoro Preikšo (kolegijos pirmininkas), Olego Šibkovo ir Rimo Švirino, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorei Onai Kandrotienei, išteisintajam V. Z., jo gynėjai advokatui Daniui Svirinavičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl 2012 m. rugpjūčio 31 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo V. Z. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. išteisintas. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos VRM ir V. K. civiliniai ieškiniai atmesti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 115 str. 3 d. 1 p.).
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. Z. buvo kaltinamas tuo, kad 2004 m. balandžio 11 d., laikotarpyje nuo 13 val. iki 15 val., pritaikydamas buto (duomenys neskelbtini), durų raktą, įsibrovė į patalpą – V. K. priklausantį butą ir iš jo pagrobė svetimą turtą – V. K. priklausančius 1700 Lt, tris vestuvinius žiedus, bendros 300 Lt vertės, auksinį pakabuką, 150 Lt vertės, auskarus su raudonomis akutėmis, bendros 70 Lt vertės, žiedo formos auskarą, 40 Lt vertės, smulkaus pynimo grandinėlę, 55 Lt vertės, plačią grandinėlę, 200 Lt vertės, televizorių „Samsung“, 875 Lt vertės, muzikinį centrą „Samsung“, 800 Lt vertės, videomagnetofoną „LG“, 400 Lt vertės, laidynę, 245 Lt vertės, mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3310“, 300 Lt vertės, mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“, 400 Lt vertės, tuo padarydamas jai 5535 Lt turtinę žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendžiu V. Z. dėl veikos, numatytos BK 178 str. 2 d., išteisino BPK 3 str. 1 d. numatytu pagrindu. Apylinkės teismas nuosprendyje konstatavo, jog nesurinkta jokių objektyvių, neginčytinų įrodymų, kurie patvirtintų V. Z. kaltę, padarius BK 178 str. 2 d. numatytą nusikaltimą.
Šalies argumentai
Kauno apygardos prokuratūros Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį bei patenkinti civilinius ieškinius. Skunde nurodo, jog teismas nuosprendyje padarė neteisingą išvadą, kad neįrodyta, jog išteisintasis V. Z. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Apeliantės nuomone, teismo išteisinamojo nuosprendžio išvados neatitinka ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų ir teismo posėdyje juos ištyrus nustatytų aplinkybių. Teismas išteisinamojo nuosprendžio išvadą grindė kaltinamojo V. Z., nukentėjusios ir liudytojų teismo posėdyje duotais parodymais, tačiau visiškai nepagrįstai nevertino nukentėjusios ir tų pačių liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų arba vertino juos netinkamai. Teismo posėdžio metu nukentėjusiajai negalint paaiškinti, kodėl jos parodymai skiriasi nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, buvo pagarsintas nukentėjusios apklausos protokolas ir ji patvirtino, kad jos parodymai yra teisingi. Tačiau teismas nuosprendyje remiasi teismo posėdžio metu nukentėjusios V. K. duotais parodymais. Vertinant liudytojų M. D., L. R. bei E. B. parodymus, teismas, apeliantės nuomone, nepagrįstai neatkreipė dėmesio į tai, kad versija, jog V. K. bute buvo „baliavojama“ prieš vagystę, atsirado tik teisme, tai yra po to, kai baigus ikiteisminį tyrimą su bylos medžiaga susipažino V. Z. ir jo gynėjas. Nors ikiteisminio tyrimo metu apklaustos liudytojos aiškino, kad V. K. bute yra gėrę alkoholinius gėrimus, tačiau niekas nenurodė, kad tai buvo prieš pat įvykį. Apeliantė teigia, jog liudytoja L. R. taip pat tik teismo posėdžio metu pateikė versiją, kaip V. K. bute galėjo atsirasti V. Z. pirštų pėdsakai. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai patikėjo, kad V. Z. piršto pėdsako atsiradimas galėjo būti susijęs su jo buvimu bute prieš nusikaltimo padarymą, nors išteisintojo pateikta versija yra neįtikėtina.
Atsikirtime į apeliacinį skundą išteisintojo gynėja nurodė, kad apylinkės teismas įrodymus byloje įvertino nepažeidžiant BPK reikalavimų, todėl padarė teisėtas ir pagrįstas galutines išvadas, ir prašė apeliacinį skundą atmesti.
