Kauno apygardos teismo nutartis

2013-11-11 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-601-327-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-11-11
Bylos Nr.
1A-601-327-2013
Teisminio proceso Nr.
1-26-1-00484-2004-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Rimas Švirinas, Olegas Šibkovas
Kaltinamasis
V. Z.
Kategorijos

Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-601-327-2013

Teisėja Aurelija Naujokienė Teisminio proceso Nr. 1-26-1-00484-2004-2

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.14.1.2.2.; 2.4.6.; 2.4.7. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 11 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Olego Šibkovo ir Rimo Švirino, sekre­to­riau­jant Astai Leona­vi­čienei, dalyvaujant prokurorei Onai Kandrotienei, išteisintajam V. Z., jo gynėjai advokatui Daniui Svirinavičiui, viešame teismo po­sė­dy­je apeliacine tvarka išnagrinėjo bau­džiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės ape­lia­cinį skundą dėl 2012 m. rugpjūčio 31 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo V. Z. pagal Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. išteisintas. Policijos departamento prie Lie­tu­vos Respublikos VRM ir V. K. ci­vi­liniai ieškiniai atmesti (Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo proceso kodekso (toliau – BPK) 115 str. 3 d. 1 p.).

Kolegija, išnagrinėjusi bylą, išklausiusi proceso dalyvių,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Z. buvo kaltinamas tuo, kad 2004 m. balandžio 11 d., laikotarpyje nuo 13 val. iki 15 val., pritaikydamas buto (duomenys neskelbtini), durų raktą, įsibrovė į patalpą – V. K. priklausantį butą ir iš jo pagrobė svetimą turtą – V. K. priklausančius 1700 Lt, tris vestuvinius žiedus, bendros 300 Lt vertės, auksinį pakabuką, 150 Lt vertės, auskarus su raudonomis akutėmis, bendros 70 Lt vertės, žiedo formos auskarą, 40 Lt vertės, smulkaus pynimo grandinėlę, 55 Lt vertės, plačią grandinėlę, 200 Lt vertės, televizorių „Samsung“, 875 Lt vertės, mu­zi­kinį centrą „Samsung“, 800 Lt vertės, videomagnetofoną „LG“, 400 Lt vertės, laidynę, 245 Lt ver­tės, mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3310“, 300 Lt vertės, mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“, 400 Lt vertės, tuo padarydamas jai 5535 Lt turtinę žalą.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendžiu V. Z. dėl veikos, numatytos BK 178 str. 2 d., išteisino BPK 3 str. 1 d. numatytu pagrindu. Apylinkės teis­mas nuosprendyje konstatavo, jog nesurinkta jokių objektyvių, neginčytinų įrodymų, kurie pa­tvir­tin­tų V. Z. kaltę, padarius BK 178 str. 2 d. numatytą nusikaltimą.

Šalies argumentai

Kauno apygardos prokuratūros Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorė apelia­ci­nia­me skunde prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį bei patenkinti civilinius ieškinius. Skunde nurodo, jog teismas nuosprendyje padarė neteisingą išvadą, kad neįrodyta, jog išteisintasis V. Z. dalyvavo padarant šią nu­sikalstamą veiką. Apeliantės nuomone, teismo išteisinamojo nuos­pren­džio išvados neatitinka ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų ir teismo posėdyje juos ištyrus nu­sta­ty­tų aplinkybių. Teismas išteisinamojo nuosprendžio išvadą grindė kaltinamojo V. Z., nu­kentėjusios ir liudytojų teismo posėdyje duotais parodymais, tačiau visiškai nepagrįstai never­tino nu­kentėjusios ir tų pačių liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų arba vertino juos netin­kamai. Teismo posėdžio metu nukentėjusiajai negalint paaiškinti, kodėl jos parodymai skiriasi nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, buvo pagarsintas nukentėjusios apklausos proto­ko­las ir ji patvirtino, kad jos parodymai yra teisingi. Tačiau teismas nuosprendyje remiasi teismo po­sėdžio metu nukentėjusios V. K. duotais parodymais. Vertinant liudytojų M. D., L. R. bei E. B. parodymus, teismas, apeliantės nuomone, nepagrįstai neatkreipė dėmesio į tai, kad versija, jog V. K. bute buvo „baliavojama“ prieš vagystę, atsirado tik teisme, tai yra po to, kai baigus ikiteisminį tyrimą su bylos medžiaga susipažino V. Z. ir jo gynėjas. Nors ikiteisminio tyrimo metu apklaustos liudytojos aiškino, kad V. K. bute yra gėrę alkoholinius gėrimus, tačiau niekas nenurodė, kad tai buvo prieš pat įvykį. Apeliantė teigia, jog liudytoja L. R. taip pat tik teismo posėdžio metu pateikė versiją, kaip V. K. bute galėjo atsirasti V. Z. pirštų pėdsakai. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai patikėjo, kad V. Z. piršto pėdsako atsiradimas galėjo būti susijęs su jo buvimu bute prieš nusi­kal­ti­mo padarymą, nors išteisintojo pateikta versija yra neįtikėtina.

Atsikirtime į apeliacinį skundą išteisintojo gynėja nurodė, kad apylinkės teismas įrodymus byloje įvertino nepažeidžiant BPK reikalavimų, todėl padarė teisėtas ir pagrįstas galutines išvadas, ir prašė apeliacinį skundą atmesti.

Teismo posėdyje prokurorė prašė tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais mo­ty­vais.

Išteisintasis ir jo gynėjas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros ape­liacinis skundas atme­tamas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuo­me­nės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įsta­ty­mą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nu­teistas. BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įro­dy­mais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įver­tina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­ji­mu, vadovaudamiesi įstatymu. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo pre­rogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą surašiusiam as­me­niui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo tai­ky­mu ar BPK normų pažeidimu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pir­mo­sios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, vado­vau­da­ma­sis baudžiamojo proceso įstatymo nuo­s­tatomis, ir savo išvadas, išdėstytas išteisinamajame nuos­pren­dy­je, pagrindė išsamia įro­dy­mų vi­su­mos analize bei išdėstė motyvus, kuriais rem­damasis at­me­tė kitus įrodymus. Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad V. Z. ištei­si­nęs pirmosios instancijos teismas pagal nustatytas bylos aplinkybes tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog V. Z. veiksmais buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 178 str. 2 d., ištei­sin­ta­jam pareikštas kaltinimas nebuvo pagrįstas.

BK 2 str. 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekal­tumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį per­se­kio­jimą vykdančioms institucijoms, kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo. Teismų prak­ti­koje, teisės doktrinoje pripažinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prie­lai­domis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 d. bei BPK 44 str. 6 d., kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Lietuvos Aukš­čiau­sio­jo Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų by­lai aplinkybių drau­džia­ma priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012).

Prokurorės apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas išteisinamojo nuosprendžio išva­dą grindė V. Z., nukentėjusios ir liudytojų teismo posėdyje duotais parodymais, tačiau visiškai nevertino nukentėjusios ir tų pačių liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų arba vertino juos netinkamai, dėl ko šios išvados ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad teismas tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus bei nuos­pren­dyje rėmėsi ne vien teisiamajame posėdyje duotais parodymais. Vertindamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu proceso dalyvių duotus parodymus, teismas turi remtis tik ta jų parodymų dalimi, kuri atitinka kitais įrodymais nustatytas objektyvias bylos aplin­kybes.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios V. K. ir liudytojos M. D. parodymai nebuvo nuoseklūs ir išsamūs. Jie keitėsi viso proceso metu, yra prieštaraujantys ir neatitinkantys kitų byloje ištirtų įrodymų. Todėl nebuvo pa­grindo remtis tokiais parodymais bei teikti jiems didesnę įrodomąją reikšmę nei nukentėjusiosios teis­minio nagrinėjimo metu duotiems parodymams, kuriuos patvirtina ir kitų liudytojų parodymai. Teismo posėdžio metu pagarsinus nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos pro­tokolą, V. K. patvirtino, kad jos parodymai teisingi, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl jos pa­ro­dymai skiriasi nuo teisme duotų parodymų. Teismo posėdžio metu M. D. savo parodymų keitimo priežasties taip pat nurodyti negalėjo, teigė, kad nori išteisintajam atleisti. Apklausiama teisme ji parodė, kad, kai mama buvo kaime, ji „baliavojo“. Kai visi išsiskirstė, išėjo ir ji, o kai grį­žo, butą rado apvogtą. Teigė, jog butą buvo užrakinusi. Nors, kaip teisingai pažymi prokurorė, iki­teisminio tyrimo metu M. D. buvo nurodžiusi, kad jos bute V. Z. nebuvo lan­kę­sis, tačiau akistatos su L. R. metu ji nurodė priešingai, t. y., kad net keletą kartų mamai nebū­nant namie ji kartu su L. R., E. B. ir V. Z. vartojo alkoholinius gėrimus ir jos namuose. Nors po akistatos apklausta M. D. nurodė, kad taip jai liepė sakyti mama, tačiau nei pati V. K., nei kiti bylos duomenys to nepatvirtina. Nukentėjusiosios V. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, jog V. Z. tikrai negalėjo lankytis jos bute, nes ji pati su paaugliais nebendravo, o dukrai Marinai savo draugus vestis į namus draudė, nepatvirtina aplinkybės, kad išteisintasis jai nesant namuose ten nesilankė.