Teismo posėdyje prokurorė prašė tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais.
Išteisintasis ir jo gynėjas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas atmetamas.
Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą surašiusiam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, ir savo išvadas, išdėstytas išteisinamajame nuosprendyje, pagrindė išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais remdamasis atmetė kitus įrodymus. Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad V. Z. išteisinęs pirmosios instancijos teismas pagal nustatytas bylos aplinkybes tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog V. Z. veiksmais buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 178 str. 2 d., išteisintajam pareikštas kaltinimas nebuvo pagrįstas.
BK 2 str. 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo. Teismų praktikoje, teisės doktrinoje pripažinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 d. bei BPK 44 str. 6 d., kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012).
Prokurorės apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas išteisinamojo nuosprendžio išvadą grindė V. Z., nukentėjusios ir liudytojų teismo posėdyje duotais parodymais, tačiau visiškai nevertino nukentėjusios ir tų pačių liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų arba vertino juos netinkamai, dėl ko šios išvados ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad teismas tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus bei nuosprendyje rėmėsi ne vien teisiamajame posėdyje duotais parodymais. Vertindamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu proceso dalyvių duotus parodymus, teismas turi remtis tik ta jų parodymų dalimi, kuri atitinka kitais įrodymais nustatytas objektyvias bylos aplinkybes.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios V. K. ir liudytojos M. D. parodymai nebuvo nuoseklūs ir išsamūs. Jie keitėsi viso proceso metu, yra prieštaraujantys ir neatitinkantys kitų byloje ištirtų įrodymų. Todėl nebuvo pagrindo remtis tokiais parodymais bei teikti jiems didesnę įrodomąją reikšmę nei nukentėjusiosios teisminio nagrinėjimo metu duotiems parodymams, kuriuos patvirtina ir kitų liudytojų parodymai. Teismo posėdžio metu pagarsinus nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos protokolą, V. K. patvirtino, kad jos parodymai teisingi, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl jos parodymai skiriasi nuo teisme duotų parodymų. Teismo posėdžio metu M. D. savo parodymų keitimo priežasties taip pat nurodyti negalėjo, teigė, kad nori išteisintajam atleisti. Apklausiama teisme ji parodė, kad, kai mama buvo kaime, ji „baliavojo“. Kai visi išsiskirstė, išėjo ir ji, o kai grįžo, butą rado apvogtą. Teigė, jog butą buvo užrakinusi. Nors, kaip teisingai pažymi prokurorė, ikiteisminio tyrimo metu M. D. buvo nurodžiusi, kad jos bute V. Z. nebuvo lankęsis, tačiau akistatos su L. R. metu ji nurodė priešingai, t. y., kad net keletą kartų mamai nebūnant namie ji kartu su L. R., E. B. ir V. Z. vartojo alkoholinius gėrimus ir jos namuose. Nors po akistatos apklausta M. D. nurodė, kad taip jai liepė sakyti mama, tačiau nei pati V. K., nei kiti bylos duomenys to nepatvirtina. Nukentėjusiosios V. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, jog V. Z. tikrai negalėjo lankytis jos bute, nes ji pati su paaugliais nebendravo, o dukrai Marinai savo draugus vestis į namus draudė, nepatvirtina aplinkybės, kad išteisintasis jai nesant namuose ten nesilankė.