Šalies argumentai

Taip pat prokurorė skunde nepagrįstai nurodo, kad iš liudytojų M. D., L. R. ir E. B. parodymų matyti, kad versija, jog V. K. bute buvo “baliavojama“ prieš vagystę, atsirado tik teisme, tai yra po to, kai baigus ikiteisminį tyrimą su bylos medžiaga su­si­pažino V. Z. ir jo gynėjas. Pažymėtina, kad ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustos šios liu­dytojos tvirtino, kad jie buvo gėrę alkoholinius gėrimus V. K. bute. Prokurorės teigimu, nė vienas liudytojas ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, kad „baliavojama“ buvo prieš pat įvykį. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu atliktos liudytojų apklausos protokoluose esantys duomenys taip pat nepakankami spręsti, kad V. K. bute buvo švenčiama po vagystės. Be to, iš liudytojos E. B. 2011-08-18 apklausos protokolo matyti, kad ji teigė, jog su L. R. ir V. Z. V. K. bute prieš vagystę ne kartą lankėsi ir gėrė alkoholinius gėrimus kartu su Marina. Todėl šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Be to, ikiteisminio tyrimo parei­gū­nai patys šių aplinkybių neištyrė, todėl jos buvo nustatinėjamos teisme.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas be pagrindo atmetė V. Z. piršto pėd­saką, kaip pagrindinį įrodymą, jog jis padarė vagystę, patikėdamas, kad pėdsako atsiradimas galėjo būti susijęs su jo buvimu bute prieš nusikaltimo padarymą. Skunde nurodoma, jog ištei­sin­to­jo V. Z. pateikta versija (atsiradusi tik teisme), kad jo piršto pėdsakas ant kavinuko galėjo atsirasti, nes jis du kartus buvo „baliavojęs“ V. K. bute ir galėjo ieškoti stikliukų ar puo­du­kų sekcijoje, prieštarauja nukentėjusiosios ir liudytojos M. D. parodymams, kad kavi­nu­kas (vazelė) stovėjo sekcijoje už puodelių rinkinio ir taip, kad niekam nekristų į akis. Be to, prokurorės teigimu, labai neįtikėtina, kad imant puodelį ar stikliuką, galima palikti bevardžio piršto pėdsaką ant vazelės, kurioje buvo 280 litų ir kuri buvo padėta už puodelių. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kaip konkrečiai V. K. bute esančioje sekcijoje buvo išdėlioti indai ir kuriuos iš jų galėjo liesti V. Z., imdamas stikliukus iš sek­cijos. Prokurorės skundo argumentas, jog V. Z. parodymai ir versijos vertintini tik kaip jo gynybinė pozicija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ir paneigti by­lo­je esančiais įro­dy­mais, yra deklaratyvus. Teikti savo versijas apie inkriminuotą nusikalstamą vei­ką ir įrodymus, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra kaltinamojo teisė, o įrodyti jo kaltę yra bau­džia­mą­jį per­se­kio­jimą vykdančių institucijų pareiga.

Prokurorės skundo argumentas, kad teismas neatkreipė dėmesio, kad „V.“, kuris va­gys­tės dieną kvietė M. D. išgerti alaus, yra liudytojos L. R. vyras V. R., o ne išteisintasis V. Z.. Teismo nuosprendyje aptariama aplinkybė nepaminėta. Apeliaciniame skunde nenurodoma šios aplinkybės reikšmė įrodinėjant V. Z. kaltę, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ji išteisintojo kaltės nei paneigia, nei patvirtina, ir šio argumento nevertina.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmos instancijos teismo ištirtus ir nuosprendyje aptartus įro­dy­mus, sprendžia, kad nors nukentėjusiosios V. K. ir liudytojos M. D. parodymai apie V. Z. lankymąsi nukentėjusiosios bute ir alkoholinių gėrimų vartojimą ten iki­teis­mi­nio tyrimo eigoje buvo nenuoseklūs ir gana prieštaringi, tačiau jie nepasitvirtino bylos teisminio na­gri­nėjimo metu įvertinus kitų liudytojų parodymus. Todėl darytina išvada, kad V. K. ir M. D. parodymai nepaneigia kaltinamojo apsilankymų bute faktų, kaip ir aplinkybės, kad V. Z. jų metu galėjo paliesti sekcijoje buvusią vazelę ir palikti ant jos savo piršto pėdsaką. Todėl kolegija spren­džia, kad apylinkės teismas tinkamai rėmėsi byloje esančiais įrodymais ir rašytine bylos me­džiaga, pakankamai ir objektyviai juos išanalizavo bei įvertino, padarė ištirtus įro­dy­mus ati­tin­kančią išvadą, kad vien piršto pėdsako radimo faktas negali būti laikomas pakankamu V. Z. kaltei pa­da­rius jam inkriminuotą vagystę patvirtinti. Kadangi išnaudojus visas galimybes pašalinti prieš­ta­ra­vi­mus ir abejo­nes, bei nesurinkus objektyvių duomenų, leidžiančių neginčijamai teigti, jog V. Z. padarė šią vagystę, o taip pat atsižvelgiant į tai, kad ap­kal­ti­namasis nuosprendis negali būti grin­džiamas prielaidomis ir visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kaip to reikalauja in dubio pro reo principas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 2 d. (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje iki­teisminio tyrimo ir jos teisminio nagri­nė­ji­mo me­tu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos proceso dalyvių teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Kolegija kons­ta­tuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įro­dy­mus ir priėmė pagrįstą bei tei­sė­tą išteisinamąjį nuosprendį, kuriame išva­das dėl išteisintojo kaltės nebuvimo pagrindė bylos duo­me­ni­mis ir tinkamai jas moty­vavo, todėl nuosprendis pa­lie­kamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skun­das atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros apeliacinį skun­dą atmesti.

Teisėjai Viktoras PreikšasOlegas ŠibkovasRimas Švirinas