Šalies argumentai
Taip pat prokurorė skunde nepagrįstai nurodo, kad iš liudytojų M. D., L. R. ir E. B. parodymų matyti, kad versija, jog V. K. bute buvo “baliavojama“ prieš vagystę, atsirado tik teisme, tai yra po to, kai baigus ikiteisminį tyrimą su bylos medžiaga susipažino V. Z. ir jo gynėjas. Pažymėtina, kad ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustos šios liudytojos tvirtino, kad jie buvo gėrę alkoholinius gėrimus V. K. bute. Prokurorės teigimu, nė vienas liudytojas ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, kad „baliavojama“ buvo prieš pat įvykį. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu atliktos liudytojų apklausos protokoluose esantys duomenys taip pat nepakankami spręsti, kad V. K. bute buvo švenčiama po vagystės. Be to, iš liudytojos E. B. 2011-08-18 apklausos protokolo matyti, kad ji teigė, jog su L. R. ir V. Z. V. K. bute prieš vagystę ne kartą lankėsi ir gėrė alkoholinius gėrimus kartu su Marina. Todėl šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Be to, ikiteisminio tyrimo pareigūnai patys šių aplinkybių neištyrė, todėl jos buvo nustatinėjamos teisme.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas be pagrindo atmetė V. Z. piršto pėdsaką, kaip pagrindinį įrodymą, jog jis padarė vagystę, patikėdamas, kad pėdsako atsiradimas galėjo būti susijęs su jo buvimu bute prieš nusikaltimo padarymą. Skunde nurodoma, jog išteisintojo V. Z. pateikta versija (atsiradusi tik teisme), kad jo piršto pėdsakas ant kavinuko galėjo atsirasti, nes jis du kartus buvo „baliavojęs“ V. K. bute ir galėjo ieškoti stikliukų ar puodukų sekcijoje, prieštarauja nukentėjusiosios ir liudytojos M. D. parodymams, kad kavinukas (vazelė) stovėjo sekcijoje už puodelių rinkinio ir taip, kad niekam nekristų į akis. Be to, prokurorės teigimu, labai neįtikėtina, kad imant puodelį ar stikliuką, galima palikti bevardžio piršto pėdsaką ant vazelės, kurioje buvo 280 litų ir kuri buvo padėta už puodelių. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kaip konkrečiai V. K. bute esančioje sekcijoje buvo išdėlioti indai ir kuriuos iš jų galėjo liesti V. Z., imdamas stikliukus iš sekcijos. Prokurorės skundo argumentas, jog V. Z. parodymai ir versijos vertintini tik kaip jo gynybinė pozicija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ir paneigti byloje esančiais įrodymais, yra deklaratyvus. Teikti savo versijas apie inkriminuotą nusikalstamą veiką ir įrodymus, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra kaltinamojo teisė, o įrodyti jo kaltę yra baudžiamąjį persekiojimą vykdančių institucijų pareiga.
Prokurorės skundo argumentas, kad teismas neatkreipė dėmesio, kad „V.“, kuris vagystės dieną kvietė M. D. išgerti alaus, yra liudytojos L. R. vyras V. R., o ne išteisintasis V. Z.. Teismo nuosprendyje aptariama aplinkybė nepaminėta. Apeliaciniame skunde nenurodoma šios aplinkybės reikšmė įrodinėjant V. Z. kaltę, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ji išteisintojo kaltės nei paneigia, nei patvirtina, ir šio argumento nevertina.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmos instancijos teismo ištirtus ir nuosprendyje aptartus įrodymus, sprendžia, kad nors nukentėjusiosios V. K. ir liudytojos M. D. parodymai apie V. Z. lankymąsi nukentėjusiosios bute ir alkoholinių gėrimų vartojimą ten ikiteisminio tyrimo eigoje buvo nenuoseklūs ir gana prieštaringi, tačiau jie nepasitvirtino bylos teisminio nagrinėjimo metu įvertinus kitų liudytojų parodymus. Todėl darytina išvada, kad V. K. ir M. D. parodymai nepaneigia kaltinamojo apsilankymų bute faktų, kaip ir aplinkybės, kad V. Z. jų metu galėjo paliesti sekcijoje buvusią vazelę ir palikti ant jos savo piršto pėdsaką. Todėl kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas tinkamai rėmėsi byloje esančiais įrodymais ir rašytine bylos medžiaga, pakankamai ir objektyviai juos išanalizavo bei įvertino, padarė ištirtus įrodymus atitinkančią išvadą, kad vien piršto pėdsako radimo faktas negali būti laikomas pakankamu V. Z. kaltei padarius jam inkriminuotą vagystę patvirtinti. Kadangi išnaudojus visas galimybes pašalinti prieštaravimus ir abejones, bei nesurinkus objektyvių duomenų, leidžiančių neginčijamai teigti, jog V. Z. padarė šią vagystę, o taip pat atsižvelgiant į tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kaip to reikalauja in dubio pro reo principas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 2 d. (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir jos teisminio nagrinėjimo metu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos proceso dalyvių teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą išteisinamąjį nuosprendį, kuriame išvadas dėl išteisintojo kaltės nebuvimo pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai jas motyvavo, todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.